Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
LIETUVA

Tirpstanti Lietuva: „Emigravo jau milijonas“ 

2019 sausio 23 d. 15:00
Naujausius duomenis, laimės svetur jau ieško milijonas Lietuvos žmonių.
Naujausius duomenis, laimės svetur jau ieško milijonas Lietuvos žmonių.
AFP/Scanpix nuotrauka

Neseniai paskelbtais duomenimis, pernai emigravo 32,2 tūkst. Lietuvos gyventojų. Tai gerokai mažiau nei buvo 2017 metais – 48 tūkstančiai. Emigracijos sumažėjimas, pasak demografės prof. Vlados Stankūnienės, daro įspūdį, bet ji tebėra labai didelė. Naujausius duomenis pridėjus prie 970 tūkst. emigravusiųjų ankstesniais metais, iš Lietuvos išvyko jau milijonas žmonių.

Populiacija nyksta ir dėl mažo gimstamumo. Pasidžiaugti galime tik pradėjusia ilgėti vidutine tikėtina gyvenimo trukme. Nors tarp Europos Sąjungos (ES) šalių iki šiol išsiskyrėme aukštais mirtingumo rodikliais, jie jau dešimt metų nuosekliai gerėja.

Ar jau atokvėpis

„Mūsų šalis išsiskiria emigracijos intensyvumu, t. y. kokia dalis gyventojų emigruoja. Šiuo rodikliu daug metų pirmavome ES. Reikia tikėtis, kad praėjusių metų duomenimis, situacija jau nebus blogiausia. Tačiau jokio atokvėpio dar nėra“, – teigė „Lietuvos žinioms“ Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Demografinių tyrimų centro vadovė prof. V. Stankūnienė.

Jau rečiau sekame Pelenės pasakas, kaip puikiai galime įsikurti kitoje šalyje, ir vis mažiau esame kritiški savo aplinkai.

Demografės vertinimu, nors bendra sociopsichologinė atmosfera Lietuvoje gerėja, tokie išstumiantys ekonominiai veiksniai kaip mažas darbo užmokestis tebeveikia. Rečiau jau sekame Pelenės pasakas, kaip puikiai galime įsikurti kitoje šalyje, ir vis mažiau esame kritiški savo aplinkai. Ir Lietuvoje gyventi gera, tik norisi dirbi, užsidirbti ir turėti galimybę šeimai kurti adekvačią gerovę. Tačiau migraciją formuoja ne tik išstumiantys, bet ir pritraukiantys veiksniai – ten, kur galima rasti geriau. Kur darbo užmokestis yra gerokai didesnis ir gerovė – aukštesnė.

Pavyzdžiui, Jungtinė Karalystė viena pirmųjų atvėrė mums darbo rinką stojant į ES. Buvo galimybių rasti kur kas geriau mokamą darbą. Nebuvo anglų kalbos barjero. Formavosi mūsų emigrantų migraciniai tinklai. Emigruoti ir įsitvirtinti nebuvo sunku, mat laukė draugai, giminės, pažįstami. Tai buvo labai stiprūs pritraukiantys veiksniai. 2000–2017 metais iš Lietuvos kasmet emigravo vidutiniškai po 40 tūkst. žmonių. Ypač intensyvūs buvo 2005–2017 metai: vidutiniškai po 45 tūkst. emigravusiųjų. Apie pusę jų išvyko į Jungtinę Karalystę.

„Labai ilgai turėjome didžiulį nedeklaruotos emigracijos mastą. Turėjome ir vadinamųjų transnacionalinių šeimų, kai dalis šeimos likusi Lietuvoje, kita dalis – užsienyje. Ir staiga aplinkybės keičiasi. 2016 metais paskelbus „Brexitą“ reikėjo apsispręsti: arba lieki ir deklaruoji emigraciją, kvietiesi kitus šeimos narius, arba neaišku, kokiomis sąlygomis vėliau Jungtinė Karalystė priims imigrantus“, – kalbėjo prof. V. Stankūnienė.

Išsyk po „Brexito“, 2016–2017 metais, emigracija buvo suintensyvėjusi, žmonės tvarkėsi deklaravimo ir šeimos susijungimo reikalus. Dabar, bent pernai, „Brexitas“ jau mažina emigraciją. Tam tikra dalis emigrantų grįžta.

Tačiau dar neaišku, ar tie 16,6 tūkst. grįžusiųjų praėjusiais metais nepatrauks toliau. Pasak demografės, 2008–2010 metais, krizės periodu, mūsų emigrantai iš didžiausio nedarbo krečiamos Ispanijos – ir per Lietuvą, ir tiesiogiai – patraukė į Šiaurės Europos šalis, mažiausiai paveiktas krizės. Tačiau ten sudėtingiau įsikurti dėl kalbos barjero, ir darbo rinka keletą kartų mažesnė, tad srautas nėra didelis: po 4–5 tūkst. kasmet. Be to, gali prasidėti konkurencija su kitais emigrantais, jei iš Jungtinės Karalystės pajudėtų, pavyzdžiui, ir didžiulė lenkų bendruomenė.

Vytauto Didžiojo universiteto prof. V. Stankūnienė įsitikinusi: kad emigrantai sugrįžtų ir įsitvirtintų Lietuvoje, reikia adekvatesnių darbo pajamų, taip pat ir palankesnių sąlygų smulkiajam verslui. / Alinos Ožič nuotrauka
Vytauto Didžiojo universiteto prof. V. Stankūnienė įsitikinusi: kad emigrantai sugrįžtų ir įsitvirtintų Lietuvoje, reikia adekvatesnių darbo pajamų, taip pat ir palankesnių sąlygų smulkiajam verslui. / Alinos Ožič nuotrauka

„Mūsų tyrimai rodo, kad didelė dalis grįžusiųjų vėl emigruoja. Kad emigrantai sugrįžtų ir įsitvirtintų Lietuvoje, o ne patrauktų toliau, reikia adekvatesnių darbo pajamų, taip pat pat ir palankesnių sąlygų smulkiajam verslui“, – pabrėžė prof. V. Stankūnienė.

Išstumiant savus

Dar vienas veiksnys, mažinantis emigracijos mastą, kaip nurodė mokslininkė, – labai sumažėjo demografinis potencialas emigruoti. Dešimtą praėjusio amžiaus dešimtmetį gimstamumas krito beveik perpus: nuo daugiau kaip 57 tūkst. dešimtmečio pradžioje artėjo prie 30 tūkst. dešimtmečio pabaigoje. Tos negausios kartos užaugo ir sulaukia paties mobiliausio amžiaus, kai emigruojama, – 20–24 metų. Be to, dalis šių kartų emigravo su tėvais. Tad šio amžiaus jaunimo yra gerokai mažiau nei prieš keletą metų: 2010-aisiais jų buvo 230 tūkst. o 2018 metais – 166 tūkstančiai.

Kaip matyti iš galutinio gyventojų migracijos rezultato – migracijos neto, kuris rodo skirtumą tarp išvykusiųjų ir atvykusiųjų, pernai populiacijos skaičius dėl migracijos sumažėjo tik 3,3 tūkstančio. Iš pirmo žvilgsnio – labai gera žinia. Tokio mažo migracijos neto nebuvo nuo 1990 metų. Tačiau šis rezultatas – ne tik dėl sumažėjusios emigracijos ar padidėjusio grįžusiųjų skaičiaus. Pasak demografės, buvo laikotarpis 2013 – 2014 metais, kai grįždavo ir apie 20 tūkst. emigravusiųjų. Dabar jau dveji metai sulaukiame gana gausaus imigrantų srauto iš trečiųjų šalių: Ukrainos, Baltarusijos, Rusijos. Oficialiais duomenimis, 2017 metais jų atvyko daugiau kaip 10 tūkst., 2018 – daugiau kaip 12 tūkstančių.

Nors emigracija tebėra didžiausias demografinis iššūkis, nepakankamai įvertinami ir kiti iššūkiai, tarkime, gimstamumas.

„Važiuoja iš tų šalių, kur žmonėms dar geri mūsų maži atlyginimai. Ką tai reiškia Lietuvai? Atvyksta pigi darbo jėga. Tai, be abejo, stabdys atlyginimų didinimą. Toliau išstumsime savus. Atvyksta daugiausia vyrai. Tarp jų – daug tolimųjų reisų vairuotojų, jie iš karto patenka į europinę erdvę. Galime tapti tranzito šalimi. Tie, kurie jaunesni, mobilesni, moka ne tik rusiškai, apsižvalgę patrauks tolyn, ten, kur geriau“, – įspėjo prof. V. Stankūnienė.

Demografinė savižudybė

Nors emigracija tebėra didžiausias demografinis iššūkis, nepakankamai įvertinami, mokslininkės įsitikinimu, ir kiti iššūkiai, atrodantys ne tokie skausmingi. Tačiau gimstamumas iki šiol yra tokio lygio, kad ir toliau projektuoja populiacijos nykimą. Net jei sustabdytume emigraciją. Dėl mažo gimstamumo Lietuvoje populiacija kasmet nyksta vidutiniškai po 10 tūkstančių.

Šio šimtmečio pradžioje suminis gimstamumo rodiklis (vidutinis skaičius vaikų, kuriuos pagimdytų sąlyginės kartos moteris) Lietuvoje buvo žemiausias. Vėliau prasidėjo augimas – nuo 1,24 iki 1,6–1,7. Pasak prof. V. Stankūnienės, neturintys profesionalių demografinių žinių tai vertina kaip solidų gimstamumo padidėjimą. Tačiau šis rodiklio svyravimas susijęs su vykstančiais nuo praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžios vaikų susilaukimo kalendoriaus pokyčiais. Moterys šeimos pagausėjimą atideda gerokai vyresniam amžiui. Vidutinis moters amžius susilaukiant pirmo vaiko nuo 23 metų artėja prie 28 metų.

Be to, kad populiacija nenyktų, suminis gimstamumo rodiklis turėtų būti 2,1, o ne 1,63 kaip dabar. Neguodžia ir gimstamumo absoliučių rodiklių pokyčiai. Nuo šio šimtmečio pradžios gimusiųjų skaičius visą laiką buvo artimas 30 tūkst., o per pastaruosius dvejus metus sumažėjo iki 28 tūkstančių. Kaip matyti iš kito rodiklio, demografiškai tiksliai matuojančio gimstamumo lygį ir pokyčius, – kohortinio suminio gimstamumo, parodančio, kiek realios kartos moteris susilaukia vaikų, – gimstamumas su kiekviena jaunesne karta tebemažėja. Tų moterų, kurios šiuo metu artėja prie periodo, kai susilaukiama vaikų, pabaigos, t. y. gimusių 1970–1975 metais, vidutinis turimas vaikų skaičius yra 1,6–1,7.

„Praėjusio šimtmečio dešimtojo dešimtmečio pradžioje pirmiausia ekonominiai veiksniai lėmė, kad staiga pradėta atidėti kurti šeimas ir susilaukti vaikų, tikintis geresnių laikų. Tuo metu visose Rytų bei Vidurio Europos šalyse gimstamumo sumažėjimas buvo pirminė reakcija į ekonominius transformacinio periodo sunkumus, – aiškino demografė. – Vėliau prisidėjo naujasis gimstamumo modelis, kai moterys gerokai vyresnio amžiaus susilaukia vaikų.“

Vakarų Europoje šis procesas prasidėjo nuo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio vidurio, Lietuvoje – kartu su žengimu į rinkos ekonomiką. Moterys pirmiausia siekia įgyti profesiją, gauti stabilesnę darbo vietą bei gerą atlyginimą ir tik tada planuoja susilaukti vaikų. Rinkos ekonomikos sąlygomis toks procesas natūralus, nes išsilavinimas ir nuolatinė darbo vieta yra būtina sąlyga vaikų, pačios moters ir šeimos gerovei. Didėja savirealizacijos galimybių vertė. Ir šiuo atžvilgiu svarbų vaidmenį turi vaidinti tikslinga ir adekvati šeimos politika.

„Kaip yra pasakęs demografijos klasikas Paul Demeny, jei vyriausybės šalių, kuriose yra toks žemas gimstamumas, nesupranta, jog reikia investuoti, kad situacija pagerėtų, gresia demografinė savižudybė. Žinoma, populiacijos nykimą galima kompensuoti imigrantais. Bet vienos injekcijos bus maža. Jų reikės daugiau ir ilgai. Vietoj savos, negimusios, populiacijos“, – pabrėžė prof. V. Stankūnienė.

Ar gali padėti ilgos atostogos

Lietuva išsiskiria labai ilgomis ir labai gerai apmokamomis vaiko priežiūros atostogomis – toji mana, pasak demografės, kuria moterys įtraukiamos į namus. Tačiau daugybe tyrimų įrodyta, kad ilgos atostogos mažina, o ne didina gimstamumą. Moteris, susilaukusi, pavyzdžiui, trijų vaikų, darbo rinkai nelabai reikalinga. Per ilgai užsibuvo namie. Labai sumažėjo profesinės veiklos galimybės ir kompetencija.

„Reikėtų ir pasidžiaugti, kad Lietuvoje sudarytos galimybės rinktis tarp dviejų vaiko priežiūros atostogų variantų – vienų metų maksimaliai apmokamų ir dvejų metų su mažesnėmis išmokomis. Tačiau vis dar pasigirsta siūlymų ilginti atostogas, didinti išmokas. Politiškai tai skamba gerai. Tačiau Vakarų šalyse, net tose, kurių šeimos politika vertinama kaip geroji praktika, yra kur kas trumpesnės vaiko priežiūros atostogos. Kur kas svarbiau, kaip jos derinamos su vaiko priežiūros ir ugdymo paslaugų sistema. Ar šios paslaugos pagal prieinamumą, kokybę atitinka šeimų poreikius? Ar jų užtenka ir ar yra tinkamos įvairaus amžiaus vaikams? Net Lenkija jau turi programą, skirtą plėtoti vaiko priežiūros paslaugas nuo paties mažiausio amžiaus“, – lygino mokslininkė.

Pasak prof. V. Stankūnienės, yra įvairių paramos šeimai politikos priemonių, kurios gali būti taikomos. Tarkime, parama šeimai per vaiko priežiūros ir ugdymo paslaugų plėtrą. Arba darbo rinkos artėjimas prie šeimos poreikių. Jei lankstus darbo grafikas ar moteris dirba namie, nuotoliniu būdu, galbūt tik kartą per savaitę jau reikės kam nors palikti vaiką, kad nueitų, pavyzdžiui, į susirinkimą, suderintų darbus. Geros kokybės, prieinamas, patogias vaikų priežiūros ir ugdymo paslaugas plačiau galėtų taikyti didžiosios kompanijos.

Be to, Europos mastu išsiskiriame, kiek laiko vaikai būna darželyje. Rytų Europai, tarp jų ir Lietuvai, būdinga, kad vaikus vedame į darželius paprastai visai dienai. Vakarų šalyse daug trumpesniam laikui pasirenkamos vaiko priežiūros paslaugos. Ir kuo mažesni vaikai, tuo trumpiau.

„Paslaugų įvairovė laiko požiūriu, jų kokybė, formali vaiko priežiūros auklių sistema, tam tikros kompensacijos už auklės samdą, jei vaikas nelanko darželio, duoda, kaip įrodyta, teigiamą poveikį. Leidžia susilaukti norimą skaičių vaikų. Pirmiausia moterims, turinčioms aukštąjį išsilavinimą, aukštą kvalifikaciją ir kompetenciją, dirbančios ir branginančios savo darbą. Lietuva išsiskiria dideliu aukštąjį išsilavinimą turinčių moterų skaičiumi. Todėl kuriant šeimos politiką į tai būtina atsižvelgti“, – mano demografė.

Vaidmenų konflikto zonoje

Pačios naujausios idėjos siekiant didesnio gimstamumo yra susijusios su lyčių lygiateisiškumu ir vaidmenų pasiskirstymu. Kiek įsitraukia vyras į vaikų auginimą, namų ūkio darbus. Kaip pakreipiama šeimos politika, kad abu tėvai lygiavertiškai dalyvautų auginant vaikus.

„Lietuva kol kas dar yra lyčių vaidmenų konflikto zonoje, kai moterys perima iki šiol buvusį vyrišką gyvenimo būdą – dirba ir gana gerai uždirba, bet kartu jai dažniausiai lieka namų ūkis ir vaikai. O vyras į vaikų auginimą įsitraukia vangiai, – sakė V. Stankūnienė. – Kol nebus pereita prie egalitarinių santykių, kai abu dirba ir abu augina vaikus, prižiūri namų ūkį, tol išlipti iš tos duobės nepavyks. Kai ir vyras perima tuos vaidmenis, kurie iki šiol buvo priskiriami tik moteriai, vaikų susilaukiama daugiau.“

Šiaurės Europos šalys taiko vaiko priežiūros atostogų kvotas vyrams, tiksliau – antram iš tėvų. Gali imti atostogas motina, gali – tėvas, bet kuriuo atveju antrasis taip pat privalo paimti tam tikrą dalį jų. Jei ne, atostogos ta dalimi sutrumpėja. Kaip pabrėžė demografė, toks postūmis įstatymine tvarka sujudintų ledus lyčių lygiateisiškumo požiūriu. Ir vyras, linkęs imti vaiko priežiūros atostogas, nebepriklausytų nuo darbdavio malonės. Vaiko priežiūra taptų pareiga, o ne pasirinkimu.

„Lietuvoje jau yra savotiškas postūmis vyrui įsitraukti į vaiko priežiūrą – tėvo atostogos. Išimtinai apmokamos – 100 proc. atlyginimo. Niekas tokių neturi. Tačiau tegul stebisi, – juokėsi mokslininkė. – Vis dėlto dar gerokai atsiliekame lyčių lygiateisiškumo požiūriu.“

Tarp ES septyniasdešimtukininkų

Lietuvos mirtingumo rodikliai, ypač jauno ir vidutinio amžiaus vyrų, buvę didžiausi Europoje, nuo 2007 metų pradėjo gerėti. Vyrų vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė jau dešimt metų stabiliai ilgėjo ir 2017-aisiais pasiekė 70,7 metų.

„Kaip juokaujama, patekome tarp ES septyniasdešimtukininkų. Lietuva ir Latvija niekaip to rodiklio negalėjo pasiekti. Vyrų vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė buvo vis trumpesnė nei 70 metų, bet pernai pralenkėme Latviją. Mažėja mirtingumas nuo kraujotakos sistemos ligų ir išorinių mirties priežasčių. Tai rodo, kad pradedame gyventi sveikiau ir ne taip žalingai, – džiaugėsi demografė. – Kai sveikata tampa vertybe, kai investuojame į ją, galvojame, ką valgome, ką žalingai vartojame, pasukame sveiko gyvenimo link. Tie rodikliai nepradeda keistis greitai, tačiau posūkis akivaizdus.“

Vis dėlto tarp ES šalių dar esame gale. Vidutine tikėtina gyvenimo trukme atsiliekame ir dėl didžiulės socialinės nelygybės. Ypač didelis paties žemiausio išsilavinimo, kaimo vietovėse gyvenančių, žemesnį socialinį statusą turinčių vyrų mirtingumas, susijęs su alkoholio vartojimu, nuo išorinių mirties priežasčių. Tačiau aukštąjį išsilavinimą turinčiųjų vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės rodiklis artimas šalims, kurių šie rodikliai geriausi.

Prof. V. Stankūnienė pabrėžė, kad tarpdisciplininis demografijos mokslas ne tik informuoja, kokia yra demografinė situacija, ir identifikuoja veiksnius. Jis taip pat diagnozuoja – per migraciją, gimstamumą, vidutinę tikėtiną gyvenimo trukmę – ekonominės raidos nestabilumus, socialinę nelygybę. Tačiau demografė apgailestavo, kad didžiuliai demografiniai iššūkiai neretai tampa įrankiu siekiant populiarumo, matomumo ar net finansinės naudos. Dialogas tarp mokslo ir politikos rengėjų nėra nuolatinis, turi politinio gyvenimo cikliškumą. Paprastai prieš įvairius rinkimus susidomėjimas demografiniais iššūkiais labai padidėja, gausu pažadų, kaip jie bus sprendžiami. Vėliau dialogas trūkinėja.

„Nors yra buvę labai gerų periodų, kai kartu su atsakingomis vyriausybinėmis institucijomis rengtos programos, koncepcijos, strategijos, dabar – tikrai ne toks, – sakė demografė. – Jei norime daryti adekvačius sprendimus, kad situacija gerėtų, turime suprasti, kas vyksta, kokie veiksniai lemia vienus ar kitus demografinius iššūkius. Situacijos vertinimas turi būti pagrįstas profesionaliomis žiniomis.“

GOOGLE rekomenduoja
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika