Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
LIETUVA

Sausio 13-ji: tai – ne istorijos vadovėlis, tai – mūsų gyvenimas 

2019 sausio 13 d. 11:22
BNS nuotraukos

Socialiniuose tinkluose lietuviai prisimena į atmintį įsirėžusią Sausio 13-ąją. 

Kino režisierius Arūnas Matelis teigė: „28 metai, berods jau. Tai mus sujungė. Ir tuomet, ir per kartas. Žodžiai, kurie įsidegino manyje.“

Arūnas Matelis.
Arūnas Matelis.

Filmų kūrėjas prisiminė: „1991 sausio 13. Tik po vidurnakčio. Sovietų tankai ir kareiviai atakuoja. Šaudo, o žmonės žūsta, bet nesitraukia. Nei nuo LRT, nei Seimo. Kunigas Robertas Grigas esantis užsibarikadavusiame parlamente, sako visiems, viduje ir lauke, pasiryžusiems sutikti tankus: „Aš turiu galią jums visiems, kurie pasiryžote ginti Tėvynę, atleisti visas nuodėmes. Aš jas atleidžiu., „… Šie žodžiai įsirėžė. Tai ne istorijos vadovėlis. Tai mūsų gyvenimas. Dangus prasivėrė. Pilnas dovanų. Atsimename širdyje visus.“

***

Žurnalistas ir televizijos laidų vedėjas Andrius Tapinas parašė tema „Kai tavo vaikams šiandien yra jau daugiau, kiek tau buvo tada“.

Andrius Tapinas.
Andrius Tapinas.

Jis pasakojo: „1991 metai sausis. Man trylika ir dar ne viskas man aišku. Bet aš prisisegęs plastmasinį ženkliuką su trimis tokiomis dar neįprastomis vėliavos spalvomis. Mokykloje niekas neliepė jų segtis, bet beveik visų atlapuose Trispalvė arba Gedimino stulpai.

Vėlyvas sausio 12 vakaras. Tėčio nėra namie. Jis darbe – Lietuvos radijuje ir televizijoje. Visi televizoriai įjungti. Kalba Vytautas Landsbergis – „Ateina laisvės rytas. Blogis turės pasitraukti“.

Ir tada per televizorių prabyla Tėtis: „Jeigu Parlamentas yra Lietuvos širdis, Radijas ir Televizija yra nervas, jungiantis Vilnių su visa Lietuva. Mes ginsime savo Radiją ir Televiziją. Tegu visas pasaulis mato, ko vertas Vakarų taip mylimas Gorbačiovas. Bet mūsų nugalėti neįmanoma. Kas įkvėpė laisvės oro, tas sava valia nebegrįš į komunizmo kalėjimą. Mes nugalėsim. Sudieu ir turėkim vilties“.

Transliacija nutrūksta. Mama slepia nuo manęs ašaras. Mobiliųjų nėra, lieka tik laukti. Bet po pusvalandžio grįžta Tėtis – eina sunkiai, persikreipęs, bet iškelta galva. Jis traukėsi iš televizijos vienas iš paskutiniųjų ir buvo sumuštas desantininkų automatų buožėmis. Žymės ant kūno liks ilgai, dar skaudesnė žymė – mes praradom televiziją.

Jis išgeria vaistų nuo skausmo, persirengia ir grįžta prie televizijos. Mama jo nestabdo, tą naktį jo senas salotinis žiguliukas dar kelis kartus suvažinės nuo Konarskio gatvės iki ligoninių.“

A. Tapinas teigė: Šiandien jis dar čia. Aš dar čia. Daug mūsų čia. Mes nugalėjom... Ne, dar ne. Bet nugalėsim.“

***

Žurnalo „Verslo klasė“ redaktorius Aurelijus Katkevičius taip pat prisiminė Sausio 13-ąją: „Molotovo kokteiliai AT antro aukšto tualete, smėlio maišai ir besišypsantis Nindzia prie jų. Savanoriai, visi kaip vienas kviečiantys užvalgyti. Deginami popieriai. „Jeigu liksim gyvi, susitiksim...“ Švarko vidinėje kišenėje – kasetė su įrašytu Profesoriaus kreipimusi į žmones – jeigu kas. Čia tai kaip bus taip, bet kaip bus su šeima?

Aurelijus Katkevičius.
Aurelijus Katkevičius.

Žurnalistas dėkojo visiems, tuomet buvusiems šalia, negailėjusiems savęs.

A. Katkevičius pasakojo: „O į Lenkiją mes dviese važiavome jau po sausio. Aš – nes šneku ta kalba ir šiaip patarėjas, politinė priedanga, ir kolega iš kito skyriaus, kurio tapatybės neatskleisiu.

Važiavom į pietų Lenkiją, Sileziją, bet kelionės politinis kuratorius (maždaug: jeigu kas – kreipkitės) buvo Varšuvoje, Walęsos patarėjas. Deja, jis žuvo, pavardė Kaczynskis, Lechas Kaczynskis.

Sausis praėjo, bet mes kažkaip visi jautėm, kad čia dar visko gali būti (ir buvo rugpjūtį), todėl reikėjo pasirūpinti ne tik izoliacija apvyniotos armatūros, o ir ko efektyvesnio.

O kaip ten mes seilę varvinom į lenkiškus „Rakus“, kuriuos šie nusipaišė nuo čekiškų „Skorpionų“, o šie savo ruožtu – nuo žydų „Uzi“.

Aš nežinau, kaip baigėsi kolegos derybos – ir geriau nežinoti. Politinė priedanga yra politinė priedanga. Nežinai, neprišnekėsi, ko ir kur nereikia.

O į Gruziją (tada dar Gruziją) – panašiai. Su tuo pačiu kolega tik jau vėliau. Kol mes su Gamsachurdijos patarėjais skaitėme jų ir mūsų visokius dokumentus ir šokom šokius aplink diplomatiją, kolega su savo gruziniškais kolegomis aiškinosi, kaip cigarečių fabrikus pritaikyti šovinių gamybai. Ir šiaip dalijosi patirtimis.

Pasakoju ir pačiam skamba kaip kažkokia postapokaliptinė fantastika pramaišiui su fantasy.“

GOOGLE rekomenduoja
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika