Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
LIETUVA

Rūtos Vanagaitės pokštai Rusijoje: „Vienintelis būdas išsaugoti Lietuvą, jeigu Putinas ją okupuotų“ 

2017 spalio 27 d. 10:26
Rūta Vanagaitė /
Rūta Vanagaitė /
Ekrano nuotrauka

Lietuvą tebekrečiant skandalui, kuomet publicistė Rūta Vanagaitė pažėrė teiginių, kad Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas esą buvo KGB agentas, viešumon lenda ir dar keistesni šios autorės pasisakymai.

Rugsėjo 15 dieną Rusijos Sankt Peterburgo mieste vykstančioje diskusijoje R. Vanagaitė sarkastiškai kvietė V. Putiną okupuoti Lietuvą, lietuvių emigraciją siejo su žydų žudynėmis ir dėstė, kad lietuviams net pasisekė dėl tremties epizodų.

Pateikiame iššifruotas diskusijos vietas su R. Vanagaitės skandalingais pasisakymais:

Diskusijos moderatorius klausia R. Vanagaitės: Ar tiesa tai, kad be atgailos, ateities nebus nei Lietuvoje, nei Rusijoje?

Rūta Vanagaitė: Kodėl? Mes turime ateitį. Visa Lietuva išsivažinėja. Tie namai, kuriuos mes paėmėme iš žydų, kada juos žudėme, aš sakau „mes“ todėl, kad tai mūsų giminės žudė, mūsų seneliai bei jų kaimynai, – dabar tie namai stovi tušti todėl, kad kasdien iš Lietuvos į Vakarus išskrenda po lėktuvą jaunų žmonių. Vienintelis būdas išsaugoti Lietuvą, jeigu Putinas, vadovaudamasis tokiomis knygomis kaip mano, okupuotų Lietuvą ir uždarytų visas sienas, tuomet visi liktų savo vietose. O Lietuva dabar tuštėja ir daugelis sako, kad tai bausmė mums už tai, kas Lietuvoje įvyko 1941–44 metais.

Aš noriu atgailos aš noriu, kad mes, galų gale, pažvelgtume į savo praeitį. Jūs žinote, kaip sunku tautai pažvelgti į savo praeitį? Aš du kartus išsiskyriau ir visada maniau „Aš esu auka, kaip jis taip su manimi?“ Kai mes skiriamės, mes juk aukos. Tai tas pats ir su tauta, tauta juk – visada aukos vietoje. Mūsų kančia – pati didžiausia. Vis mes kenčiame. Žydus žudė, o mus trėmė. Kieno auka didesnė? Draugai manęs klausia „Kodėl tu apie žydus rašai? Jie gi komunistai, jie mus siuntė į Sibirą. Aš atsakau: „Gerai, galbūt tuomet reikėtų pasikeisti vietomis – kad žydus tremtų o mus žudytų?“ „Ne,– sako,– nereikia taip.

Žydai, kurių nenužudė, o ištrėmė į Sibirą, jie juk išgyveno. Mes, lietuviai, išgyvenome. Mus nuolat engė. Tačiau mes išgyvenome. Ir mes sugriovėme Sovietų Sąjungą. Ir staiga kažkas ateina ir sako „O išgyventi, – tai dar ne viskas.“ Prisiminkite, ką mes darėme, kad išgyventume? Baisiausia, ką supratau rašydama šią knygą – žmogus yra silpnas. Nebuvo jokios moralinės dilemos – nužudyti ar išgelbėti. Visi prisitaikydavo po truputį. Viskas su žmogumi vyksta po truputį.

(...)

Tie paprasti vyrukai, kurie šaudė žydus, visų pirma nuėjo tarnauti į lietuvių kariuomenę. Jiems liepė saugoti kokią nors gamyklą, paskui oro uostą, paskui kokią nors sinagogą, kur buvo surinkti komunistai. Kai kuriems komunistams buvo 90 metų, kai kuriems – vos pusmetis. Štai tokie komunistai – žydai. Juos reikėjo konvojuoti, visi jie atsidūrė prie duobės. Ir žinote kai visi šie žmonės, kurie žudė žydus, kaip jie save vadina? Pasmerktaisiais. Tarsi ne jie patys, o kažkas kitas juos atvedė ir liepė tai daryti: „Štai aš stoviu prie duobės, jei ne aš jį sušaudysiu, tai kažkas kitas padarys. Galų gale, aš jo veido nematau, jis stovi į mane nugara. Ir paskui nueisiu į bažnyčią ir kunigas man pasakys „Gerai padarei, nes tai buvo komunistai.“ Tai nebuvo išsigimėliai, tai buvo paprasti vyrukai.

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

(...)

Policininkai, miestų merai, dvidešimt tūkstančių žmonių dirbo toje sistemoje. Jie dirbo vokiečiams, nes manė, kad vokiečiai atėjo visam laikui. Jie gi duos mums, Lietuvai, nepriklausomybę. Žmonės žudė dėl Tėvynės, suprantate? Žudė svetimus.

Visas knygos moralas tame, kad mes nelaikome žudikų savais. Jie gi svetimi, jie žudikai, jie gi purvas ir niekšai. Ir žydai taip pat – purvas ir niekšai, taip pat ne mūsiškiai. O tiesa yra ta, kad ir vieni ir kiti – savi, mūsiškiai. Ir tai labai sunku pripažinti.

(..)

Reikia žinoti, kad ir mano senelis buvo.. Jis tai darė galbūt, vardan Tėvynės, galbūt tam, kad kažką gautų. Na jis dalyvavo vienoje nacistų komisijoje, ir vėliau žmonės iš jo sudaryto sąrašo sušaudė. Bet jis gavo du karo belaisvius dirbti savo ūkyje, suprantate? Jis tai dėl savo vaikų padarė, dėl savo šeimininko.

Portalo DELFI paprašyta pakomentuoti savo žodžius R. Vanagaitė tikino, jog ji tik juokavo. „Ką, žmonės jau humoro nesupranta? Jei Lietuva emigruoja, tai aš nemanau, kad yra kita galimybė sustabdyti emigraciją. Nebent uždarytų sienas. Nesu idiotė, kad kalbėčiau apie tai rimtai. Tai sarkazmas, bet tai yra tiesa – jei sienos yra atviros, jaunimas išsivaikščios“, – sakė R. Vanagaitė. „Tegu priima rimtai. Aš nenoriu, kad grįžtų Tarybų Sąjunga, nejuokaukite“, – pridūrė rašytoja.

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"