Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
LIETUVA

Rezidentai – budėjimams „užkamšyti“? 

2018 rugpjūčio 20 d. 16:48
pixabay.com nuotrauka

Nors rezidentūros metu privalu įgyti kuo daugiau praktinių įgūdžių, dėl didelio studentų skaičiaus kai kuriuose centruose ar ligoninėse tai tampa paprasčiausiu formalumu, neslepia apmaudo rezidentai. Tiesa, kai kurių specialybių studentus praktikai prireikia siųsti ir į užsienio gydymo įstaigas.

Sutelpa ne visada

Šias ir kitas studentų internatūros ir rezidentūros praktikų organizavimo problemas spręsti praėjusią savaitę prie bendro stalo susėdo Vilniaus universiteto (VU) Medicinos fakulteto vadovybė, susitikusi su sostinės gydymo įstaigų vadovais.

Anot VU Medicinos fakulteto Podiplominių studijų prodekano prof. Vytauto Kasiulevičiaus, šiandien realybė tokia, kad 90 proc. universiteto rezidentų ir nemaža dalis internų renkasi atlikti praktiką sostinės mokymo bazėse.

„Labai svarbu, kad studentai galėtų gauti pakankamai praktikos, turėtų darbo patirties skirtingų tipų įstaigose. Tačiau rezidentūros programose yra daug įvairiausių ciklų, ir didžiausią iššūkį kelia nespecialybiniai ciklai, pavyzdžiui, kai šeimos gydytojas turi mokytis kardiologijos ar pulmonologas – inkstų ligų.

Tuomet susidaro nemažas studentų skaičius, o skyriai yra nedideli, ilgainiui jie ir taip mažėja. Tad visų sutalpinti negalime. Juo labiau kad Lietuva – nedidelė šalis ir retų būklių pacientų nėra daug. Taigi, norint, kad studentas įgytų pakankamai praktinių įgūdžių, turime jį siųsti mokytis net į užsienį. Dėl to reikia persvarstyti programas, kad būtų pakankamas pacientų kiekis. Norint mokytis bendros chirurgijos ar terapijos tokių problemų nėra. Kita vertus, tuomet kartais būna tam tikros disproporcijos – pacientų srautas nemažas, bet gydytojų rezidentų vienoje ligoninėje yra per daug“, – kalbėjo V.Kasiulevičius.

Ydingas procesas

Tai, kad rezidentūros praktika kai kuriose įstaigose dėl didelio studentų skaičiaus tampa formalumu, pabrėžia ir VU MF Rezidentų tarybos pirmininkė, rezidentė Urtė Builytė.

„Medicinoje yra gana svarbus meistro-pameistrio santykis su patyrusiais gydytojais. Deja, dėl jau minėtų „grūsčių“ ir didelių specialistų krūvių, jam vietos beveik nelieka. Norėtųsi tiek universitetų, tiek ligoninių, tiek ir pačių rezidentų aktyvesnio dalyvavimo edukaciniame procese. Rezidentai, nusivylę ydingu procesu, tampa pasyvūs dalyviai“, – apgailestavo pašnekovė.

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

Ji atkreipė dėmesį, kad situaciją apsunkina ir tai, jog užuot mokęsi tirti pacientus, atlikti procedūras ar intervencijas, gydytojai rezidentai atlieka sekretorių darbą – perrašinėja gydytojų ranka surašytas konsultacijas į kompiuterines sistemas, ruošia išrašus negydytiems ligoniams.

90 – tiek proc. VU MF rezidentų ir dalis internų renkasi atlikti praktiką sostinės mokymo bazėse.

„Užkamšo“ budėjimus

„Kai kurių ligoninių administracijos į rezidentus žiūri kaip į pigią darbo jėgą ir „užkamšo“ budėjimus, nes rezidentui tereikia sumokėti dešimt ar dvidešimt eurų, užuot gydytojui specialistui mokėjus keliolika kartų daugiau. Pavyzdžiui, vasaros metu daugeliui atostogaujant budima po vieną ar „dengiama“ daugiau skyrių vienu rezidentu, nors vidaus tvarkose nurodyta kitaip. O ir darbo valandos rezidentams neretai neapibrėžtos, dirbama, kol bus nudirbti visi darbai, neapmokant viršvalandžių. Tiesa, šitai galioja ir patyrusiems gydytojams“, – situaciją komentavo VU MF Rezidentų tarybos pirmininkė.

Išeitis – regiono įstaigos

Ar gydytojų rezidentų „sangrūdas“ padėtų spręsti jų siuntimas į regionines ligonines? „Nelygu apie kokią regioninę ligoninę kalbėsime, kiek tam tikrų operacijų ar kitų procedūrų joje atliekama. Tačiau šiaip bus siekiama, kad kiek įmanoma daugiau rezidentų išvyktų į regionuose esančias mokymo bazes, kaip tik planuojame surengti panašų susitikimą su jų vadovais. Aišku, kol kas nežinome, kaip baigsis gydymo įstaigų tinklo pertvarka, kokios įstaigos išliks. Taigi naujas iššūkis – numatyti, kur studentus geriausia siųsti. Be abejo, siauro profilio specialybių rezidentai daugiau „pririšti“ prie sostinės“, – aiškino V.Kasiulevičius.

Savo ruožtu patys rezidentai pastebi, kad turėdami kompetencijų pažymėjimą galėtų važiuoti į rajono ligoninę ir savarankiškai teikti tam tikras paslaugas, kurioms atlikti specialistų rajonuose vis mažėja. Be to, kai kurių operacijų, pavyzdžiui, apendicito, rajono ligoninėse pasitaiko net dažniau nei didžiosiose klinikose, tad taip jauni gydytojai galėtų tobulinti įgūdžius.

Komentarai

VUL Santaros klinikų generalinio direktoriaus patarėjas prof. Pranas Šerpytis:

– Plačiau galiu kalbėti apie kardiologijos rezidentūrą, skubiąją mediciną, kurios rezidentų ruošimą kuruoju. Jau kaip tik išleidome pirmąją laidą ir matome, ką galėtume sustiprinti. Mano, kaip dėstytojo, tikslas, kad jie gautų geriausią paruošimą, ir nebūtinai vienoje bazėje. Santaros klinikose jie gauna kardiologiją, terapiją, dalį chirurgijos, bet didžioji traumatologijos, skubios medicinos dalis yra RVUL.

Be abejo, bendrai kalbant, didelė bėda yra tolygus darbo rezidentams paskirstymas, kad jie būtų pakankamai užimti. Juk jei iš aštuonių šimtų rezidentų penki šimtai yra Santaros klinikose, tam tikras pasidalinimas turi būti. Be abejo, jei kalbame apie, pavyzdžiui, regionines ligonines, reikia žiūrėti, kokia tai įstaiga, kokia specialybė. Kardiologijos rezidentai daliai ciklo gali važiuoti į Klaipėdą arba Panevėžį, skubiosios pagalbos – į Šiaulių ar Panevėžio ligoninę. Bet kuriuo atveju bazė turi atitikti tam tikrus kriterijus.

Vilniaus miesto ligoninės direktorius dr. Narimantas Markevičius:

– Esame Vilniaus universiteto mokymo bazė, dvejus metus turime trišalę sutartį ir su LSMU bei ministerija dėl rezidentų ir internų ruošimo. Rezidentų šiandien turime nei per daug, nei per mažai. Aišku, studentų fakultete daugėja, tad kyla naujų iššūkių. Mums svarbu, kad rezidentams galime pasiūlyti geras chirurgijos, kraujagyslių chirurgijos, terapijos, reabilitacijos mokymo bazes, turime aukščiausio lygio specialistus. Priimdami rezidentus visąlaik stengiamės sudaryti sąlygas jiems mokytis. Jie tikrai nėra tie, kurie „užkišinėja“ budėjimų skyles ir panašiai. Tikėkimės, kad kažkada bus nuspręsta ir dėl rezidentų kompetencijų. Tuomet jie galėtų savarankiškai atlikti tam tikras procedūras be „budinčio“ gydytojo pašonėje, tai palengvintų visos įstaigos darbą.

Nacionalinio vėžio instituto direktoriaus pavaduotoja mokslui ir plėtrai prof. Sonata Jarmalaitė:

– Tokie susitikimai – geras ir reikalingas žingsnis. Kalbant apie praktikų organizavimą, labai reikėtų atsižvelgti į pačių rezidentų, internų nuomonę. Tai leistų ten, kur praktikos vietos patrauklios, intensyvinti srautą. Dabar yra oficialios tokių apklausų formos, bet tai nefunkcionuoja. Be to, darbas su internais, rezidentais – jau pedagoginė veikla, o kai jie atsiduria klinikiniame skyriuje, ne visi specialistai turi akademinį pagrindą. Šiaip mūsų klinika patenkinta žmonėmis, kurie ateina, tik norėtųsi, kad jų būtų daugiau ir mokymosi ciklas būtų ilgesnis.

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"