Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
LIETUVA

Redakcijos paštas. Keleivio novelės 

2017 gruodžio 27 d. 12:15
Asmeninio albumo nuotrauka

Amerikiečiai ruošia ekspediciją į Marsą. „Lockheed Martin“ kompanija jau ėmėsi kurti šiai kelionei erdvėlaivį. Su atskirais tualetais ir miegamaisiais. Žiūrėk, po kelerių metų, amerikonų turistai jau maklinės po Raudonąją planetą.

Žvilgsnis į Lietuvą iš kosmoso

Nikaragva kasa kanalą, kuris sujungs Ramųjį ir Atlantą. Jis bus gerokai erdvesnis už Panamos kanalą.

Suomiai rimtu veidu svarsto projektą, kaip į savo salas keliauti kapsulėmis vakuuminiame vamzdyje. Nespėsi mirktelėti – ir tu jau vietoje!

O Lietuvoje?

Kauną mes pasiekiame per pusantros valandos, o kai gerai įsitempiam – per valandą ir 15 minučių. Greičiau, matyt, mums pernelyg pavojinga, nors senutė Europa važinėja triskart didesniais greičiais.

Metropoliteno taip ir nepradėjome statyti. Sako, per maži mes ir per mažai mūsų.

Nacionalinio stadiono neturime. Tvirtinama, kad taip žaidžiančiai nacionalinei rinktinei jo ir nereikia.

Na, ir taip toliau – pažiūrėkit į idėjų Lietuvai sąrašą: tarp daugybės smulkių išvysite ir kelias dideles. Tačiau – tik tame sąraše.

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

Mielieji, taip lietuviškai – žingsnis po žingsnio! – betrepsendami galim ir išnykti nepastebėti...

Apie pažangą

1962 metai. „Gatvės centrinėje miesto dalyje – siauros ir vingiuotos, o sankryžose ir pagrindinėse gatvėse daug keleivių, kurie trukdo normaliam transporto judėjimui“ (Vilniaus miesto generalinio plano TEP – techninis ekonominis pagrindimas).

Po 45 metų – 2017-ųjų pabaiga. „Automobilių spūstys susidaro dėl daugelio priežasčių, bet pagrindinė – mieste per daug automobilių“ („Savaitė“, Nr 48).

Štai ir visa pažanga per pusę amžiaus: nuo „per daug keleivių“ iki „per daug automobilių“. Pasakysiu tiesiai – kai gatvės tos pačios, visada jose bus ko nors per daug.

O štai mano bičiulis K. S. įsitikinęs, kad per daug valdininkų: per didelis jų skaičius yra didžiausias pažangos stabdys.

– Čia jokios filosofijos negalioja: nevirsta kiekybė kokybe, nors tu ką!

Na, jeigu jau net Aristotelis ar Hegelis čia neįsipaišo, apie kokią pažangą mūsų krašte galim šnekėt? Mums visą laiką bus ko nors per daug, kad ko nors nebūtų per mažai.

Apie laimę

Vienas viceministras neseniai pasiūlė (tariamąja nuosaka, žinoma) paprastą ir genialų receptą, kaip mūsų žmonėms pagerinti gyvenimą. Tik dvi smulkmenėlės: reikėtų padidinti atlyginimus ir sumažinti mokesčius.

Visiškai jam pritardamas pridėčiau dar du receptėlius: prie visų langų reikėtų pritvirtinti šokolado langines ir supilti šešias aukso krūvas.

Visi, kuriems tai papasakojau, klausė tik vieno: kodėl šešias?

Atrodo, ko jau ko, bet viceministrų mes nepritrūksim.

Transporto revoliucija

Kai prieš pusantro šimto metų londoniečiai prakalbo apie metropoliteną, didžiausiais šios naujovės priešininkais tapo vežikai. Nors kaip tik dėl jų veiklos (o tiksliau – dėl jų transporto priemonių veiklos) miesto gyventojai buvo pasiryžę lįsti kad ir po žeme: tuo metu gatvėse zujo daugybė vežimų vežimaičių, o arkliai ne tik dirbo savo darbą, bet ir kaip reikiant teršė miestą. Tačiau – jeigu tuo metu kokios nors vežikų sąjungos ar asociacijos vadovo būtumėt paklausę apie efektyvius miesto transporto pertvarkymus – na, žinote, ką jie būtų atsakę. Kad už vežimaitį ar karietą nieko geresnio nėra. Ir už arklį – kad ir kokio plauko jis būtų. O visa kita – išsigalvojimai...

Prisiminiau šią istoriją viename leidinyje perskaitęs nemažą straipsnį, pavadintą „Transporto revoliucija“. Straipsnis paremtas pokalbiais su „Vilniaus viešojo transporto“ ir „Susisiekimų paslaugų“ vadovais. Tarp revoliucinių žygdarbių – popieriniai bilietai pakeisti elektroniniais, atsisakyta maršrutinių autobusiukų, sprendimas išlaikyti troleibusus, nupirkti naujų autobusų... Vilniaus vežėjų nuomone, nieko nėra geriau už autobusus ir troleibusus. O visokios kalbos apie naujas efektyvaus, ekologiško, komfortabilaus transporto rūšis? O ne, mojavo rankomis Vilniaus viešojo transporto vadovai, nereikia. Galima kalbėti, kad ateitis – metro ar hibridiniai tramvajai, bet... tenkinkimės tuo, ką turime.

O naujovės? Ryžtingi ir kardinalūs sprendimai? Jei jau norite naujovių – štai dviratis! Vasarą ir žiemą! Ir madinga, ir išradinėti nereikia.

Atrodo, besistumdydami spūstyse būsim pražiopsoję naujos eros pradžią.

Apie kosmosą

Dar metų pradžioje pasaulį apskriejo žinia: amerikiečiai sėkmingai paleido savo krovininį erdvėlaivį Dragon į Tarptautinę kosminę stotį (TKS). Pirmoji raketos-nešėjos Falcon 9 pakopa atsiskyrusi nusileido ten, iš kur ir pakilo. Įdomu tai, kad Space X, leidžianti šiuos erdvėlaivius, – privati kompanija.

„Roskosmosas“ atsisakė keleto raketų-nešėjų paleidimo projektų. Per brangu, per sunku konkuruoti. Paleisti sunkiąją raketą-nešėją Angara rusams kainuoja 115 mln. dolerių. Space X paleidžia Falcon 9 mažiau nei už 50 mln. dolerių.

Rusai čia niekuo dėti. Pačioms JAV valstybinė kosminė programa 1,5 karto brangiau atsieina, nei tokia pati – Space X.

Pasirodo, visos valstybės turi vieną bendrą bruožą: jei ką nors gali padaryti brangiai, tai niekada nedaro pigiai. Ir dar labai ilgai tęsia tą malonumą. Tai – pirmoji istorija.

Istorija antra. Daugeliui jau galbūt teko skaityti ar girdėti apie estų ir suomių projektus. Vienas jų – nutiesti 92 km greitąjį geležinkelį nuo Talino iki Helsinkio (galima skaityti ir atvirkščiai). Įdomu tai, kad 50 km „Talsinkifix“ atkarpa bus tiesiama po Suomių įlanka. Anglams ir prancūzams su savo 37,9 km po Lamanšu teks slėptis po lapais! Jau buriami privatūs investuotojai, kurie imsis šio 13 mlrd. eurų vertės projekto. Kelionė į Taliną tetruks pusvalandį, vietoj 1,5 valandos kelionės keltu dabar. Štai jums ir lėtieji estai su suomiais!

Istorija trečioji. Jau trečią Seimą „Metro sąjūdžio“ žmonės – inžineriai, architektai, mokslininkai, transporto specialistai – bando įtikinti, kad šis rimtai pagalvotų apie rytdieną ir priimtų politinį sprendimą – leistų privačiam kapitalui padaryti tuos darbus, kurių pati valstybė nespėja, negali ar nenori. Tai atvertų kelius artimiausiu metu imtis reikšmingų viešojo transporto pertvarkymų. Ir jau trečiame Seime netrūksta išrinktųjų, kuriems startui beveik paruošta 8 kilometrų metropoliteno atkarpėlė nuo Pilaitės iki Centro – kosmosas! Ir, žinoma, afera – kaipgi Lietuvoje be jų. Argumentai? O kam argumentai, kai yra nuomonė?

Toks dangus ir žemė mūsų krašte. Tegu kiti skraido. O mums ko skubėti – ramiau vilktis Europos uodegoje.

Tiltas

Norėdamas iš Balsių, Ožkinių ar gretimų rajonų patekti į Saulėtekį ar Nemenčinę turi važiuoti iki Santariškių, tuomet paneriais iki Žirmūnų, iš ten pasukti Nemenčinės pusėn ir per Valakupių tiltą pasiekti Saulėtekį ir Antakalnį. Šis kelias, žinoma, nėra tragiškai tolimas, tačiau žmones, kurie brangina laiką ir pinigus, tie keliolika kasdieninių kilometrų erzina. Galėtų būti geriau!

Verslo žmonės siūlo:

– Mes galime pastatyti tiltą. Tuomet nereikėtų važinėti aplinkui.

Ir gyventojams geriau tiesiai nei aplinkui.

Tik štai valdžiai ši idėja netinka:

– Už važiavimą per tiltą juk reikės mokėti!

– Taip, – sako verslo vyrai. – Čia juk biznis, o ne labdara.

– Tuomet – negalima, – sako valdžia. – Ne tas socialinis modelis.

Ir visi varo keliolika kilometrų.

Čia turėčiau pasakyti du dalykus. Nemokamų tiltų nei Lietuvoje, nei pasaulyje nėra. Tik už vienus (kaip kartais yra pasaulyje) moka tie, kurie per juos važiuoja, o už kitus (kaip visuomet yra Lietuvoje) moka ir tie, kurie važiuoja, ir tie, kurie to tilto net nesapnavo. Tai vadinama – moka valstybė.

Ir antra: ar surasite sveiko proto verslininką, kuris už tilto pervažiavimą užsiplėštų tiek, kad per jį žmonės važiuotų tik gaisro genami? Nepatinka ar neapsimoka – važiuok kaip važiavęs. Galimybė rinktis turbūt nesužlugdytų besirenkančiojo?

– Negalima, – sako valdžia. – Tiltai – valstybės reikalas!

– Tai statykit!

– Nėra pinigų.

Prisimenu, kaip prieš keletą dešimtmečių Didžiosios Britanijos premjerė Margaret Thacher ir finansų ministras Kennethas Clarkas sumanė „trūktelėti“ šalies ekonomiką štai tokiu būdu.

Jie pasiūlė valstybės iždo pinigus skirti tik tiems projektams, kurių nesiima privatus verslas. Tokiu būdu privačių investicijų dėka buvo sukurta didelė susisiekimo infrastruktūros dalis, o atsilaisvinę iždo pinigai panaudoti mokslo, švietimo, sveikatos apsaugos reikalams.

Štai tokia tiltų politika – pas mus ir svečiose šalyse. Gal anglai ir žioplesni už mus. Gal iš tikro – geriau lankais. Apylankomis. Šliaužte ir trumpais perbėgimais.

P. S. Paskaičiuota, kad pasaulyje – trilijonų dolerių vertės infrastruktūros trūkumas. Ir Lietuvoje tokių „ožkinių tiltų“ – per akis. Tačiau valdžios vyrai kol kas užsiima ne jais, o filosofavimais apie socialinius modelius. Atrodo, užtruko šiek tiek.

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"