Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
LIETUVA

Pasauliui reikia naujos progreso istorijos 

2018 lapkričio 19 d. 08:36
pixabay.com nuotrauka

Norvegų antropologas Thomas Hyllandas Eriksenas sako, kad pastaruosius porą šimtų metų pasaulį valdęs progreso naratyvas gerokai nusilpo: jaunoji karta negali tikėtis gyventi taip, kaip tėvai, kyla nenuspėjamos ekonomikos krizės, išnaikinome daugybę gyvūnų rūšių ir panašiai. „Perkaitome“ ir turime lėtinti tempą.

Oslo universiteto profesorius T. H. Eriksenas, Vilniuje dalyvavęs Atviros Lietuvos fondo organizuotoje diskusijoje, pabrėžė, kad pasaulyje stiprėjantis nacionalizmas, populizmas, baimės ir įtarumo atmosfera yra reakcija į tai, kas žmonėms kelia nerimą. „Dabar atrodo, kad viskas politikoje juda bloga kryptimi. Esama daugiau įtarumo, mažiau bendradarbiavimo, daugiau godumo, mažiau solidarumo. Tačiau manau, kad tai galima pakeisti“, – interviu „Lietuvos žinioms“ tvirtino antropologas Thomas Hyllandas Eriksenas.

Thomas Hyllandas Eriksenas: „Mums reikia politikų, kurie būtų drąsūs pabrėžti ne gyvenimo lygį, o jo kokybę. Geras gyvenimas yra kas kita nei gyvenimo lygis.“

Ir jaudina, ir gąsdina

– Savo aistra vadinate bandymą suprasti šiuolaikinį pasaulį. Ar pasaulis, kuriame šiandien gyvename, yra toks, dėl kurio ši aistra neslopsta?

– Na, jis bent jau nenuobodus. Gyvename nenuobodžiu metu, pereinamuoju, netikrumo laikotarpiu. Tai ir jaudina, ir šiek tiek gąsdina. Yra daugybė būdų kalbėti apie tai. Tačiau sakyčiau, kad labiausiai bauginantis dalykas yra tai, jog pasaulis keičiasi labai sparčiai ir nėra jokių pertraukų, niekas mums nesako, kad turėtume elgtis kitaip. Daugelyje sričių padėtis keičiasi itin greitai, nėra termostato ar kokio nors kito prietaiso arba būdo, kaip kontroliuoti šiuos pasikeitimus. Be to, niekas nežino, kur tai mus veda.

Pokyčiai turi daugybę netyčinių pasekmių. Iš esmės niekas negali pasakyti, kas vyksta. Susiduriame su neprognozuojamomis finansų krizėmis. Turime daugybę aplinkosaugos problemų, tokių kaip, pavyzdžiui, tam tikrų gyvūnų rūšių išnykimas. Nuo 1970-ųjų nužudėme apie 60 proc. visų pasaulio gyvūnų. Šiandien 96 proc. visų žinduolių yra arba žmonės, arba naminiai gyvūnai, teliko 4 proc. laukinių gyvūnų. Tokius dalykus darome nesusimąstydami apie pasekmes. Nekontroliuojamų nusivylimų rezultatas, mano nuomone, yra tapatybės klausimai – paprasti žmonės jaučiasi turintys mažai galių valdyti savo pačių gyvenimus.

Apibendrindamas visa tai paprastai vartoju perkaitimo metaforą. Karštis ir greitis yra tos pačios monetos pusės. Kartu su karščiu kyla trintis, konfliktai, prieštaravimai, nesutarimai. O mūsų dabar tiek daug! Prieš 200 metų pasaulyje gyveno apie milijardą žmonių. Dabar yra 7,5 mlrd. žmonių ir jų vis daugėja. Visi nori išmaniojo telefono, automobilio, televizoriaus, gražių atostogų ir prašmatnaus gyvenimo būdo, o planeta nesugeba to suteikti. Yra daugybė dalykų, dėl kurių turėtume nerimauti. Tačiau kartu turime ir daug galimybių, to neturime pamiršti.

– Ar galima „atvėsinti“ perkaitusį pasaulį?

Thomas Hyllandas Eriksenas: "Mums reikia politikų, kurie būtų drąsūs pabrėžti ne gyvenimo lygį, o jo kokybę. Geras gyvenimas yra kas kita nei gyvenimo lygis." /Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka
Thomas Hyllandas Eriksenas: "Mums reikia politikų, kurie būtų drąsūs pabrėžti ne gyvenimo lygį, o jo kokybę. Geras gyvenimas yra kas kita nei gyvenimo lygis." /Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka
GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

– Greitis, greitėjimas yra modernybės projekto dalis jau daugiau kaip 200 metų. Garo variklis, traukiniai pakeitė burlaivius, arkliais traukiamas karietas, net karšto oro balionus. Taigi greitis vertinamas kaip teigiamas dalykas. Jis – efektyvesnis, skatina augimą, gerovę ir siejamas su progresu. Greitėjimas lygus progresui. Iki Buenos Airių galime nuskristi per 12 valandų, o ne mėnesį plaukti laivu.

Tačiau greitis turi tam tikrų blogų padarinių. Kalbu ne tik apie aplinką, klimatą, o tai, kaip naudojame gamtos išteklius. Mūsų gyvenimo greitis turi nepageidaujamų psichologinių pasekmių. Žmonės gyvena savo gyvenimą mažuose ekranuose, nespontaniškoje komunikacijoje. Transliacijos paslaugos yra bet kam: nuo muzikos iki filmų, todėl nebereikia nieko laukti. Mano nuomone, tai neigiamai veikia gyvenimo kokybę. Yra daugybė dalykų, kuriuos galėtume daryti lėčiau. Todėl turėtume sulėtinti tempą ir „atvėsti“. Tai įmanoma padaryti, bet tam reikia valios. Turi atsirasti bendras interesas tai daryti, kilti populiarus judėjimas, lyderystė, kad būtų pasakyta, jog mums nebereikia augimo.

Mūsų gyvenimo greitis turi nepageidaujamų psichologinių pasekmių. Žmonės gyvena savo gyvenimą mažuose ekranuose, nespontaniškoje komunikacijoje.

Gyvenu vienoje turtingiausių pasaulio valstybių. Jos politikai galėtų pasakyti, kad kitąmet išleisime mažiau pinigų ir būsime gerokai laimingesni. Mums reikia politikų, kurie būtų drąsūs kalbėti kitokia kalba ir pabrėžti ne gyvenimo lygį, o jo kokybę. Tikiu, kad geras gyvenimas yra kas kita nei gyvenimo lygis. Žinoma, skurdas yra kančia. Jei neturi maisto, tavo vaikai miršta nuo pagydomų ligų vien todėl, kad negali nupirkti vaistų, yra labai blogai. Tačiau tam tikrame materialinės gerovės lygyje paaiškėja, kad mus laimingesnius padaro kiti dalykai, o ne didesnis vartojimas. Galbūt gamta, o gal kokie nors kiti interesai, tarkime, klasikinės muzikos klausymas, knygos skaitymas ir panašiai.

Žmonės jaučiasi palikti nuošalėje

– Ar matote tokių politikų, lyderių, kurie sako arba galėtų pasakyti: „Sulėtinkime tempą“?

– Maždaug prieš 20 metų parašiau knygą „Akimirkos tironija“. Štai pažvelgus į politiką atrodo, kad čia judama neteisinga kryptimi: daug įtarumo, mažai bendradarbiavimo, daug godumo, mažai solidarumo. Tačiau manau, kad tai galima pakeisti. Matau politikų, galinčių tai padaryti. bet jie neturi pakankamai galios. Vis dėto ir tai galima pakeisti.

Juk dabartiniai politiniai pokyčiai Europoje ir kitur pasaulyje – nacionalizmas, populizmas, baimės bei įtarumo atmosfera – yra reakcija į žmonėms nerimą keliančius tikrus dalykus, kuriuos turėtume vertinti labai rimtai. Žmonės jaučia, kad praranda savo gyvenimų kontrolę, jog jų nuomonė nesvarbi, už juos sprendžia kiti – tie, kas yra labai toli ir jų net neįmanoma pasiekti. Tada kyla klausimų: kas dėl to kaltas ir ką daryti? Manau, dešinysis nacionalizmas ir populizmas yra reakcija į tai. Būtų gerai, jei tokį nusivylimą, pyktį galėtume pakeisti kuo nors konstruktyvesniu.

Juk dabartiniai politiniai pokyčiai Europoje ir kitur pasaulyje – nacionalizmas, populizmas, baimės bei įtarumo atmosfera – yra reakcija į žmonėms nerimą keliančius tikrus dalykus, kuriuos turėtume vertinti labai rimtai.

Juk labai ilgai, nuo pat XIX amžiaus, progresas ir plėtra buvo didysis naratyvas, kasmet viskas keitėsi į gera. Tačiau dabar šis naratyvas nusilpo: esama daug nežinomybės, žmonės nebeturi kompaso, jie nežino, kas bus toliau. Vakarų Europoje pirmą kartą per pastaruosius kelis šimtus metų (per šešias ar septynias kartas) jauni žmonės nebegali tikėtis tokio pat kaip jų tėvų gyvenimo lygio. Tai vienas pavyzdžių, kaip yra susilpnėjęs progreso naratyvas. Nerimą kelia tai, ką padarome aplinkai, be atvangos naudojame neatsinaujinančius gamtos išteklius. Todėl mums reikia kolektyvinio projekto geresniam gyvenimui, naujos istorijos apie progresą.

– Kalbant apie klimato kaitą, kai kurių valstybių lyderiai, pavyzdžiui, JAV vadovas Donaldas Trumpas ar išrinktasis Brazilijos prezidentas Jairas Bolsonaro, nusprendė, kad jų šalims reikia trauktis iš svarbaus Paryžiaus klimato susitarimo. Tai irgi kelia klausimą, ar įmanoma pereiti prie geresnio progreso projekto.

– Visuomenę sudaro žmonės, jie gali pakeisti visuomenės kryptį, istoriją. Praeityje būta daug sėkmės istorijų. Pavyzdžiui, prieš 200 metų panaikinta vergovė. XVIII amžiaus pabaigoje dar niekas netikėjo, kad tai įmanoma, nes tai atrodė kaip natūralus dalykas. Tačiau po aktyvios lobistinės veiklos ir intensyvios kampanijos Didžiosios Britanijos parlamentas 1833 metais uždraudė prekybą vergais. Prieš 100 metų jau kai kur moterims buvo suteikta balsavimo teisė. Nors Norvegijoje, Lietuvoje ir kitose šalyse tuo metu buvo nemažai politikų, teigiančių, kad moterims negalima balsuoti. Tačiau praėjus 10, 20 metų tokį požiūrį jau imta laikyti pasenusiu. Taigi daug kas keičiasi, mūsų požiūris – taip pat.

Tačiau svarbu suvokti, kad viskas priklauso konkrečiai nuo kiekvieno mūsų. Visi tarsi ir norėtume elgtis gerai, bet nuolat darome blogus dalykus. Na, bent jau aš. Kaip pakeisti žmones, jų elgseną? Galbūt patyrimais? O gal dalykai, prieš jiems keičiantis į gera, turi tapti blogi?

Noriu pabrėžti, kad neturėtume grįžti prie išeities taško, vėl tapti panašūs į tradicinius valstiečius. Tačiau turime pasirinkti kitą kryptį, surasti kitą būdą, o tam turime pasitelkti mūsų intelektinę, politinę vaizduotę.

Neturiu atsakymo į jūsų klausimą, net nesu vienintelio sprendimo šalininkas. Tai, kas gali būti gerai Nepalui, nebūtinai tiks Lietuvai. Vis dėlto siūlyčiau judėti tokia kryptimi: mažinti ekonomikos apimtį, tarptautinę prekybą (nes ji – vienas resursų švaistymo ir mentalinės destrukcijos šaltinių), lėtinti sprendimų priėmimą, kad žmonės, kuriuos tie sprendimai palies, galėtų dalyvauti juos priimant. Kartu turėtume išlaikyti kai kuriuos didžius XXI amžiaus modernumo pasiekimus, pavyzdžiui, globalią komunikaciją. Dabar esame susieti labiau nei kada nors anksčiau, ir tai derėtų išlaikyti.

– Tačiau ar visa tai, ką siūlote, neigiamai nepaveiktų daugybės žmonių gyvenimo lygio ir kokybės?

– Turime surasti aukso vidurį, būti išmintingi. Vis dėlto turime bent jau pradėti apie tai kalbėti ir žiūrėti, kur tas pokalbis mus nuves. Noriu pabrėžti, kad neturėtume grįžti prie išeities taško, vėl tapti panašūs į tradicinius valstiečius. Tačiau turime pasirinkti kitą kryptį, surasti kitą būdą, o tam turime pasitelkti mūsų intelektinę, politinę vaizduotę.

Žinoma, negalime patarinėti žmonėms Malyje ar Butane sulėtinti tempą, nes jie ir taip juda pernelyg lėtai, jiems kaip tik reikėtų didesnio greičio. Tačiau itin daug streso patiriantiems žmonėms Vakarų Europoje, Vilniuje, Osle galbūt būtų geriau keisti gyvenimo būdą.

Kova už tikrą žinojimą

– Savo akademinėje veikloje daug dėmesio skiriate komunikacijos revoliucijai. Nuomonės apie ją išsiskiria: vieni sako, jog tai yra košmaras, kiti – kad ji keičia pasaulį į gera. Kokia jūsų nuomonė?

– Paprasto atsakymo nėra. Pagrindinis teigiamas dalykas yra tai, kad gali vykti globalūs pokalbiai – tiesiogiai, esamu laiku galime susisiekti su kuo nors bet kur pasaulyje. Tai suartina žmoniją. Beje, norėčiau papasakoti puikią istoriją apie tai. Naujojoje Gvinėjoje gyveno gentis, ji nebuvo integruota į šiuolaikinį pasaulį, skurdžiai vertėsi. Kartą pas juos apsilankė antropologė (su šia gentimi dirbusi jau ne vienus metus) ir atsivežė vaizdo grotuvą. Ji buvo sukūrusi dokumentinį filmą apie skurstančius Vakarų Afrikos, Malio žmones. Rodydama šį filmą genties atstovams antropologė sakė: „Tai vyksta visai kitoje pasaulio pusėje. Jūs ten nebuvote ir niekada nenukeliausite, bet pažiūrėkite į šiuos žmones ir stenkitės juos suprasti.“

Filme vienas vyras pasakojo, jog neturi pinigų batams, antras – kad neišgali išleisti dukters į mokyklą, kiti turėjo eiti porą kilometrų pasisemti vandens ir panašiai. Pažiūrėję filmą Naujosios Gvinėjos genties atstovai pradėjo verkti, jie sakė nežinoję, kad kažkur pasaulyje gyvena juodaodžiai žmonės, kurie yra tokie neturtingi kaip ir jie. Jie susitapatino su jais – paaiškėjo, kad panašiu keliu, kančia, likimu ir viltimi jie dalijasi su žmonėms, kurie yra taip toli! Komunikacijos revoliucija turi galią suartinti mus, supažindinti vienus su kitais, kad galėtume mokytis vieni iš kitų ir jaustis kaip vientisa žmonija. To neturėtume atsisakyti.

Tačiau yra ir blogų dalykų. Pavyzdžiui, melagingų naujienų sklaida, didžiulis sensacijų poreikis, tai, kad norint pažinti pasaulį naršoma „Youtube“ interneto svetainėje, o ne atsiverčiama knyga. Viską (nuo 2001 metų rugsėjo 11-osios teroro atakų iki klimato kaitos) gali rasti vaizdo įrašuose, kurie paneigia oficialios, pagrindinės žiniasklaidos pranešimus, ir tai sulaukia milijonų peržiūrų! Tada, pavyzdžiui, BBC priversta atsakinėti į tuos klaidinančius kaltinimus, bet jų atsakymus peržiūri vos pora tūkstančių vartotojų, nes tai jiems atrodo mažiau įdomu. Kovoti už tikrą žinojimą – didžiulis iššūkis ne tik žurnalistams, bet ir intelektinio, akademinio gyvenimo atstovams.

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"