Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
LIETUVA

Partijos: liliputai auga, milžinai mažėja 

2018 birželio 15 d. 08:10
Romo Jurgaičio (LŽ) nuotraukos

Žmonės traukiasi iš vadinamųjų sisteminių politinių jėgų, tačiau gausėja nedidukės protesto, populistinės, radikalesnės partijos.

„Tikiu, kad keturi milijonai balsų gali susitelkti ne tik šimtmečio himnui. Kad su tuo pačiu užsidegimu ir tikėjimu dalyvausime rinkimuose, partijose, sąjūdžiuose ir bendruomenėse“, – šią savaitę sakydama metinį pranešimą viltimis dalijosi prezidentė. Bene pirmą kartą ji taip pabrėžė partijų svarbą: „Kad ir kokios silpnos, pavargusios, nukraujavusios būtų politinės partijos, tačiau kol kas tai patikimiausias demokratinio valstybės vystymosi pagrindas.“

Lietuvoje dabar veikia 24 politinės partijos, vienijančios 120,4 tūkst. narių. Prezidentė apgailestavo, kad per trejus metus naujų atėjo vos du tūkstančiai, mažiau nei norinčiųjų dalyvauti „Misijoje Sibiras“ ir šalies gynyboje.

Buvusi gausiausia Darbo partija per trejus metus patyrė didžiausią praradimą – beveik 8,7 tūkst. narių.

Tikslumo dėlei, pagal Teisingumo ministerijos skelbiamą statistiką, partijos narių per trejus metus padaugėjo 4170: 2015 metų kovo 1 dieną partijoms priklausė 116 224 asmenys, o šiemet – 120 394.

Imponuoja radikalesnė retorika

Augimo per pastaruosius trejus metus čempionė – Centro partija. Ji pasistiebė net 3,8 karto – nuo 1 tūkst. iki beveik 4 tūkst. narių. Partijos lyderio vairą perėmus radikaliais pareiškimais garsėjančiam Seimo nariui, buvusiam konservatoriui Nagliui Puteikiui, 2014 metais prezidento rinkimuose sugebėjusiam surinkti net 9,3 proc. balsų, centristai ėmė auginti raumenis.

Lig tol mažai matoma partijėlė kartu su nauju savo nariu ir lyderiu pateko tarp parlamente atstovaujamų, vadinasi, buvo įtraukta ir į sociologines apklausas. Ir čia spurtas geras: pastaruosius metus už ją balsuoti sako pasirengę apie 5 proc. visų respondentų, o ketinančiųjų balsuoti – net per 6 procentai. Tiksliau būtų pasakyti, kad tiek ketina balsuoti už N. Puteikį, nes net politika besidomintys žmonės niekaip negalėtų paminėti dar nors kelių jos narių. Taigi, tai dar viena praktiškai vieno asmens partija.

Vargu ar tokiu apklaustųjų palankumu N. Puteikio partijai prilygtų antra pagal narių gausėjimą Emigrantų partija. Per trejus pastaruosius metus ji daugiau nei padvigubėjo ir dabar turi 4,5 tūkst. narių. Į klausimą, kur randa naujų narių, Emigrantų partijos pirmininkas Juozas Murauskas atsako: „Oro uostuose.“ Apie pusę šios partijos narių gyvena svetur, kiti – grįžusieji iš emigracijos. „Visi apie emigraciją kalba, bet tik žiūri emigrantų pinigų, o kol neatėjo į valdžią „valstiečiai“, dėl žmonių nieko nedarė“, – sako J. Murauskas.

Vis dėlto jos pirmininkas pripažįsta, kad partija, nors ir gausėja, tarp rinkimų kokios nors veiklos nevykdo. Kol kas ji – tuščia vieta ir rinkimuose. 2015-ųjų savivaldos rinkimuose kėlė kandidatus tik Kaune, tačiau iš kovos pasitraukė, kai J. Murauskas, kuris buvo užsimojęs varžytis ir dėl mero posto, buvo pašalintas iš kandidatų sąrašo dėl nenurodyto teistumo. Jis pats aiškina, kad dar sovietmečiu buvo tapęs provokacijos jam siūlant kyšį auka ir nuteistas, esą kai kur šį faktą nurodęs, kai kur ne, neva taip jam buvo patarusi Vyriausioji rinkimų komisija.

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

Bet dabar, pasak J. Murausko, partijos taryba susirinko ir nutarė, kad užtenka stovėti vietoje – reikia rimtai dalyvauti rinkimuose. J. Murauskas net ketina perduoti partijos vairą jaunesniam nariui, tik neapsisprendžia, ar prieš savivaldybių, ar prieš Seimo rinkimus.

O Centro partijos pavyzdys rodo, kad partijos vairą perėmus žinomam asmeniui partijos populiarumas gali šoktelėti iki Seimo rinkimuose perlipamo barjero. Juolab emigracijos masto fone tokia partija galėtų tikėtis paramos.

Per 1,6 tūkst. narių pasiaugino Tautininkų ir respublikonų sąjunga, 1,2 tūkst. – Profesinių sąjungų centras, ūgtelėjo rusakalbius jungiančios partijos, Dariaus Kuolio „Lietuvos sąrašas“, Stanislovo Buškevičiaus „Jaunoji Lietuva“, net „Drąsos kelias“ ar Vytauto Šustausko Kovotojų už Lietuvą sąjunga.

Jūratė Novagrockienė: "Partijoss – darinys, kuris prisiima politinę atsakomybę. Valstybei labai blogai, jei jos tokios atsakomybės neprisiima arba ją suvokia iškreiptai.“ Ritos Stankevičiūtės nuotrauka
Jūratė Novagrockienė: "Partijoss – darinys, kuris prisiima politinę atsakomybę. Valstybei labai blogai, jei jos tokios atsakomybės neprisiima arba ją suvokia iškreiptai.“ Ritos Stankevičiūtės nuotrauka

Valdžios ir postų troškulys

Partijas gausina ir valdžios ar postų troškulys. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga iki pergalės rinkimuose balansavo ties 3 tūkst. narių riba, o dabar turi per 4,3 tūkst. narių.

Liberalų sąjūdis taip pat šoko į viršų po sėkmingų 2015 metų savivaldos rinkimų ir jiems žadant sėkmę 2016 metų Seimo rinkimuose. Ne tik liberalus – visą partinę sistemą sudrebinęs galimos politinės korupcijos skandalas paskatino kai kuriuos liberalus trauktis iš partijos, bet vis žadamas atgimimas ir vėl gausino jų narių sąrašą. Vis dėlto liberalai braška, regionuose savivaldos rinkimuose net svarsto dalyvauti kaip visuomeniniai rinkimų komitetai, partijos ateities prognozės prieštaringos.

Tačiau kitos didžiosios parlamentinės partijos barstė savo žmogiškuosius išteklius. Didžiausią praradimą per trejus metus – beveik 8,7 tūkst. narių – patyrė Darbo partija. Vidinės kovos skaldo partijas, bet „darbiečių“ išsivaikščiojimą galima aiškinti ir kita priežastimi: kaip kai kas į šią partiją atėjo dėl galimybės gauti valdžios postą, taip iš jos ir išėjo. „Darbiečiams“ patyrus fiasko 2016 metų Seimo rinkimuose, partijos per metus atsižadėjo net 4,7 tūkst. jos narių.

Seko ir kitos didžiausios partijos. Patys save sužlugdė socialdemokratai: susiskaldę jie maždaug perpus pasidalijo reitingus ir, jei dabar būtų Seimo rinkimai, balansuotų ties 5 proc. kartele. Net ir sudėjus abiejų partijų deklaruojamus narių skaičius, jos vis tiek per trejus metus prarado 779 narius. Beveik 1,5 tūkst. sumažėjo „Tvarka ir teisingumas“, beveik 400 – Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai.

Statistika rodo, kad artėjant rinkimams partijų narių ima gausėti: pavyzdžiui, 2016-ųjų spalį Seimo rinkimų metu jų skaičius pasiekė 121 747, tai beveik 1,4 tūkst. daugiau, nei kad dabar. Po rinkimų iš pralaimėtojų gretų imama bėgti – 2017 metų spalį partijoms priklausančių asmenų jau buvo vos 115,4 tūkst., t. y. 6,4 tūkst. mažiau nei prieš metus.

Nors Teisingumo ministerija neturi partijų narių duomenų pagal regionus, analitikai pastebi „tikslinio“ stojimo į partijas tendencijas: regionuose daugėja valdžioje esančių partijų narių, nes tik taip galima tikėtis posto savivaldybės valdomoje įstaigoje.

Rinkimuose gali būti netikėtumų

Nors labiausiai auga mažosios, dažnai populistinės partijos, jų tarp rinkimų beveik negirdėti. Emigrantų partijos pirmininkas J. Murauskas aiškina, kad mažosios, į valdžią nepatekusios partijos valstybės lėšų negauna, tad neturi už ką vykdyti veiklos. Kita vertus, jis pripažįsta, kad jokių programų partija kol kas „nestrateguoja“. O rinkimų kampanijose neretai mažųjų partijų atstovai, užuot siūlę parengtas strategijas, sodriu žodynu keiksnoja didžiąsias, vadinamąsias sistemines partijas. Tenka pripažinti – tokia populistinė retorika suveikia: per kiekvienus rinkimus vis atsiranda kokių nors naujų „gelbėtojų“.

Iki dabar kilusio vadinamojo saugumo pažymų skandalo, anot visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „Vilmorus“ direktoriaus dr. Vlado Gaidžio, partijų populiarumo vora apklausose buvo nusistovėjusi: dvi lyderiaujančios – konservatoriai ir „valstiečiai“, o paskui jas – visi kiti. Gegužę iki 10 proc. šoktelėjo Darbo partija, bet sociologas prognozuoja, kad vargu ar ji taip aukštai išsilaikys. Reitingus galėjo lemti tai, kad partija sulaukė itin daug dėmesio, – vyko suvažiavimas, į jos lyderius sugrįžo Viktoras Uspaskichas.

Suskilę socialdemokratai patys suskaldė ir savo reitingus. Liberalų sąjūdis išgyvena krizę, bet V. Gaidys sako dėl jų nesąs skeptikas, kad ir koks būtų liberalios politinės jėgos pavadinimas: skandalas vyksta dėl kelių žmonių Vilniuje, regionuose liberalai su tuo nesusiję, be to, dabar skelbiama tai, kas daugmaž jau buvo žinoma, tad didelio kryčio gali ir nebūti. Tai galima teigti prisiminus V. Uspaskicho istoriją – vyko teismai, o 2012-ųjų Seimo rinkimuose „darbiečiai“ pasirodė labai neblogai.

V. Gaidys atkreipia dėmesį: „Dabar skirtumai tarp partijų, einančių po dviejų lyderių, neryškūs, tad neatmetama, kad per rinkimus gali būti netikėtumų. Kai beveik visos pagrindinės partijos susikompromitavusios, gali iššokti kokia nors maža apklausose nereitinguojama partija, o savivaldos rinkimuose – ir visuomeninis rinkimų komitetas, ir susirinkti daug balsų.“ „Vilmorus“ direktorius aiškina, kad į apklausas įtraukia tik tas partijas, kurios turi atstovų Seime, mat jei vardytų visas 24, tokioje gausybėje žmonės „pasimestų“. Tad galimi netikėtumai, ir nebūtinai palankūs demokratijai.

Vladas Gaidys: "Kai beveik visos pagrindinės politinės jėgos susikompromitavusios, gali iššokti kokia nors maža apklausose nereitinguojama partija."
Vladas Gaidys: "Kai beveik visos pagrindinės politinės jėgos susikompromitavusios, gali iššokti kokia nors maža apklausose nereitinguojama partija."

Tradicinės politikos krizė ne tik Lietuvoje

Vis dėlto sociologas V. Gaidys primena, kad ir be tokių didelių, kaip dabar, sukrėtimų partijos Lietuvoje didelio piliečių palankumo nebuvo nusipelniusios. Pasitikėjimą partijomis „Vilmorus“ matuoja nuo 1998-ųjų ir visus šiuos 20 metų pasitikėjimas jomis balansavo vidutiniškai tarp 5–10 proc., nors buvo nukritęs ir iki 3 procentų. Dabartiniai 5,5 proc. nerodo visiško nusivylimo. Kreivė pakyla po rinkimų, matyt, tikint pažadais, paskui vėl krinta.

Tačiau Lietuva nėra didelė išimtis. Eurobarometro duomenimis, nors daugelyje ES šalių partijos vertinamos šiek tiek geriau, nėra nė vienos valstybės, kur yra daugiau partijomis pasitikinčių nei nepasitikinčių asmenų. Žmonės nurodo tris pagrindines priežastis: partijos daug žada ir nieko nepadaro; užsiima tik intrigomis; rūpinasi vien savo gerove, o ne žmonėmis.

Lietuva ne vienintelė išgyvena ir tradicinių partijų krizę – „European Journal of Political Research“ atlikto tyrimo duomenimis, ne vienoje šalyje sistemines partijas nurungia įvairūs staiga iškilę judėjimai, tradicinių partijų narių mažėja, o populistiniai ar kiti naujadarai pučiasi. Bendras partijų narių skaičius nuo 1990 metų daugelyje šalių mažėja, nors Estijoje, Italijoje, Ispanijoje ir Prancūzijoje paaugo. Partijoms priklauso tik iki 1 proc. latvių, lenkų, britų, vengrų, čekų, slovakų, airių, bet austrų – net apie 17 procentų. ES šalyse šis skaičius siekia vidutiniškai 4,7 proc. rinkėjų teisę turinčių piliečių. Panaši partinių asmenų dalis yra ir Lietuvoje, nors dar prieš keletą metų siekė vos 3 procentus. Bet gyventojų mažėja, o partijų narių nuo 2012-ųjų padaugėjo 12,7 tūkstančio.

Akivaizdu, kad Lietuvoje, kaip ir kai kuriose kitose šalyse, vadinamosios sisteminės partijos (jas tikriausiai ir turėjo omeny prezidentė, skatindama stiprinti partinę demokratiją), patiria krizę. Dalia Grybauskaitė prognozuoja, kad ateitį tikrai turės tos politinės jėgos, „kurios remsis ne tik lyderio vardu, bet ir savo ideologija, bendraminčiais, vienijamais pažiūrų ir idėjų“. Tačiau, kaip rodo statistika, žmonės energingiausiai jungiasi prie ne itin brandžių, protesto, radikalesnių partijų. Jei brandesnės partijos neišsivalys ir neatsities, neras naujų būdų patraukti didesnę visuomenės dalį, per rinkimus vėl lauks nauji netikėtumai.

Politologė prof. dr. Jūratė Novagrockienė pastebi, kad vykstant puolimui praktiškai prieš visas vadinamąsias sistemines partijas natūralu, jog žmonės, galvojantys apie politines galimybes, svarsto, ar ne geriau jungtis prie kokių nors mažesnių darinių arba prie tokios partijos, su kuria galima tikėtis patekti į valdžią, gauti kokį nors postą.

„Visuomeniniai komitetai savivaldos lygmeniu gali kurti pridėtinę vertę. Tai rodo kad ir Visvaldo Matijošaičio „Vieningo Kauno“ atvejis. Bet nacionaliniu lygmeniu reikia stiprių partijų, jaučiančių atsakomybę. Ką dabar daro „valstiečiai“? Nematyti politinės atsakomybės, kokias politines pasekmes tai gali sukelti. Galbūt tai ir vertė prezidentę grįžti prie partijų temos, nes jos – darinys, kuris prisiima politinę atsakomybę. Valstybei labai blogai, jei partijos tokios atsakomybės neprisiima arba ją suvokia iškreiptai“, – pabrėžia J. Novagrockienė.

Tad skelbiant vajų vienytis į partijas vertėtų pridurti – būtų gerai, jei gausėtų ne bet kurios.

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"