Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
LIETUVA

Nerija Putinaitė: „Jonas Basanavičius nebėra aktualus“ 

2017 vasario 15 d. 08:30
Nerija Putinaitė: "Jonas Basanavičius yra tapęs simboliu. Kaip simbolis jis ir funkcionuoja. Kaip žmogus, kaip veikėjas - ne."
Nerija Putinaitė: "Jonas Basanavičius yra tapęs simboliu. Kaip simbolis jis ir funkcionuoja. Kaip žmogus, kaip veikėjas - ne."
Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Joną Basanavičių arba aklai garbiname, arba esame jam abejingi. Gydytoją ir mokslininką vadiname tautos patriarchu, bet apie jo gyvenimą ir idėjas žinome nedaug. Per visus Antrosios Respublikos metus jo biografija taip ir neparašyta, o artėjant valstybės atkūrimo šimtmečiui netyla žodžių mūšiai dėl patriarcho atminimo įamžinimo. Galbūt metas pripažinti, kad J. Basanavičius tėra simbolis, mitinė figūra?

Tokį klausimą kelia Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentė Nerija Putinaitė, tyrinėjanti lietuviškos tapatybės problemas. J. Basanavičius, kaip rodo sociologiniai tyrimai, yra ketvirta pagal populiarumą istorinė asmenybė po Vytauto Didžiojo, Mindaugo ir Antano Smetonos. Tačiau N. Putinaitė įsitikinusi, kad J. Basanavičių laikyti tarpukario ar šiuolaikinės Lietuvos simboliu neteisinga. Jos žodžiais, turėtume pagaliau pripažinti, jog J. Basanavičius nėra aktualus.

Gerbiamas, bet ne įtakingas

– J. Basanavičiaus figūrą, artėjant valstybės atkūrimo šimtmečiui, aktualizuoja politikai ir niekaip nesusitaria dėl jo įamžinimo klausimų. Kartais gaivinama ir jo „Tautos namų“ idėja. Tai tarsi reprezentacinė figūra. Kaip J. Basanavičius ir jo idėjos veikia dabartį?

– Bendrame kontekste, kai kalbama apie dabartinę Lietuvą, J. Basanavičius tarsi padaromas modernios Lietuvos simboliu. Tai neteisinga. Tarpukario Lietuva yra labai mažai basanavičiška. 1905 metų Didysis Vilniaus Seimas ir ypač Pirmasis pasaulinis karas transformavo supratimą, kas yra lietuviškumas, ko reikia siekti. Man regis, tarpukario Lietuva, kuri vis dėlto puoselėjo modernybės ir progreso viziją, buvo nutolusi nuo J. Basanavičiaus idėjų. Nors J. Basanavičius, kol buvo gyvas, labai gerbtas kaip patriarchas.

Jau tada, tarpukariu, labai aiškiai suvokta, jog tai nėra J. Basanavičiaus Lietuva, kad tai – kita Lietuva. Esame nepagrįstai tai užmiršę. Kitaip galbūt suvoktume, kad J. Basanavičiaus vaidmuo ar jo indėlis į mūsų savivoką yra kiek mažesnis, nei dažnai vaizduojama.

– Apie J. Basanavičių, kaip labiau gerbiamą nei įtakingą, kalba ir tarpukario veikėjai. Štai signataras Petras Klimas jį pristato kaip autoritetingą žmogų, bet ne politiką. Kaip pasyvią figūrą, tuo laiku iškeltą proceso priešakyje.

– Tas J. Basanavičiaus dviprasmiškumas buvo labai gerai matomas ir Nepriklausomybės priešaušriu. Jis gerbiamas kaip žmogus, kuris daug padarė, sugebėjo sukurti viziją. Viziją, kuri suvienijo skirtingus žmones. Kita vertus, jau tada suvokiama, kad tai – praeitis. Jau buvo aišku, kad reikia kažko kita, reikia žengti pirmyn.

Ir Lietuvos Nepriklausomybės Akto pasirašymo metu, kaip teigė ir P. Klimas, signatarai jautėsi netvirtai, tad J. Basanavičius buvo būtinas kaip simbolis, kaip Tarybos pirmininkas. Tačiau jis nedalyvavo nei rengiant Aktą, nei kitur. Tas dvilypumas tapo dar ryškesnis nepriklausomos Lietuvos metais.

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

Kodėl populiarintas sovietmečiu

– Savo knygoje „Šiaurės Atėnų tremtiniai“ akcentuojate, kad J. Basanavičius neturėjo politinės Lietuvos idėjos ir kad jo pažiūros buvo antieuropietiškos, antikrikščioniškos. Rašote, jog suvokdamas save kaip lietuvį jis nepajėgė tapti Lietuvos valstybės piliečiu.

– J. Basanavičius iš tiesų neturėjo politinės Lietuvos idėjos. Visiškai neturėjo. Jis buvo kaip klasikiniai kai kurių kitų šalių XIX amžiaus nacionalistai. Turėjo etninės Lietuvos idėją, o ji – mitologinė, mažai susijusi su praktine perspektyva, praktiniais lūkesčiais. Kaip liudija J. Basanavičiaus amžininkų prisiminimai ir pasakojimai, politinė Lietuvos idėja jam buvo labai svetima. J. Basanavičius jos nesuprato. Jis, pavyzdžiui, yra teigęs, kad partijos skaldo vienybę. Arba tai, kad partijų atsiradimas, skirtingos jų nuostatos skaldo Lietuvą. Jaunajai to meto politinei kartai J. Basanavičius buvo simbolis, o ne žmogus, kurio idėjomis galima remtis. Tačiau J. Basanavičius buvo aktualizuotas sovietmečiu.

– Kodėl J. Basanavičius buvo parankus sovietiniam režimui?

– Todėl, kad jo idėjos dėl kelių dalykų buvo labai naudingos tuo metu kurtai sovietinio tautiškumo vizijai. Sovietiniam tautiškumui labai trukdė prieškario politinė idėja, suvereniteto idėja. Kita vertus, trukdė katalikybės, krikščioniškumo sąsajos su tautiškumu.

Taigi sovietinei valdžiai J. Basanavičiaus figūra buvo paranki keliais aspektais. Pirma, jis puoselėjo nepolitinės etninės tautos vaizdinius. Kitas dalykas – šiuose vaizdiniuose pagonybė yra daug svarbesnė. Krikščionybė neva yra priedas, kuris iškilo vėliau ir kuris neturi sąsajų su tautiškumu. Tai tiko sovietinės ateizacijos ir kovos su Katalikų bažnyčia kontekste. Buvo leidžiami J. Basanavičiaus raštai. Tiesa, kupiūruoti.

Aktualus pasirodė ir J. Basanavičiaus domėjimasis tautosaka, jo idėja apie jos rinkimą labai gerai panaudota skleidžiantis kraštotyriniams sąjūdžiams. Toks etnokultūrinis nacionalizmas. Mes iki šiol, regis, iš jo neištrūkstame.

Lietuva – ikiistorinė imperija

– Kokia yra J. Basanavičiaus siūloma lietuvybės vizija?

– Ta vizija, galima sakyti, yra klasikinė to meto kontekste. J. Basanavičius, kaip ir daug panašių kitų tautų veikėjų, mėgino aptikti „tautos grynuolį“. Arba tai, kas vadinama tautiškumo aukso amžiumi. Tikslas – aptikti grynus elementus, kuriuos sudėjus galėtų rastis tauta. Buvo dvi pagrindinės idėjos. Viena – senoji lietuvių tautos kilmė, arba įsivaizdavimas, kad lietuvių tauta turėjo didžiulę įtaką, buvo tarsi ikiistorinė imperija. J. Basanavičius dėjo daug pastangų, kad tai įrodytų. Jis mėgino identifikuoti vietovardžius, asmenvardžius ir parodyti, kad jie turi lietuviškų šaknų. Jo akys krypo ne į slavų kraštus, bet į Pietų Europą, į vadinamąją Trakijos teritoriją.

Kazys Grinius savo prisiminimuose (apie 1904 metus) rašo, kad J. Basanavičius buvo tiesiog užvaldytas lietuvių kilmės iš trakų idėjos. J. Basanavičiui rūpėjo parodyti, kad lietuviai – nepaprastai sena ir labai autentiškas šaknis turinti tauta. Paskui, dar tarpukario Lietuvoje, kalbininkai paneigė tuos išvedžiojimus.

– XIX-XX amžiaus pradžioje daug tautų ieškojo savo šaknų. Cituojate Mykolo Krupavičiaus dienoraštį. Tautinė savivoka XIX amžiaus pabaigoje buvo tokia, kad liaudis nieko nežinojo apie ankstesnę Lietuvą. M. Krupavičius prisimena, jog žmonės žinoję, kad Lietuva turėjusi karalių, nors ir nežinojo jo vardo.

– O J. Basanavičius pasiūlė emociškai labai paveikų mitą. Kas yra nacionalizmas arba tauta? Ji gimsta iš emocijos. Tautos gimimas neatsiejamas nuo mitų. Jo pasiūlytas mitas buvo daug patrauklesnis negu tuo metu egzistavę kiti, alternatyvūs naratyvai.

Manau, kad J. Basanavičius idėją apie trakiškąją lietuvių kilmę perėmė iš Balkanų tautų tyrinėtojų. Nes ten irgi buvo tokių bandymų. Mokslo požiūriu tai nieko nauja. Tačiau tai kūrė tam tikrą tautos mitą, kurio iki tol neturėjome. J. Basanavičius buvo tautos mito kūrėjas, poetinio mito kūrėjas, ir tai turbūt labiausiai paveikė ir vis dar veikia žmones.

Esame apsėsti saugojimo

– Kaip dabar reiškiamos J. Basanavičiaus idėjos? Jūs teigiate, kad jo mąstymo kryptis aktuali iki šiol.

– Tokia samprata vyrauja. Pavyzdžiui, lietuvių kalbos sudievinimas. Man atrodo, kad J. Basanavičiaus idėja, kuri dabar labai stipriai reiškiama – prisirišimas prie kalbos, jos suvaržymas. Tai antimodernistinės tendencijos. Manau, tai vyksta iš baimės prarasti tapatybę. Jos yra iš esmės basanavičiškos. Jeigu jau tauta surinkta iš „gabaliukų“, tai negali tų žmonių paleisti. Regis, kitaip subyrės viskas, ką per ilgą laiką esame išsaugoję.

Mėgstama sakyti: esame išsaugoję tapatybę. Visur vyrauja saugojimo akcentas – reikia saugoti kalba, tautinį kostiumą, kuris yra XIX amžiaus. Tas saugojimas įgauna keistas formas. Esame apsėsti saugojimo. Taip pat istorijos saugojimo. Pavyzdys – Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo programa. Kas pirmiausia visiems ateina į galvą? Pastatyti kam nors paminklą. Tada ką nors išsaugai. Tarsi galima būtų sustingdyti praeitį. Toks lietuviškas saugojimo sindromas labai artimas J. Basanavičiui.

– Mokslininkai ilgą laiką nerodė susidomėjimo J. Basanavičiumi. Tik pernai istorikas Eligijus Raila ėmė rašyti jo biografiją. Šiuo metu galime skaityti tik vieną, tarpukariu rašytą J. Basanavičiaus biografiją – žurnalisto Adolfo Nezabitauskio 1938 metais išleistą apybraižą.

– Ir nesidomėjimas, ir paminklo J. Basanavičiui konkursas rodo, kad neturime aiškios vizijos, idėjos, kas gi yra J. Basanavičius. Arba garbinimas, arba abejingumas – toks yra nusistovėjęs santykis su J. Basanavičiumi. Kai objektas garbinamas, parašyti objektyvią biografiją apie jį yra gana pavojingas uždavinys, nes tai būtų mito griovimas. Rašyti apie tautiškumo simboliu tapusio žmogaus, pavyzdžiui, ligas, keistus polinkius ar interpretacijas būtų pavojingas dalykas. Tai, kad neturime jo biografijos, dar kartą rodo, jog J. Basanavičius nėra aktualus. Manau, mums reikia pripažinti, kad J. Basanavičius nėra aktualus.

Kas domisi jo, kaip tautinio veikėjo, idėjomis? J. Basanavičius įvardijamas kaip mitinė figūra – jis patriarchas. Ir viskas. Manau, kad A. Smetonos kalbas ir raštus skaito daugiau žmonių nei J. Basanavičiaus veikalus. Taigi J. Basanavičius yra tapęs simboliu. Kaip simbolis jis ir funkcionuoja. Kaip žmogus, kaip veikėjas – ne. Jis neveikia mūsų kaip asmenybė, kuri mums šiandien galėtų ką nors pasakyti ir kuria remdamiesi galėtume pagalvoti apie tautos perspektyvas, Lietuvos ateitį.

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"