Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
LIETUVA

Kieno įtaka žiniasklaidai pavojingesnė: politikų ar verslo? 

2018 gegužės 8 d. 15:24
Vytis Jurkonis: "Padėtis Lietuvoje ne ideali, tačiau politinio pliuralizmo žiniasklaidoje yra daug daugiau ir politikų įtaka yra nereikšminga. Tačiau susiduriame su verslo įtakos problema, kai žiniasklaida atstovauja privataus kapitalo interesus".
Vytis Jurkonis: "Padėtis Lietuvoje ne ideali, tačiau politinio pliuralizmo žiniasklaidoje yra daug daugiau ir politikų įtaka yra nereikšminga. Tačiau susiduriame su verslo įtakos problema, kai žiniasklaida atstovauja privataus kapitalo interesus".
pixabay.com nuotrauka

Autoritetingiausia nevyriausybinė organizacija, vertinanti laisvės ir demokratijos lygį visame pasaulyje, „Freedom House“ žiniasklaidos laisvės ataskaitoje pažymėjo pavojingas tendencijas Rytų Europoje. Demokratija silpsta, o žiniasklaida nuolat susiduria su išorinės įtakos iššūkiais – jei ne iš politikų, tai iš stambaus verslo pusės. Anot organizacijos padalinio Lietuvoje vadovo politologo Vyčio Jurkonio, pastarojo meto skandalai rodo, kad abi jėgos norėtų naudotis žiniasklaida, kaip įrankiu tarpusavio kovose.

Pasak Vyčio Jurkonio, situacija mūsų šalyje kol kas nėra tokia neraminanti, kaip Lenkijoje arba Vengrijoje. Lietuvos visuomenė ne taip poliarizuota ir joje mažiau susipriešinimo, o politikų įtaka žiniasklaidai nėra tokia opi problema, kaip į rytus nuo mūsų esančiose valstybėse. Tačiau iššūkių pakanka ir čia: viena vertus, nuo politikų nepriklausoma žiniasklaida neretai įtakojama privataus kapitalo interesų, o informacinėje Lietuvos erdvėje, kaip ir kitose gyvenimo srityse, pastebimas didėjantis atotrūkis tarp „globalių ir sėkmingų“ didmiesčių ir regionų, nesulaukiančių pakankamai dėmesio nei iš politikų, nei iš didžiausių žiniasklaidos priemonių.

– Šių metų „Freedom House“ žiniasklaidos laisvės ataskaita gana niūri. Ar Europoje padėtis iš tiesų blogėja?

– Pažvelkime į laisvės ar demokratijos indikatorius, matyti ta pati tendencija. Situacija prastėja ir tai lemia ne vienas reiškinys. Kai kurie iš jų yra tęstiniai, kaip kad pavyzdžiui, pasaulinė finansų krizė arba migrantų krizė. Jos smarkiai poliarizavo informacinę erdvę, viskas tapo tik juoda arba balta. Oponentai vis mažiau diskutuoja ir vis labiau demonizuoja vieni kitus.

Negerą pavyzdį duoda ir kai kurie valstybių vadovai. Stebint Donaldo Trumpo žinutes „Twitter“ tinkle atrodo, kad jokių ribų nebeliko, o jei etikos nepaiso galingiausios pasaulio valstybės vadovas, kitiems taip pat kyla klausimas: „o kodėl man negalima taip elgtis?“.

– Sakote, kad informacinė erdvė poliarizuojasi. Į kokius kraštutinumus linkstama? Politinius, ideologinius, socialinius?

– Tai priklauso nuo valstybės. Pavyzdžiui, neseniai Baltijos šalyse lankėsi Moldovos žurnalistų grupė. Jų šalyje poliarizacija yra politinė, nes veik už kiekvienos žiniasklaidos priemonės stovi politikai (kurie neretai yra ir oligarchai), besinaudojantys žiniasklaida, kaip tarpusavio kovos priemonę ir vietos objektyviai žiniasklaidai nebelieka.

– O Lietuvoje?

– Padėtis Lietuvoje ne ideali, tačiau politinio pliuralizmo žiniasklaidoje yra daug daugiau ir politikų įtaka yra nereikšminga. Tačiau susiduriame su verslo įtakos problema, kai žiniasklaida atstovauja privataus kapitalo interesus. Taigi, dažniausiai negalime pasakyti, kad viena ar kita žiniasklaidos priemonė remia tam tikrą politinę jėgą, tačiau neretai pastebime, kad atstovaujami vieno ar kito stambaus koncerno interesai. Ar tai blogiau ar geriau, nei politikų įtaka? Sunku pasakyti.

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

Dažnai sakoma, kad žiniasklaidai „reikia išgyventi“ ir kad tai reiškia, jog leidiniai turi atsižvelgti į juos išlaikančių savininkų interesus. Tačiau yra tai paneigiančių pavyzdžių. Neseniai Rygoje buvome susitikę su rusiško portalo meduza.io vadove ir įkūrėja Galina Timčenko. Jos projekto sėkmė – tiesiog chrestomatinis pavyzdys visiems virkaujantiems, kad žiniasklaidos priemonės neįmanoma sukurti ir išlaikyti be išorinio kapitalo.

Galina, nusprendusi, kad Rusijos režimo sąlygomis normaliai dirbti neįmanoma, kartu su būriu kolegų išvyko į Baltijos šalis ir čia sukūrė visiškai nepriklausomą žiniasklaidos priemonę, kuri per porą metų ne tik atsistojo ant kojų, bet ir tapo stiliaus ir rinkodaros prasme sektinu pavyzdžiu visai regiono žiniasklaidai. Galima virkauti, kaip viskas blogai, o galima pasitelkti noro, darbštumo bei kūrybingumo mišinį ir sukurti puikų produktą. Galima teisintis, kad Rusijos informacinė rinka yra milžiniška ir Lietuvoje konkurencijos sąlygos daug sunkesnės, tačiau tai nėra lemiamas veiksnys.

Vytis Jurkonis/Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka
Vytis Jurkonis/Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

– Kaip vertinate šiomis dienomis naują pagreitį įgavusį verslo interesų protegavimo tyrimą?

– Pastarųjų dienų skandalai (kaip ir vykę anksčiau) tik patvirtina esminį Lietuvos žiniasklaidos iššūkį, jog verslas glaudžiai susijęs arba siekia daryti kuo didesnę įtaką ir instrumentiškai naudoti žiniasklaidą. Deja, tenka pripažinti, kad visi šešėliai, užkulisinės intrigos Lietuvoje gana sėkmingai naudojamos šantažui ir vienintelis būdas to išvengti yra didesnis skaidrumas. Tiek politikų, tiek žiniasklaidos priemonių bei žurnalistų, tiek ir verslo struktūrų.

Visas šitas „apsišaudymas“ susirašinėjimo ar pokalbių išklotinėmis rodo, kad valdžios institucijoms labai trūksta politinės valios ir tuomet visi mes tampame tokios situacijos įkaitais. Lietuvos politinė sistema išgyvena šiuo metu tam tikrą turbulenciją ir jei skaidrumo klausimai nebus sprendžiami, artėjant rinkimams, to matysime vis daugiau.

Užbadymas vieni kitų pirštais tik didins visuomenės nepasitikėjimą ir bendrą nusivylimą Lietuva, tad esminis klausimas yra visų veikėjų, įskaitant ir aukščiausių valstybės pareigūnų, atsakomybė

Norėčiau tikėti, kad šios savaitės įvykiai taps atspirties tašku apsivalymui, bet tam reikia ir politinės lyderystės, ir žurnalistų bendruomenės aiškios ir nedviprasmiškos pozicijos, kas yra etiška žurnalistika, kur yra raudonos linijos, kur yra „užsakomoji“ žiniasklaida, kaip elgtis su užslėpta politine ir kita reklama. Užbadymas vieni kitų pirštais tik didins visuomenės nepasitikėjimą ir bendrą nusivylimą Lietuva, tad esminis klausimas yra visų veikėjų, įskaitant ir aukščiausių valstybės pareigūnų, atsakomybė. Ir, reikia pabrėžti, jog kalba ne apie vienkartinį apsivalymą kol vėl viskas apeis piktžolėm, o skaidrumą kaip tvarų standartą galiojantį visiems politinės sistemos ir rinkos veikėjams.

– Kalbant apie žiniasklaidos padėtį Lietuvoje, paprastai turima omenyje nacionalinė žiniasklaida, bet dar yra regionai. Po praėjusių Seimo rinkimų daugelis netikėtai suvokė, kad regioninė žiniasklaida taip pat gali būti labai pavojingas ginklas politinėje kovoje.

– Kai aptariamas Lietuvos žiniasklaidos žemėlapis, regionų žiniasklaida iš tiesų dažnai nesulaukia dėmesio, nors politikų, verslo ir savivaldybių įtaka regionų žiniasklaidai yra labai didelė ir tai rodo tikrai ne vienas pavyzdys. Nacionalinė žiniasklaida skundžiasi tuo, kaip sunku išsilaikyti, o pavyzdžiui savivaldybių remiamos regioninės žiniasklaidos priemonės puikiausiai gyvuoja ir formuoja visuomenės nuomonę.

– Ar tai reiškia, kad regionų žiniasklaida ima išstumti „didžiąsias“ medijas ir daryti didesnę įtaką politikai?

– Negalima teigti, kad nacionalinio masto priemonės pasidarė nebeveiksmingos ir nebeformuoja nuomonės. Šioje srityje matome tą pačią problemą, kaip ir kitur – atskirtį. „Didžioji“ žiniasklaida neretai užsidaro „miestų burbuluose“ ir pamiršta regionus. Tai rodo ir politinis žemėlapis. Tiesa, pastaruoju metu kai kurie politikai, visuomeninė organizacijos ir ambasados vis dažniau vyksta į regionus, mėgina užmegzti kontaktus su žmonėmis, tačiau minėta atskirtis vis dar egzistuoja. Jei nacionalinis transliuotojas ir „didžioji“ žiniasklaida neskirs regionams daugiau dėmesio, atskirties ir nepasitikėjimo pleištas gali būti kalamas vis giliau.

Žmonės regionuose pasigenda tokio dėmesio. Teko bendrauti su „Laisvės TV“ kūrėjais, kurie išvyksta filmuoti laidų į regionus ir ten surenka šimtus žmonių, kurie net pasiruošę pinigus mokėti, kad sudalyvautų. Gal politikai ir nacionalinė žiniasklaida kartais „pritingi“ skirti šį dėmesį. Kai kuriuose regionuose jau daug metų yra įsitvirtinusios konkrečios partijos arba politikai. Gali būti, kad todėl į šiuos regionus žiūrima, kaip į „beviltiškus“, esą, nieko ten nepakeisi.

Politikai neturėtų kreipti dėmesio tik į tuos regionus, kuriuose tikisi laimėti rinkimus, o ir pralaimėję neturėtų jų pamiršti. Teko lankytis pas kai kuriuos žmones namuose, kur jie vis dar turi daiktų su Darbo partijos simbolika – štai, kaip palankiai atsimenamas jiems kažkada parodytas dėmesys. Nereikia nuvertinti psichologinio dėmesio parodymo efekto. Paskutiniai rinkimai taip pat parodė, kad apsitverti iliuzija, jog viską lemia socialiniai tinklai – klaida.

– Anksčiau kalbėta, kad yra „dvi lietuvos“ socialiniu požiūriu. Ar toks pat pasidalinimas yra ir informacinėje erdvėje?

– Atskirtis yra. Dabar labai madinga kalbėti apie tai, kokie mes modernūs ir „globalūs“, kokie mes puikūs lyderiai ir pan. Tuo pačiu toliau varomas pleištas tarp tų, kurie neva yra „globalūs“, ir tų kurių tokiais lyg ir nelaiko. Pastaruosius galima palikti „už borto“. Pastariesiems neretai net nebandoma išaiškinti, apie ką kalbama. Suprantama, išaiškinti, kas yra „sėkmės Lietuva“ Kaišiadoryse yra sunkiau, nei Amsterdame. Žmonėms įspūdžio nepadarys žinios apie tai, kad Lietuvoje pradėjo dirbti „Barclay‘s“ arba booking.com. Jų gyvenimo tai niekaip nepakeitė.

Nemanau, kad Lenkijoje ir Vengrijoje vykstantys procesai yra negrįžtami ir noriu tikėti, kad situacija pasikeis

– Itin niūriai „Freedom House“ ataskaitoje atrodė Lenkija ir Vengrija. Šiose šalyse iš tiesų kyla grėsmė žiniasklaidos laisvei?

– Situacija tikrai neraminanti. Matau pavojų, kad Vakarų demokratijoms matant, kad Lenkija slenka žemyn, o tai iš tiesų vyksta, su ja gali būti sutapatintos visos kitos regiono šalys. Skęstanti Lenkija gali paskui save nusitempti ir Baltijos šalis. Suprantu mūsų politikus, palaikančius Lenkiją ginče su Europos Komisija – remiame labai svarbų sąjungininką. Tačiau net ir geriausio draugo negalima palaikyti besąlygiškai, ką jis bedarytų. Prisiminkime, kaip savo laiku beatodairiškai rėmėme Michailą Saakašvilį, užmerkdami akis į jo darytas blogybes. Tikri draugai ir partneriai turi pasakyti, kad štai čia ir čia jūs elgiatės neteisingai ir dėl to kyla problemų.

Nemanau, kad Lenkijoje ir Vengrijoje vykstantys procesai yra negrįžtami ir noriu tikėti, kad situacija pasikeis. Tačiau neramina tai, kad jau prieš porą metų, dalyvaudamas diskusijoje Gdanske, pajutau, kad apie ką bebūtų diskutuojama – pilietinę visuomenę ar demokratiją – viskas nukrypdavo į tas pačias Lenkijos politinių jėgų priešpriešos vėžias. Negerai, kai už kiekvienos politinės iniciatyvos ar visuomeninė organizacijos matai politikų šešėlį.

– Dažnai sakoma, kad mūsų mąstysena yra labai panaši į lenkų. Jei tokia situacija susiklostė Lenkijoje, tas pats gali įvykti ir Lietuvoje?

– Nepaisant to, kad esame pasiekę tvirtos demokratijos lygį, situacija regione primena, kad pradėti ristis žemyn – nuolatinė grėsmė. Girdėjome ir mūsų politikų siūlymų labiau reguliuoti žiniasklaidą bei liaupsių tam, kas vyksta Lenkijoje. Visgi nereikia, kaip jau minėjau, visko vienareikšmiškai skirstyti į juodą ir baltą.

Būčiau linkęs tikėti, kad Lietuvoje tokia padėtis nesusiklostys. Pirmiausia, Katalikų bažnyčia nesikiša į visuomeninį ir politinį gyvenimą taip, kaip tai daro Lenkijoje. Taip pat sunku įsivaizduoti, kad artimoje ateityje kuri nors Lietuvos partija įgytų tokias dominuojančias pozicijas, kokias dabar turi Lenkijos valdantieji.

Mūsų visuomenėje taip pat nėra tokios aiškios poliarizacijos ar susipriešinimo, kaip Lenkijoje. Tačiau negalima pamiršti, kad didžioji kaimynė rytuose labiausiai mėgsta veikti pagal principą „skaldyk ir valdyk“. Dabar Lietuvoje jai tai sunkiai sekasi, bet grėsmė niekur nedingsta. Geras to pavyzdys – situacija minint Sausio 13-ios metines, kai vietoje to, kad diskutuotume apie sovietų (arba Rusijos) vaidmenį tuose įvykiuose, mes aptarinėjome, kaip mikliai Rusijos ambasadorius apmovė Seimo pirmininką. Dėmesys buvo nukreiptas į mūsų politiką ir Kremlius buvo toje situacijoje vienintelis laimėtojas.

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"