Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
LIETUVA

Dviguba pilietybė: normatyvinės batalijos ir konkretumo trūkumas 

2019 kovo 11 d. 11:14
BNS nuotrauka

Kol Konstitucinis Teismas narplioja techninius referendumo dėl dvigubos pilietybės tvarkos niuansus, vasario 22 d. žymi dar vieną menkai kam žinomą sukaktį. Tą dieną 1906 m. Filadelfijoje buvo sušauktas pirmasis Amerikos lietuvių seimas. Su jo iniciatoriais ryšius buvo užmezgęs ir dr. Jonas Basanavičius, pats vykęs į JAV ieškoti lėšų Tautos namų statybai. Jau tada, daugiau nei prieš šimtą metų, vadinamoji „globali“ Lietuva nebuvo vien tik idėja ar iliuzija, kaip ją šiandien piešia kai kurie komentatoriai.

Tai, kad konstitucinė pataisa dėl galimybės suteikti dvigubą pilietybę išvykusiems jau iš nepriklausomos Lietuvos įgauna realią, referendumo, formą yra didžiulė atviros Lietuvos idėjos pergalė. Dvigubos arba daugialypės pilietybės priešininkai kalba apie pilietybės kaip teisės, o ne pareigos pavojus (beje, ne iki galo aišku, kokius), emigracijos skatinimą ir dirbtinį gyventojų skaičiaus statistikos gražinimą. Tačiau jie dažnai ignoruos, kad, esant aiškiam dvigubos pilietybės poreikiui užsienio bendruomenėse, šio instituto įvedimas paprasčiausiai reikštų, jog valstybė gerbia savo žmonių asmeninius pasirinkimus ir dėl šių pasirinkimų jų nebaudžia atkirsdama visus ryšius su savo šalimi.

Palaukite, visus ryšius? Taigi niekas nedraudžia lietuviškų sutartinių dainuoti ir lietuviu jaustis ir be pilietybės! Ne itin guodžiančios perspektyvos – turint galvoje, kad emigrantai Lietuvoje ir taip stigmatizuojami, šalies pilietybės atsisakiusieji išvis turėtų būti nurašomi. Ginčas dėl dvigubos pilietybės yra aiškiai normatyvinis: vienoje pusėje postuluojama individuali laisvė, o kitoje – bendruomenės gėris. Kitais žodžiais tariant, egzistuoja įtampa tarp pilietybės kaip privilegijos ir pilietybės kaip pareigos, tačiau kyla klausimas, ar šie du bendražmogiški dalykai turi išties prieštarauti vienas kitam.

Ne tik „dantukų pasigydyti pigiai“

Pasak žurnalistų kalbintų Vasario 16-ąją Vilniuje žygiavusių tautininkų, tėvynę kai kurie piliečiai „bando panaudoti kaip kortelę nuolaidoms – po pasaulį pasivaikšto, o čia atvažiuoja dantukų pasigydyti pigiai“ („Apie tūkstantis žmonių žygiavo tautininkų eitynėse Vilniuje“, LRT, 2019 m. vasario 16 d.). Gali nuskambėti ciniškai, bet na ir kas, jeigu ir atvažiuoja. Kam blogiau nuo to, kad jie sėkmingai pasinaudoja šalies lyginamuoju pranašumu ir palieka savo pinigus medicinos paslaugų teikėjams, kurie tarptautiniu mastu yra aukšto lygio? Kam blogiau nuo to, kad jie gali atsidaryti vietines banko sąskaitas ir siųsti pinigus artimiesiems, kurie tuos pinigus išleidžia ne kur kitur, o Lietuvoje? Ir kam blogiau nuo to, kad jie atvažiuoja pailsėti į Nidą ar pasigrožėti Vilniaus senamiesčiu, kartu remdami vietinius verslus? Be abejo, pilietybės neturėjimas nebūtinai užkirs kelius šiems ir kitiems abipuse nauda grįstiems mainams laisvoje ekonominėje santvarkoje. Tačiau diskursas čia labai panašus ir jis susijęs su tuo, kokio atvirumo Lietuvos norime.

Tvirtinant, kad dvigubos pilietybės siekiama išskirtinai savanaudiškais tikslais, argumentai ties tuo ir pasibaigia, lyg savanaudiški tikslai yra savaiminis blogis. Pirma, savanaudiški tikslai nebūtinai bus kenksmingi bendruomenei, dažnai netgi atvirkščiai, kaip dantų pasitaisymo klausimu. Kartais tie savanaudiški tikslai išaugs ir į stambesnes verslo investicijas ar akademinių ryšių plėtojimą. Antra, tarp pilietybės kaip pareigos ir pilietybės kaip privilegijos yra daugybė atspalvių, iš kurių galima pasirinkti optimaliausią, instituciniam path dependency leidus ir politinei vaizduotei panorėjus. Šių metų gegužę vyksiančio referendumo formuluotėje numatyta išlyga dvigubą pilietybę suteikti asmenims, išvykusiems į tas šalis, kurios atitinka „euroatlantinės integracijos kriterijus“, yra visiškai sąmoninga, nes būtent iš tų šalių ir kyla didžiausias aktyvizmas dėl dvigubos pilietybės, na, o penktosios kolonos Lietuvoje niekam nereikia (kas, beje, būtų didesnė problema Estijoje ar Latvijoje, kurios dvigubos pilietybės neturi daugiausia dėl šios priežasties).

Kitos blogybės. Socialinių išmokų Lietuvoje negyvenantiems ir nedirbantiems įstatymas gali numatyti ir nedalinti, kaip ir paskolų studentams, kurie nežada studijuoti Lietuvoje. O kalbant apie tai, kad dviguba pilietybė dar labiau paskatins emigraciją, – deja, situacija dramatiška tapo ir be šio instituto. Be to, vargu ar reikalavimas atsisakyti Lietuvos pilietybės siekiant priimti kitos šalies pilietybę praktikoje privers žmogų pasirinkti ankstesniąją – juk pilietybės ne gimimo teise įgijimas yra ilgus metus trunkantis procesas, kurio metu žmogus investuoja savo profesinius ir socialinius įgūdžius užsienio kontekste. Susidarius tokiai situacijai, nesunku nuspėti, ką jis pasirinks, kad ir sopančia širdimi. Ir jeigu jau visai radikaliai – globalizacijos eroje dvigubos pilietybės draudimas gali būti suprantamas kaip žmogaus teisių pažeidimas žvelgiant iš asociacijos laisvės ir individo autonomijos perspektyvų (Peter J. Spiro, „Dual citizenship as human right“, International Journal of Constitutional Law, 2010, 8 (1)).

Prisitaikant prie kintančio pasaulio

Pasitelkiantieji romantizuotus savo pilį turinčio ginti piliečio įvaizdžius tartum ignoruoja, kad pasaulis pasikeitė. 2001 m. dvigubos pilietybės įstatymą priėmusi Švedijos parlamento dauguma akcentavo sparčiai augančią ekonominę, finansinę ir kultūrinę globalizaciją bei išaugusius žmonių mobilumo mastus (Per Gustafson, „Globalisation, multiculturalism and individualism: the Swedish debate on dual citizenship“, Journal of Ethnic and Migration Studies, 2002, 28 (3), p. 463–481). Šie procesai nėra abstraktūs, kokie yra debatai dėl dvigubos pilietybės: visi kol kas pateikiami argumentai remiasi semantiniais išvedžiojimais apie pilis, teiginiais iš serijos „man gaila“ ir uždara tautininkų retorika. O kaip konkrečiai dvigubos pilietybės institutas, praplėsdamas asmeninę mobilumo laisvę, pakenks bendruomenės gėriui XXI amžiuje, lieka neaišku.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika