Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
LIETUVA

Dėl tautinių bendrijų esmės bei lietuvių kalbos apsaugos 

2014 kovo 1 d. 06:00
Oresto Gurevičiaus (LŽ) nuotrauka

Lietuvos teritoriją sudaro vien savos etninės (senovės baltų – lietuvių ) žemės, todėl Konstitucijos 14 straipsnis pagrįstai skelbia, kad „valstybinė kalba – lietuvių kalba“. Vėlyvais laikais, įvairiomis aplinkybėmis Lietuvoje atsiradę kiti etnosai, kitos kalbos žmonės, sudaro „tautines bendrijas“ (Konstitucija, 37 str.), nes jų atstovai Lietuvoje neturi etninės žemės, nėra autochtonai.

Lietuvoje, taip pat ir jos pietrytinėje dalyje, baltišką, lietuvišką etniškumą, mokslo duomenimis, liudija archeologiniai tyrimai, vandenvardžiai, vietovardžiai, žmonių pavardės. Pastarųjų nemažai slavizuota, polonizuota, bet remtasi lietuviška esme. Tai lėmė pastarųjų amžių tendencijos, Lietuvos okupacijos. Lenkų kalba Lietuvoje yra atneštinė, ji plito per kultūrinius tautinius santykius, iš dalies ir prievarta. Atsirado „lenkiškai kalbantys lietuviai“, „lietuviška lenkakalbė“, per šiuolaikines lenkiškas mokyklas tvirtinama kaip literatūrinė lenkų kalba. Dėl viso to „tautinių mažumų“ statusui Lietuvoje pagrindo nėra.

Šiandieninė Lietuva turi atmesti Lenkijos ultimatumą. Juk pavojinga ir kvaila priiminėti įstatymą dėl Tautinių mažumų, kai Lietuvoje tokių, pasak Kovo 11-osios Akto signataro teisininko L.N.Rasimo, nėra. Yra tik tautinės bendruomenės, bendrijos.

Europoje yra „tautinių mažumų“, gyvenančių savo senose autochtoninėse teritorijose. Tai kurdai, katalonai, baskai ir kt., artimiausi – Punsko, Seinų lietuviai. Mokslas neabejotinai liudija Šiaurės-Vakarų Lenkijos baltiškumą, lietuviškumą, užgožtą germanizacijos, polonizacijos.

Kaip rodo tarptautinis mokslas, lietuvių kalba yra labai archajiška, geriau už kitas gyvąsias šių dienų kalbas išlaikiusi daug senovės indoeuropiečių prokalbės ypatybių ir labai svarbi pasaulio mokslui. Šių lituanistinių vertybių išsaugota ir Lietuvos pietryčiuose.

Be kitų UNESCO saugojamų lituanistikos vertybių, į sąrašą turi būti įtraukta ir unikali lietuvių kalba (Kovo 11-osios Akto signatarė lituanistė Irena Andrukaitienė, 2013 ), išsaugotas kalbinis paveldas (tarp jų - vandenvardžiai, vietovardžiai) Lietuvos Respublikoje, taip pat už jos ribų. Todėl bandymas lietuviškus vietovardžius Lietuvos pietryčiuose iškreipti vertimais viešuose vietovių, gatvių užrašymuose žaloja pasaulinę lituanistikos vertybę. Jis yra negalimas ir neteisėtas. Tai negali būti vienos tautinės bendruomenės kaprizo reikalas.

Visa tai turi gerai suvokti už lituanistikos apsaugą atsakingi Lietuvos vadovai, lenkų bendruomenės Lietuvoje atstovai ir Lenkijos valstybės vadovai. Abipusis vertybių supratimas, pagarba tarp demokratinių valstybių yra būtina.

Doc. dr. Romas Batūra,

Lietuvos kultūros fondo prezidiumo pirmininkas, istorikas

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"