Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
LIETUVA

Ar tam, kad gerbtumėm savo kalbą, reikia vėzdo? 

2019 kovo 5 d. 12:10
Lina Murinienė
Lina Murinienė
kf.vu.lt nuotr. 

„Geras kalbininkas, geras lietuvių kalbos žinovas, manyčiau, pirmiausia visuomenei turėtų būti draugas ir patarėjas. Šviesaus atminimo mokytojas, buvęs Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dekanas Aleksas Girdenis yra pasakęs, kad kalbos būklė ideali tada, kai yra ideali visuomenės ir kalbininkų santarvė. Anot jo, ta santarvė įsivyrauja tada, kai kalbininkai pataria, o visuomenė tuos patarimus priima“, – įsitikinusi Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) narė, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Retorikos katedros vedėja Lina Murinienė.

– Kalbos, esą nebeliks Didžiųjų kalbos klaidų sąrašo, greičiausiai nereiškia, kad apskritai nebeturėsime svertų kalbai ir jos kultūrai reguliuoti?

– Kilus triukšmui dėl Didžiųjų kalbos klaidų sąrašą įteisinančio nutarimo panaikinimo, man susidarė įspūdis, kad kai kuriems kolegoms tas sąrašas yra kaip kalbos normų simbolis, kaip svarbiausia jų sankaupa. Atrodo, kad, jeigu tik tą sąrašą pajudinam, tai žlunga visa kalbos sistema.

Kalbos sistemą rodo ne tas sąrašas, o mūsų gramatika. Ji yra kalbos šerdis. Dabar susidaro įspūdis, kad be to klaidų sąrašo žmonės nebežinos, kas yra kalbos klaidos, nebežinos, reikia rašyti nosinę ar ne.

Tačiau, jeigu atsiverstumėm tą klaidų sąrašą ir pasižiūrėtumėm, kas ten yra, pamatytumėm, kad surašyti tik atskiri visų kalbos lygmenų dalykai, tik tam tikri kalbos faktai, kurie tikrai neparodo visos mūsų kalbos sistemos.

Kalbos sistemą rodo ne tas sąrašas, o mūsų gramatika. Ji yra kalbos šerdis. Dabar susidaro įspūdis, kad be to klaidų sąrašo žmonės nebežinos, kas yra kalbos klaidos, nebežinos, reikia rašyti nosinę ar ne.

Nesuprantu, kas pasidarė su mūsų galvomis? Kas jau kas, bet kalbininkai, lituanistai, kultūros žmonės tikrai turėtų žinoti, kad bet kurios kalbos sistema – gramatika.

Juk turime ne tik savo „Dabartinės lietuvių kalbos gramatiką“, bet ir žodynus – ir „Dabartinės lietuvių kalbos“, ir šiuo metu pildomą „Bendrinės kalbos žodyną“. O kur dar nuo 2002 m. Lietuvių kalbos instituto rengiami kalbos patarimai. Jie irgi aprobuoti VLKK lygmeniu.

Nesuprantu, kas pasidarė su mūsų galvomis? Kas jau kas, bet kalbininkai, lituanistai, kultūros žmonės tikrai turėtų žinoti, kad bet kurios kalbos sistema – gramatika.

– Kas ir kada sudarė Didžiųjų kalbos klaidų sąrašą?

– Jis buvo patvirtintas 1997 m. pabaigoje, o sudarytas kiek anksčiau. Dirbta buvo daug. Kalbininkai ilgai svarstė, ką sudėti į tą sąrašą, kad būtų atspindėta to meto lietuvių kalbos būklė, nes nepakako to, kad jau esame laisvi, turime savo valstybinę kalbą ir galime kalbėti laisvai, nevaržomai, be rusų kalbos įtakos. Norėjosi aiškesnių normų, norėjosi, kad prigytų lietuviškesni, grynesni žodžiai ir pasakymai.

Anuomet, mano galva, visa tai buvo iš tikrųjų neblogai padaryta, tačiau tas sąrašas jau seniai apaugo kerpėmis ir galų gale supelijo, įskiepijo mintį, kad taisyklinga kalba – tai tik tų atrinktų ir į sąrašą įtrauktų kalbos faktų nevartojimas, o taip nė iš tolo nėra.

– Kaip jums atrodo, kas lėmė, kad to kalbos klaidų sąrašo statuso pakeitimas sukėlė tokį nepasitenkinimą ir tarp kalbininkų, ir net politikų?

– Turėčiau prisipažinti, kad man buvo netikėta tokia kai kurių kolegų reakcija.

Keista girdėti ir skaityti kalbos tvarkytojų mintis, kad dabar, kai jie nurodys padarytas klaidas žodžiu ar raštu, „vieni įmonių ar įstaigų vadovai gali atsižvelgti į kalbos tvarkytojų pasiūlymus, kiti – tiesiog pasiųsti juos kuo toliau“. Čia kalbu apie neseniai spaudoje skelbtą straipsnį („Kalbos tvarkytojai pasijuto nereikalingi“, Lietuvos žinios, 2019, vasario 26 d., p. 5).

– Ką apie mus pačius sako tokia išankstinė nuostata – klaidos bus taisomos tik tada, jei liepsime grasindami? Nejaugi su visuomene galime bendrauti tik mosuodami vėzdu?

Jeigu didžiausiu autoritetu tampa tik tas 68-asis nutarimas ir diržas, kabantis ant sienos, tuomet norom nenorom kyla klausimas – ar tam, kad žmogus gerbtų lietuvių kalbą, reikia diržo ir ar tai yra normali kalbos priežiūros būklė?

– Jeigu didžiausiu autoritetu tampa tik tas 68-asis nutarimas ir diržas, kabantis ant sienos, tuomet norom nenorom kyla klausimas – ar tam, kad žmogus gerbtų lietuvių kalbą, reikia diržo ir ar tai yra normali kalbos priežiūros būklė?

Geras kalbininkas, geras lietuvių kalbos žinovas, manyčiau, pirmiausia visuomenei turėtų būti draugas ir patarėjas. Šviesaus atminimo mokytojas, buvęs Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dekanas Aleksas Girdenis yra pasakęs, kad kalbos būklė ideali tada, kai yra ideali visuomenės ir kalbininkų santarvė. Anot jo, ta santarvė įsivyrauja tuo atveju, kai kalbininkai pataria, o visuomenė tuos patarimus priima. Visuomenė turi norėti kalbėti lietuviškai. Gerai, gražiai ir taisyklingai.

– Diskusija tarp kalbininkų dėl to 68-ojo nutarimo kol kas neslūgsta. Jeigu ilgai nepavyktų rasti bendro sutarimo, ar neatsitiks taip, kad tokia situacija tiesiog užkirstų kelią naujovėms, dialogui su visuomene?

– Vertinčiau šią situaciją paprasčiau. Tos emocijos greičiau lemtos ne žinių, ne kalbos sistemos supratimo, o jausmo, kad staiga iš po kojų išmuštas turėtas pamatas. Tokiu atveju reikėtų pasvarstyti ir įvertinti, kiek tas pamatas iš tiesų buvo reikšmingas. Kalbos tvarkytojai pirmiausia yra savivaldybių administracijos darbuotojai, redaguojantys dokumentų ir kitokių tekstų kalbą. Pagal valstybės perduotą funkciją jie taip pat atlieka ir kalbos inspektorių darbą. Kažin, kiek dažnai jiems tekdavo naudotis 68-uoju nutarimu kaip teisės aktu, leidžiančiu taikyti administracines nuobaudas. Dėl to labai abejoju. Dauguma kalbos tvarkytojų turbūt labiau redaktoriai negu inspektoriai.

Manyčiau, kad šių dienų diskusiją nemaža dalimi išprovokavo ir socialiniai tinklai. Viena – kalbėtis su žmogumi ir aiškintis situaciją, o visai kas kita – likti socialiniuose tinkluose vienam. Esu pastebėjusi, kad ten dažniausiai vyrauja neigiamos emocijos.

Ryžtingas VLKK žingsnis panaikinti kalbos klaidų sąrašą kaip teisės aktą veda visuomenės pasitikėjimo, pagarbos link, o ne atvirkščiai.

Ryžtingas VLKK žingsnis panaikinti kalbos klaidų sąrašą kaip teisės aktą veda visuomenės pasitikėjimo, pagarbos link, o ne atvirkščiai.

– Bet ar emocijoms nuslūgus vieni kalbininkai nesijaus laimėję, o kiti – pralaimėję?

– Neturėdami baustinų klaidų sąrašo, laimime visi. Nebebus gėda ir patiems sau, ir kolegoms užsienyje pasakyti, kad mūsų, kalbininkų, santykis su visuomene ir su lietuvių kalba keičiasi. Argi XXI amžiuje normalu būti nubaustam už netaisyklingos kalbos frazės pavartojimą?

Pasižiūrėkim, kaip išaugo visuomenės poreikis taisyklingai kalbėti, skaityti knygas lietuvių kalba. Kas darėsi Knygų mugėje – kokia ten buvo gausybė renginių ir juose dalyvavusių žmonių! Beje, renginių, susijusių su lietuvių kalba, buvo taip pat daug, o lietuvių literatūra – aukščiausio lygio.

– Tačiau sutikite, lietuvių kalbos situacija pastaraisiais metais, kai vis labiau vartojama anglų kalba, neretai primena tuos laikus, kai buvome veikiami rusų kalbos. Jaunimas jau kalba įvairiais trumpiniais, kartais tarp angliškų žodžių tik įterpia vieną kitą lietuvišką žodį.

Esminis dalykas, mano galva, ar jaunuolis, dažnai vartojantis angliškus posakius, turi gimtosios kalbos pojūtį, ar jis skaito, ar moka puikiai rašyti, kurti naujadarus ar ne?

– Šiuo požiūriu esu liberalesnė. Esminis dalykas, mano galva, ar jaunuolis, dažnai vartojantis angliškus posakius, turi gimtosios kalbos pojūtį, ar jis skaito, ar moka puikiai rašyti, kurti naujadarus ar ne? Manyčiau, kad moka ir kuria, žaidžia žodžiais. Tik vyresnė karta dažnai dar įtariai vertina tuos naujadarus, linkusi nurašyti juos kaip žargoną.

– Ar jums nekliūva tai, kad yra nemažai leidinių, kuriuose apstu kalbos klaidų, o ir pati kalba skurdi? Kas tai lemia – leidėjų taupumas, atsisakant patyrusių redaktorių, ar kiti dalykai?

– Leidinių patikra – kolegų iš Valstybinės kalbos inspekcijos pareiga ir darbas. Šitiek metų galiojo Didžiųjų kalbos klaidų sąrašas, o prastos kalbos tiek spaudoje, tiek internete vis tiek yra.

Skurdi kai kurių leidinių kalba tik dar kartą įrodo, kad tas kalbos klaidų sąrašas nėra paveiki priemonė. Galbūt kitos priemonės būtų kur kas paveikesnės.

Tačiau vis tiek pelai nuo grūdų atsisijoja. Geros knygos ar kiti leidiniai yra perkami, skaitomi, o tie, kuriuos pavarčius iš karto pasimato, kad jie – menkaverčiai, lieka lentynose ilgam.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika