Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
LIETUVA

„Kaip nors“ valstybė 

2018 lapkričio 13 d. 00:20
Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Turėtume bent jau patys sau pripažinti, kad pastarąjį kartą į savo valstybę rimtai žvelgėme Rolando Pakso krizės laikotarpiu. Paskui įstojome į Europos Sąjungą, ir nuo to laiko rimtai žiūrime tik į save pačius. Tai sukelia neišvengiamas pasekmes.

Turbūt svarbiausia yra ta, kad nepajėgiame nuosekliai ir ilgam susitelkti net ties didžiausiomis bendro gyvenimo grėsmėmis. Kadangi rūpinamės kiekvienas savimi, kuriame ne valstybės atsparumo, o asmeninio išgyvenimo planus. Puikus pavyzdys – jau dešimtmetį iš esmės nekintantis Valstybės saugumo departamento (VSD) veiklos finansavimas. VSD direktorių renkame įtakingiausiu valstybės tarnautoju ir mielai pasinaudojame augančių grėsmių retorika, kai ji mums naudinga. Tačiau iš tikrųjų mus visus tenkina „kaip nors“ ar „šiaip taip“ veikiantis VSD. Toks ir yra tikrasis mūsų, kaip politinės bendruomenės, atsakas į grėsmes: „Ai, kaip nors.“ Esame „kaip nors“ valstybė.

Valstybės viduje mes visada mieliau kovojame su blogybėmis, nei kuriame gėrybes. Politikai ir valstybės įstaigų vadovai neranda nei įkvėpimo, nei resursų eiti sunkiu tikrosios kūrybos keliu ir patirti visas jame tykančias frustracijas. Todėl jie renkasi lengvesnį kelią – kaitą pateikia kaip savaiminę vertybę. Šalin „senąją gvardiją“, metas pokyčių vėjams, ir panašiai.

Štai kultūros ministrė ketina perbraižyti visą savo lauką. Numatomi ilgalaikiai tikslai, planuojamos restruktūrizacijos, lėšų perskirstymas, kompetencijų perdalijimas, veiklos principų pokyčiai. Sunku patikėti, kad tai iš esmės paveiks Lietuvos kultūros raidą ar kultūros politiką padarys prasmingesnę. Tačiau jau aišku, kad bus konfliktų, dramų ir intrigų. Visiems bus smagu, nes „vyks vyksmas“. Teisybės dėlei reikia pridurti – dar vienas vyksmas. Taip ir gyvename – nuolat su kuo nors kovojame, aukodami visas jėgas ir laiką pokyčiui, kuris niekada neįvyksta. Bet juk taip yra ne dėl to, kad nemokame keistis. Net sunku pasakyti, ar tikrai visada keičiame tai, ko nereikėtų keisti. Tačiau tikrai nepakeičiame to, ką reikia pakeisti.

Mums reikia ne naujų vėjų, posūkių ar įkvėpimo, o daugiau pinigų valstybei. Normalios, ne „kaip nors“ veikiančios valstybės mes neturime dėl to, kad tokios nenorime pirkti. Estijos plotas trečdaliu mažesnis nei Lietuvos, gyventojų ten perpus mažiau. Tačiau Estijos biudžetas siekia 10,5 mlrd. eurų, o Lietuvos – 9,5 mlrd. eurų. Neverta nė kalbėti apie tai, kad, pavyzdžiui, Liuksemburgo biudžetas – net 13,4 mlrd. eurų. Liuksemburgas gyventojų skaičiumi perpus mažesnis už Estiją ir keturiskart mažesnis už Lietuvą. Beje, Liuksemburgas, priešingai nei Lietuva, iš tikrųjų beveik nepatiria grėsmių.

Tik neketiname jų skirti. Visada sakiau, kad pinigai absoliučia dauguma atvejų yra geriausias vertinimo rodiklis.

Permainų vėjas niekada nepapūs iš kiauros kišenės – mes tai žinome. Žinome, kad rimtai valstybės kūrybai reikėtų daugiau pinigų. Tik neketiname jų skirti. Visada sakiau, kad pinigai absoliučia dauguma atvejų yra geriausias vertinimo rodiklis. Bent jau tiek, kiek vertė susijusi su žmonių nuomone. Ką nors pagirti gali kiekvienas, bet vertingą daiktą žmonės nori pirkti. Už tai, kas jiems tikrai atrodo svarbu, žmonės paprastai moka pinigus.

Valstybė mums neatrodo svarbi. Mums, Lietuvos piliečiams, pakanka „kaip nors“ valstybės. Jei norėtume geriau veikiančios valstybės, skirtume jai daugiau pinigų. Pirmiausia daugiau pinigų skirtume valdžiai, nes puikiai suprantame, kad nebūna geros pigios valdžios.

Tai – kita tema, bet manau, kad mes save apgaudinėjame. Visų pirma, save apgaudinėjame rožiniais asmeninio išgyvenimo planais. Mes manome, kad ne itin glaudžiai esame vieni su kitais susiję. Todėl tik dėl vaizdo pakalbame apie tai, kas atrodo reikalinga, ir toliau tvarkome kiekvienas savo reikalus.“Jeigu ką, aš kaip nors“, – tokia mintis dažniausiai kirba slapčiausiuose lietuvio dvasios užkaboriuose. Būtent ten – širdies gilumoje tas „kaip nors“ mums ir pakiša koją. „Kaip nors“ valstybė yra tik mūsų dvasios išdava – „kaip nors“ žmonių kūrinys.

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"