Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
#LEGENDOS

Kazys Lozoraitis: trečiasis iš diplomatų giminės 

2017 rugsėjo 1 d. 12:00
Stasys Lozoraitis vyresnysis su sūnumis - diplomatais Stasiu (kairėje) ir Kaziu.
Stasys Lozoraitis vyresnysis su sūnumis - diplomatais Stasiu (kairėje) ir Kaziu.
Lozoraičių muziejaus nuotrauka

Rugpjūčio 13-ąją sukako 10 metų, kai Romoje mirė Kazys Lozoraitis – pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos ambasadorius prie Šventojo Sosto. Šiandien, remdamiesi jo paties bei jį pažinojusių žmonių prisiminimais, atkurkime ryškiausius šio žymios diplomatų giminės atstovo gyvenimo epizodus.

Kalbėti apie K. Lozoraitį atsietai nuo jo šeimos tiesiog neįmanoma. Ir ne vien dėl to, kad jis buvo trečiasis iš šios šeimos narių, atstovavusių Lietuvai prie Šventojo Sosto. Ir ne vien todėl, kad tėvo Stasio Lozoraičio, brolio Stasio Lozoraičio jaunesniojo bei Kazio Lozoraičio diplomatinė tarnyba apėmė tiek tarpukario, tiek okupuotos, tiek išsivadavusios iš sovietijos Lietuvos laikotarpius. Šią šeimą svarbu prisiminti dar dėl to, kad ir tarp vyresnių jos kartų atstovų buvo nemažai žinomų XIX amžiaus tautinio atgimimo veikėjų bei šiaip šviesių asmenybių, kurie, be jokios abejonės, perdavė savo idealus ir vaikams, ir vaikaičiams.

Štai Kazio senelis iš tėvo pusės Motiejus Lozoraitis buvo pirmasis lietuvis advokatas, dirbęs Mintaujoje, vėliau – Kaune, rūpinęsis socialiniais klausimais bei demokratijos principų sklaida, bendradarbiavęs „Varpe“, palaikęs ryšius su tokiais tautinio atgimimo veikėjais kaip Vincas Kudirka, Jonas Jablonskis, Gabrielius Landsbergis. Motinos – žymios visuomenės veikėjos bei pedagogės – Vincentos Matulaitytės-Lozoraitienės giminėje buvo ir Vilniaus arkivyskupas palaimintasis Jurgis Matulaitis, ir knygnešys bei gydytojas Stasys Matulaitis.

O ir šiaip jau visa Matulaičių giminė prisimenama kaip labai šviesių ir draugiškų žmonių bendruomenė, kurioje visi vienas kitą rėmė ir padėjo. Kazys, dar būdamas vaikas, negalėjo to nejausti ir nematyti. Per tuos 6–7 metus, kai būsimas diplomatas su tėvais gyveno Kaune, šeima kasmet vasarodavo mamos gimtinėje Domeikuose, kur svečiai visada buvo laukiami ir mylimi. „Viskas švytėte švytėjo, kai Domeikai sulaukdavo kauniečių vasarotojų“, – Lozoraičių šeimos gyvenimą tyrinėjusiai dailėtyrininkei Giedrei Jankevičiūtei pasakojo K. Lozoraičio vaikystės draugė Dalia Marija Dankevičiūtė-Brazauskienė. Pašnekovė minėjo, kad jau tada Kazys, kurį draugai kažkodėl vadindavo Pupa, buvęs švelnus, draugiškas ir labai gerai išauklėtas berniukas, bet atrodė kaip tikras didmiesčio vaikas: kai kiti lakstydavo po pievas, būsimas diplomatas visada buvo tvarkingai apsirengęs, dėvėjo kojinaites ir batukus.

Gal kaimo vaikams toks apsirengimas ir atrodė keistas, bet Kazys juk buvo tikras didmiesčio vaikas – pirmieji treji gyvenimo metai prabėgo didelėse Europos sostinėse. Jis gimė 1929 metų liepos 23-iąją Berlyne, o būdamas vienų metų su šeima persikėlė į naują tėvo S. Lozoraičio paskyrimo vietą – Romą.

„Eksperimentinis vaikas“

Į Kauną Lozoraičiai sugrįžo 1932-aisiais, kai S. Lozoraitis vyresnysis buvo atšauktas į Kauną ir paskirtas Užsienio reikalų ministerijos (URM) Politikos departamento direktoriumi, o dar po poros metų – užsienio reikalų ministru Juozo Tūbelio vyriausybėje. Kodėl tautininkai pasirinko į šį postą jauną, vos 35-erių, diplomatą, paaiškinti ne taip jau sunku. Po nepavykusio voldemarininkų pučo buvo tokia neapibrėžta padėtis, kad nemažai vertų dėmesio kandidatų atsisakė priimti ministro portfelį. Tuomet prezidento Antano Smetonos žvilgsnis nukrypo į URM Politikos departamento direktorių S. Lozoraitį. Toks pasirinkimas turėjo aiškių motyvų. Pirma, visi suprato, kad vienaip ar kitaip teks kalbėtis su lenkais, o S. Lozoraitis kaip tik ir buvo vienas iš nedaugelio Lietuvos diplomatų, niekuomet nereiškusių antilenkiškų pozicijų. Antra, tikėtasi, kad jaunas ministras, slegiamas tautos vadų autoriteto, nedrįs priimti pernelyg savarankiškų sprendimų.

Suprantama, apie visas šias peripetijas Kazys nežinojo – juk jam tuomet buvo vos treji. Kur kas svarbiau vaikui buvo tai, kad šeima persikėlė į reprezentacinį vyriausybinį butą Kristijono Donelaičio gatvėje, o šiame bute vykdavo įdomių dalykų. Pats K. Lozoraitis minėtai G. Jankevičiūtei po daugybės dešimtmečių pasakojo: „Namuose vykdavo puošnūs priėmimai, kuriuose dalyvaudavo užsienio diplomatai, Kauno visuomenės atstovai. Mes su broliu pro durų angą smalsiai stebėdavome atvykstančius svečius. Kartą pro tą angą matėme ir Antaną Smetoną, lydimą didingai atrodančios jo ponios ir adjutantų. Tai buvo vienintelis mūsų „susitikimas“.“

Kazys Lozoraitis

Tuo metu K. Lozoraitis lankė Marijos Varnienės vaikų darželį, ir, jo paties žodžiais tariant, buvo „eksperimentinis vaikas“. Mat M. Varnienė buvo garsiosios italų pedagogės Marios Montessori sistemos šalininkė ir taikė jos metodą ugdydama savo auklėtinius. „Ten mane išmokė tobulai užsirišti batus, nes visą rytą tekdavo praleisti atsirišant ir užsirišant batraiščius“, – savo pasakojimuose prisimena diplomatas. Vėliau buvo mokslai Marijos Pečkauskaitės gimnazijos pradžios mokykloje. Tačiau jie nutrūko, nutrūkus ir S. Lozoraičio vyresniojo politinei karjerai.

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

Tai nutiko 1939-aisiais, nors galėjo būti ir metais anksčiau. 1938-ųjų kovą Lietuvai priėmus Lenkijos ultimatumą dėl diplomatinių santykių užmezgimo, J. Tūbelio vyriausybė buvo priversta atsistatydinti. S. Lozoraičio pasitraukimui A. Smetona nepritarė, tad ministras liko dirbti naujajame Vlado Mirono kabinete, tačiau neilgam. 1938 metų pabaigoje Berlynas nusiuntė Kaunui aiškų signalą, jog S. Lozoraičio buvimą naujoje vyriausybėje jis traktuos kaip provokaciją, ir pagrasino, kad jo nuomonės ignoravimas būtų traktuojamas kaip provokacija, verčianti Reicho vadovybę imtis atsakomųjų priemonių. Taigi 1938 metų gruodžio 5-ąją S. Lozoraitis atsistatydino iš ministro pareigų. Taip Lietuvos diplomatijos vadovą ištiko jo pirmtako Dovo Zauniaus likimas – šis, kaip palankesnis Berlynui, buvo paaukotas dėl gerų santykių su Lenkija, o jo Varšuvai palankesnis įpėdinis – dėl gerų santykių su Vokietija.

Vaikystė Romoje: džiaugsmai ir praradimai

Iš karto po atsistatydinimo paskirtas nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Italijoje, S. Lozoraitis į Romą neskubėjo – su šeima iš Kauno išvyko tik po pusmečio, 1939-ųjų birželio 22 dieną. Italijos sostinę Lozoraičiai pasiekė tik po savaitės, mat pakeliui dar kelioms dienoms buvo sustoję Berlyne. Apie tai, kokį įspūdį atvykimas į Amžinąjį miestą paliko dešimtmečiam Kaziui, galime sužinoti iš jo prisiminimų:

„Atvykome į Romą per Petrines. Prisimenu tai kaip sapną. Šilta, birželio pabaiga. Buvo jau vakaras. Šviečia mėnulis, dangus tamsiai mėlynas, jo fone ryškėja dar tamsesni palmių siluetai. Nesupratau, kur atsidūriau. Su niekuo nepalyginama vaizdų, garsų, kvapų patirtis. Mus sutiko Italijos protokolo atstovas balta uniforma. Ant kepurės auksu žibėjo fašistinis erelis. Pareigūno lydimi nuvykome į atstovybę. Iki tol nebuvau matęs tokių didelių gražių rūmų.“

Ar kas nors iš Lozoraičių šeimos galėjo numanyti, kad, nepraėjus nė metams, jiems visiems, įskaitant ir mažąjį Kazį, teks kovoti dėl šių rūmų išsaugojimo Lietuvai ir pralaimėti šioje kovoje? Ar šeimos tėvas S. Lozoraitis galėjo nuspėti, kad Romoje jam bus lemta pasilikti iki pat mirties ir kad vyresniajam jo sūnui teks čia atstovauti formaliai nebeegzistuojančiai mūsų valstybei, o jaunesniajam – tęsti jo darbą atkurtos Nepriklausomybės laikais? Iš K. Lozoraičio prisiminimų susidaro įspūdis, kad jo tėvas, kitaip nei daugelis kitų Lietuvos diplomatų, nujautė artėjančią katastrofą ir jau 1940-ųjų vasarį ragino kolegas iš Užsienio reikalų ministerijos kuo skubiau išvykti iš šalies, jeigu paaiškėtų, jog priešintis neįmanoma.

Po 1988-ųjų, kai Sovietų Sąjungoje buvo panaikinti apribojimai užsienio turizmui, atstovybę apgulė šimtai lietuvių, pageidaujančių gauti Lietuvos pasus, dar vadintus Lozoraičio pasais.

Tačiau apie visa tai – kiek vėliau. O kol kas K. Lozoraičio laukia mokslai ir pažintis su šalimi, kuri ilgiems dešimtmečiams taps jo antraisiais namais. Mokyklos nei Kazys, nei jo vyresnysis brolis kurį laiką nelankė – berniukus mokė iš Lietuvos iškviestas studentas Eduardas Budreika. Vėliau abu broliai pradėjo lankyti Romos vokiečių gimnaziją, nes iš visų kalbų geriausiai kalbėjo vokiškai. O kadangi šioje mokykloje, be užsieniečių, buvo ir nemažai italų, berniukai greitai pradėjo kalbėti ir šia kalba. Tačiau pažinties džiaugsmą netrukus užtemdė žinia – nepriklausomą Lietuvos valstybę, kuriai atstovavo šeimos tėvas, okupavo ir aneksavo sovietai.

Tą akimirką niekas iš Lozoraičių šeimos dar nežinojo, kad iš „Villa Lituania“ vadintų gražiųjų pasiuntinybės rūmų jiems teks labai greitai išsikraustyti. O dar vėliau nutiko taip, kad K. Lozoraitis tapo vieninteliu tiesioginiu liudytoju, papasakojusiu apie mūsų diplomatinės misijos likimą. Jis teigė nematęs, bet iš tėvų kalbų girdėjęs, kad 1940 metų rugpjūčio 9-ąją, praėjus vos šešioms dienoms nuo formalaus Lietuvos inkorporavimo į SSRS sudėtį, sovietų atstovai pareikalavo iš S. Lozoraičio nedelsiant išsikraustyti iš pasiuntinybės ir perduoti ją bei visą ten esamą turtą Maskvos įgaliotiems asmenims. Italijos valdžia užgrobimui nė nemėgino priešintis, tad visa kita jau vyko vienuolikmečio Kazio akivaizdoje.

„Prasidėjo pasirengimas kraustytis. Visą naktį tėvas degino svarbiausius dokumentus, motina su samdytais žmonėmis pakavo daiktus, vežė baldus. 1940 metų rugpjūčio 26 dieną visa lietuvių kolonija susibūrė tuščioje viloje. Virš pastato buvo iškelta juodu šydu perrišta trispalvė. Susirinkusieji sugiedojo himną, mano tėvas ir vyskupas Būčys pasakė kalbas. Motina prisiminė, kad daug kas nesulaikė ašarų ir net balsu raudojo“, – po daugelio metų pasakojo K. Lozoraitis.

Atgauti pasiuntinybės pastato nepavyko ir kilus Vokietijos bei SSRS karui, kai sovietai, oficialiai tapę Vokietijos sąjungininkės Italijos priešais, turėjo nešdintis iš užgrobtų pastatų. Deja, Italijos valdžia nusprendė kitaip – globoti sovietų paliktą turtą perdavė neutraliai Švedijai. Taigi Lozoraičių šeima liko gyventi Vatikano pripažįstamoje Lietuvos pasiuntinybėje prie Šventojo Sosto. Ar galėjo Kazys pagalvoti, kad ši atstovybė taps jo namais ilgiems dešimtmečiams? Ir kad jau atkurtos nepriklausomos Lietuvos laikais jis taps trečiuoju Lozoraičių šeimos nariu, atstovaujančiu mūsų šaliai Vatikano valstybėje?

Tačiau iki to laiko dar daug vandens nutekės. Diplomatinė K. Lozoraičio karjera prasidėjo 1960-aisiais, jam oficialiai pradėjus eiti pasiuntinio Stasio Girdvainio asmeninio sekretoriaus pareigas. Tačiau ne mažiau svarbiu dalyku būsimas ambasadorius laikė darbą Italijos, o vėliau – Vatikano radijo lietuviškoje redakcijoje. Tad apie šį svarbų jo gyvenimo epizodą verta pakalbėti atskirai.

Balsas iš Vatikano radijo

Italijos radijuje K. Lozoraitis dirbo nuo 1958 iki 1972 metų, bet būtų dirbęs gerokai trumpiau, jei ne jo žmona Giovanna Pignatelli-Lozoraitis. Šią istoriją LRT laidoje „Lietuvos kolumbai“ ji pati prisiminė taip: „Tarp kitų programų buvo ir viena lietuviška. Vieną dieną buvo nutarta ją uždaryti, ir mes apie tai sužinojome. Mes pažinojome komunikacijos ministrą. Aš Kaziui sakau: „Turi jį prispausti, turi ką nors padaryti.“ Bet mano vyras buvo labai mandagus ir neišdrįso taip pasielgti. Aš buvau gerokai mažiau mandagi. Sutikau jį gatvėje ir pareiškiau dideles pretenzijas: „Kaip jūs galite uždaryti tokią programą, ji turi didelę reikšmę. Ir programa liko.“

Lietuviška Italijos radijo programa gyvavo iki pat 2007 metų, kol jos transliacijos buvo nutrauktos kaip praradusios aktualumą. O K. Lozoraitis 1972-aisiais lietuviškai prabilo per Vatikano radijo siųstuvus. Iš pradžių – kaip neetatinis bendradarbis, mat nei apie etatus, nei apie nuolatinį atlyginimą šeštojo dešimtmečio pabaigoje ten nebuvo jokios kalbos. O juk gyventi iš ko nors reikėjo, tad dar viena K. Lozoraičio darboviete netrumpą laiką buvo Olandijos oro linijų atstovybė. Etatiniu šios radijo stoties darbuotoju K. Lozoraitis tapo 1972 metais, kai Lietuvoje pasirodė pirmasis pogrindinės „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ numeris. Nuo pat pradžių „Kronikoje“ skelbiamos žinios, pasiekdavusios Vakarus kaip mikrofilmai, tapo nuolatine lietuviškų Vatikano laidų rubrika.

Net ir išėjęs į pensiją, Kazys Lozoraitis toliau vykdė neoficialias diplomato funkcijas. Paskutinius trejus gyvenimo metus be jokio atlyginimo dirbo Lietuvos ambasados Italijoje konsultantu.

Be abejo, Vatikano radijo perduodamos „Kronikos“ žinios be galo erzino sovietus. Kaip ir tas faktas, kad jo lietuviškose programose gerą trečdalį turinio sudarė politinio pobūdžio žinios. Kaip pokalbyje su G. Jankevičiūte pažymėjo tuomet Vatikano Valstybės sekretoriate dirbęs kardinolas Audrys Juozas Bačkis, sovietų spaudimą buvo galima justi kad ir per iš Lietuvos atvykusius vyskupus. Pasak kardinolo, šie sakydavę, esą nereikia kiršinti bendruomenės pagal „Kroniką“ parengtuose pranešimuose minint nukentėjusių kunigų ir jų persekiotojų vardus, nes paminėtuosius visi bado pirštais, o kai kurie jau nukentėjusieji gali dar labiau nukentėti.

Būta tuomet ir rimtesnių intrigų. „Kartą mane pasikvietęs popiežius teiravosi, ar „Kronika“ iš tiesų yra autentiškas pogrindžio leidinys. Mat jam buvo pasakyta, esą ji rašoma ne Lietuvoje, gal net fabrikuojama KGB, kad taip siekiama supriešinti žmones, sukompromituoti kai kuriuos kunigus. Suprantama, paneigiau šiuos gandus, bet Šventasis Sostas liko atsargus. Dar ir dėl to radijui buvo nurodyta apriboti „Kronikos“ informacijos skelbimą“, – per minėtą pokalbį prisiminė kardinolas.

Pasak A. J. Bačkio, lietuvių programos vadovas monsinjoras Vytautas Kazlauskas ignoruodavęs tiek Vatikano Valstybės sekretoriato rekomendacijas, tiek jo radijo vadovybės nurodymus. „Radijo vadovai jėzuitai siūlė Kazlauskui peržiūrėti laidų turinį, atsižvelgti į instrukcijas. Šito jis negalėjo pakęsti. Tais klausimais, kuriuos vertino kaip cenzūros kišimąsi, net nustojo kalbėtis su radijo vadovybe. Bendrauta raštu. Susiklostė gana įtempta situacija“, – minėtoje pokalbių ir prisiminimų knygoje pasakoja vėlesnis lietuviškos programos vadovas Jonas Malinauskas.

K. Lozoraitis šia tema savo nuomonės, atrodo, nereiškė. Tačiau šiaip diskusijų jis nevengdavo. Didelių permainų Lietuvoje ir pasaulyje išvakarėse su juo dirbęs J. Malinauskas prisimena, jog prieš sėsdami rengti laidą, redakcijos bendradarbiai diskutuodavo ne vieną valandą ir K. Lozoraitis buvo aistringas šių pokalbių dalyvis. Jam rūpėjo absoliučiai viskas, kas vyksta Lietuvoje. Bendrauti su juo buvo lengva ir malonu, nes jis pasižymėjo nuoširdžiu smalsumu bei atida kiekvienam pašnekovui. Niekada neprimesdavo nei savo patirties, nei padėties, nei amžiaus“, – prisimena J. Malinauskas.

Nuo kanceliarijos vadovo iki ambasadoriaus

Kaip minėta, tuo pat metu K. Lozoraitis dirbo ir Lietuvos pasiuntinybėje prie Šventojo Sosto – iš pradžių, pasiuntinio Stasio Girdvainio asmeniniu sekretoriumi, o nuo 1985-ųjų vadovavo atstovybės kanceliarijai. Diplomato statuso jis neturėjo, dirbo be atlyginimo, nors darbo apimtis išties buvo didelė. K. Lozoraičio brolis Stasys tuomet atstovavo Lietuvai ne tik Vatikane, bet ir Vašingtone, todėl didesnę laiko dalį praleisdavo JAV. Tuo metu K. Lozoraičiui tekdavo ir visas brolio darbo krūvis, pirmiausia – konsulinės pareigos. Po 1988-ųjų, kai Sovietų Sąjungoje buvo panaikinti apribojimai užsienio turizmui, atstovybę apgulė šimtai lietuvių, pageidaujančių gauti Lietuvos pasus, dar vadintus Lozoraičio pasais. Šių dokumentų laukė ir daug emigravusių Lietuvos žydų, kurie apsistodavo Romoje ir keletą mėnesių laukdavo JAV vizos. Tad K. Lozoraičiui dažnai reikėdavo dirbti iki pusiaunakčio.

Pasak J. Malinausko, ne mažiau laiko užimdavo ir korespondencijos tvarkymas. Be susirašinėjimo su išeivijos lietuviais, tiek radijas, tiek atstovybė gaudavo pluoštus laiškų iš Lietuvos. „Vieni prašydavo iškvietimo, kiti – informacijos apie radiją, užsienio lietuvius. Kazys nenumesdavo nė vieno laiško, stengėsi visiems atsakyti“, – prisimena Vatikano radijo lietuviškų programų vadovas.

Galbūt toks beatodairiškas atsidavimas – daugelį metų dirbti nereikalaujant nieko mainais – ir lėmė tai, kad jau atkurtos nepriklausomybės laikais, 1992-aisiais, K. Lozoraitis buvo paskirtas ambasadoriumi prie Šventojo Sosto. Pats jis apie paskyrimo aplinkybes katalikiškam žurnalui „Artuma“ pasakojo taip: „Kartą man viešint pas Klimus Paryžiuje, paskambino tuometinis mūsų ambasadorius Prancūzijoje Osvaldas Balakauskas ir pakvietė susitikti. Į Paryžių buvo atvykęs tuometinis užsienio reikalų ministras Algirdas Saudargas ir norėjo su manimi pasišnekėti. Tada ir gavau konkretų pasiūlymą imtis ambasadoriaus darbo Vatikane. Stasys buvo išvykęs į Vašingtoną, tad kai jo nebuvo Romoje, man teko tvarkyti atstovybės prie Šventojo Sosto reikalus. Ką gi, patirties jau turėjau. Ryžausi priimti pasiūlymą. Įteikiau skiriamuosius raštus Šventajam Tėvui 1992-ųjų liepą.“

Apie Jono Pauliaus II požiūrį į pirmąjį Lietuvos ambasadorių daug sako ir tai, kokiomis aplinkybėmis vyko kredencialų įteikimo ceremonija: K. Lozoraičio vizitas buvo paskirtas dieną prieš tai, kai popiežius turėjo gulti į ligoninę dėl sudėtingos žarnyno auglio šalinimo operacijos. Žinoma, popiežiui pradėta siūlyti nukelti ceremoniją vėlesniam laikui. Tačiau Šventasis Tėvas pageidavo patvirtinti mano paskyrimą nedelsdamas, net paaukojo tam savaitgalį – iškilmės įvyko šeštadienį“, – prisimena ambasadorius.

Iš daugelio prisiminimais su G. Jankevičiūte pasidalijusių žmonių susidaro įspūdis, kad būtent per šiuos atstovavimo metus atsiskleidė ryškiausios K. Lozoraičio asmeninės savybės. Neprilygstamas ambasadorius, mokėjęs skirti dėmesį bendravimui bei ritualams, o tai itin svarbu bet kokios valstybės atstovui prie Šventojo Sosto. Ir tai nenuostabu – juk skirtingai, nei daugumai naujų Lietuvos diplomatų, K. Lozoraičiui nieko nereikėjo mokytis iš naujo. Nuo vaikystės jis matė tėvo, vėliau – brolio pavyzdį. Iš čia matyt kilo tęstinumo poreikis, kuris atsispindėjo net visai materialiuose dalykuose. „Nuo pat pirmosios ambasadoriavimo dienos Kazys sėdėjo prie tėvo rašomojo stalo, ambasados patalpose buvo pastatyti senieji [Jurgio] Šaulio pirkti baldai. Ypač mėgo oda trauktą dėžutę laiškams, seną popieriaus peilį, ikikarinį prespapjė. Šios detalės leido pajusti, kad mūsų ambasada nėra vien biurokratinė įstaiga“, – prisimena J. Malinauskas.

Tą patį, be abejo, liudijo ir paties ambasadoriaus laikysena. Nepaisydamas darbo valandų ar poilsio dienų, jis visuomet skubėdavo padėti bet kuriam į bėdą patekusiam lietuviui. Jei tik išgalėdavo, suteikdavo ir materialinę pagalbą, net ir gerai suprasdamas, kad ne vienas pinigų prašytojas tiesiog nori juo pasinaudoti. Tuo metu jau minėtas P. Klimas prisimena, kad K. Lozoraitis jautė pareigą palaikyti lietuvius ir stambiuose, ir smukiuose dalykuose: „Kol buvo ambasadorius, mielai priimdavo be išimties visus, kurie tik užsukdavo į ambasadą. Stengdavosi parodyti dėmesį ir vaišingumą. Romoje eidavo į kiekvieną lietuvių koncertą, į visus teatro spektaklius, peržiūrėdavo visus Romos kino salėse demonstruotus lietuviškus filmus. (...) Nuoširdžiai didžiavosi Lietuvos menininkų pripažinimu, jų sėkme. Be Lietuvos jis nebūtų galėjęs gyventi, Lietuva buvo jo gyvenimo šerdis, aplink ją viskas sukosi.“

Eidamas ambasadoriaus pareigas K. Lozoraitis savo šaliai tarnavo 12 metų, iki 2004-ųjų lapkričio. Galėjo dirbti ir ilgiau, mat jautėsi turįs dar daug jėgų ir energijos. Neslėpė, kad atšaukimas jį nuvylė, tačiau, kaip pažymėjo kultūros ir bažnyčios istorikė Irena Vaišvilaitė, nepuolė priešintis, ieškoti užtarėjų, nors buvo vienas iš labiausiai gerbiamų diplomatų prie Šventojo Sosto. Net ir išėjęs į pensiją, K. Lozoraitis toliau vykdė neoficialias diplomato funkcijas. Paskutinius trejus gyvenimo metus be jokio atlyginimo dirbo Lietuvos ambasados Italijoje konsultantu, kaip ir anksčiau, lankėsi lietuvių koncertuose ar parodų atidarymuose. Noriai bendravo ir su Romos lietuviais, taip, pasak G. Jankevičiūtės, tapdamas bene paskutine grandimi, jungiančia kelias jų kartas. 2007 metų rugpjūčio 13-ąją ši grandis nutrūko: netikėtai vos per kelias savaites pakirstas vėžio, K. Lozoraitis mirė vienoje Italijos sostinės ligoninių. Po mėnesio diplomatas paskutinį kartą sugrįžo į Lietuvą, kuriai ištikimai tarnavo visą sąmoningą gyvenimą. Jo palaikus priglaudė Kauno Petrašiūnų kapinių žemė.

Straipsnyje vartotos citatos iš G. Jankevičiūtės sudarytos knygos „Diplomatas par excellence: Kazys Lozoraitis, 1929–2007“.

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"