Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Vytauto Landsbergio-Žemkalnio archyvas: grynosios formos beieškant 

2018 spalio 11 d. 16:15
Andrej Vasilenko parodos fotografija

2018-ieji parodų lankytojams gan dosnūs konceptualių renginių. Pakanka prisiminti bent porą pastarųjų svarbiais kultūriniais įvykiais tapusių parodų: net karščiausiomis vasaros popietėmis lankytojų nestokojusią „Daiktų istorijos. Lietuvos dizainas 1918–2018“ Nacionalinėje dailės galerijoje bei tarpukarinio Vilniaus atodangas „(Ne)matomas Vilnius: tarpukario dailės ir architektūros pavidalai“ Vytauto Kasiulio muziejuje.

Nekyla abejonių, kad rugsėjo 7 d. Kauno Laisvės alėjos vidury, „Pienocentro“ rūmuose atidaryta Lietuvos literatūros ir meno archyvo (toliau – LLMA) inicijuota, kertiniam Lietuvos modernizmo architektui skirta paroda „Vytautas Landsbergis – Žemkalnis. Architekto archyvas“ taip pat išliks atmintyje kaip vienas vertingiausių šimtmečio sukakties kultūrinių įvykių bei šviežio oro gūsis kartais kiek priplėkusių proginių iniciatyvų fone.

Tai vienas iš nedaugelio atvejų, kai kūrėjas išsaugojo ne vien baigtinius projektų brėžinius, bet ir piešinius.

Tik pradėjus apžiūrinėti ekspoziciją, į galvą išsyk įkrito ir įstrigo vieno iš stendų antraštė, atkreipusi dėmesį, jog architektas savo kūryboje siekė formos grynumo. Parodos rengėjams puikiai pavyko prikelti ir nauju formatu pristatyti šią svajonę. Lankytojas supažindinamas su kruopščiai atrinktais, sugrupuotais, logiškai išdėstytais ir akiai maloniai pateiktais dokumentais iš LLMA fondo nr. 81, kuriame saugomas dar 1966 m. paties architekto archyvui perduotas solidus darbų rinkinys (beje, vienintelė tokio pobūdžio kolekcija Lietuvoje). Eksponatus lydintys tekstai – taupūs žodžių, koncentruoti bei nereikalaujantys iš lankytojo didesnio dėmesio sau. Didžiosios žvaigždės čia yra architekto eskizai, brėžiniai, rankraščiai bei išraiškingos kasdienybės fiksacijos – fotografijos. Parodoje nušviečiama nuosekli architekto kūrinių evoliucija nuo pirmines idėjas užfiksavusių abstrakčių piešinių iki galutinių, detalių projektų. Pasak parodos rengėjų, tai vienas iš nedaugelio atvejų, kai kūrėjas išsaugojo ne vien baigtinius projektų brėžinius, bet ir piešinius. Paradoksalu, bet tokio pobūdžio eksponatų gausa parodoje nesukelia apkrovos įspūdžio ir ją vis tiek norisi vadinti minimalistine: ten nėra nieko pritempto, nuvalkioto, nereikalingo.

Tiesa, dar tik einant į parodą, būtų pravartu iš anksto susipažinti su parodos kuratorės Marijos Drėmaitės įvardyta projekto koncepcijos samprata, kuri pabrėžtas ir įvykio pavadinime: svarbu įsisąmoninti, jog paroda skirta ne architekto kūrybai, o archyvui. Tikintis pirmojo varianto, pirmas įspūdis gali kiek trikdyti dėl visiškai elementarios priežasties: parodoje eksponuojamas unikalus išskirtinį gyvenimą nugyvenusio asmens archyvas, per kurį atsiskleidžia kur kas daugiau nei kūrybiniai projektai ir ateities užmojai. Įvairiausių tipų rašytiniai dokumentai bei fotografijos pasakoja apie V. Landsbergio – Žemkalnio studijų metus, įgytą neįkainojamą patirtį kremtant mokslus Romoje, šeimos istoriją, žavius architekto pomėgius: aviacijos mokslus ir narystę Lietuvos aeroklube, keliones.

V. Landsbergis – Žemkalnis – šimto metų sulaukusi (g. 1893 m., m. 1993 m.) ir ištisas epochas pergyvenusi asmenybė: gimė dar carinės Rusijos laikais, profesinę karjerą pradėjo jau tarpukario Lietuvoje, 1941 m. buvo pakviestas į Lietuvos laikinąją vyriausybę, nacių okupacijos metais dėstė Vilniaus universitete, kol jo šeima Kaune slėpė iš geto pabėgusią žydaitę, 1944 m. kartu su milžiniška karo pabėgėlių banga pasitraukė į Vokietiją, 10 metų gyveno ir dirbo Australijoje, vėliau grįžęs gyveno sovietinėje Lietuvoje ir sulaukė nepriklausomos Lietuvos respublikos. Architekto biografija iš esmės atspindi XX a. Lietuvos istorijos kertinius lūžius, tad simboliška, kad paroda sutampa su modernios valstybės gimtadieniu ir atgimusio (nebe atgimstančio!) Kauno žydėjimu.

Vytauto Landsbergio – Žemkalnio archyvas: tikrosios formos beieškant

Turbūt neperdėsiu sakydama, jog parodos erdvė šiuo atveju savo svarba nė kiek nenusileidžia eksponatams, o architektų Onos Lozuraitytės ir Petro Išoros dėka tampa jos dalimi. Ekspozicija logiškai išdėstyta per patalpas, kiekvieną parodos erdvę siejant su konkrečiu architekto gyvenimo ar kūrybos etapu. Susipažinus su parodą atidarančia elegantiška laiko juosta, glaustai pristatančia išties spalvingą asmenybės biografiją, patenkama į specialiai šiai parodai atkurtas buvusio „Pienocentro“ patalpas su valdybos posėdžių sale (kurios centrinis stendas ir skirtas būtent šio pastato atsiradimo aplinkybėms nušviesti), vėliau – į valdybos pasitarimų kambarį, technikos direktoriaus kabinetą ir t.t. Erdvė ir turinys sudaro abipusiai papildančią harmoniją, pasakodami istoriją vaizdingiau vienas už kitą. Verta atkreipti dėmesį ir į papildomą parodos akcentą – dalomąją medžiagą: netradicinio formato lankstinukus (kurie įvairaus plauko brošiūrėlių kaupėjams gali pasirodyti nepraktiški, tačiau taip gerai įsilieja į bendrą parodos estetiką), atvirukus. Galiausiai, turiu pasidalinti svarbia savo, kaip lankytojos, strategine klaida: nors paroda savo plotu – nedidukė, tačiau užėjus į ją likus valandai iki uždarymo teko skubėti, o išėjus – viltis spėti apsilankyti parodoje dar kartą. Taigi, dar tik ketinantiems aplankyti parodą artimiausioje ateityje (ekspozicija veiks iki lapkričio 8 d.), rekomenduoju vizitui rezervuoti kiek daugiau savo laiko.

Paroda baigiasi sulig 1993-iaisiais: paskutiniais V. Landsbergio – Žemkalnio gyvenimo metais. Simboliška, kad stendas apie architekto šimtmečio proga vykusią parodą Rotušėje akivaizdžiai kontrastuoja su 2018-ųjų ekspozicija ir dar neišlindus atgal, į saulėtą šeštadieninę Laisvės alėją, perša išvadas apie ką tik patirtą nusikėlimą į reikšmingos įmonės administracijos kabinetus 1931-aisiais. Nekviesta pati kyla mintis, kad dabartinė ekspozicija kur kas geriau atspindi ne tik po padidinamuoju stiklu atsidūrusį esminį parodos objektą – architekto archyvą ar jo kūrybą, bet ir jį patį (nepaisant to, kad 1993-iaisias savo šimtmečio parodą kuravo ne kas kitas, o pats sukaktuvininkas). Paroda Kauno modernistiniame „dangoraižyje“ – stiprios jaunos komandos darbo rezultatas ir šiuolaikiško archyvo darbo pavyzdys. Veikiausiai kaip tik įmanoma arčiausiai priartėta prie V. Landsbergio – Žemkalnio darbų esmės: ryžtingų ir užsispyrusių bandymų ieškoti naujo, aiškaus, monumentalaus, modernaus kūrybos idealo.

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"