Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Virgilijus Juodakis: apie lietuvius su skėčiais 

2017 kovo 21 d. 12:00
"Su praeitimi galima atsisveikint piktuoju, galima ir geruoju, su šypsena", - sakė knygą "Tarp žmonių. Atsiminimai" išleidęs Virgilijus Juodakis.
"Su praeitimi galima atsisveikint piktuoju, galima ir geruoju, su šypsena", - sakė knygą "Tarp žmonių. Atsiminimai" išleidęs Virgilijus Juodakis.
Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

„Kai manęs klausdavo, kaip aš, tremtinių vaikas, vėliau už antitarybinę veiklą išmestas iš konservatorijos, sugebėjau grįžęs iš lagerio įstoti į universitetą, jį baigti ir vėliau jame dėstyti, atsakau – mane gelbėjo lietuviški skėčiai. Tie skėčiai – dorų žmonių turėti partiniai bilietai“, – pasakojo Lietuvos fotografijos istorikas Virgilijus Juodakis, ką tik išleidęs knygą „Tarp žmonių. Atsiminimai“.

Prieš trejetą metų minėdamas 80 metų sukaktį ilgametis Vilniaus universiteto (VU) fotožurnalistikos dėstytojas, docentas, dr. V. Juodakis buvusių studentų buvo paragintas parašyti prisiminimų knygą. „Aš jiems studijuojant nepasakojau, bet, pasirodo, kažką buvo girdėję: kad tremtinys, politinis kalinys buvau. Jie mane ir pastūmėjo rašyti, – sakė V. Juodakis. – O su praeitimi galima atsisveikint piktuoju, galima ir geruoju, su šypsena. Apie tremtį irgi galima rašyti piktai, mosuojant kumščiais ar ašarojant. Fiksavau, kas kada į galvą ateidavo. Sunkiausia buvo atsikratyti tamsių prisiminimų. Jų nutinka kiekvieno žmogaus gyvenime. Ypač tiems, kam teko tremtinio dalios paragauti ar KGB rūsiuose pabūti. Apie tokius vargelius jau daug kitų prirašyta, nenorėjau kartotis. Todėl iš galvos krapščiau ką nors tokio, kas galėtų bent menkiausią nustebimą ar šypsenėlę sužadinti.“

Apie gyvenimo duobes

Kaip pasakojo V. Juodakis, rašyti knygą jį paskatino ir sūnus Edvardas, jau dešimt metų dirbantis Anglijoje: „Sako, Europos literatūroje šiuo metu pakilusi nauja banga – kalbama apie tai, kaip šiais laikais vaikai auga be tėvų. Perkračiau savo atmintį, pasirodo, ir aš pats augau be tėvų.“ Septynmetis jis buvo atskirtas nuo tėvo, su mama ištremtas į Komiją. Vienuolikmetis vienas parbėgo į Lietuvą. Kaune baigė vidurinę mokyklą, kartu ir Juozo Gruodžio muzikos mokyklą. Vakarais violončele grodavo Kauno kavinėse, operetės teatre.

„Kai neturėjau teisės gyventi Vilniuje, Jonas Bulota mane kaip triušiuką už ausų pradėjo tempti, vis kur nors pastumdavo.“

„Pradėjau atminty ieškoti, kaip aš iš tų duobių lipau“, – teigė V. Juodakis. Savo gyvenimo patirtį apžvelgdamas dabar jis daug kam gali patarti ir pamokyti: „Gyvenimas yra margas kaip genys, jame gausu įvairiausio atspalvio dėmių, ne viskas balta, ir ne viskas juoda. Iš tų atspalvių, išlipus iš duobių, balų ar karstinių įgriuvų, reikia mokėti susimeistrauti prožektorių, kuriuo pasišviestum kelyje. Nereikia antrą kartą išradinėti dviračio. Reikia išmokti vikriai juo važiuoti. Ir ne ten, kur dviratis veža, o ten, kur tau reikia nusigauti.“

Replikos baigėsi lageriu

1954 metais jis įstojo į tuometę Vilniaus konservatoriją, tačiau jau trečiame kurse, įskundus politinės ekonomijos dėstytojai Sarai Ginaitei, buvo suimtas ir nuteistas už antitarybinę propagandą. Atsidūrė Mordovijos lageriuose. Kaip nepriklausomybės metais V. Juodakis perskaitė savo byloje, skunde saugumui (KGB) dėstytoja rašė: „Paskaitose Juodakio klausimai įgavo replikų formą, kuriomis jis norėjo diskredituoti socialistinę sistemą ir parodyti kapitalizmo pranašumą (...) Kai nagrinėjome klausimą apie proletariato sąlyginį ir absoliutų nuskurdimą, Juodakis tiesiog išvedė mane iš kantrybės savo klausimais ir replikomis. Dabar tų replikų nepamenu, bet visumoje jis siekė įrodyti, kad materialinis darbo žmonių lygis kapitalistiniuose kraštuose ir ypač buržuazinėje Lietuvoje buvo geresnis negu TSRS.“

Savo byloje V. Juodakis rado dėstytojai antrinant ne vieną studentę, pavyzdžiui, Galina Bolotina pareiškime saugumui rašė: „Juodakis man aiškino, kad kolūkiai TSRS išsilaikys neilgai, nes lietuviai jiems priešinasi ir juose nedirbs. Todėl ir visa santvarka neamžina. Labai gyrė Lietuvos santvarką iki tarybų valdžios.“ Tokio mąstymo tuo metu pakako, kad studentas atsidurtų lageryje.

Paklaustas, ar vėliau, jau nepriklausomybės metais, jam teko sutikti buvusią dėstytoją Sarą, V. Juodakis nusišypsojo: „Ji tapo profesore, dirbo VU, paskui emigravo. Iš pradžių į Izraelį, vėliau – į Kanadą. Kažkuriame universitete dėstė sovietologiją.“

Išleisti knygą Virgilijui Juodakiui finansais padėjo buvę studentai.
Išleisti knygą Virgilijui Juodakiui finansais padėjo buvę studentai.

Pagalbos rankos

Iš lagerio po metų grįžęs į Lietuvą jis neturėjo teisės nei gyventi, nei dirbti arčiau nei 100 km nuo didžiųjų miestų. „Konservatorija manęs atgal nepriėmė. Bet pagalbos ranką ištiesė kompozitorius ir dirigentas Balys Dvarionas – priėmė dirbti į Filharmonijos simfoninį orkestrą“, – sakė V. Juodakis. Rašydamas knygą jis prisiminė daugelį jam padėjusių žmonių.

„Kai manęs dabar aplinkiniai klausinėja, kaip aš, turėdamas tokią biografiją, į universitetą dėstyti patekau, sakau: pažįstami padėjo. O kas tie pažįstami? Lietuviai komunistai. Vėliau aš juos pradėjau vadinti lietuviais su lietsargiais. Lietsargis – tai partinis bilietas“, – teigė V. Juodakis. Pasak jo, daugelis tą bilietą įsigydavo, kad galėtų ką nors gero nuveikti.

„Pavyzdžiui, tuomet VU žurnalistams dėstę Jonas Bulota, Bronius Raguotis, Stasys Makauskas, Jonas Karosas. Kokie iš jų komunistai? Tik suvalgęs kartu nemažai druskos suprasi, kas yra kas, – tikino V. Juodakis. – Pavyzdžiui, J. Bulota, kai aš grįžau iš lagerio, neseniai buvo parvežęs iš Sibiro tremtinių vadinamuosius ledo vaikus. Abu po truputį prasitardami ir susipažinome žurnalo „Jaunimo gretos“ rūsiuose. Jo dėka gavau darbą Gamtos apsaugos komitete, kuriam vadovavo Viktoras Bergas. Fotografavau gamtą. J. Bulota mane nuo pirmų dienų, kai neturėjau teisės gyventi Vilniuje, kaip triušiuką už ausų vis timpteldavo, vis kur nors pastumdavo. Jo raginamas įstojau į VU Neakivaizdinį skyrių, 1964 metais gavau žurnalisto diplomą.“

V. Juodakio pratybų stadionu, fotožurnalistikos mokykla tapo žurnalai, kuriuose uždarbiavo, – „Švyturys“, „Jaunimo gretos“, „Mūsų sodai“. O kai 1970 metais plėtėsi Žurnalistikos katedra, kai prireikė žmogaus, galinčio studentams pasakoti apie radiją, televiziją, fotografiją, katedrai vadovaujantis S. Makauskas pakvietė jį dėstyti.

V. Juodakį geru žodžiu dabar mini kelios fotožurnalistų kartos. Tai jo dėka su pagalbininku Jonu Jakimavičiumi VU (Istorijos fakulteto kiemelyje) buvo įrengta pirmoji fotolaboratorija. „Skėčiai suveikdavo daug kur, – pasakojo V. Juodakis. – Pavyzdžiui, J. Bulota meistriškai mokėdavo apeiti visokius partinius reikalavimus. Kai iš mūsų vis pareikalaudavo pateikti programą, pagal kurią bus dėstoma studentams, užrašydavome naują pavadinimą, o pasakodavome tą patį, ką ir anksčiau. Apskritai, Žurnalistikos katedra pasižymėjo drąsiomis laisvomis mintimis.“

Dėstytojo aistra - sodininkystė. Asmeninio albumo nuotrauka
Dėstytojo aistra - sodininkystė. Asmeninio albumo nuotrauka

Ne tik meninė fotografija

„Fotožurnalistu gali vadintis tik tas, kuris pats fotografuoja ir rašo“, – teigė V. Juodakis, 1973 metais parašęs Lietuvoje apskritai pirmą mokslinį darbą Lietuvos fotografijos istorijos tema. Savo disertacijoje „Fotografijos istorijos Lietuvoje bruožai iki 1940 metų“ jis siekė atkreipti dėmesį, kad egzistuoja ne tik meninė fotografija, bet ir fotožurnalistika. „Jas reikia vertinti skirtingai, – pabrėžė V. Juodakis. – Daug kas iš pradžių to nesuprato, ypač menotyrininkai, jie vis tiek į nuotraukas žvelgdavo pagal tuos pačius kriterijus.“

Ištyręs Lietuvoje ir Europoje leistų žurnalų ir laikraščių praktiką, V. Juodakis sukūrė originalią fotožurnalistikos teoriją, kuri pagrįsta ne fotografijos, o fotožurnalistikos žanrais. Studentams jis dėstė fotožurnalistiką, mokė temą pasakoti atskirais žanrais – fotoreportažu, fotografine apybraiža, fotografiniu pasakojimu (fotoekskursija), fotonovele, fotografine apžvalga, fotoopozicija, fotorecenzija.

Tik iliustracijos

Dabar buvęs dėstytojas šių žanrų žiniasklaidoje pasigenda: „Pavartau lietuviškus žurnalus. Ten randu tik padrikas nuotraukas: atėjo su drauge, pasirodė su simpatija, ta jau su pilvu, o ana jau su vaiku. Ir viskas. Nei fotoreportažo, nei fotonovelės ir su žiburiu nerasi.“

Įkūręs fotoreporterių gildiją, jis siekė įtvirtinti fotožurnalistikos žanrų spaudoje gyvavimą. Išėjęs į pensiją organizavo konkursus. Visų nuostabai, juos laimėdavo tik rajoninės spaudos fotožurnalistai. „Respublikinėje spaudoje šių žanrų nėra, nuotraukos tapusios tik teksto iliustracijomis, – apgailestavo buvęs dėstytojas. – Aš net gėdiju fotografus, kaip jie taip leidžiasi, kad rašantieji viską užgožtų, raginu ir juos pačius rašyti.“

Plunksnos V. Juodakis sakė dar nepadėsiąs. „Noriu peržvelgti žurnalus – carinių laikų, smetoninės Lietuvos, sovietmečio ir dabarties – ir pažiūrėti, kokių fotožurnalistikos žanrų šiais skirtingais laikotarpiais būta. Ir ne studentams, o leidinių redaktoriams norėčiau tą savo darbą skirti, kad jie apie žanrus nusimanytų“, – tikino jis.

Fotografijos istorikas pasidžiaugė, kad knygą jam padėjo išleisti buvę studentai. „Kai parašiau ir reikėjo ieškoti pinigų leidybai, pamačiau, koks siaubas yra toks darbas. Gerai, kad mano kuruotas kursas, 1986 metų žurnalistikos laida, pasiūlė susimesti. Prisidėjo dar keli kolegos ir mažam tiražui užteko. Jie mane ir išgelbėjo iš ubagystės. Beje, tai pirmas atvejis VU praktikoje, kai buvę studentai finansavo ir išleido buvusio dėstytojo atsiminimus“, – sakė fotožurnalistikos veteranas ir pridūrė, kad šia knyga jis kartu norėjo įrodyti, jog fotožurnalistas moka ir privalo ne tik fotografuoti, bet ir rašyti. „Tai visada skiepijau ir savo studentams“, – sakė V. Juodakis.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika