Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Vincas Mašalaitis: valstybės vyras politikų šešėlyje 

2017 birželio 25 d. 12:00
Vincas Mašalaitis (antras iš kairės) perkeltųjų asmenų stovykloje Vokietijoje.
Vincas Mašalaitis (antras iš kairės) perkeltųjų asmenų stovykloje Vokietijoje.
Nuotrauka iš A. Eidinto knygos „Gyvenimas Lietuvai“

Rytoj sukanka 125 metai, kai gimė bene labiausiai pamirštas Lietuvos valstybės veikėjas Vincas Mašalaitis. Prisiminkime šio žmogaus gyvenimą ir darbus.

Lietuvos valstybės veikėją V. Mašalaitį šiandien prisimena turbūt nedaugelis. Net daugumoje enciklopedinių leidinių jo vardas nutylimas. Vienintelėje Bostono Lietuvių enciklopedijoje, išleistoje dar V. Mašalaičiui esant gyvam, galime rasti keliolika jam skirtų eilučių – saują šykščių žinių, tik tiek, kiek jų pateikė pats V. Mašalaitis. Tiek šis faktas, tiek visas šio žmogaus darbas Lietuvos valstybei liudija išskirtinį jo kuklumą ir nenorą veržtis į pirmąsias eiles. Tačiau V. Mašalaičio indėlį kuriant ir įtvirtinant Lietuvos valstybę bei ginant jos bylą Vakaruose sunku pervertinti.

21 metus – nuo 1919-ųjų iki pat sovietinės okupacijos – V. Mašalaitis ėjo aukštas, bet iš šalies nelabai matomas kanceliarijos vadovo, kabineto vedėjo ar generalinio sekretoriaus pareigas kone visose Lietuvos vyriausybėse, išskyrus tris pirmąsias, kurios veikė labai trumpai. Būtent jis buvo atsakingas už visų ministrų kabineto nutarimų įgyvendinimą. Su V. Mašalaičio vardu buvo siejama Vasario 16-osios akto mįslė. O ir 1940-ųjų birželio įvykiai be šio žmogaus galėjo pakrypti kitokia linkme, nes būtent V. Mašalaitis pasirūpino prezidento Antano Smetonos pasitraukimo į Vakarus finansine dalimi. Beje, būtent dėl to aukštas Vyriausybės pareigūnas per plauką išvengė sovietinių okupantų represijų.

Kitus 31 savo gyvenimo metus V. Mašalaitis praleido emigracijoje: iš pradžių – perkeltųjų asmenų stovyklose, vėliau – JAV. Ten jis aktyviai dalyvavo Lietuvos laisvinimo organizacijų veikloje, reiškėsi kaip publicistas ir mąstytojas, kūręs savąją būsimos nepriklausomos Lietuvos viziją. V. Mašalaitis nerašė tik išsamių asmeninių memuarų, ko gero, dėl to paties įgimto kuklumo ir nenoro pernelyg susireikšminti. Kaip tik todėl šiandien apie šį žmogų greičiausiai nieko ir nežinotume, jei ne istoriko Alfonso Eidinto prieš porą metų parvežtas V. Mašalaičio archyvas. Remdamiesi juo ir kai kuriais kitų Lietuvos valstybininkų prisiminimais, mėginkime peržvelgti V. Mašalaičio gyvenimą ir darbus Lietuvoje.

Kelio pradžia

V. Mašalaitis gimė 1892 metų birželio 24-ąją Marijampolės apskrities Gudelių valsčiaus Pilotiškių kaime. Be pirmagimio Vinco, vidutiniokų ūkininkų šeimoje augo dar trys vaikai – broliai Juozas ir Petras, sesuo Elzė. Apie savo pirmąją pažintį su mokslais V. Mašalaitis vėliau prisiminė maždaug taip: teko nelaimė pradėti mokytis spaudos draudimo laikais. Skaityti iš slaptai laikomo elementoriaus vaiką mokė motina. Daugiau apie tą „vargo mokyklą“ V. Mašalaitis po daugybės dešimtmečių pasakojo vienoje Vokietijos perkeltųjų asmenų stovykloje skaitytoje paskaitoje: „Prisimenu, kai tėvas iš miestelio parvežė elementorių lotyniškomis raidėmis ir pradėjo mokyti rašto įgrąsinęs, kad mokydamasis turiu daugiau žiūrėti pro langą negu į elementorių. Pamatęs atvažiuojant žmogų su žibančiais guzikais, turėjau elementorių įsikišti į antį ir bėgti ant ledo čiuožinėti. Čiuožti turėjau, kol namiškiai pašauks. Šitą triuką teko ir praktiškai vieną kartą vykdyti. Buvo keista, nesuprantama ir graudu.“

Tiesa, nelegaliai mokytis lietuviško rašto Vincui teko neilgai. 1906-aisiais, jam įstojus į Marijampolės gimnaziją, carinė valdžia jau buvo panaikinusi lietuviškos spaudos draudimą. Ir nors visi dalykai gimnazijoje buvo dėstomi rusiškai, visi norintys galėjo lankyti ir neprivalomas lietuvių kalbos pamokas. Ne visi iš dvidešimties tais metais į gimnaziją įstojusių lietuvių tas pamokas lankė noriai, tačiau apie V. Mašalaitį taip nepasakysi. Kaip ir apie jo bendraklasį bei artimiausią kaimyną Vincą Mykolaitį, vėliau tapusį žinomu rašytoju V. Mykolaičiu-Putinu.

Beje, draugystė su bendravardžiu ir Mašalaičių kaimynystė su Mykolaičiais galėjo nulemti visai kitą Vinco gyvenimo kelią – jis galėjo tapti kunigu. Bent jau to labai norėjo V. Mašalaičio tėvai, įkalbinėję sūnų sekti mokslus Seinų kunigų seminarijoje pasirinkusio V. Mykolaičio pavyzdžiu. Tačiau tėvų svajonės sudužo į šipulius. Kaip laiške A. Anušauskui pasakojo V. Mašalaičio sūnus Putinas, šeimos atsiminimuose yra išlikęs pasakojimas, kad abiem vaikinams jau sėdint į Seinus važiuosiančiame vežime, Vincas iš jo iššokęs ir atsisakęs keliauti. Dėl tokio nepaklusnumo Vincas neteko tėvų materialinės paramos, tad mokslus gimnazijoje tęsti galėjo tik nuomodamasis pigią palėpę ir mokydamas mažiau gabius gimnazistus.

Pinigus Vincas Mašalaitis gavo tik tuomet, kai prezidentas jau buvo pasiekęs Marijampolę. Tad teko sėsti į Lietuvos banko automobilį ir vytis besitraukiančius iš Lietuvos asmenis.

Baigęs gimnaziją V. Mašalaitis pasirinko medicinos studijas Maskvos universitete. Čia jį užklupo Pirmasis pasaulinis karas. Tuo metu dauguma lietuvių studentų buvo įsitikinę, kad šis karas, kad ir kaip baigtųsi, sudarys sąlygas ištrūkti iš Rusijos imperijos orbitos. „Apie tai atvirai kalbėdavomės didesniuose ar mažesniuose studentų susibūrimuose. Tų pasikalbėjimų temos taip toli siekdavo, kad mes jau sudarinėjome Lietuvos valstybės vyriausybę. Prisimenu, kad vienbalsiu prezidento kandidatu buvo laikomas dr. Jonas Basanavičius, teisingumo ministru – Petras Leonas, susisiekimo ministru – Tomas Naruševičius, apsaugos ministru – Jonas Papečkys ir t. t.“, – vėliau viename savo laiške pasakojo V. Mašalaitis. Reikia pabrėžti, kad kai kurie pasvarstymai tapo tikrove – visi trys tuomečiai „pretendentai“ anksčiau ar vėliau gavo ministrų portfelius.

O kol kas V. Mašalaitis ne tik aktyviai dalyvauja Maskvos lietuvių studentų visuomeninių organizacijų veikloje, bet ir mėgina nerti į politiką – drauge su P. Leonu, Rapolu Skipičiu, Stasiu Šilingu, Jurgiu Baltrušaičiu ir kitais Maskvoje įsikūrusiais lietuviais inteligentais jis 1917 metų kovą įkuria Demokratinę tautos laisvės santarą, kurios pagrindinis siekis – atkurti nepriklausomą demokratinę Lietuvos Respubliką. Tais pačiais metais V. Mašalaitis vadovavo ir trisdešimties santariečių delegacijai Petrapilyje surengtame Lietuvių Seime.

Vos pasibaigus karo veiksmams, V. Mašalaitis drauge su kitais santariečiais sugrįžo į Lietuvą ir aktyviai įsitraukė į valstybės atkūrimą. Du iš jų – Jurgis Alekna ir Stasys Šilingas – buvo įtraukti į Valstybės Tarybą, keli, kaip minėta, tapo ministrais ar vėliau buvo išrinkti į Antrąjį ir Trečiąjį Seimus. Neliko nuošalyje ir V. Mašalaitis: 1919-ųjų balandį jis pradėjo eiti ministrų kabineto kanceliarijos viršininko pareigas.

Vincas Mašalaitis

Pilkoji eminencija

Tai buvo iš šalies nepastebimas, bet labai svarbus darbas. Kanceliarija buvo atsakinga už Vyriausybės vidaus ir išorės susirašinėjimą, V. Mašalaičio žinioje buvo ir slaptasis kabineto archyvas. Be to, kanceliarijos vadovas ėjo ir ministerijų juriskonsultų tarybos sekretoriaus bei „Vyriausybės žinių“ redaktoriaus pareigas. Pasak A. Eidinto, būtent eidamas pastarąsias pareigas V. Mašalaitis įgijo didelę tekstų redagavimo patirtį, išsiugdė, nušlifavo nuosaikų, lakonišką stilių. Kanceliarijos vadovas peržiūrėdavo ir prireikus koreguodavo visus kabineto teikiamų įstatymų projektus. Jis prižiūrėjo, kaip vykdomi Vyriausybės nutarimai, rengė jos posėdžių darbotvarkes, rašė pasiūlymus, rekomendacijas, formulavo taktines užduotis valstybės institucijoms.

Ir tai dar ne viskas. Kartais V. Mašalaitis pats rengė įstatymų projektus. Vienas ryškiausių pavyzdžių yra susijęs su lito įvedimu. Prisiminkime, kad, mėgindama suvaldyti nepriklausomybės paskelbimo metu tvyrojusį piniginį chaosą, pirmoji Lietuvos Vyriausybė 1918 metų gruodžio 30 dieną nerado kitos išeities, kaip tik įteisinti nuvertėjančius buvusių kaizerinių okupantų pinigus. Lietuvai pasirašius sutartį su Vokietijoje veikusia Rytų skolinamąja kasa („Darlehnskasse Ost“), šalies finansų sistema atsidūrė ties griūties riba. Tai, kad 1919 metų vasario 26 dieną Vokietijos ostmarkė buvo pavadinta auksinu, žinoma, nieko negalėjo pakeisti. Šių pinigų Vokietijos bankas prispausdino tiek, kad per ketverius metus jų kiekis išaugo 20 kartų.

Valstybei reikėjo gelbėtis nuo pinigų vardo nebevertos makulatūros tvano ir įsivesti savą valiutą, bet gana ilgą laiką to padaryti nepavyko. Vėliau pirmasis Lietuvos banko vadovas Vladas Jurgutis nesėkmę aiškino taip: „Mes ne tik neturėjome jokių aukso ir užsienio valiutos atsargų, kuriomis būtų galima apdrausti keičiamas notas, bet dar iš visų pusių buvome apsupti atvirų priešų ir abejotinų draugų.“ Tikėtina, kad lito įvedimas būtų trukęs dar ilgiau, jei ne artėjantys rinkimai į Pirmąjį Seimą. Tad 1922-aisiais nepavydėtina finansų padėtis tapo geru pagrindu pakovoti dėl rinkėjų balsų: kairieji kaltino Vyriausybę vėluojant įvesti litą ir neskubant atsikratyti finansinės priklausomybės nuo Vokietijos, o tuo metu valdžioje esantys dešinieji skubėjo padaryti viską, kad šie kaltinimai nebeturėtų pagrindo.

Taigi ankstyvą 1922-ųjų pavasarį Ernesto Galvanausko Vyriausybė ėmė forsuoti Piniginio vieneto įstatymo projektą. Iš pradžių darbas judėjo vėžlio žingsniais – ekonomistas Jonas Dobkevičius, kuriam buvo pavesta parengti įstatymą, labai neskubėjo, o ir jo parengtas projektas premjero netenkino. Tad E. Galvanauskas ėmėsi darbo pats, pasitelkęs į pagalbą V. Mašalaitį. Kaip matyti iš 1961-aisiais rašyto V. Mašalaičio laiško R. Skipičiui, abiem teko darbuotis naktimis. Pradėdavo apie devintą vakaro, vidurnaktį išvažiuodavo pailsėti į Pažaislio mišką o vėliau sugrįžę plušėdavo dar keletą valandų. Pagrindinės įstatymo dalys buvo baigtos per porą savaičių. Įsitikinęs, kad jis čia daugiau nebebūtinas, E. Galvanauskas likusią projekto dalį patikėjo užbaigti vienam V. Mašalaičiui. Nematomą Vyriausybės kanceliarijos vadovo darbą vainikavo sėkmė: tų pačių metų rugpjūčio 9 dieną Steigiamasis Seimas priėmė Piniginio vieneto įstatymą, o po savaitės jį pasirašė prezidentas Aleksandras Stulginskis.

Ne mažiau svarbus V. Mašalaičio veiklos epizodas yra susijęs su Klaipėdos krašto atgavimu. Tai prasidėjo jau 1923-aisiais, kai kilo pirmieji nesutarimai tarp klaipėdiškių ir centrinės valdžios. Nepatenkinti Kauno pozicija dėl būsimosios Klaipėdos konvencijos, vietos veikėjai surengė visuotinį streiką ir net grasino nauju sukilimu. Balandžio 7-ąją Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas nusiuntė Vyriausybei memorandumą, kuriame reikalauta dėl visų centrinės valdžios šiame krašte leidžiamų potvarkių tartis su klaipėdiškiais.

Naujoji prosovietinė Lietuvos valdžia iškėlė Vincui Mašalaičiui bylą dėl pažeidimų, padarytų paimant valiutą iš banko. Laimei, vyriausybės generalinį sekretorių iš keblios padėties išgelbėjo pareigas dar einantis prokuroras Matas Krygeris. Be abejo, tai buvo laikina išeitis.

Išnagrinėti memorandumą buvo pavesta V. Mašalaičiui. Puikiai suprasdamas, kad kylanti įtampa gali pradėti kelti kibirkštis ir sukelti didelį gaisrą, V. Mašalaitis parengė tokio turinio rezoliuciją: „Ministrų kabinetas, apsvarstęs Klaipėdos krašto vidaus padėtį, nutaria, kad 1) Lietuvos valstybės įgaliotinis Klaipėdos krašte dirbtų išklausęs Vyriausiąjį Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetą, 2) pavesti Vidaus reikalų ministerijai ištirti Klaipėdos įvykius.“ Tokios pat pozicijos – atsargiai elgtis su Klaipėdos vietos valdžios įstaigomis ir atsižvelgti į vokiečių ir vokietininkų dominuojamo krašto tradicijas – laikėsi ir premjeras E. Galvanauskas. Deja, vėlesnės vyriausybės nebuvo linkusios laikytis tokio nusiteikimo. Tai dar labiau padidino įtampą ir sudarė sąlygas vietos Seimelyje įsitvirtinti vokiečiams.

Taigi V. Mašalaičiui su Klaipėda susijusių darbų toliau netrūko, ypač kai Vokietijoje į valdžią atėjo Adolfas Hitleris, o pačiame krašte ėmė kelti galvas vietiniai naciai. Neslėpdami ketinimų vėl prijungti Klaipėdos kraštą prie Vokietijos, jie ginklavosi, terorizavo vietos lietuvius, o Kauną užvertė kaltinimais pažeidžiant krašto autonomiją. Mėgindamas suvaldyti padėtį, ministrų kabinetas Klaipėdos klausimu sudarė specialią komisiją ir jos pirmininku skyrė V. Mašalaitį.

Vienas svarbiausių V. Mašalaičio vadovaujamos komisijos uždavinių buvo atidžiai stebėti, kad visi su Klaipėdos kraštu susiję įstatymai, bet koks centrinės valdžios potvarkis ar jos paskirto gubernatoriaus aktas būti suderintas su Klaipėdos statutu. Nuo tol visi tokio pobūdžio teisės aktai negalėjo būti tvirtinami ar skelbiami be V. Mašalaičio parašo. Be to, jo vadovaujama komisija pati rengė įvairius su krašto autonomijos reikalais susijusius įstatymų projektus. Anot Klaipėdos gubernatoriaus patarėjo Martyno Anyso, V. Mašalaitis rūpinosi visais Klaipėdos krašto reikalais – nuo ūkininkų kiaulių supirkimo iki krašto Seimelio rinkimų. Taip V. Mašalaitis tapo svarbiausiu Vyriausybės ir Klaipėdos krašto gubernatūros tarpininku. Kadangi Vyriausybės generalinis sekretorius labiau mėgo dirbti, nei afišuotis ir viešai rodytis klaipėdiškiams, jų buvo vadinamas pilkąja eminencija. Pasak M. Anyso, šis titulas nereiškė nei pašaipos, nei ironijos, vien pagarbą.

Komisijoje V. Mašalaitis dirbo iki pat 1939-ųjų kovo, kol hitlerininkai, grasindami karine invazija, atplėšė Klaipėdos kraštą nuo Lietuvos. Tais dramatiškais metais Vyriausybės sekretoriui teko asmeniškai susidurti ir su kitais įvykiais, kurie nulėmė nepriklausomos Lietuvos likimą. Kitą dieną, kai mainais už grąžinamą Vilniaus kraštą sovietai privertė Lietuvą pasirašyti liūdnai pagarsėjusią savitarpio pagalbos sutartį, leidžiančią įkurdinti šalyje Raudonosios armijos įgulas, į V. Mašalaičio kabinetą atėjo trys vyrai. Tai buvo Užsienio reikalų ministerijos Politikos departamento direktorius Edvardas Turauskas, prieš pusantrų metų valdžios išvaikytos Sąjungos Vilniui vaduoti pirmininkas Antanas Juška ir Šaulių sąjungos vadas Pranas Saladžius. Jie svarstė, ar nereikėtų atšaukti numatytą džiaugsmo dėl sugrąžintos sostinės demonstraciją. Tačiau ką nors pakeisti buvo vėlu, nes kauniečiai tuo metu jau plūdo į Karo muziejaus sodelį. Tad pasitarimo dalyviams beliko tik kiek pakeisti iš anksto numatytą scenarijų: demonstraciją nutarta baigti ne prie Įgulos bažnyčios, o prezidentūros kiemelyje ir kad visuose jos pareiškimuose turėtų skambėti bent jau atsargus nusivylimas „drauginga“ Sovietų Sąjunga.

Tragedijos liudininkas

Nežinia, ar V. Mašalaitis nujautė, kad vos po kelių mėnesių jam teks tapti jau nebe dramos, o katastrofos liudininku. Kad jam teks dalyvauti Lietuvos Vyriausybės posėdžiuose, kuriuose buvo nuspręsta priimti Sovietų Sąjungos ultimatumą ir įsileisti papildomus Raudonosios armijos dalinius. Tai faktiškai reiškė Lietuvos okupaciją ir nepriklausomos valstybės pabaigą. Įdomu, kad V. Mašalaitis Amerikos lietuvių spaudai rašytame straipsnyje paneigia gerai žinomus teiginius, jog paskutinis Vyriausybės posėdis įvyko 1940 metų birželio 14-ąją. Tarp A. Eidinto paskelbtų P. Mašalaičio archyvo dokumentų yra 1952-aisiais Čikagos žurnalui „Atspindžiai“ parengtas rankraštis, kuriame pasakojama: „Paskutinis posėdis įvyko 15 birželio 12 val. Posėdis baigėsi apie 15 val. Uždaręs posėdį, Prezidentas atsistojo ir dažnai nutrūkstamu balsu štai ką pareiškė: „Ponai ministrai, dauguma jūsų, tikėdami taikingomis bolševikų intencijomis, priėmė ultimatumą, ir dabar galbūt Lietuvos žemė jau dreba nuo bolševikų tankų. Bolševikų patikinimais aš netikėjau ir netikiu. Šiandien prasidės, o gal jau prasidėjo rusų okupacija. Aš esu įsitikinęs, kad pasilikęs Lietuvoje laimingiausiu atveju aš veikti negalėsiu. Dėl to aš nutariau pasišalinti į užsienį, kur tikiuosi galėsiąs būti dar naudingas savo kraštui. Vyriausybės klausimą aš palieku spręsti jums patiems. Akceptuosiu tai, ką jūs nutarsite.“ Taręs šiuos žodžius, Prezidentas apleido posėdžių salę.“

Tą akimirką niekas iš posėdžio dalyvių dar nežinojo, kad prieš keliolika minučių sovietų 8 ir 11 armijos peržengė Lietuvos sieną. Po kelių akimirkų prezidentūrą pasiekė žinia apie Ukmergės plentu iš Gaižiūnų Kauno link riedančius sovietų tankus. Apie pusę ketvirtos jie jau buvo Žaliakalnyje. Įvykdyti sprendimą ir pasitraukti A. Smetonai liko tik kiek daugiau nei valanda. Tos 70 minučių buvo be galo svarbios ir prezidentui, ir V. Mašalaičiui. Jei ne jis, A. Smetonos pasitraukimas galėjo būti labai komplikuotas, o gal net neįmanomas.

Likus porai valandų iki posėdžio pabaigos, A. Smetonos sūnus Julius priėjo prie V. Mašalaičio ir paprašė užeiti pas prezidentą. Vėliau, minėtame „Atspindžiams“ skirtame rankraštyje, V. Mašalaitis pasakojo: „Prezidentą radau darbo kabinete bevaikščiojantį iš vieno kampo į kitą ir nervingai rūkantį cigaretę. Sustojęs ties manimi po ilgokos pauzės tarė: „Matai, aš nutariau išvažiuoti iš Lietuvos. Šitą nutarimą tuojau turiu vykdyti, nes po valandos kitos gali būti per vėlu, bet aš neturiu nei paso, nei pinigų, nei...“ Aš jam pažadėjau reikalus sutvarkyti. Prezidentas paprašė iš Lietuvos banko 10 000 JAV dolerių.“

Sutvarkyti dokumentus tą dieną dar buvo įmanoma, tačiau iš kur gauti pinigų šeštadienio popietę, kai taupomosios kasos jau uždarytos? Buvo vienintelė išeitis – prašyti Lietuvos banko valdytojo Jono Paknio pagalbos. Kad pinigus V. Mašalaitis gavo, akivaizdu, nes 1957 metais laiške „Naujienų“ redaktoriui socialistui Pijui Grigaičiui jis rašė: „Apie 14–17 val. aš įteikiau Prezidentui 10 000 dol. ir užsienio pasą su vokiečių viza.“

Vis dėlto neaišku, kur V. Mašalaitis įteikė A. Smetonai pasą ir pinigus. Turint galvoje, kad prezidentas iš Kauno išvyko maždaug 16 val. 40 min., vėliausiu V. Mašalaičio nurodyti laiku – penktą popiet, jis jau turėjo būti kažkur už Kauno. Istorikas Benjaminas Mašalaitis internetiniame leidinyje santaka.info prieš porą mėnesių paskelbtame rašinyje teigia, kad pinigus V. Mašalaitis gavo tik tuomet, kai prezidentas jau buvo pasiekęs Marijampolę. Tad teko sėsti į Lietuvos banko automobilį ir vytis besitraukiančius iš Lietuvos asmenis. Beje, su šia V. Mašalaičio išvyka susijusi dar viena mįslinga istorija. Mat, pasak B. Mašalaičio, prezidentas, kuriam rūpėjo svarbiausi valstybės dokumentai, buvo prašęs atvežti ne tik pinigų.

Minėtoje publikacijoje rašoma, kad vienuoliktą vakaro prie Kybartų burmistro Juozo Prapuolenio sklypo sustojo automobilis, kuriame, be ministrų kabineto generalinio sekretoriaus, sėdėjo ir Kybartų burmistro sūnus Leonas Prapuolenis. Naktinį trijų teisininkų (A. Smetonos, V. Mašalaičio ir L. Prapuolenio) pokalbį aukštas pareigas ėjęs Lietuvos žvalgybininkas Bronius Aušrotas aprašė taip: „Prezidentas po saviškių išdavystės buvo suirzęs, o kauniečių atgabenti pinigai jį nelabai nudžiugino (...). Atvykėliai pasiūlė Prezidento sūnui Juliui paimti ir nedidelį „daktarišką“ lagaminą su prašytais atvežti dokumentais. Deja, šis ir pakeleiviai jau ir taip turėjo ką nešti per Lieponos upelį. Prezidentas, žiūrėdamas į buvusius bendražygius, tik graudžiai ištarė: „Aktas – ne raktas, sienos neatrakins. Tesaugo jus ir jį Dievas. Nesakau labanakt...“ Ir patraukė pieva Lieponos link.“ B. Aušrotas pasakoja, kad ankstų kitos dienos rytą Kybartų bažnyčios kunigas su V. Mašalaičiu nusileido į buvusius dominikonų vienuolyno labirintus, o atgal jie grįžo jau be „daktariško“ lagaminėlio.

Ar šis faktas ir cituojami prezidento žodžiai galėtų reikšti, jog prezidentas paliko saugoti Kybartuose dar vieną Vasario 16-osios akto egzempliorių, kol kas belieka tik spėlioti. Tad grįžkime prie tikrų faktų. Birželio 17-ąją, pirmadienį, V. Mašalaitis paėmė iš Valstybės Taupomųjų kasų 65 000 litų ir atlygino Lietuvos bankui prezidento paimtus 10 000 dolerių. Tai paneigia bet kokias insinuacijas, neva A. Smetona įsidėjo į kišenę didelę sumą iš valstybės iždo.

Pačiam V. Mašalaičiui ši istorija vos nesibaigė liūdnai: naujoji prosovietinė Lietuvos valdžia iškėlė jam bylą dėl pažeidimų, padarytų paimant valiutą iš banko. Laimei, Vyriausybės generalinį sekretorių iš keblios padėties išgelbėjo pareigas dar einantis prokuroras Matas Krygeris. Be abejo, tai buvo laikina išeitis – sovietai V. Mašalaitį anksčiau ar vėliau būtų suėmę ir mažų mažiausiai ištrėmę. Tad buvusiam Vyriausybės generaliniam sekretoriui teko slapstytis iki pat SSRS ir Vokietijos karo pradžios.

Nuo šios akimirkos buvo atversti nauji V. Mašalaičio gyvenimo puslapiai: pasitraukimas į Vakarus 1944-aisiais, aktyvi veikla perkeltųjų asmenų stovyklose, persikėlimas į JAV, kur jis gyveno iki pat mirties 1975-aisiais. Visur, kur tik buvo šis kuklus valstybės vyras, nesiekęs nei matomų postų, nei apdovanojimų, jį vedė tik viena mintis ir tik vienas motyvas – tikėjimas, kad Lietuva anksčiau ar vėliau bus laisva. Tačiau ši V. Mašalaičio gyvenimo dalis nusipelno atskiro pasakojimo.

GOOGLE rekomenduoja
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika