Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Viktoras Binkis: tarp iliuzijų ir mitų 

2018 spalio 9 d. 15:00
"Su Savicko dailės galerija įvyko graži simbiozė. Atėjau kadaise mėnesiui, o likau penkiolikai metų", - sakė čia kasmet parodas rengiantis tapytojas Viktoras Binkis.
"Su Savicko dailės galerija įvyko graži simbiozė. Atėjau kadaise mėnesiui, o likau penkiolikai metų", - sakė čia kasmet parodas rengiantis tapytojas Viktoras Binkis.
Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Vilniaus Savicko dailės galerijoje tapybos parodą „Iliuzija ir kelias“ pristatęs dailininkas Viktoras Binkis sakė, kad nuolat dirbantis menininkas pajėgus kasmet sukurti po naują darbų kolekciją ir surengti parodą. Tai jis ir darąs – kaip ataskaitą savo kūrybos gerbėjams, bičiuliams, visuomenei.

„Paroda surengta tikrai ne kokia nors proga (60-metį švenčiau pernai). Tiesiog aš dirbu nuolat, o Savicko dailės galerija – mano bičiulė, visada rudenį mėnesiui suteikia patalpas naujai kolekcijai eksponuoti, – sakė tapytojas, ilgametis Vilniaus dailės akademijos dėstytojas, surengęs jau dvidešimt septintąją personalinę parodą. – Galima sakyti, tai ataskaitinė paroda.“

„Esu optimistas“

Paprašytas pakomentuoti naujos kolekcijos pavadinimą „Iliuzija ir kelias“, dailininkas buvo atviras: „Man nusibodo vis išgalvoti kokius nors gudrius pavadinimus. Be to, ši paroda nėra teminė. Tapyba – tai mano gyvenimo kelias. Įdomiausias užsiėmimas yra tapyba ir vaizduojamasis produktas, jo gamyba. O iliuzija... Esu optimistas, galbūt kvailas optimistas, tačiau manau, kad viskas bus gerai. Gyvenu iliuzijomis, kad tie baisumai, kuriuos pavaizduoju darbuose, realybėje neįvyks.“ Žiūrovų apmąstymui pateikti šiurpūs vaizdai su politinėmis užuominomis (Rusijos simbolika) paveiksluose „Krovinys 300“ ir „Juokdarių likimai“.

Pats autorius per parodos atidarymą nebuvo linkęs aiškinti savo paveikslų. „Menas yra diskredituojamas tada, kai jis yra aiškinamas. Vizualinis menas – tai žmogaus susitikimas su tam tikru signalu, smingančiu jam į širdį, atmintį ir sujaukiančiu jo patirtį. Kai viskas nusėda, lieka išvados. Aš stengiuosi sujaukti patirtį. Ką iš to kiekvienas gaus, yra individualu. Ir jokių čia didaktikų negali būti“, – teigė V. Binkis.

Įtraukiantis tapybos liūnas

Parodą pristačiusi V. Binkio mokinė, menotyrininkė Vaida Ragėnaitė pasakojo: „Kai kadaise atėjau į Savicko dailės mokyklą, mane pasitiko dėstytojas V. Binkis, kuris, prisimenu, pasakė: „Neikit į tapybos liūną. Jums dar nevėlu nepakliūti į tą gyvenimą dviejuose pasauliuose, į nuolatinę kankinystę, kai turėsite būti ir tuo, kuo esate, ir tuo, kuo norėsite būti.“ Nieko tada nesupratau ir nepaklausiau. Tapybos liūnas mane įtraukė ir nunešė iki Vilniaus dailės akademijos, dabar – iki doktorantūros. Šiandien yra džiugu pristatinėti darbus savo dėstytojo, kuris su manimi įvykdė tokias transformacijas.“

Kaip prisipažino menotyrininkė, lankantis dailininko studijoje, kai paveikslai dar tik buvo ruošiami parodai, įvyko tarsi alchemijos procesas – ji parašė tekstą, kuris dabar lydi parodą. Pasak V. Ragėnaitės, parodos pavadinimas „Iliuzija ir kelias“ suteikia aiškią nuorodą, kad per sukurtas iliuzijas dailininkas vaizduoja sielos kelionę, tačiau, norint atskleisti kūriniuose glūdinčias iliuzijų prasmes, reikia atsižvelgti į visas juose esančias užuominas.

Prabylantys vaizdiniai

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

„Parodoje eksponuojamuose peizažuose pagrindiniai vaizdinai pasislėpę tarsi adatos dideliuose šieno vežimuose, sukauptuose iš antrinių pasakojimo epizodų ir racionalizacijų. Kad vaizdinai prabiltų, reikia patirti autoriaus ryšį su savastimi, kylančia iš įkvėpimo kupinos Vakarų kultūros praeities. Keliauti laiku kartu su juo po Lietuvos vietas, kur prarastas pasaulis iliuzoriškai išniręs žvelgia į laive stovintį keliautoją. Anapusybės šviesa nudažo sugriautų bažnyčių bokštus sunaikinto šaltinio spindesiu, o gyvi vaizdiniai tampa tolimais senų laikų faktais. Skausmingą prarastos praeities ilgesį išsklaido dabarties vaizdų ekspresija“, – parodos lankytojų žvilgsnius į eksponuojamus paveikslus lydėjo menotyrininkės žodžiai.

Pasak V. Ragėnaitės, kitokios spalvos dominuoja prieš metus sukurto tamsaus „Fobijų“ ciklo tęsinyje. „Gynyba nuo fobijų paskatina susikurti iliuzinį pasaulį, į kurį jos neįžengtų. Tai turi padėti palaužti savyje jaučiamos grėsmės galią ir įžengti į egzistenciją, kurioje jis galėtų nebijoti gyventi. „Lukiškių“ paveiksle už aukštų kalėjimo sienų esantis blogis iliuziškai tampa ne toks pavojingas. Tačiau šviesa keliauja netikėta kryptimi ir suteikia naują kelio galimybę. Ar naktyje apšviestos kalėjimo durys atviros kažkam išeiti? O gal tai užuomina laisvam keliautojui išdrįsti peržengti ribą ir aplankyti įkalintą kraujuojantį Kitą, pavaizduotą paveiksle „Krovinys 300“? Tai autoriaus išgyvenimai ir paslaptis“, – aiškino menotyrininkė.

Viktoras Binkis

Kai negalia tampa grėsminga

V. Ragėnaitės teigimu, paveikslai išduoda ir dailininko savybes – jam ne tas pats, kad nuosmukis ištiko kaimyną, girdomą savo paties nuodais. „Autorius nori kalbėti apie tai, kad didelę dalį pasaulio apimanti negalia tapo grėsminga, – sakė V. Ragėnaitė. – Nesusitaikymas ir išeities paieškos pasitelkia iliuziją, kad tapyba turi galią transformuoti tapomą objektą, kūrėją ir žiūrovą. Transformacija, kaip ir mirtis, perkelia į aukštesnę dimensiją, todėl artėjanti mirties bausmė „Juokdario“ paveiksle tampa principingumo ir tvirtybės pamoka visiems. Tapyba išreikštame elektrinės kėdės vaizdinyje kiekviena detalė tiksli ir simboliška. Žudančios srovės laidų spiralės liudija pasaulio tvarką, kurioje visi kelionės žingsniai, suskaičiuoti ir įvertinti, sugrįžta atpildu. Teisingumo niekam nepavyksta išvengti. Ar pasaulį gąsdinęs ir gluminęs Juokdarys priėjo liepto galą? Žiūrovui suteikiama galimybė dalyvauti tuo momentu, kai procesas jau prasidėjęs, bet jo tolesnė eiga tik numanoma, nes autoriui svarbiausia ne nukryžiuoti savo fobiją, bet parodyti visiems, kaip jis bijo dėl mūsų.“

„Esu optimistas, galbūt kvailas optimistas, tačiau manau, kad viskas bus gerai. Gyvenu iliuzijomis.“

Senelis – šeimos mitas

Savo senelio – garsaus poeto Kazio Binkio – Viktoras jau nematė. Poetas mirė 1942 metais, o būsimasis dailininkas gimė 1957-aisiais. „Kol buvo gyvas mano tėvas Gerardas, apie jį girdėdavau kalbant. Dabar K. Binkis mūsų šeimoje yra mitas“, – sakė V. Binkis. Priminus jautriai K. Binkio atminimą puoselėjantį memorialinį muziejėlį, juo besirūpinančius žmones Papilio miestelyje Biržų rajone, dailininkas kalbėjo: „Jie irgi gyvena mitais. Ir tuos mitus moka labai vaisingai išnaudoti kultūros naudai. Jiems esu už tai labai dėkingas. Tačiau kai manęs kas nors paklausia apie senelį, visada susinervinu. Man pačiam reikia užsidirbti savo šlovę.“

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"