Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Vakaro skaitiniai. Premiją laimėjusios knygos „Aš sėdėjau Stalinui ant kelių“ ištrauka 

2018 liepos 26 d. 15:15
Markas Zingeris / 
Markas Zingeris / 
Oresto Gurevičiaus (LŽ) nuotrauka

Šiemet literatūrinė Liudo Dovydėno premija paskirta rašytojui Markui Zingeriui už romaną „Aš sėdėjau Stalinui ant kelių“. Su LŽ skaitytojais dalinamės autoriaus knygos ištrauka.

Rašytojas, poetas, dramaturgas Markas Zingeris po ilgokos pertraukos 2017 metais skaitytojams pristatė naujausią savo romaną „Aš sėdėjau Stalinui ant kelių“, kurį iš dalies galima pavadinti biografiniu.

Tai daugiasluoksnis epas, aprėpiantis ir didesniąją, sovietinę, XX a. pusę, ir dabartį, spalvingas senos Kauno inteligentų šeimos portretas, atviras, nostalgiškas pasakojimas apie „apkarpytų sparnų generaciją“, kartą, kuriai svarbiausia gyvenimo tiesa buvo saksofonas. Kiekvienas romano epizodas, ar tai būtų meilė jaunutei brazilei repatriantei, ar stovėjimas minioje priešais Maskvos tankus žiemos naktį laikinojoje sostinėje, ar pasirengimas širdies operacijai didžiulėse šių laikų klinikose, kupinas sodrių įtikinamų realistinių detalių, įsimintinų įžvalgų, kurias galima vertinti kaip originalias ištisos Lietuvos epochos refleksijas. Kai pagrindiniam kūrinio herojui atveriama krūtinės ląsta, – ant operacinio stalo tartum atsiduria visas XX šimtmetis. Knygą įsigyti galite čia, o dabar siūlome skaityti knygos ištrauką.

2015. Ne į Paryžių

Ką pasiimti į gyvenimą po mirties?

Linksmas klausimas pasakojimui pradėti.

Į aptrintą krepšį, su kuriuo skraidydavo į Londoną, Pary-žių, Niujorką (pasaulio sostinės jo galvoje išsirikiavo kaip senų laikų hite apie šaunų vojažą), jis susikrovė pižamą, penkias poras kojinių, baltų kaip pirmas sniegas, ir visa kita, kas būtiniausia užsienio kelionėj, tik ši išvyka nežadėjo, kad keliaus pasišvilpaudamas – anaiptol!

Ateikite su daiktais, kokius pasiimate kelionėn, pasakė jam profesorius.

Marko Zingerio knygos "Aš sėdėjau Stalinui ant kelių" viršelis
Marko Zingerio knygos "Aš sėdėjau Stalinui ant kelių" viršelis
GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

Iš pradžių Bliuminas pasijuto lyg šaukiamas į armiją, kai ne šiandien, tai ryt – karas. Taip vykstama ir į teismo rūmus, iš kurių tavęs gali laisvėn nebeišleisti. Turbūt šitaip jautėsi jo motinos tėvai, kai laiškanešys kadaise įteikė jiems spaustuve atsiduodantį lapelį juodais rėmais: „Bekantmachung![1] Su daiktais persikelti į getą. Kitaip – sušaudymas.“

Jo širdies laukė amerikietiškas protezas. Milžiniškų klinikų rūmuose, vėsiuose kabinetuose, specialiose dėžėse, kurių nepasiekia dienos šviesa. Ryt jam skalpelis perskros krūtinę, aparatai už jį kvėpuos, varinės kraują, chirurgai knibinėsis toje marmalynėje, iš kurios sulipdytas žmogus. Jis atsidurs ten, kur ribojasi gyvenimas ir mirtis, ir dar nežinia, kurioje pusėje pasiliks.

Bent jau suspėjo išversti žavų Brodvėjaus miuziklą; keturiomis penkiomis dainomis kaip vertėjas buvo ypač patenkintas ir važinėjo klausytis, kaip jas repetuoja atlikėjai. Sunkiausia būdavo išversti pauzes. Tai kankynei – sudėlioti skiemenis pagal natas ir išlaikyti libreto žavesį, sklandumą bei atspalvius, nuolat susigrąžinant polėkį, – Vokietija jam prieš metus kilniaširdiškai skyrė būstą Heseno žemėje ir stipendiją.

Betgi ten, gražiame kurortiniame mieste, Sveikatingumo centre, į kurį vieną rytą atspūdino patarimo, jis išgirdo: „Tamstos širdelė, Herr Bliuminas, ist sehr sehr schwach[2]! Teks operuotis įsisenėjusį negalavimą, kai grįšit į Vilnių.“

Buvo patekęs ligoninėn tik vaikystėje dėl apendicito priepuolio, kai gydydavo apdėdami pilvą guminėmis pūslėmis su ledu. O prigimtinė jo liga buvo lyg ir užslaptinta, arba latentinė, kaip vadina medikai, begyvenant laipsniškai besivystanti.

Ir – labryt, vovere! Atvertos širdies operacija!

Jautė jį varstant gėlą. Lauke saulėta gegužė, o jam štai teks trauktis į savo gyvenimo pašalius – veržlaus, užversto popieriais, knygomis, su daug kelionių ir likimo akibrokštų, susitikimų ir atradimų, šurmulingos buities; tik tylos buvo mažai – gilesnio susimąstymo minučių. O gal išvis jau išeina iš gyvenimo?

Įrašius „chirurginės intervencijos“ datą kalendoriuose, savijauta ėmė sparčiai prastėti. Pats nežinojo, kas čia – įsikalbėjimas ar liga. Neurastenikas, pykdavo ant savęs. Pajausdavo šalant kojas, lyg sėdėtų nekūrenamoje bažnyčioje ar kokioje apleistoje sinagogoje. Ausyse radosi zvimbesys, traškesys, tilindžiavimas, kartais – lyg tolima tyli „Ave Maria“.

Prieš kelias dienas pasižadėjo klinikų psichologui Sirtautui, tukliam vyriškiui susitaršiusia ševeliūra, bet skvarbiomis akimis, jiems besišnekant ropinėjančiomis nuo Bliumino marškinių viršutinės sagos iki nosies galiuko ir vėl žemyn, kad nusiteiks pozityviai: juk čia gula, kad prisikeltų Naujam gyvenimui.

– Moderniausia aparatūra! Medikai – puikūs! Bendradarbiausime, pone Bliuminai? – klausinėjo klinikų psichologas.

Taip ir pjovikas kalbėjo kalėdinei žąsiai: „Mano peilis jau pagaląstas. Bendradarbiausime, gerbiamoji?“

Kaip lengva žmogui baltu chalatu apie tai šnekėti!

Aukščiausias autoritetas docentui buvo JAV psichoanalitikas Maslow’as, o Bliuminas galvojo apie viduramžių Dantę, apie eilutę, kadaise išsineštą iš filologijos studijų. Gyvenimo nuėjęs pusę kelio, aš atsidūriau tamsiame miške. Pragaro posmai.

Žvilgtelėjo į veidrodį namų vestibiulyje: kietai sučiauptos lūpos, patamsėjusios nuo užgulusio liūdesio akys, skeptiko raukšlė aplink burną.

Lilė, žmona, laukė automobilyje, kad jį nuvežtų. Nepypsėjo nekantraudama, kaip įpratusi. Tai reiškė, kad ir ji susimąsčiusi ir galvoja, matyt, apie likimo staigmenas. Teko pripažinti, kad ir jam Lilės – su ja turėjo suaugusį sūnų, dabar gyvenantį užsienyje, – vidinis gyvenimas kaip pilnaties užtemimas, kai matomi tik šviesesni kontūrai. O ir žmona jam būtų pasakiusi tą patį; tikriausiai ir jai jo gyvenimas kaip užtemęs mėnulis.

Mašinoje Jaša Bliuminas, jau žvelgiantis į praėjusį gyvenimą kaip į pražuvusį sapną, buvo kupinas graudulio, švelnaus ir pakylėto. Pripažino, kad Buvimas yra tamsus miškas, ir jautėsi dėkingas žmonai už ilgus metus, nukeliautus drauge, kad ir koks tas jų gyvenimas buvo.

Po valandėlės kiūtino šaltu koridoriumi iš paskos medseseriai šiugždančiu chalatu, kietai kaip ir jis sučiaupusiai lūpas. Lyg abudu eitų į mūšį su nepažįstamu priešu. Vėliau bevaikštinėjantį priešoperacinėje tarp tuščių geležinių lovų Jašą Bliuminą kamavo ir didesni dalykai. Gimė penktąjį dešimtmetį – buvusiai laikinosios gimnazistei Dorai Idai, šeimos ir bendramokslių pramintai Dida, jai parsigavus į Lietuvą iš vokiečių lagerių Lenkijoje. Didelė dalis tų, kurie pokariu gimė buvusioms nacių kalinėms, gaudavo neštis per gyvenimą vieną ar kitą ligą, dažniausiai tokį kaip Jašos negalavimą, anuomet vadintą širdies reumatu. Kitiems aptikdavo ankstyvąjį diabetą, nes – ar galėjo būti kitaip? – vis dar neatsigaunančios po badmečio mamos kimšdavo savo vaikams cukrų, lašinius, sviestą, saldumynus, išmainytus už daiktus juodojoje pokario rinkoje. Jašos Kauno kieme garsiausi balsai buvo badmirių šeimų, atsikėlusių iš Rusijos, išnešančių vaidus į balkonus, bulves ir duoną laikančių didžiausia Dievo dovana, taip pat ir žydžių, parsiradusių iš Kazachstano, iš lagerių, iš slaptaviečių, vadintų malinomis.

Jos šaukdavo užsižaidusias kieme atžalas prie stalo: Liubke, gej esn! Jašike, gej esn![3]

Vieni vaikai būdavo nupenėti iki karikatūriško storumo, nelig būtų buvę verčiami suryti viską, ko genocido metais neprivalgė jų tėvai ir seneliai, getuose mitę šaldyta arkliena ir kotletais iš bulvių lupenų; kai kurie kiti vaikai, atvirkščiai, būdavo perkarę, lyg patys iš getų ar lagerių, bet rausvais kaip celiuliozinių lėlių skruostais – nuo vaistų širdžiai. Kaip ir Jaša, gimę su negalavimu. Hitlerio rankos buvo ilgos, net ir po mirties iš kapo tiesėsi link jo nepažinusių generacijų. Trūko penicilino, neseniai atrasto, ir vaistų diabetikams. Apskritai, šiai leisgyvei, išėjusiai iš getų tautos daliai, susidedančiai iš tų, kurie išgyveno Europoje po nacio čebatu ir sugrįžo į gimtines pas draugą Staliną nieko nepaisydami ir nepasukę Palestinon ar JAV, tikėdamiesi čia susitikti giminių (iliuzija), sulaukti kaimynų užuojautos Lietuvoje (iliuzija), nugyventi gyvenimus be sukrėtimų teisingoje žydams šalyje (didžiausia iš iliuzijų), trūko visko, išskyrus juodąjį humorą. Jaša, užaugęs motinos pasakojimų šešėlyje, per taikų savosios kartos gyvenimą yrėsi su karčia šypsenėle, skirta ne tiek žydų priešams, kiek, pirmiausia, pačiai poniai Mirčiai, nuo vaikystės jam grasančiai iš pašnekesių pašnibždomis jų kambariuose, iš kiemo tamsių pakampių, kartais ir iš vaiko sapnų. Šypsenėlė ilgainiui tapo sarkazmo raukšlele, kertančia lūpų kampą, pažyminčia tąjį, kuriam įspyrė juodas likimo eržilas, ir negalintį velnio eržilui atleisti, kad įspyrė jam, Jašai, o ne kam kitam.

Dida dirbo akušere Moterų klinikoje, ir jis jau po daugelio metų nugirdo ją draugėms pasakojant, kad jaunos moterys, išgyvenusios getą ar lagerį, atiduodavo laikrodžius, paltus už kepaliuką šviežios juodos duonos, kurią šlamštė didžiulėmis riekėmis, kad sugrįžtų mėnesinės, prapuolusios per košmariškus baisumus. Natūrali moteriško organizmo apykaita būdavo suardyta. Bet niekas, rodės, joks psichologas, klinikinis ar šiaip mėgėjas burti iš kavos tirščių, nebūtų įžvelgęs, kas slypi už spindinčios Didos šypsenos, kai pokariu laikydavo ant rankų savo rubuilį kūdikį, ir ką senatvėje slepia visiems toks mielas jos spindulingumas, tapęs gyvenimo vėliava, sklindantis iš tūkstančio raukšlelių ir suvisam įsikūręs senutės veide, primenančiame kabukio kaukę arba rojaus obuoliuką, kokiais vaišinama per Kalėdas. Niekam už to fasado nebuvo galima pažvelgti – jų pačių labui. Ir netgi jis pats, jau užaugęs, iš jos neišgavo nieko iš tų laikų be istorijų, kai prie jos – kalinės, varomos į darbus ar apskritai myriop, – vis prieidavo geri žmonės, lietuviai ar vokiečiai, pasirengę pagelbėti; o apie kitokius tipus, velnio neštus ir pamestus, tokius kaip nekūrenamo barako prižiūrėtoja Štuthofe, naktimis rimbo kirčiais versdavusi Didą iš lovos grindų plaut, motina tik probėgomis užsimindavo, ir vien tik kamantinėjama[4].

Ir štai ir jos kūdikis, godotas karo metais, gimė su yda, slypinčia žvitriame taikos metų vaiko kūnelyje. Tai buvo liga, kuri pasireiškė tik ilgainiui. Vokietijoje, pietuose, kur kazino ir teatrai, ir senovinės kirchės, ir cerkvės kilmingų donatorių, Vysbadene, kur auksinis ruduo kalvose, o tarp jų Reino vingis, kurio pakrantėse, pasak legendų, Heinė parašė savo „Lorelei“ (tai buvo Didos baigiamojo egzamino 1941 metais bilietas), taigi ne kur kitur, o „europinės stipendijos“ menininkų mieste, kur legendos nūnai išgaravusios, užtat žiauriai tiksli kardioaparatūra, jis pirmąsyk iš tikrųjų išgirdo savąją širdį.

Pasijuto taip, lyg nešiotųsi bombą, pakištą po šonkauliais. Ne vien jam! Bomba, jautė Jaša, pakišta po visomis pasaulio baladėmis, meilės dainomis ir miuziklais, klasikiniais romanais, ir netgi po prigimtine žmonių kalba. Čia ne toji širdis, kurią graudina gitaros, valkioja romansai, ne ta, kuri, suokiant apie ją operų scenose, svaigina nuotakas ir jų palydovus, bare maktelėjus brendžiuko; ir ne ta, kurią popkultūros vieversiai kaip elektros išlydį sviedžia halėse šėlstančiai miniai; ne sintetinė kalbos ir kultūros brangenybė „širdis“, o klaikus jo gyvybę palaikančios organinės raizgalynės šniokštimas iš gydytojo Karlinskio echoskopo.

Tądien tas triukšmas, atrodė, užpildė visą vokiškąjį Gesundheitszentrum[5] aukštais langais, atsuktais į kirches, kazino, teatrus.

– Jūsų širdis kasdien ir kasnakt kabarojasi į aukštikalnes, Herr Bliuminas. Nuo pat gimimo!

Elegantiškasis gydytojas Karlinskis, beje, buvo ir alpinistas, ir medžiotojas, ragų, drožinių ir visokiausių niekučių kolekcininkas. Jo kabinete ant palangių stovėjo stiklainiai su neaiškios paskirties gelsvais skysčiais. Gal šlapimo mėginėliai? Pasirodo, česnakų galvutės, užmarinuotos senosios Frau Karlinski 1945 metais, frontui atidundant. Marinuoti kardiologo-kolekcininko česnakai buvo kone Jašos ir jo ligos bendraamžiai, ir Jaša pasijuto kaip vienas iš Karlinskio eksponatų.

Gydytojas tęsė kalbą:

– Herr Bliuminas, tamstos širdelė įsitempė ir prisitaikė. Taip ir gyvenote iki šios dienos. Tokiais atvejais mes sakome: yda buvo kompensuota. Tačiau dabar jūsų laukia chirurginė intervencija. Grįšite namo, užsirašykite operacijai. Nesijaudinkite šitaip! Įprastas dalykas šiais laikais.

Bliuminas vis dar bandė laikyt fasoną, kaip jo tėvuko laikais sakydavo jų mieste. Išmekeno gabenamo skersti gyvulėlio balsu:

– O išgerti man bus galima?

Karlinskis leido.

– Ir po operacijos? – tai buvo suktas klausimas apie tai, ar apskritai išgyvens.

– Galima. Ir iki, ir po.

– O galgi... nesioperuot?

– Po pusmečio, tamsta, sulėtės pulsas. Galit nualpti – bet kur ir netikėtai. Net ir prie karščiausio radiatoriaus prisiglaudęs jausitės kaip užšaldytas ledo kube. Pledas nešildys, ir konjakėlis nepadės. Nenusiminkite, Bliuminai, – guodė vokiečių medikas, – šiais laikais tai rutininė operacija. O ką jūs apskritai čia veikiate?

– Verčiu. Operetę.

– Ach so![6] Ar buvote mūsų teatre? Dabar populiarūs autoriai, kadaise uždrausti nacių. Jėtau, jei imčiau minėti, kiek pačių rimčiausių operacijų išgyveno šiuolaikinė vokiečių kultūra... Mes vis dar nesam tikri, ar mums pasisekė! Ei, dar sykį – nenusiminkit! Štai, sėskitės į mano krėslą ir pasižiūrėkit, kokia iš čia atsiveria panorama. Miesto apylinkės kaip Heinės laikais. Amerikiečiai keturiasdešimt penktaisiais mūsų nebombardavo, nes jiems šovė į galvą Vysbadene įsirengti armijos štabą. O štai čia, – jis mostelėjo į liūto galvą ant sienos, – mano medžioklių Namibijoje trofėjus.

Vilniuje, namie, Jaša nualpo ir nusirito nuo laiptų, prasiskėlė galvą. Pas profesorių Meškėlą nuspūdino nelig apmuštas.

– Ne, daktare, – pajuokavo, – tai nebuvo žmonos kočėlas!

Bet buvo nusiteikęs greitai išspręsti problemą; taip, kaip paauglystėje užsispaudęs nosį liuokteldavo Palangoje nuo bangolaužio, to garsiojo „tilto“ poilsiautojams, nevedančio niekur, į atšiaurią ir atvirą banguojančią jūrą. Sykį trenkėsi į jūrą pilvu. Kaip ant asfalto! Bet išplaukė.

Ar jis išplauks dabar?

Meškėlos delne ritinėjosi tai, kas Jašai turėjo būti širdin įsiūta. Žiedelis, visai kaip vestuvinis. O su kuo gi, profesoriau, man vestuves kelt? Gal su tąja – su dalgiu? Labutis, simpatija.

Garsenybė kardiochirurgas buvo plačiapetis, didžiarankis. Jašą, miuziklų vertėją, stebino mediko balsas, per laibas tokiam dideliam vyrui, lyg išsekęs nuo nebylaus knibinėjimosi tarp šonkaulių ir minios širdininkų iš Lietuvos ir iš plačiojo pasaulio, nuo pokalbių su kolegomis ir ligonių giminėmis. Užbaigdamas sakinį netgi švokšdavo kaip suplyšęs kamuolys. Lyg pats būtų turėjęs širdies ydą. Pasaulis šiais laikais tikrai mažas! Pasirodo, jis artimai pažinojo Karlinskį ir jiedu kartais, kad atsigautų nuo rutinos, drauge išsirengdavo į safarį Afrikoje, ten lygiai taip pat uoliai galabydavo fauną, kaip Europoje iš mirties nagų traukdavo žmones.

– Dar prieš dvidešimt metų prieširdžių protezai buvo sulig vaiko kumščiu, kadaise vieną tokį įsiuvau, – ir profesorius paminėjo jau mirusį žinomą skulptorių, kurį čia vadinsime Kasparu ir kurio darbas „Giedantys arklys“ puošė mediko darbastalį. – Jūsų, Bliuminai, raumuo vis dar stiprus. Bus lengviau atsigauti. Būtų buvę blogiau, jei būtumėte kritęs kur nors oro uoste ar gatvėje vidury nakties, tolimoje kelionėje. Geriau savomis kojomis čionai atvykti negu su kaukiančia greitąja.

Pas Meškėlą apsilankė su Lile.

Apsiniaukęs tylėjo, o Lilė šnekėjo šypsodamasi, kaip ir pridera pas medikų dievybę. Bet žmona juk šypsosi ir mirtinai išsigandusi, lygiai kaip ir Dida, kaip ir daugybė kitų moterų, o juokas sėkmingai slepia ašaras. Jis žinojo, kad Lilė žino jį nemėgstant sentimentų, dėl to tauškia lengvabūdiškai, lyg jos vyro telauktų laboratorinis testas. Norėtų jį pralinksminti, vargšė Lilė, bet, kaip visada, išeina nevykusiai:

– Preparuos kaip varlę ir išmes iš čia lauk. Kaip musę iš barščių. Galėsi sau šliaužti atgal prie darbo. Ar ne taip, profesoriau?

– Jūsų vyro širdis dar neišsekusi, – ramino ją Meškėla. – Turėtų greit stotis ant kojų.

Tai koks jis iš čia išeis? Kaip pritrėkšta musė?

[1] Pranešimas (vok.).

[2] Labai labai nusilpusi (vok.).

[3] Liubke, eik valgyt! Jašiuk, eik valgyt! (Jidiš)

[4] Docentas Sirtautas jos šypseną tikriausiai būtų pavadinęs ekstremaliu jausmų represavimo – siaubo nustūmimo į pasąmonę – atveju. – Jaša Bliuminas (toliau – J. B.).

[5] Sveikatingumo centrą (vok.).

[6] Tikrai? (Vok.)

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"