Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

V. Vengrienė: legendiniame „Amerikos balso“ radijuje dirbome prasmingai 

2019 sausio 21 d. 10:42
„Amerikos balso” redakcijos lietuvių skyriaus darbuotojai: pirmoje eilėje iš k. – Kristina Nakienė, Virginija Vengrienė, Jolanta Raslavičiūtė. Antroje iš k.: V. Būtėnas, J. Bradūnas, R. Kasparas, L. Rimkus, J. Blekaitis ir A. Petrutis.
„Amerikos balso” redakcijos lietuvių skyriaus darbuotojai: pirmoje eilėje iš k. – Kristina Nakienė, Virginija Vengrienė, Jolanta Raslavičiūtė. Antroje iš k.: V. Būtėnas, J. Bradūnas, R. Kasparas, L. Rimkus, J. Blekaitis ir A. Petrutis.

Praėjusį mėnesį, 2018 metų gruodžio 27 dieną „Globalios Lietuvos“ apdovanojimas už ilgametę veiklą buvo įteiktas „Amerikos balso“ redakcijos lietuvių skyriui, veikusiam nuo 1951 iki 2004 metų. „Net ir sunkiausiais sovietų okupacijos metais JAV lietuvių ir JAV vyriausybės pastangomis įkurtas „Amerikos balso“ radijas buvo laisvės spindulėlis pasiekdavęs už geležinės uždangos įkalintus Lietuvos žmones ir jungęs juos su po pasaulyje išblaškytais tautiečiais.

Tai buvo ypatingas ryšys tarp okupuotoje Lietuvoje ir laisvajame pasaulyje gyvenusių lietuvių. Jis padėjo kovoti, jis palaikė persekiojamus, jis demaskuodavo sovietinį melą, jis žadino viltį, kad vieną dieną Lietuva vėl bus“, – rašoma „Amerikos balso“ radijo nominacijos pristatyme.

Ilgą laiką neprisistatydavome pavardėmis. Romo Sakadolskio siūlymu pradėjome prisistatinėti jau Lietuvos laisvėjimo laikotarpiu, nes buvo kiti laikai ir pasisakydami pavardes, mes tuo jau nebegalėjome kelti pavojaus savo giminėms, likusiems Lietuvoje.

Šį garbingą legendinių radijo laidų įvertinimą priėmė ilgametė „Amerikos balso“ lietuvių skyriaus bendradarbė Virginija Vengrienė, kuri specialiai šiai progai iš Vašingtono buvo nuvykusi į Lietuvą. Numatoma, kad „Globalios Lietuvos“ apdovanojimo ženklas – skulptūrėlė sausio pabaigoje iškilmingai bus perduota JAV nacionalinio radijo „Voice of America“ („Amerikos balso“) vadovybei.

Šiandien „Draugo“ skaitytojų dėmesiui – pokalbis su Virginija Vengriene apie tai, kokiais keliais ji atsirado legendinėje redakcijoje, kurioje parengtų laidų slapta klausydavosi kone visa Lietuva, apie ten sutiktus žmones, apie laisvės radijo valandėlių svarbą Lietuvai ir šiek tiek – apie nepaprastą pačios mūsų pašnekovės likimą.

V. Vengrienė „Amerikos balso” radijo redakcijoje tais laikais, kai dar kompiuterių nebuvo. (V. Vengrienės asmeninio archyvo nuotr.)
V. Vengrienė „Amerikos balso” radijo redakcijoje tais laikais, kai dar kompiuterių nebuvo. (V. Vengrienės asmeninio archyvo nuotr.)

– Gerb. Virginija, kaip jautėtės, kai lipote į sceną pasiimti apdovanojimo už visos redakcijos daugiau nei pusės amžiaus nuoširdų darbą, už save ir žmones, kurių daugelio jau nebėra?

– Tai buvo ypatingas jausmas. Kai Lietuvos Nacionalinės filharmonijos salėje buvo paskelbta, kad „Globalios Lietuvos“ apdovanojimas skiriamas „Amerikos balso“ redakcijos lietuvių skyriui, pradžioje atsistojome trys moterys – aš, a. a. Jurgio Bradūno sesuo Elena Bradūnaitė ir a. a. Romo Kasparo žmona Nerija Kasparienė. Mes trys buvome toje ceremonijoje dalyvavusios atstovės. Nors jos ir nedirbo redakcijoje, tačiau atstovavo ten dirbusiems savo artimiesiems, kurie nebesulaukė šios dienos ir neatvyko į šį garbingą apdovanojimą. Tuomet plodami atsistojo visi salėje buvę žmonės. Tai buvo labai gražus viso mūsų „Amerikos balso“ lietuvių redakcijos darbo įvertinimas ir pagerbimas.

– Kaip atsiradote „Amerikos balso“ radijo redakcijos lietuvių skyriuje? Kiek metų teko čia darbuotis?

– Pradėjau dirbti 1976 metais, baigiau 2004, kai paskutinėje laidoje atsisveikinau su ištikimais laidų klausytojais. Iki šiol prisimenu, kad negalėjau sutramdyti jaudulio – mano balsas virpėjo. Tą paskutinę laidą vedėme kartu su Linu Rimkumi. Ji truko 10 minučių ir buvo skirta trumpai peržvelgti lietuviškų laidų istoriją. Pirmoji lietuviška transliacija buvo 1951 metų vasario 16 dieną iš Niujorko. Paskutinioji – 2004 metų vasario 27-ąją iš Vašingtono. Joje paleidome kelias trumpas buvusių svarbiausių transliacijų ištraukas, anksčiau padarytą interviu su vienu iš buvusių redakcijos vadovų – Alfonsu Petručiu.

Aš pati „Amerikos balso“ redakcijoje dirbau bene ilgiausiai iš visų bendradarbių – net 28-erius metus. Patekau čia atsitiktinai. Studijuodama University of Pennsylvania (Philadelphia), radau skelbimą, kad ieškoma diktoriaus „Amerikos balso“ radijo redakcijos rusų skyriuje. Kadangi tuo metu studijavau slavistikos fakultete, man ši galimybė pasirodė patraukli. Tačiau kai susisiekiau su redakcija, man buvo pasiūlyta dalyvauti konkurse į vietą lietuvių skyriuje. Taip aš ir pradėjau savo darbą „Amerikos balse“.

– Prisiminkite, kaip pradėjote, kokias laidas rengdavote?

Man teko būti ir diktore, ir vertėja, ir redaktore, ir korespondente. Vėliau gavau rengti dvi savaitines laidas – viena jų buvo skirta kūrybai, kita – sportui.

– Aš užaugau Lietuvoje, todėl prisimenu, kaip sovietiniais metais mano dėdė, Anykščių rajono vyriausias veterinarijos gydytojas, vakarais palinkdavo prie radijo imtuvo ir imdavo gaudyti radijo bangas, kad galėtų pasiklausyti „Amerikos balso“. Man tas vaizdas ir įspūdis įsirėžė ilgam. O kai pati pradėjau dirbti toje redakcijoje, ten susitikau ir susipažinau su žmonėmis, kurie rengdavo tas laidas – rašytoju Jurgiu Blekaičiu, aktoriumi Henriku Kačinsku, nepriklausomos Lietuvos žurnalistu ir tuometiniu radijo lietuvių skyriaus vadovu Alfonsu Petručiu, Vladu Būtėnu, jaunesnės kartos bendradarbiais Romu Sakadolskiu, Jolanta Raslavičiūte, Linu Rimkumi, Romu Kasparu, Jurgiu Bradūnu, kalbininku Antanu Dambriūnu ir kt. Tos pažintys buvo kažkas neįtikėtino. Tuo metu, kai aš atėjau dirbti, nedidelei, keliolikos žmonių lietuvių redakcijos grupei vadovavo rašytojas Antanas Vaičiulaitis. Mes rengdavome dvi pusvalandines laidas. Tačiau dirbdavome visus reikiamus darbus – buvome įvairių amatų meistrai. Man teko būti ir diktore, ir vertėja, ir redaktore, ir korespondente. Vėliau gavau rengti dvi savaitines laidas – viena jų buvo skirta kūrybai, kita – sportui. Stengdavausi jose pasakoti apie tai, kad Lietuvos žmonėms yra įdomu. Kai Lietuvos krepšininkai pradėjo žaisti NBA, teko laidose kalbinti lietuviško krepšinio žvaigždes – Arvydą Sabonį, Šarūną Marčiulionį, Šarūną Jasikevičių. Esu dariusi interviu ir su ledo ritulininku Dariumi Kasparaičiu.

Kultūrinėse laidose pasakojau apie emigracijoje ir Lietuvoje gyvenančių lietuvių kultūrinę veiklą – Santaros-Šviesos suvažiavimus, išeivijoje vykusias dainų šventes ir kt., taip pat esu kalbinusi režisierių Joną Jurašą, rašytoją Tomą Venclovą, operos solistę Violetą Urmanavičiūtę-Urmaną, jos pirmojo pasirodymo Metropolitan scenoje proga ir daugelį kitų menininkų.

– Kokie įvykiai ar susitikimai iš šios didelės darbo patirties Jums labiausiai įstrigo į atmintį?

– Įsidėmėjau savo pirmąjį interviu su legendiniu Lietuvos baleto šokėju Petru Skirmantu. Jis buvo pirmasis meno žmogus iš sovietinės Lietuvos, kuris sutiko duoti interviu priešingos ideologijos „Amerikos balsui“. Daugelis kitų tuomet iš Lietuvos į JAV atvykusių žymių žmonių bijojo tą daryti. O P. Skirmantas sutiko. Pamenu, atėjau pas jį į viešbučio kambarį, o ten dar sėdi du saugumiečiai rusai. Mes pradėjome kalbėtis lietuviškai, tiedu sutriko, nes, matyt, nesuprato apie ką kalbamės.

Pamenu, atėjau pas jį į viešbučio kambarį, o ten dar sėdi du saugumiečiai rusai. Mes pradėjome kalbėtis lietuviškai, tiedu sutriko, nes, matyt, nesuprato apie ką kalbamės.

Iš kultūrinių įvykių labai gerai prisimenu a. a. Eimunto Nekrošiaus vadovaujamo Jaunimo teatro gastroles JAV. Tai buvo labai svarbus kultūrinis įvykis. Man, kaip korespondentei, teko lydėti per kelis Amerikos miestus keliavusią teatro trupę, daryti interviu su režisieriumi, kai kuriais aktoriais.

Iki šiol negaliu pamiršti ir to jausmo, kai į Lietuvą trims mėnesiams komandiruotas Romas Sakadolskis atsiuntė pranešimą apie Sąjūdžio suvažiavimo atidarymą. Aš priėmiau tą pranešimą, klausau ir negaliu savo ausimis patikėti. Jame Vytautas Landsbergis-Žemkalnis pasveikino visus susirinkusius „Nepriklausomą Lietuvą atkurti“. Man buvo sunku patikėti, kad tai vyksta. Tie Lietuvoje sparčiai besikeičiantys įvykiai atrodė svaiginantys. Apie juos laidas rengdavo Romas Sakadolskis.

– Ar rengdami laidas turėjote kokių atsiliepimų iš savo klausytojų? Ar jautėte, kad pasiekiamas tas tikslas, dėl kurio dirbote?

– Ilgą laiką vesdami laidas neprisistatydavome pavardėmis. Tuometinio redakcijos vadovo Romo Sakadolskio siūlymu pradėjome prisistatinėti jau Lietuvos laisvėjimo laikotarpiu, nes buvo kiti laikai ir pasisakydami pavardes, mes tuo jau nebegalėjome kelti pavojaus savo giminėms, likusiems Lietuvoje. Tuo metu jau buvo kitas laikas, atsirado ryšys su Lietuva – telefoniniai pokalbiai, laiškai, mes savo laidose skaitydavome „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“… Ir žmonės iš Lietuvos mums rašydavo. Savo laiškuose dėkodavo už laidas. Net po to, kai 2004 metais buvo nutrauktos mūsų laidos, žmonės dar teberašydavo laiškus „Amerikos balso“ redakcijai. Tie laiškai ir atsiliepimai buvo labai svarbus įrodymas, kad mes buvome klausomi ir girdimi, kad atlikome savo misiją. Mūsų radijo laidų tikslas buvo atsverti sovietinę propagandą, Lietuvoje gyvenantiems žmonėms pasakoti apie išeivijos veiklą ir kovą už Lietuvos laisvę, apie sovietų okupacijos neteisėtumą. „Amerikos balsas“ – oficialus JAV valstybinis radijas, todėl savo laidose pristatydavome ir JAV politinius įvykius. Vienas iš svarbių įrodymų, kad JAV Lietuvą laiko neteisėtai okupuota šalimi, buvo kasmetinis JAV valstybės departamento sveikinimas Lietuvos žmonėms Vasario 16-osios proga. Tai buvo didelis moralinis Lietuvos siekių palaikymas. Džiaugiuosi, kad dirbau šioje redakcijoje, buvau jos dalis, kad galėjau prisidėti prie tos misijos, kurią atliko „Amerikos balso“ redakcijos lietuvių skyrius. Mes, redakcijos darbuotojai, jautėme savo darbo prasmę.

– Pabaigai gal sutiksite nors trumpai papasakoti apie tai, kokiu būdu atsidū­rė­te Amerikoje?

Tik būdama paauglė sužinojau, kad turiu kitus, tikrus tėvus ir tris seseris bei brolį, kurie gyvena Amerikoje. Būdama 21-erių, gavau sovietų valdžios leidimą važiuoti pas tėvus į JAV.

– Apie save mieliau pasakoju kaip apie „Amerikos balso“ redakcijos dalį. Aš pati užaugau Lietuvoje. Mano tėveliai Antanas ir Marija Koncės karo metu pasitraukė į Vakarus. Jie, kaip ir kiti jų likimo žmonės, tikėjo, kad netrukus galės sugrįžti atgal į tėvynę. Todėl mane, dar penkių mėnesių kūdikį, paliko pas gimines. Tačiau jie nebegalėjo grįžti. Aš iki 10 metų augau Panevėžyje, vėliau mane pasiėmė kiti giminės į savo namus Anykščiuose. Ten baigiau mokyklą, įstojau į Vilniaus universitetą mokytis chemijos. Tik būdama paauglė sužinojau, kad turiu kitus, tikrus tėvus ir tris seseris bei brolį, kurie gyvena Amerikoje. Būdama 21-erių, gavau sovietų valdžios leidimą važiuoti pas tėvus į JAV. Beje, to leidimo teko laukti penkerius metus. Čia atvykusi susitikau su mama, tėčiu, savo vyresniaisiais broliu ir seseria bei jaunesnėmis dvynėmis seserimis. Jos gimė Vokietijoje išvietintųjų stovykloje.

Amerikoje University of Pennsylvania (Philadelphia) ėmiau studijuoti filologiją, o vėliau ėmiausi žurnalistinio darbo. Čia ištekėjau už Vitolio Vengrio, su kuriuo mūsų keliai vėliau išsiskyrė. Mums užaugo dukra Indrė ir sūnus Tomas. Dukra kurį laiką buvo atsidavusi baletui, trumpai šoko net Vilniaus operos ir baleto teatre, vėliau baigusi Princeton universitetą, įgijo meno istorijos specialybę, po to Stanford universiteto verslo mokykloje gavo magistro laipsnį ir pasinėrė į mados verslo pasaulį. Dabar Indrė augina dvi dukreles – trejų ir vienerių metų mano anūkes. Sūnus Kolumbijos universitete baigė politikos mokslus, vėliau American Film Institute įgijo režisieriaus specialybę. Šiuo metu Lietuvoje rengiasi pristatyti savo režisuotą vaidybinį filmą „Gimtinė“ („Motherland“). Džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad mano abu vaikai moka lietuvių kalbą. O ir su mažosiomis anūkėmis bandau kalbėtis lietuviškai.

– Dėkoju Jums už pokalbį ir pasidalytus vertingus prisiminimus. Linkiu, kad kada nors jie sugultų į prisiminimų knygą.

GOOGLE rekomenduoja
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika