Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Tuščias dūmų debesis: lietuvių literatūrai nereikia raudono kilimo 

2019 vasario 22 d. 20:30
Vilniaus universiteto profesorius Vytautas Bikulčius ir Martyno Mažvydo bibliotekos vyriausioji tyrėja literatūrologė Dalia Cidzikaitė.
Vilniaus universiteto profesorius Vytautas Bikulčius ir Martyno Mažvydo bibliotekos vyriausioji tyrėja literatūrologė Dalia Cidzikaitė.
Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Vilniaus knygų mugėje per neįprastai ilgą penktadienį svarstyta, ar nevertėtų steigti vienos pagrindinės literatūrinės premijos. Apdovanojimų gausa – vargiai aprėpiama, premijos skiriamos už gamtiškumą, istoriškumą, kūrybiškumą ir panašius dalykus, o vienos – prestižinės – nėra.

Pokalbį inicijavo Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos vyriausioji tyrėja literatūrologė Dalia Cidzikaitė. Anot jos, literatūros laukas dėl premijų gausos darosi gana fragmentuotas, todėl dažnai stinga aiškumo, gradacijos, hierarchijos. Apdovanojimų vertė tiek vertybiniu, tiek finansiniu požiūriu yra labai nevienoda.

Vilniaus universiteto profesoriaus Vytauto Bikulčiaus manymu, literatūros premijų išties marga. Skaitytojai labiausia išskiria Nacionalinę premiją, nors ji teikiama visiems menininkams. „Aiškios literatūros premijų gradacijos nėra, tarkime, vardijant penkias prestižines reikėtų gerokai pasukti galvą“, – kalbėjo jis.

Viskas, sakyčiau, įžūliai, tyliai menkinama, užveržiama, užraukiama.

Literatūrologei Jūratei Sprindytei situacija atrodo visai nebloga. Anot jos, nereikia nei to pagrindinio, nei kokių nors naujų apdovanojimų. „Tuo margumu esu visiškai patenkinta. Nacionalinė premija yra prestižinė, paprastai kasmet ją pelno vienas ar du rašytojai. O konkurencija milžiniška. Taip keliamas rašytinio žodžio prestižas“, – tvirtino literatūros specialistė.

Lietuvos rašytojų sąjungos vadovė rašytoja Birutė Jonuškaitė teigė, esą premijų turime pačių įvairiausių – net 34 vardines, kurios dalijamos bene visuose Lietuvos regionuose. Vietiniams jos tampa metų švente.

„Kalbant apie vieną išskirtinę premiją, pasiūlyčiau lenkų pavyzdį – jie turi „Nikę“. Iš 20 išrenkami septyni autoriai, tada komisija išrenka laureatą. Tos 7 nominuotos vadinamos geriausiomis, tampa lyg tų metų Lenkijos literatūros žiedu. Apie jas kalba visa šalis. Rašytojams tokios nominacijos – populiarumo ir vertimų šį kitas kalbas pradžia“, – aiškino B. Jonuškaitė.

Poetas Donatas Petrošius svarstė, apie kokias premijas galima kalbėti, kai literatūros rėmimas prastėja, nyksta kultūros savaitraščiai. „Viskas, sakyčiau, įžūliai, tyliai menkinama, užveržiama, užraukiama“, – pabrėžė D. Petrošius.

Anot jo, poetai turi prestižines „Poezijos pavasario“/ Maironio ir Jotvingų premijas. O prozą gelbsti privatus mecenatas, jo įsteigta solidi Liudo Dovydėno premija. „Labiausia prestižinė mažų mažiausiai turėtų būti Antano Škėmos premija, tik nežinau, kas ją galėtų įsteigti“, – svarstė poetas.

V. Bikulčius abejojo, ar premijos prestižas priklauso nuo pinigų. Iškiliausio literatūros apdovanojimo – brolių Goncourt‘ų premijos – laureatas tegauna 10 eurų čekį. O privačių mecenatų skiriamos milžiniškos premijos labai dažnai nustoja egzistavusios, kai tie miršta. „Tad svarstytinas dalykas, kas lemia premijos prestižą – pinigai ar tradicija“, – pabrėžė V. Bikulčius.

B. Jonuškaitė paminėjo, kad Lenkijoje pagrindines premijas įsteigė žiniasklaidos priemonės. Būtent dėl jų atsiranda ir pinigai. Šiuo metu net sudarytas „Nikės“ fondas. Rašytoja juokėsi, ar kuris nors iš didžiųjų Lietuvos spaudos leidinių ryžtųsi tokį apdovanojimą inicijuoti, o svarbiausia – gerai finansuoti.

Esame maža šalis, maža bala, kur kiekviena varlė turi savo pažįstamų. Tada ir prasideda šaršalas.

J. Sprindytė buvo įsitikinusi, kad rašytojui laureato vardas, simbolinis pagerbimas yra svarbesnis už gaunamą piniginį atlygį. „Manau, labai svarbi Lietuvos rašytojų sąjungos teikiama premija, nes ją skiria kolegos“, – tvirtino ji.

Pasak B. Jonuškaitės, Lenkijoje yra daugybė vardinių premijų. Kone kiekviena vaivadija turi įsteigusi savąją. Rašytoja džiaugėsi, kad per pastarąjį laiką ir Lietuvoje radosi nemažai naujų apdovanojimų: Bernardo Brazdžionio, Antano Baranausko, Jono Avyžiaus, Vinco Mykolaičio-Putino. Pati naujausia – dr. Aloyzo Petriko, skiriama paaugliams ir jaunimui rašantiems autoriams.

D. Cidzikaitės manymu, premijų gausa ir kategorijos – nėra gerai. Jos fragmentuoja literatūros lauką, susidaro problema, ką nominuoti. J. Sprindytė atsakė, kad personalijų premijoms visada atsiranda.

„Rašytojai nėra turtingi, tad bet kuri premija juos domina, sukelia žiniasklaidos susidomėjimą. Taip populiarinama literatūra. Fragmentavimasis nieko bloga nedaro“, – reiškė savo įsitikinimą literatūrologė.

B. Jonuškaitė atkreipė dėmesį, kad didžiausias diskusijas kelia ne premijų skaičius ar dydis, o tai, kam jos skiriamos. Kitaip tariant, labiausia abejojama komisijos narių objektyvumu ir laureato verte. Tai atskleidė Nacionalinė premija.

„Esame maža šalis, maža bala, kur kiekviena varlė turi savo pažįstamų. Tada ir prasideda šaršalas. Bet taip atsitinka visame pasaulyje“, – Mariaus Ivaškevičiaus ir Bobo Dylano istorijas prisiminė rašytoja.

Diskusijos vedėja klausė, ar matant „Scenos kryžių“ ar „Sidabrinių gervių“ pavyzdžius, rašytojams nesinori užlipti ant raudono kilimo ir atsiimti tą vienintelę prestižinę literatūros premiją.

„Nenorėčiau, – atsakė D. Petrošius. – Daug kamerų, perdėto iškilmingumo.“ Jam, poetui, premijos prestižas tėra tuščias dūmų debesis. Juolab kad yra daug vertų kūrėjų, kuriuos apdovanojimai aplenkė: Romas Daugirdas, Arūnas Spraunius, Artūras Valionis, Benediktas Januševičius. „Jokia premija neprideda vertės pačiam kūriniui, kūrybai“, – darė išvadą D. Petrošius.

B. Jonuškaitė paprieštaravo, kad premijos skleidžia garsą apie rašytoją, prisideda prie jo žinomumo. Taip pat priminė Europos Sąjungos literatūros premiją, kuri, prabėgus metams, kitiems, vėl ir vėl pakliūva į kurio nors lietuvių rašytojo rankas. „Juolab kad pretendentus jai įvardijame mes patys. Bėda tik ta, kad griežtai laikantis įstatų, nėra ko jai nominuoti“, – sakė diskusijos dalyvė.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika