Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Triumfo užsienyje dekonstrukcija. Apie tai, kas nematoma 

2018 rugpjūčio 25 d. 16:57
pixabay.com nuotrauka

Rodos šių metų vasara Lietuvos teatralams labai sėkminga. Lietuvos nacionaliniam dramos teatrui atstovaujanti teatrologė Daiva Šabasevičienė, remdamasi prancūziškos spaudos recenzijomis, grindė Oskaro Koršunovo „Tartiufo“ triumfą Prancūzijoje. Kone visą liepą AAT | Artūro Areimos teatro paskyra socialiniame tinkle „Facebook“ kasdien mirgėjo vis naujomis recenzijomis ir prancūzų rekomendacijomis pamatyti „Po ledu“ Avinjono OFF festivalio programoje.

Nepriklausomo graikų laikraščio „Efsyn“ kritikas Grigoris Yoanidis režisieriaus Cezario Graužinio „Agamemnoną“ Epidauro teatre įvertino, recenziją pavadindamas „Graužinio triumfas, paremtas visuomenės pagrindu“. Galiausiai pasklido žinia apie soprano Asmik Grigorian sėkmę Romeo Castellucci režisuotame spektaklyje „Salomė“ Zalcburgo festivalyje.

Tokias malonias naujienas galime priimti kaip didelio įdėto darbo rezultatą. Tačiau tai gali pasirodyti ir kaip neįtikėtinas, išpūstas burbulas, daugiau rodantis ne puikią meninę kūrybą ir menininkų įsitvirtinimą užsienio scenose, o kitus procesus.

Manau, kad šios vasaros pasiekimai užsienyje – puiki proga pakalbėti apie tai, kas gali slypėti už skambių spaudos įvardijimų, kodėl Lietuvių teatrui svarbus tarptautinis pripažinimas ir kokie vadybiniai procesai lydi užsienyje pristatomą meninę kūrybą. Straipsnyje – teatro kritiko Vaido Jauniškio, prodiuserio Donato Tarasevičiaus (Tarptautinių teatro rezervacijų kompanija „Aurora Nova“ ir „AAT |Artūro Areimos teatras), bei kultūros vadybininkės Gintarės Masteikaitės (Lietuvos šokio ir informacijos centras ir festivalis „Naujasis baltijos šokis“ bei šokio teatras „Dansema“) mintys apie tai, kas gerai pažįstama dirbantiems su užsienio scenos menų rinka, tačiau mažai žinoma neturintiems šios patirties.

„Triumfas“ užsienyje kaip įrankis viešiesiems ryšiams

„Triumfas, sėkmė, kai sunkiai pamatuojami, dažnai būna reklaminis konstruktas, – sako Vaidas Jauniškis. – Panašiai, kaip pas mus skandalais dabar vadinami tie dalykai, kurie yra visiškai neskandalingi, bet juos reikia kažkaip pavadinti, kad pelnytum publikos dėmesį.“ Kritikas atkreipia dėmesį, kad menininko sėkmę Lietuvoje bandoma įrodyti gan apsukriai: „Jau skaitome, kad po Lietuvą gastroliuos kurio nors miesto teatro spektaklis, pasiūlytas „Auksiniams scenos kryžiams“, nors jis tiesiog buvo pasiūlytas į konkursą, o ne komisijos atrinktas į nominantų trejetukus. Tai pateikiama kaip koks kokybės garantas, ir publika apgaudinėjama.“ Kalbėdamas apie lietuvių teatro sėkmes užsienyje, Jauniškis priminė, kad „kartais apdovanojimai „parsivežami“ iš festivalių, kur jie apskritai nebuvo dalinami. Trokšti apdovanojimų labai žmogiška – juk tai noras, kad mes būtume pripažinti netgi tos pačios Lietuvos publikos. Taip teigiame savąją tapatybę, įtvirtiname ją žmogiškuose santykiuose. O tapatybė teigiama per santykį su kitu – kiek kitas mane girdi, kiek klauso, kiek supranta. Kito pripažinimas reiškia, kad mes egzistuojame kitų pasaulyje.“

Kritiko manymu, „Oskaro Koršunovo „Tartiufo“ patekimas į Avinjono festivalio IN programą jau yra neabejotinas prizas. Kaip ten viskas vyko – kaip jis patiko, nepatiko, ar publika jį priėmė – jau kiekvieno interpretacijos reikalas. Manau, kad yra svarbiau ne kaip publika priėmė, bet kas ir kaip apie jį buvo rašyta. Recenzijos buvo geros. Skirtingai nuo 2016 metų recenzijų apie Krystiano Lupos „Didvyrių aikštę“, kur susitelkta tik į medžiagą ir režisūrą, dabar buvo pabrėžta ir atskirai nagrinėta aktorių vaidyba.“

Visais aukščiau išvardintais Lietuvos teatralų triumfo atvejais buvo pateikiami kultūros žurnalistų, kritikų įvertinimai. Tačiau ar tai, kas kalbama spaudoje – tikrai yra tiesa? „Labai norėčiau pamatyti Castellucci „Salomės“ nusilenkimo įrašą – ar tikrai Castellucci priklaupė prieš Asmik Grigorian, ar tai – dar vienas reklaminis akcentas? Mūsų žiniasklaida, o ir pati teatrų vadyba, mėgsta užsieniečius (t.y. kitus) klupdyti, pravirkdyti, parblokšti ir kitus militaristinius veiksmus, dažniau pasitaikančius pranešimuose apie sportininkų pergales,“ – sako Jauniškis. Kitas klausimas, anot teatro kritiko, „Ar užtenka sulaukti recenzijos, ar reikia sulaukti geros recenzijos? Kaip vadyba išnaudoja visa tai? Galime pasižiūrėti, kaip toliau tas kūrinys funkcionuos užsienyje. Kiek jis bus kviečiamas, kiek jis bus rodomas kituose festivaliuose, ir kokiuose.“

Panašiai kalbas apie triumfą vertina ir vadybininkai. Gintarė Masteikaitė: „Kalbant apie triumfą ir sėkmingus menininkus, galiu paminėti du aspektus. Vienas iš jų – vienetinė sėkmė, kuri garsiai skelbiama viešųjų ryšių ir reklamos tikslais. Visi Lietuvos menininkai puikiai supranta, kad bet koks geresnis įvertinimas užsienyje atneša daug naudos Lietuvoje, nes mūsų žiūrovas neturi kitų įrankių kūrėjo svoriui įvertinti. Žinia apie sėkmę užsienyje skatina bilietų pardavimus, pripažinimą, kuria papildomą vertę meno produktui Lietuvoje. Turime ne vieną pavyzdį, kai nedidelės reikšmės ar vienetiniai pasirodymai užsienyje, net ir ne geriausiose scenose, Lietuvoje pristatomi kaip didžiausias laimėjimas. Kiekvieną išvyką į užsienį tapo įprasta aprašyti skambiomis frazėmis, būtinai paminint publikos sužavėjimą ir pasiektą sėkmę. Tokia informacija veikia kaip puiki marketingo strategija ir populiarumo didinimas Lietuvoje. Ir tai gerai, reikia mokėti save parduoti. Tačiau svarbu suprasti, kad tokie „triumfai“ užsienio auditoriją, tiek profesionalią, tiek ir paprastą, labai mažai veikia. Kitas atvejis – sėkmingo menininko vardas, užtarnautas per daugelį metų ir tai įrodo nuolatinis jo darbas užsienyje, kvietimai į geriausius festivalius, kasmetinės gastrolės ir panašiai. Vienas geriausių tokių pavyzdžių – Oskaras Koršunovas ir jo teatras.“

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

Kad viešai kalbant apie menininkų sėkmę užsienyje mėgstama pasireklamuoti, byloja ir tai, jog spaudoje dažnai pamirštami ne tokie malonūs faktai, kurių vadybininkai negali ignoruoti. Gintarė Masteikaitė: „Skaityti sėkmės istorijas, būnant Lietuvoje, yra viena – juk mes parvežame tokias, kokias norime parvežti. Apie Lietuvos spektaklių surinktas žvaigždutes Edinburge skambėjo visas feisbukas. Bet realybė buvo daug liūdnesnė: kai kuriuose spektakliuose, kurie buvo rodomi 9–11 val. ryto, sėdėjo 2 žmonės, o į salę susirinkus 10 žiūrovų atrodė, kad įvykdėme neįmanomą misiją. Žiūrint iš mūsų pusės, tai buvo reikšmingas pasiekimas, nes didžioji dalis publikos ir buvo patys svarbiausi – profesionalai, kurių dėka Lietuvos kūrėjai įžengė tvirčiau į meno pasaulio žemėlapį ir pradėjo aktyviai keliauti“.

Todėl norisi iš arčiau pažvelgti į procesus, kurie vyksta, siekiant pripažinimo tarptautinėje teatro industrijoje.

„Triumfas“ kaip laiptelis į pripažinimą užsienyje

Visi kalbintieji pastebi, kad sėkmė ar net triumfas užsienyje dar nereiškia menininko įsitvirtinimo tarptautinėje arenoje. Šis procesas vyksta pamažu, ir dažniausiai – ne per vienerius metus. Todėl patys vadybininkai spektaklių, su kuriais jie dirba, sėkmę vertina pagal kiek kitokius kriterijus.

Donatas Tarasevičius, keletą metų iš eilės besilankantis Edinburgo Fringe festivalyje, tvirtina, kad „triumfas – labai subjekyvu. Prisimenu, prieš 2016-jų metų Edinburgo Fringe maniau, kad jeigu bus paskelbta bent viena gera spektaklio „Po ledu“ recenzija – tai bus sėkmė. Kai pamatėme spaudoje pirmąsias keturias žvaigždutes, tai buvo didis jausmas, atperkantis tą darbą, kurį įdėjome kai visa tai kūrėme, kai galvojome kaip tai pristatyti Lietuvoje, kai nusprendėme pabandyti vežti į Edinburgą. Tai buvo labai svarbu ir Artūrui (Areimai – M.J.) ir visai komandai. Pernai gautas finansavimas kelionei į Avinjono OFF jau buvo triumfas. Avinjone spektaklį „Po ledu“ pamatė Briuselio Nacionalinio teatro žmonės, neminint kitų festivalių programų sudarytojų ir teatro prodiuserių, ir visi buvo sužavėti. Tada pagalvojau – reikėjo trijų metų, kad spektaklis nenumirtų, kad jis atsirastų festivalyje, ir kad jį pamatytų šitie žmonės.“

Panašiai apie triumfą kaip žingsnis po žingsnio pasiektą užsibrėžtą rezultatą kalba ir Masteikaitė: „Lietuvos ir Baltijos šalių kontekste „Dansemos“ šokio teatras yra labai sėkmingas, apvažiavęs beveik visus didesnius festivalius ir pagrindines scenas, kuriose pristatomas menas vaikams. Tačiau jeigu palyginsime teatrą su kitomis užsienio trupėmis, kuriančiomis panašaus tipo produkciją panašiu lygiu? Dabar „Dansemos“ vardą mini daug „programerių“, bet dar truputį trūksta teatro žinomumo ir reikia įdėti darbo, kad šio teatro informacija gulėtų ant visų įtakingiausių ir svarbiausių programų sudarytojų stalų. Nes žinantieji „Dansemos“ vardą dar ne visi žino, kad tai trupė iš Lietuvos; nes atsidariusi savo elektroninio pašto dėžutę dar negaliu rinktis, į kurį festivalį mums važiuoti. Kai mums nebereikės prisistatinėti, kas ir iš kur mes esame, kai nebereikės jų įtikinėti, kad verta skirti laiko spektaklio peržiūrai, kai jie patys norės pažiūrėti, tada galėsime sakyti, kad tai – triumfas ir ilgalaikė sėkmė.“

Ryšių su užsieniu vadybininkai dirba, atsižvelgdami į konkrečias savo trupių galimybes ir tikslus, bet laikosi to paties principo. Žvelgiant vadybiniu požiūriu, anot Tarasevičiaus, „sėkmė – tai spektaklių rezervacijos. Kai menininkas su spektakliu pradeda keliauti, jį mato, apie jį šneka. Galiausiai susidaro grupė žmonių, kurie jį matė, mėgsta ir rekomenduoja. Tuomet menininkas išleidžia naują darbą ir vėl yra kviečiamas. Vėliau gali sekti rezidencijos arba kvietimas statyti naują darbą. Sėkmingas pastatymas geroje vietoje skleidžia žinią toliau“.

Pripažinimas užsienyje kaip šansas

Vadybininkai vienu balsu tvirtina, kad pripažinimas užsienyje menininkui suteikia galimybes mažiau rūpintis savo kūrybos finansavimu. „Tarptautinis pripažinimas menininkui leidžia nustoti būti prašančiuoju, mažiau galvoti apie tai, kaip išgyventi, ir daugiau atsiduoti kūrybai,“ – sako Tarasevičius. Jį papildo Masteikaitė: „Iš tarptautinio pripažinimo užsienyje gaunama didžiulės finansinės naudos. Kaip Oskaro Koršunovo teatrui, taip ir „Dansemai“ pagrindinė finansinė injekcija ateina iš užsienio. Tokių honorarų, kaip keliaudamas užsienyje, Lietuvoje negausi. Į užsienį išvažiavę menininkai užsidirba, kad galėtų kurti namie. Žinoma, tai nėra pagrindinė priežastis, dėl ko ieškoma pripažinimo užsienyje, bet po kurio laiko pasidaro pagrindine priežastimi, kodėl žmonės dar vis keliauja.“

Kitas veiklos tarptautinėje erdvėje aspektas, Masteikaitės požiūriu, labiau susijęs su paties menininko patirtimis: „Išėjimas į tarptautinę rinką menininkui padeda susiorientuoti realybėje: jis suvokia, kad iš tikrųjų jis nėra vienintelis, kad tokių kaip jis yra dar keli šimtai. Norinčių greitos sėkmės tarptautinėje arenoje yra labai daug, jie visi kovoja už save. Pajausti šią konkurenciją – labai naudinga. O sėkmė užsienyje patiems kūrėjams suteikia daug pasitikėjimo.“

Su užsieniu dirbančių prodiuserių mintis papildo Vaidas Jauniškis: „Tarptautinis pripažinimas gali būti naudingas keliais aspektais. Pirmiausia tai paties menininko savivertės kėlimas, asmeninis jo paties pasiekimas. O tada kūrėjas gali būti pakviestas statyti spektaklio užsienyje, kas gali padėti jam įtvirtinti savo karjerą vienoje ar kitoje šalyje. Antra, tai geras įrankis teatro vadybai. Pirmiausia – spektaklio reklamai (dabar pats noriu pamatyti, kaip teigė aktoriai, pagaliau susikračiusį „Tartiufą“). Geri įvertinimai tampa tvirtu pagrindu tenkinti teatro ar menininko paraiškas tolesnėms gastrolėms kitose šalyse, nes spektaklio pripažinimas yra ir Lietuvos – šalies teatro, šalies kultūros – pripažinimas. O jau šis savo ruožtu gali tarnauti ir kitu mastu, pvz., kaip įrankis tarptautinei ekonomikai, nors jo poveikį sunku paskaičiuoti. Įdomu, kiek Lietuvos menininkų pasirodymai Kinijoje prisidėjo prie šios šalies pieno ar kitų rinkų atsivėrimo mūsų verslininkams? Juk kultūrininkai atveria kelius pinigams. O vietinėje rinkoje kiekvienas tarptautinis apdovanojimas kartu yra tos srities pripažinimas, koziris advokataujant už savo sritį namuose.“

Turint omenyje Vaido Jauniškio apibūdintą sąsajų grandinę, akivaizdu, kad menininko šansas gali virsti didesnėmis teatro, meno, valstybės galimybėmis. Taip pat manau, jog reikėtų nepamiršti, kad didesnis Lietuvos scenos menininkų pripažinimas užsienyje atveria daugiau galimybių ir augančiai jaunąjai kartai: jie gali naudotis ankstesniosios atliktu darbu – pelnytu geru vardu ir užmegztais ryšiais, – ir savo ruožtu startuoti iš geresnės pozicijos, turėdami daugiau galimybių būti įvertinti. Tokie ryšiai dar labiau sustiprina menininkų, bet tuo pačiu ir teatro, meno, valstybės galimybes ir suteikia tvirtą pagrindą įvairiapusiam vystymuisi. Kol kas scenos menininkai ir jų atstovai pripažinimo siekia, iš vyresnių kolegų Lietuvoje semdamiesi įkvėpimo, bet dirbdami savarankiškai. Kokia yra jų kasdienybė?

Kasdienis kelias į pripažinimą užsienyje

Gintarė Masteikaitė atkreipia dėmesį, kad gastroliuoti po pasaulį nėra lengva pirmiausia patiems menininkams: „Pasiekti ir išlaikyti tarptautinę sėkmę yra sudėtingas darbas, ir ne visi gali jį dirbti. Turai – sudėtingas procesas, kelionės žmones vargina. Ar esi pasiruošęs važiuoti į festivalį, kur kasdien turėsi išsikrauti ir susikrauti spektaklį per 15 minučių? Gyventi su 7–10 kolegų viename bute ir miegoti vienoje lovoje su žmogum, kuris nėra tavo pora? Visi labai nori peršokti šį etapą ir greičiau atsidurti pripažintųjų tarpe, bet neišeina. Pažinimo džiaugsmas trunka metus, dvejus, trejus. Pradeda kartotis salės, vietovės, dažnai festivaliuose nieko nematai, tik erdvę, kurioje dirbi. Beveik nelieka skirtumo, ar esi Kinijoje, ar Afrikoje – romantikos tame labai mažai. Kiek kartų per dieną nori šokti/vaidinti tą patį spektaklį? Tris? O jeigu tai septynios dienos iš eilės? Keturiolika dienų?..“

Taip pat svarbu, kad, anot Masteikaitės, „yra daug projektų, kuriems niekada nepasiseks tarptautinėje arenoje, nes jų nežino, neatranda įtakingi žmonės. Gerų spektaklių, kurie negastroliuoja užsienyje, yra labai daug. Bet reikia pripažinti ir tai, kad yra daugybė svarbių festivalių, kurių programoje pasirodę geri spektakliai niekada taip ir nepakviečiami į tolimesnius turus.“ Taip pat situaciją mato ir Tarasevičius: „Žmogus gali būti labai geras kūrėjas, bet ne toje vietoje, ne tuo laiku. Jo darbo pažiūrėti gali ateiti ne tie žmonės ir viskas – nei pats menininkas, nei vadyba čia nieko negalės padaryti“.

Dėl šios priežasties daug laiko ir jėgų į kūrybą investuojantiems menininkams, pasak Masteikaitės, tenka investuoti ir į savo kūrybos sklaidą užsienyje: „Tarkime, „Dansema“ yra daug įdėjusi, kad įvyktų tarptautinė sėkmė. Kad galėtume nuvažiuoti į tarptautinius renginius. Vien dėl to, kad ten būtume, nemažai sumokėjome iš savo biudžeto. Edinburgo festivalio metu į „Dansemos“ pasirodymą savo laiką investavo šokėjai ir mėnesį laiko šoko už labai simbolinį atlyginimą.“

Apie darbo principus festivaliuose ir įprastai atliekamus vadybinius sprendimus plačiau pasakoja Donatas Tarasevičius: „Kalbant apie Edinburgo Fringe ar Avinjono OFF festivalius, vadybininkui ne tiek įdomu, kiek žmonių ateis – tai antraeilis dalykas. Svarbiausia, kad ateitų „programeriai“, o tada – kritikai. Avinjone „Po ledu“ buvo rodomas rytą, 10.30 val. Tai buvo keista visai spektaklio komandai. Bet svarbiausi mūsų žiūrovai – prodiuseriai, festivalių programų sudarytojai, – atvyko dėl Avinjono IN programos, kuri prasideda 14–15 val. dienos. Kai kalbėjomės su jais, juos visada patraukdavo Falko Richterio dramaturgija, tačiau jie iškart atsisakydavo pasižiūrėti spektaklį, nes jų laikas užimtas. Kai sužinodavo, kad spektaklis rodomas ryte, šis laikas iškart jiems tikdavo. Kad pataikytum į tinkamą vietą tinkamu laiku, kad pažiūrėti menininko darbo ateitų reikalingi žmonės, pirmiausia turi susiburti savo ratą žmonių, o tada – priversti juos ateiti ten, kur tau reikia. Labai svarbu, kad šis ratas žmonių tavim tikėtų, nes jeigu jiems vieną kartą, paskui kitą kartą parodysi prastą produktą, jie daugiau nebeateis“.

Taigi, kad menininkų darbai būtų matomi tarptautinėse scenose, tarptautinėje plotmėje turi veikti ir vadybininkai, kuriems rinka taip pat kelia tam tikrus reikalavimus: „ Kad kviestų tavo spektaklį, vadybininkui neužtenka turėti gerą produkciją, – sako Masteikaitė. – Yra „programerių“ tinklas, kurį reikia išlaikyti. Tai – pagrindinis darbas. Tu turi būti „fainas“ žmogus, žmonės turi tave mėgti – niekas nenori dirbti su zirziančiais ar keliančiais savo sąlygas, nebent esi pasaulinio lygio žvaigždė, – turi pasiduoti įvairioms srovėms, sugebėti žaisti įvairius žaidimus pagal labai įvairias taisykles ir pasiruošti labai daug paaukoti.“

Abu kalbintieji vadybininkai teigia, kad ryšius su užsienio prodiuseriais ir programų sudarytojais reikia palaikyti nuolat. Tarasevičius: „Dalyvaujant tarptautinėje arenoje, menininkams svarbiausia kuo daugiau važiuoti ir kuo daugiau dalyvauti. Reikia nuolat rodytis, kad esi, kad dar neišnykai, kad dar dirbi savo srityje. Vadybininkai, prodiuseriai iš Lietuvos kultūros tarybos prašo finansavimo ne vien tam, kad nuvažiuotų pamatyti, bet ir tam, kad būtų kitų prodiuserių, „programerių“ terpėje, nuolat palaikytų su jais ryšį. Kai menininkas išleis naują produktą, šis ryšys padės sukelti norimą grandininę reakciją.“ Jį papildo Masteikaitė: „Grigorian, Koršunovas – tai aukščiausia lyga. Bet mes – AAT, „Dansema“ ar kiti kūrėjai – kol kas žaidžiame žemesnėje. Čia įsitvirtinti gali tik nuolatiniu buvimu. Šiandien Džintarę Masteikaitę žino daug žmonių, bet jei negrįšiu į tas pačias vietas, jie mane pamirš. Pozicijose pasikeis žmonės ir manęs niekas nebežinos. Pasiūla yra didžiulė, jei nedalyvausiu, nestovėsiu mojuodama savo produktu „programeriams“ po nosimi, aš rinkoje visiškai pranyksiu. Taigi, kad mane žinotų, kad su manim dirbtų, mane turi matyti.“

Apibendrinant trijų kalbintųjų – Vaido Jauniškio, Gintarės Masteikaitės, Donato Tarasevičiaus – mintis, galima daryti išvadas, kad vienadienis menininkų triumfas užsienyje gali jiems padėti įgauti tvirtesnes pozicijas ir Lietuvos, ir tarptautinėje rinkoje. Pirmu atveju tokia sėkmė paverčiama žinia apie didesnę menininko vertę ir naudojama reklamos tikslais, kitu – tampa vienu iš kasdienių žingsnelių įsitvirtinimo užsienyje link. Užsienyje vertinami kūrėjai suteikia papildomą vertę Lietuvos teatrui ir kultūrai, jų daugėjant atsirastų papildomos galimybės ir augantiems Lietuvos teatro menininkams. Šiandien tarptautinėje rinkoje veikiantis menininkas, be asmeninės patirties, galinčios paveikti jo kūrybą, gauna tvirtesnį finansinį pagrindą tolimesniems darbams. Kad būtų matomas tarptautinėje rinkoje, menininkui nepakanka gero meno produkto, jis turi investuoti į šio produkto bei žinios apie save sklaidą. Tai daroma, vystant ryšius su kitais menininkais, prodiuseriais, festivalių programų sudarytojais. Kadangi minėtus ryšius reikia palaikyti nuolat, menininkui „programerių“ tinkle paprastai atstovauja savo ryšių tinklą kuriantis ir palaikantis vadybininkas arba prodiuseris. Šiems procesams palaikyti reikia ne tik entuziazmo ir kantrybės, bet ir nuolatinių finansinių investicijų.

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"