Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Tremtinio anūkas laukia grįžtančio tėvo 

2019 vasario 1 d. 13:00
Į Lietuvą Andrius Darela pirmą kartą atvyko būdamas penkiolikos - šalis jam paliko neišdildomą įspūdį. 
Į Lietuvą Andrius Darela pirmą kartą atvyko būdamas penkiolikos - šalis jam paliko neišdildomą įspūdį. 
Alinos Ožič nuotrauka

Keturiasdešimt vienų teatro ir kino aktorius, režisierius, dramaturgas Andrius Darela pasiryžo drąsiam žingsniui: iš tolimo Krasnojarsko krašto, kur gimė ir augo tremtyje, parvažiavo gyventi į Lietuvą – savo senelių kraštą. Drauge atvyko žmona Tatjana, trys jų vaikai. Sugrįžti nori ir tėtis Jonas.

Per 1948-aisiais vykdytą trėmimo operaciją kodiniu pavadinimu „Vesna“ („Pavasaris“), į Sibirą išvežta daug lietuvių, tarp jų – ir A. Darelos seneliai bei prosenelė. Andriaus artimieji atsidūrė Narvos gyvenvietėje taigoje, 120 km nuo Krasnojarsko. Tremties kaime pas senelius prabėgo būsimo aktoriaus vasaros. „Mama sakė, kad esu panašus į senelį Juozą, nes jis mėgdavęs pokštauti. Galima sakyti, rengdavo spektaklius visam kaimui“, – prisiminė A. Darela.

Andrius Darela: „Visada žinojau, kad grįšiu. Savo karjerą kūriau į tai atsižvelgdamas: pasisėmus patirties ir atvažiavus neteks kaulyti – atvykau, prašau padėti.“

Senelis Juozas Sibire atsidūrė dar būdamas paauglys. Kaime jį visi labai mylėjo ir gerbė, o tarp kaimynų buvo ir latvių, estų, ukrainiečių, baltarusių, vokiečių, rusų. „Kai laidojo senelį, skirtingų konfesijų žmonės pradėjo ginčytis, kaip reikėtų tinkamai palaidoti, – kokios turėtų būti apeigos“, – pasakojo anūkas.

Ypač Andriui įsiminė vienas kaimynas latvis, vaikystėje jo net prisibijojęs, mat ant veido buvo didžiulis randas, nes užpuolė lokys. „Jis buvo geras žmogus. Užaugęs supranti, ką turėjo patirti žmonės, kad ištvertų, kai lauke 40–45 laipsniai šalčio, sniegas... Nemokėjo kalbos, reikėjo prisitaikyti. Gyvenu jausdamas jiems dėkingumą, galvoje sukasi viena mintis: „Ačiū, kad likote gyvi“, – jautriai kalbėjo pašnekovas, vaikystės įspūdį vėliau perkėlęs ir į savo pjesę.

Į Lietuvą A. Darela pirmą kartą atvyko būdamas penkiolikos. Puikiai prisimena tą laiką – buvo 1993-ieji. Andriaus tėvas išvažiavo anksčiau – 1990-aisiais, kai prasidėjo Atgimimo įvykiai. Išgirdo naujienas, susidėjo lagaminą ir išvyko. „Planavome, kad aš irgi važiuosiu kartu su tėčiu, bet dėl įvairių priežasčių šį ketinimą teko atidėti. Mokykla, dvi seserys, sunkus metas – mama viena nesusidorotų“, – aiškino pašnekovas.

Bet po tos jam tapusios lemtingos kelionės į Lietuvą A. Darela tikino visada žinojęs, kad grįš. Savo karjerą kūrė į tai atsižvelgdamas: pasisemsiąs patirties ir atvažiuosiąs. Neteks kaulyti – atvykau, prašau padėti.

Senelių krašte – jau metai

Andrius Darela filmavosi režisieriaus Aleksandro Mindadzės filme „Mielas Hansai, brangus Piotrai“. / Asmeninio archyvo nuotrauka
Andrius Darela filmavosi režisieriaus Aleksandro Mindadzės filme „Mielas Hansai, brangus Piotrai“. / Asmeninio archyvo nuotrauka

„Kiek išvežė, tiek turi grįžti, ne mažiau“, – šypsodamasis sakė Andrius, į Lietuvą parsivežęs ir savo šeimą. Vos prieš savaitę trims jo atžaloms atkurta Lietuvos pilietybė. Visi vaikai – šešiolikmetis Andrius, keturiolikmetė Katerina ir septynerių Eliza – mokosi Vilniaus lietuvių namų gimnazijoje.

Pirmieji metai vyresniesiems buvo kiek sunkesni, jie nemokėjo lietuviškai, tad teko lankyti išlyginamąją klasę, šiemet perėjo į įprastą. Mažoji Eliza pradėjo lankyti pirmą klasę. „Dėl kalbos vaikams paprasčiau. O aš turiu svajonę – noriu pasiekti tokį lygį, kad galėčiau atlikti vaidmenis lietuvių kalba. Tikslas ir perspektyva – maksimaliai atsikratyti akcento. Reikia tuo užsiimti“, – optimistiškai nusiteikęs kalbėjo aktorius, dirbantis Lietuvos rusų dramos teatre.

Andriaus žmonos Tatjanos seneliui taip pat teko tremtinio dalia, jis anuomet buvo išvežtas iš Ukrainos. „Atsidūrusiųjų Sibire likimai panašūs. Sibiras skiriasi nuo kitos Rusijos dalies – viskas sąžiningiau, atviriau“, – įsitikinęs A. Darela.

Prieš aštuonerius metus šeima išgyveno skaudžią netektį – mirė Andriaus mama. Iki jaunėlės dukrelės Elizos gimimo tebuvo likę vos keli mėnesiai... Mama buvo rusų kalbos ir literatūros mokytoja. „Iki šiol mokiniai lanko jos kapą, nors miestelį ir kapines skiria kokie 4 kilometrai. Atvažiavę į kapines visada pastebime, kad buvo lankytasi, palikta raštelių, – pasakojo jis. Kiek patylėjęs pridūrė: – Tik pas mylimą mokytoją per žvarbų orą mintų tokį kelią.“

Mamai, anot Andriaus, teko nemaža našta. „Mūsų buvo trys. Ir aš turiu tris atžalas, – ieškojo sąsajų jis. – Mamos dėka daug skaičiau. Daugiausia esu perskaitęs vaikystėje, bet ir dabar stengiuosi.“

Jau metai, kai A. Darelos šeima Lietuvoje. Lengva nebuvo, bet to ir tikėjosi. Į šalį aktorius atvyko pirmas, pradėjo dirbti teatre. Visgi, jo manymu, sutuoktinei buvo kiek paprasčiau prisitaikyti, nes ji yra menininkė. Tatjana – grimo meistrė, atvykusi čia iškart pateko į savo terpę.

„Turiu svajonę – noriu pasiekti tokį lygį, kad galėčiau atlikti vaidmenis lietuvių kalba be akcento.“

Su būsima žmona Andrius susipažino teatre, dar būdamas studentas. „Ji mane grimavo. Vėliau vykome į gastroles... Labai greitai susituokėme, po metų gimė sūnus“, – šypsodamasis sakė jis ir pridūrė, jog ir dabar abu visada galima rasti teatre.

Tėtis visada norėjo grįžti

Šiandien A. Darela gyvena laukimu – norėtų, kad ir jo tėtis būtų šalia, Lietuvoje. Anuomet po apsilankymo grįžęs pas šeimą į Sibirą, Andriaus tėvas Jonas turėjo lietuvišką pasą – dar tą žaliąjį. 2000-aisiais atėjo laikas pasikeisti dokumentą, o tarnautojai, matyt, nelabai gilinosi, ką reiškia šiuo tikslu įveikti 4 tūkst. kilometrų. „Tėvui atėjo laiškas – reikia pasikeisti pasą. Jis nusiuntė reikalingus dokumentus, bet sulaukė atsakymo, kad į ambasadą turi atvykti pats. Deja, pinigų visiškai nebuvo, toks metas... O neatvažiavus pristabdė Lietuvos pilietybę. Jį tai išmušė iš vėžių, buvo sutrikęs – tapo žmogumi be pilietybės“, – pasakojo Andrius apie sunkumus, su kuriais teko susidurti tėčiui. Juk į Rusiją šis sugrįžo tik dėl šeimos – dirbo, atžalas išleido į mokslus...

Pavelo Čuchrajaus juostos "Šaltasis tango" filmavimo metu. / Alinos Ožič nuotrauka
Pavelo Čuchrajaus juostos "Šaltasis tango" filmavimo metu. / Alinos Ožič nuotrauka

Jonui šiandien 68-eri. Nuo vaikystės laisvai kalba lietuviškai ir, kaip pats sako, lietuviškai galvoja. „Kalbėjomės su juo apie atvykimą į Lietuvą. Žinau, kad nori. Visada to norėjo. Lauksime“, – vylėsi sūnus.

Pats A. Darela taip pat jaučia sentimentus kraštui, vaikystės prisiminimuose Lietuva palikusi ryškų įspaudą. Kaip šiandien prisimena tą tylą namuose, kai vyko krepšinio varžybos. Juozo Miltinio dramos teatrą Panevėžyje (beje, šiame teatre norėtų suvaidinti kokį nors vaidmenį). Per tuos tris 1993-iųjų vasaros mėnesius, kai A. Darela viešėjo Lietuvoje, tiek daug visko vyko.

„Visur visur iškabintos vėliavos... Tuomet lankėsi popiežius Jonas Paulius II. Litai vėl pradėti spausdinti, jie pakeitė laikinuosius Lietuvos pinigus talonus. Kaip tik tais metais iš Panevėžio išėjo paskutinis sovietinės armijos pulkas. Vyko aviacijos šventė Stepono Dariaus ir Stasio Girėno garbei“, – vardijo aktorius.

Tautybės kodas

Iš atminties staiga išniro ir epizodas, kai reikėjo į pasą įrašyti tautybę. „Tautybė – lietuvis. Ragino rašyti, kad rusas. Atrodytų, smulkmenos, bet visa tai giliai įstringa į atmintį. Kartais pagalvoju apie tapatumą. Kaip jis pasireiškia? Visa tai tarsi užkoduota“, – svarstė vyras.

Armijoje jam neteko tarnauti, tuo metu studijavo istoriją. Nors ir žinojo, kad nori būti teatre, bet iškart stoti į aktorinį neišdrįso. Profesionalių aktorių A. Darelos šeimoje nebuvo. „Svarstau: jei ne karas, trėmimai, kaip būtų susiklostę likimai?“– retoriškai klausė jis.

Juolab kad pagal pasakojimus senelis Juozas mėgdavęs paišdykauti: atbėgdavo visas perbalęs, esą įkando gyvatė, griūdavo ant žemės. Visus apimdavo panika. Vėliau lyg niekur nieko jis pareikšdavo pajuokavęs. „Nepiktybiškai, man suprantamas jo poreikis vaidinti, surengti spektaklį. Kaip dabar visa tai pavadintų – performansu? – juokėsi aktorius.

Senelis Juozas, galima sakyti, buvo tradicinės profesijos atstovas – dailidė, visą gyvenimą dirbo su medžiu. Kaip ir Andriaus tėvas.

Regis, daugiau niekas iš artimųjų su teatru nesusiję. Na, nebent tik aktoriaus mama, ji būdama studentė uždarbiavo dirbdama teatro drabužinėje.

(Ne)išsipildžiusi roko žvaigždė

„Kiek išvežė, tiek turi grįžti, ne mažiau“, - sakė Andrius, į Lietuvą parsivežęs ir visą savo šeimą. / Alinos Ožič nuotrauka
„Kiek išvežė, tiek turi grįžti, ne mažiau“, - sakė Andrius, į Lietuvą parsivežęs ir visą savo šeimą. / Alinos Ožič nuotrauka

„Istorijos fakultetą mečiau turėdamas viltį tapti roko žvaigžde“, – lyg juokais, lyg rimtai pareiškė A. Darela. Ir kaip tikras to įrodymas suskambo jo telefonas, griausmingai išriaumodamas sunkiojo roko melodiją. Tačiau galimybė analizuoti istorinius šaltinius jam visai patiko.

„Visuomet stebėjausi tėčio analitiniu protu. Kaip žmogus, gyvendamas Rusijoje, per televiziją žiūrėdamas rusiškus kanalus, nesinaudodamas internetu, geba atsirinkti, viską teisingai suprasti. Patirtis? Tas visas sovietinis melas... Žino, kad viskas yra priešingai, nei sakoma“, – samprotavo A. Darela.

Liekno sudėjimo, atletiškas aktorius nustebino prisipažinęs, kad teatro studijas atidėjo, nes turėjo antsvorio. „Visą gyvenimą teko ką nors įrodinėti, kovoti. Pabūgau iškart stoti – buvau storas. Prisimenu, tris mėnesius kasdien bėgiojau po 7 kilometrus. Turėjau planą: šeštadienį 20 km, sekmadienį – poilsio diena. Taip ir pasiruošiau“, – atvirai kalbėjo jis.

A. Darelai yra tekę dirbti įvairius darbus: ir reklamos kūrėju (iki šiol sulaukia panašių prašymų), ir rašyti kultūros žurnalo rubriką, pusantrų metų darbuotasi Krasnojarsko šiuolaikinio meno muziejuje. Prieš įstodamas į Krasnojarsko muzikos ir teatro akademiją buvo dekoracijų montuotoju. „Patiko, į tai žvelgiau filosofiškai: žmogui būdinga kurti ir griauti. O jei gali visa tai daryti per vieną dieną – išvis dovana. Pats pastatei, pats sugriovei. Vėliau sėkmingai įstojau studijuoti“, – aiškino pašnekovas.

Visa jo veikla, Andriaus žodžiais tariant, vienaip ar kitaip susijusi su teatru. Su pagyrimu baigęs Krasnojarsko valstybinės muzikos ir teatro akademijos kino ir teatro aktoriaus specialybę, A. Darela išbandė save režisūroje – studijavo režisūros magistrantūroje Maskvoje, MCHAT'o Vladimiro Nemirovičiaus-Dančenkos institute (Kirilo Serebrenikovo kursas).

Į klausimą, kas turėtų atsitikti, kad mestų aktorystę, teatrą, A. Darela atsakė trumpai ir užtikrintai: jei tektų daryti tai, ko nenorįs. Jei prieštarautų įsitikinimams, tada atsisakytų teatro, imtųsi bet ko.

„Teatras – svarbi mano ir kitų žmonių gyvenimo dalis. Yra reikalingas. Tačiau jei salėje būtų žiūrovų, kurių veiksmai iš esmės kirstųsi su mano pamatinėmis žmogiškumo vertybėmis, tuoj pat sustabdyčiau spektaklį, išeičiau“, – principingai pareiškė aktorius.

Sakoma, neprofesionalu, aktorius vis tiek turi vaidinti. „Turbūt taip... Bet tai nereiškia, kad turi nustoti buvęs žmogumi, – į aktoriaus profesiją žvelgiu rimtai. Visais kitais atvejais teatras galingas ginklas išsisakyti, išgirsti, suprasti, kas žmonėms kelia nerimą, apie ką jie nori kalbėti. Svarbi erdvė, svarbi meno rūšis, – dėstė savo požiūrį A. Darela. – Už tai mėgstu teatrą. Niekas nežino, kaip turi būti, kiekvieną kartą viskas gimsta iš naujo.“

Žiūrovų dėmesio jau sulaukė pirmieji A. Darelos vaidmenys Lietuvos rusų dramos teatro scenoje – Čertkovas (rež. Oskaro Koršunovo „Rusiškas romanas“ pagal Marių Ivaškevičių) ir Direktorius (rež. Georgijaus Surkovo spektaklyje „Kreida“ pagal Mindaugą Valiuką), o naujausias aktoriaus vaidmuo – Generolas Jepančinas spektaklyje „Idiotas“ pagal Fiodorą Dostojevskį (rež. Agnius Jankevičius).

GOOGLE rekomenduoja
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika