Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Tapti geriausiu virtuvės šefu prireikė dešimtmečio 

2018 gruodžio 2 d. 06:00
Virtuvės meistras Justinas Misius šiais metais pripažintas geriausiu Lietuvos virtuvės šefu./
Virtuvės meistras Justinas Misius šiais metais pripažintas geriausiu Lietuvos virtuvės šefu./
Alinos Ožič nuotrauka

Sostinės restorano „Sweet Root“ virtuvės šefas Justinas Misius pripažintas geriausiu 2018 metų Lietuvos virėju. Lietuviškos sezoninės virtuvės propaguotojas, 28-erių Justinas prisipažįsta turintis ne visai realią svajonę. Jis norėtų, kad žmonės valgytų tai, kas čia pat ūkininko užauginta ir pagaminta, kad drabužius ir batus siūdintųsi pas siuvėją ar batsiuvį, kad amato profesionalų iš kasdienio gyvenimo neišstumtų prekybos tinklų masinė produkcija.

Dėl geriausio Lietuvos virėjo vardo šiais metais varžėsi ne vienas garsus virtuvės meistras. Nugalėtoją rinkusios komisijos narių nuomone, Justinui laimėti labai padėjo jo ramybė ir susikaupimas dirbant. „Laimėjimą lemia daug sudedamųjų dalių, bet kai žinai, kur eini, jautiesi pasiruošęs, nelieka dėl ko jaudintis. Turi tiesiog gerai padaryti savo darbą“, – įsitikinęs Justinas.

Konkursai padeda tobulėti

Geriausio Lietuvos virėjo titulas – ne pirmas J. Misiaus pelnytas įvertinimas. Virtuvės šefas su Lietuvos nacionaline šefų rinktine dalyvavo kulinarijos čempionate „Culinary World Cup 2014“ Liuksemburge, taip pat Vokietijoje vykusioje pasaulio kulinarijos olimpiadoje „IKA/Culinary Olympics 2016“, kur Lietuvos virėjų komanda pelnė bronzos ir sidabro medalius.

Šefui svarbiausia - gera komanda, tuo įsitikinęs geriausias Lietuvos virtuvės meistras./ Augustės Tamulytės nuotrauka
Šefui svarbiausia - gera komanda, tuo įsitikinęs geriausias Lietuvos virtuvės meistras./ Augustės Tamulytės nuotrauka

„Labai smagu pamatyti ir pajusti šių renginių atmosferą, įgyta patirtis padeda dalyvaujant kituose konkursuose, leidžia daug geriau organizuoti paties darbą“, – tikino pašnekovas.

Justino teigimu, virtuvės šefui svarbiausia – gera komanda, su kuria dirba kasdien, kalbasi, dalijasi patirtimi ir atradimais. Jį džiugina, kad Lietuvoje pastaruoju metu daugėja gerų restoranų, kuriuose dirba prityrę virtuvės šefai, neretas ne vienus metus patirtį kaupęs užsienyje. „Anksčiau buvo kiek kitaip: atidaromas restoranas, bet tu nežinai, kas vadovauja jo virtuvei. Dabar tendencija akivaizdi: sužinai, kad vienas ar kitas virtuvės šefas dirbs naujame restorane, tad jau gali nujausti, ko tikėtis. Ne interjeras lemia restorano gerumą, o tas, kas dirba jo virtuvėje“, – įsitikinęs geriausias Lietuvos virtuvės šefas.

Trys geriausi virėjai (iš kairės): Gabrielius Zajacas (antra vieta), Justinas Misius ir Bernardas Anužis (trečia vieta)./ Asmeninio albumo nuotrauka
Trys geriausi virėjai (iš kairės): Gabrielius Zajacas (antra vieta), Justinas Misius ir Bernardas Anužis (trečia vieta)./ Asmeninio albumo nuotrauka

Sezoninė lietuviška virtuvė

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

Restoranas „Sweet Root“, kuriame nuo jo įkūrimo dirba Justinas, garsėja pasirinkta aiškia tiekiamo maisto koncepcija – lietuviška sezoninė virtuvė. Justino teigimu, geriausiai šį restorano patiekalų sezoniškumą iliustruoja dabartinis metas – žiemos sezonas. Pasak virtuvės meistro, šiuo metu jo užsakymo lape vos vienuolika daržovių, iš kurių gali kurti žiemos sezono patiekalus: visi šakniavaisiai, svogūnai, bulvės ir morkos. Net žiediniai kopūstai jau ne žiemos sezono daržovė, nes ūkininkai, tiekiantys produktus restoranui, negali jų kokybiškų išlaikyti sandėliuose taip ilgai.

„Atėjus žiemai mūsų meniu nusistovi ilgesniam laikui, nes šiuo metu niekas nebeauga. Pirmieji žalumynai pasirodys tik ankstyvą pavasarį – naują produktą gausime gal balandį, gegužę tikėtina turėti pirmųjų šparagų. Tad žiemai prikaupiame atsargų: rauginame, marinuojame daržoves, iš uogų darome džemą, actą, įvairius padažus. Mūsų koncepcija aiški: gaminame tik iš to, kas auga konkretų sezoną Lietuvoje. Jeigu laikytumės tik lietuviškų, bet ne sezoninių produktų idėjos, šiuo metu valgiaraštyje būtų, tarkime, pomidorų. Ūkininkai juos ir žiemą augina šiltnamiuose, bet mums svarbi ir maistu perteikiama emocija – gaminame svečiams tik tai, kas konkrečiu metu yra geriausia, šviežia. Lietuviai nuo seno ruošdavo žiemai atsargas – sūdė, marinavo ar raugino, – mes darome tą patį“, – dėstė geriausias Lietuvos virėjas.

Ilgų metų įdirbis pelnė Justinui sėkmę konkursuose./ Augustės Tamulytės nuotrauka
Ilgų metų įdirbis pelnė Justinui sėkmę konkursuose./ Augustės Tamulytės nuotrauka

Vietoj aktorystės – kulinarija

Iš Šiaulių kilęs Justinas prisipažino, kad baigęs mokyklą svarstė apie aktoriaus profesiją, tačiau pasirinko kulinariją. Dabar dėl tokio savo sprendimo nė kiek nesigaili, darbas restorano virtuvėje jam patinka. Mėgsta bet ką daryti savo rankomis, o jeigu tektų dirbti valdišką sėdimą darbą – neištvertų. Juokėsi, kad pasėdėjęs valandą prie kompiuterio tiesiog užmigtų. O štai stovėti, vaikščioti, siekti rezultato virtuvėje gali nepavargdamas kad ir keturiolika valandų iš eilės. „Man patinka dirbti nuolat judant. Galbūt galėčiau būti kokiu nors kalnų kelionių instruktoriumi ar gidu“, – nusijuokė ilgas keliones mėgstantis J. Misius.

Gimtuosiuose Šiauliuose namuose saugoma viena jo vaikystės nuotrauka, kur jis įamžintas su kočėlu rankoje. Justino mama šiame mieste turi nedidelę kavinukę, kur paprastai ir skaniai maitina netoliese įsikūrusių biurų darbuotojus. „Tas mamos maistas be kažkokių „fanfarų“, bet skanus. Kai buvau kokių keturiolikos metų, vieną vasarą dirbau pagalbininku jos virtuvėje. Dažnai vasaras leidau pas močiutę Dzūkijoje, kur uogavau, grybavau, valgiau pirmuosius agurkus su medumi, mėlynes su pienu. Matyt, tie prisiminimai ir skatina šiandien perteikti sezoninės lietuvių virtuvės skonį restorano lankytojams“, – sakė pašnekovas.

Nesižavi mėsainiais

Kaip sakė Justinas, dėl maisto jis neturi nei favoritų, nei nemėgstamų patiekalų. Svarbiausia, kad maistas būtų skanus, gerai pagamintas. Keliaudamas užsienyje stengiasi valgyti nacionalinius patiekalus, susipažinti su vietos virtuve.

Mėgsta bet ką daryti savo rankomis, o jeigu tektų dirbti valdišką sėdimą darbą – neištvertų.

Ankstyvos paauglystės metais Justinas mielai valgydavo ir tėvų nupirktą „McDonald's“ mėsainį, tačiau suaugęs jais nebesižavi. „Mano utopinis idealas, kad išvis nebūtų prekybos tinklų, greitojo maisto užkandinių, masinės gamybos drabužių parduotuvių. Svajoju, kad pirkti duonos žmogus eitų pas kepėją, pavalgyti – pas virėją, pasisiūti drabužio – pas siuvėją. Visi amatininkai būtų atsakingi, o aš žinočiau, kad gaunu kokybišką produktą“, – šypsodamasis savo viziją dėstė J. Misius.

Darbas restorano virtuvėje Justino nevargina, mat jis ir valandos neišsėdėtų prie kompiuterio neužmigęs./ Augustės Tamulytės nuotrauka
Darbas restorano virtuvėje Justino nevargina, mat jis ir valandos neišsėdėtų prie kompiuterio neužmigęs./ Augustės Tamulytės nuotrauka

Nors darbas restorano virtuvėje reikalauja maksimalaus atsidavimo, Justinas kaskart išsirengia į keliones, kuriose taip pat maksimaliai pasineria į vietos atmosferą. Jo kelionės paprastai trunka porą mėnesių, nes nemėgsta paviršutiniškumo – atvažiavau, apibėgau, ką spėjau, ir po savaitės lekiu namo. Leistis į naują kelionę planuoja po metų.

„Visada keliauju autostopu. Renkuosi šalį, numatau atskaitos tašką, iki kurio noriu nuvažiuoti, ir leidžiuosi į nuotykį. Turėjau keletą tokių kelionių. Kai tik suėjo 18 metų, pasakiau tėvams – viskas, išvažiuoju. Tris vasaras iš eilės autostopu keliavau po Europos šalis: Prancūziją, Graikiją, Turkiją. Vėliau pasiekiau Indiją. Tada buvo kelionė į Meksiką, ten taip pat apvažiavau visą šalį autostopu. Pernai taip keliavau po Braziliją. Kad pajustum šalį, savaitės ar kelių neužtenka, reikia bent poros mėnesių, todėl dažnai keliauti neišeina“, – prisipažino Justinas.

Kaip teigė virtuvės šefas, dabar jis jau gali planuoti savo laiką, nes per dešimtį darbo metų sukauptas įdirbis tai leidžia. Ypač žiemos sezonu, kai restorano virtuvėje valgiaraštis aiškus ilgesniam laikui ir jo komanda gali dirbti kasdien nestebima akylos šefo akies. „Sausis, vasaris ir kovas – labai geri mėnesiai mano kelionėms. Pastebėjau, jog pernai niekas net nesuprato, kad manęs nebuvo kelis mėnesius, darbas vyko sklandžiai, schema veikia puikiai“, – pasigyrė J. Misius.

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"