Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Svetimos ir savos klaidos 

2019 sausio 3 d. 15:45
Nepaisant amžiaus skirtumo, kartu žurnalistikos mokslus krimtę Martynas Starkus ir Henrikas Vaitiekūnas susitiko pokalbio apie primąjį sukurtą dokumentinį filmą „Mulai“.
Nepaisant amžiaus skirtumo, kartu žurnalistikos mokslus krimtę Martynas Starkus ir Henrikas Vaitiekūnas susitiko pokalbio apie primąjį sukurtą dokumentinį filmą „Mulai“.
lsveikata.lt nuotrauka

Užsakau kavos. Ne tik sau, bet ir Martynui Starkui. Ir neabejoju, kad lietuviškai skrudinta bus kur kas prastesnė nei Pietų Amerikoje. Bet Martynas iškart paneigia: iš tų amerikų geroji kava tik išvežama, o vietiniai geria prastoką.

– Ar panašią į mūsų futbolą? – klausiu.

Martynas atsidūsta. Bet po to atodūsio ir vėl randam kalbos beveik pusvalandžiui. Nes prisiekęs futbolo fanas (ir komandos „Prelegentai“ žaidėjas) – ima detaliai pasakoti apie unikalias ir nepamirštamas rungtynes tarp Peru ir Naujosios Zelandijos komandų:

– Turėjome vieną biurokratinį reikalą Limoje sutvarkyti. Bet susišnekėti su valdininkais tądien nepavyko. Ir nesvarbu, kad rungtynės – popiet: visa šalis nuo ankstyvo ryto (ir dar parą po varžybų, nes reikia gi jas aptarti!) kalba tik vienui viena – futbolo – tema. Ir vaikai – taip pat. Ir visos moterys, žinoma.

Bet mudu šiandien susitikom pakalbėti ne apie sportą. Ir jūs nujaučiate apie ką. Apie mulus. Arba turiu rašyti – apie „Mulus“. Nes taip vadinasi jūsų jau girdėta, spaudą bei dalį televizijų išvagojusi tema – dokumentinis filmas apie lietuvius narkotikų gabentojus. Tuos kurie ir šiandien sėdi kalėjime, esančiame (jei nubrėšime tiesią liniją nuo Vilniaus iki Limos) už 11 903 kilometrų.

Sunkiausia rašinio dalis – papasakoti apie filmą. Bet ar reikia? Istorija paprasta: kažkas kažkam pasiūlo lagaminėlį su dvigubu dugnu per sieną pervežti. Arba maišelį su narkotikais praryti. (Šitie „rijikai“ – jau ne „mulai“: policija ir kriminalistai juos vadina „kinder siurprizais“). Bet esmė – ta pati: jei pasiseks, per keletą valandų – tūkstantinis uždarbis. Nepasiseks – 6–7 metai kalėjimo.

Teigiama, kad šiandien tokių lietuvių – „mulų“ ir „kinder siurprizų“ – Pietų Amerikos kalėjimuose – apie trisdešimt.

Teigiama, kad šiandien tokių lietuvių – „mulų“ ir „kinder siurprizų“ – Pietų Amerikos kalėjimuose – apie trisdešimt. Kiti tvirtina, kad šimtas. Dar kažkas sako, kad šiomis dienomis dar keletas žmonių (tarsi iš Panevėžio) vėl įkliuvo. Kartais apie juos internetas parašo. Kartais kas nors pakomentuoja. Bet niekam, išskyrus gimines ir artimuosius, jie nerūpi. O dažniausia situacija – mirtina tyla.

Herojai: Ruslanas, Gintas, Aira. Dar kunigas Edmundas. Bet tik aš sau leidau juos herojais pavadinti. Tiesiog jie – veikiantieji asmenys. Trys paprasti žmonės iš Lietuvos ir kunigas iš Kanados. Jei būčiau matematikas, bandyčiau rasti tikimybės procentą. Tos, kuri leido šiems žmonėms susitikti. Keistoje, įdomioje ir mums mažai žinomoje valstybėje. Peru. O gal ne viskas taip sudėtinga? Tiesiog vienoje užjūrio kelionėje Martynas Starkus pirmąsyk išgirdo apie „mulus“. Paskui jį likimas suvedė su airiu Paulu Keany, kuris taip pat kažkada buvo nuteistas už narkotikų gabenimą, o po to parašė apie tai knygą „Kokaino dienoraštis“. Tiesa, joje kalbėta apie Venesuelą... Beje, gal ir su Paulu kontakto nebūtų buvę, jei ne jo knygoje paminėtas kartu kalėjęs lietuvis. Deja, nepavyko to lietuvio rasti. O paskui, vis gilyn į tankmę belendant, jau ir kiti vardai iš tamsos išniro. Ir istorija apie dvi brites, Peru kalėjusias ir kažkokį lietuvišką žodį tame kalėjime girdėjusias. Ir dar buvo šešerių metų senumo istorija – kai dvi lietuvės (taip pat sulaikytos ir į kalėjimą uždarytos Peru) kreipėsi į tuometinį Vilniaus merą. Nežinau, kuo tai baigėsi. Nes neaprašyta. Nes kažkam buvo svarbu, kad sučiupo ir į kalėjimą uždarė. Na, ir dar. Prieš trejetą metų Lietuvos spaudoje nuskambėjo Erikos istorija. Ji taip pat buvo tapusi „mulu“ Pietų Amerikoje...

Visi paskaitėm. Nusistebėjom. Pamiršom. Nes mūsų tiesiogiai tai neliečia. Nes mes – visai ne tie, kuriems narkotikai rūpi. O Peru ar Venesuela – kažkur ten, toli.

Jei paklausčiau dabar jūsų, ar Peru ribojasi su Bolivija, Čile ar Ekvadoru – nedažnas teisingai atsakytų. Dėl tos pačios priežasties: per daug toli. Tačiau...

Pakanka pakeisti stebėjimo kampą ir pasaulis apsiverčia. Ką turiu omeny? Ogi įsivaizduokite – kažkur už 11 tūkstančių kilometrų kalėjiman pakliūva jūsų brolis. Jūsų sesuo. Jūsų, mieloji jaunoji ponia, vyras.

Neklausiau, ar Martynas Starkus situacijas modeliavo. Bet, kad patraukė jį toji itin nelengva tema – faktas. Žurnalistikai dėkoti ar, paprasčiausia, žmogiškajai atjautai?

Ach, kaip lengva rudeniop į Kėdainius nuvažiavus parengti smagų filmuką apie lietuvišką agurkų sostinę! Iki kitos sostinės – Limos – gerokai toliau. Ir tik režisierius Martynas žino, kiek tai kainavo. Ne apie pinigus čia (apie juos bus netrukus). Filmavimų derinimas, leidimų gavimas, nuteistųjų lietuvaičių paieška, kelionės ir net saugumo svetimoje šalyje dalykai surijo tiek laiko, kad vien apie tai galima būtų susukti dvi pilnametražes serijas. Bet net susitikimuose su žiūrovais niekas apie tai neklausė. Na, o kai neklausia, ar imsi pats kalbėti apie tai, ko neparodei?

– Ir šilto, ir šalto tikėjęsis, aš nustebau Limą iš paukščio skrydžio pamatęs. Milžiniškas bemaž dešimties milijonų gyventojų miestas atrodo it balta išsipusčiusi gulbė. O kai operatoriaus Edvino Urniko kamera pasuka arčiau žemės, viskas aukštyn kojomis verčiasi: dulkės, šiukšlynai ir rajonai, – anot Martyno Starkaus į juos geriau kojos nekelti.

Tik jei antrą ar trečią kartą filmą žiūrėsite, pamatysite kai kuriuose kadruose tvyrančią įtampą. Štai ten – mosteli ranka vienas filmo herojų – patartina neiti.

– Ten ir policija nevažiuoja, – gerdamas kavą sako režisierius Martynas. – Jei tavo batai ten kam nors pasirodys tinkami, galima ir visai iš to rajono negrįžti...

Tokią situaciją dažnai parodo ir vietinė televizija. Atliekantys bausmę Limos kalėjimuose ją mato. Ir todėl visai nenustebino vieno nuteistųjų lietuvių sakinys: „Mums čia, kalėjime, dar visai neblogai, o kas bus, kai išeisim: pinigų grįžti nėra, gatvėje apiplėš ar papjaus. Geriau jau kalėjime...“

Ir štai šioje vietoje su režisieriumi Martynu nukrypstam į šoną:

– Jie praktiškai nematė nei Peru, nei Limos. Pakliuvo iškart atvažiavę. O kalėjime prisitaikė. Čia susimokėti – vadinasi, ir kažkaip užsidirbti – reikia ir už patalynę, ir už valgį. O kai televizija vien kriminalus rodo (beveik kaip Lietuvoj, sako H.V., o Martynas – „neišgirsta“), puiki terpė suprasti, kaip teleiliuzinis vaizdelis iškraipo realybę.

Abu kažkodėl imam kalbėti ne apie Peru ar Lietuvą, o apie dar vienos valstybės-kaimynės gyventojus. Taip pat pasaulį reginčius tarsi pro kalėjimo langą: tik pro televizoriaus ekraną.

– Man mažakalbis pasirodė su nuteistaisis bendravęs Kanados kunigas Edmundas.

– Jis kalba tikrai nedaug, – sako Martynas Starkus, – bet daro milžinišką darbą. Jei ne jis, nebūtų buvę tiek susitikimų su nuteistaisiais. Be to, nereikia pamiršti, kokia stipri Peru valstybėje yra katalikybė. Čia ją išpažįsta daugiau, nei aštuoniasdešimt procentų gyventojų. Tad į kunigo prašymą, į jo balsą įsiklausoma labiau nei į kokį nors popierių iš ministerijos.

– Apie ministerijas. Na, tik jau nesakykit, kad neteko kokiam klerkui nemačiomis kiek nors į saują įdėti...

– Prastai tas reikalas ne Peru valstybėje, o pas mus sutvarkytas, – šypteli Martynas. – Kai į panašias komandiruotes (pavyzdžiui, į buvusias socialistinio lagerio šalis) išsiruošia kokie Vokietijos filmuotojai, sąmaton visada įtraukiami ir „dovanėlių“ pinigai. Nes tas įprotis – už paslaugą paimti – vis dar gajus. Mūsų biudžete tokios eilutės nebuvo. Bet... pakako savų pinigų. Pabarstėm šiek tiek tų naujųjų solių.

Paaiškinimas: naujasis solis – Peru pinigas, savo verte labai panašus į buvusius litus: vienas euras – beveik keturi soliai. Bet čia – tik detalė informaciniam laukui praplėsti.

Tam laukui praplėsti radau dar ir kitą detalę. Sužinojau, visais galimais žodynais besiremdamas, kas gi yra mulas. Tai – ne tik narkotikus per sieną vežantis lietuvis. Tai – ne tik arklio kumelės bei asilo hibridas. Mulas – dar ir neteisingai nukaldinta moneta. Pavyzdžiui, tokia, kurios averse iškalta viena išleidimo data, o reverse – kita. Galimos ir kitos klaidos.

Ir šita – antroji žodžio reikšmė – man taip pat susišaukia su Martyno Starkaus dokumentinio filmo „Mulai“ herojų gyvenimais. Bandė juos nukalti teisingai. Bet kažkur suklydo.

Ir nuo dabar tas vienas naujasis solis jau turi visai kitą – didesnę – vertę. Nes mokomės ne tik iš svetimų, bet ir iš savų klaidų.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika