Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Sudorojo Pilies gatvės mamutą 

2018 rugsėjo 18 d. 14:00
„Pilies gatvės“ lankytojos / 
„Pilies gatvės“ lankytojos / 
Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

„Pilies gatvė“ – pirmoji ciklo „Vilniaus gatvės“ paroda, veikianti Vilniaus paveikslų galerijoje. Per šešerius metus, pristatant įvairias sostinės gatves, bus atšvęstos jos 700-osios įkūrimo metinės. 1323 metų sausio 25 dieną Vilnius pirmąkart paminėtas rašytiniuose šaltiniuose – Gedimino laiške Europos tautoms.

Ši ir būsimos parodos iliustruos, kaip formavosi ir per septynis amžius kito senosios Vilniaus gatvės, kokios politinės ideologijos darė tam įtaką, kokie įpročiai ir gyvenimo būdas siejo jų gyventojus.

„Nepasitikėjome istorikais – ėjome į archyvus, kėlėme pirminius šaltinius, tikrinome gatvių pavadinimus ir datas, radome ankstesnių tyrinėtojų klaidų.“

Pilies gatvė dar XIV amžiuje buvo reikšminga sostinės vieta. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino rezidencijos prieigose apsigyveno amatininkai, prekeiviai, sostinės pareigūnai. Įvedus krikščionybę čia kūrėsi Vilniaus vyskupijos dvasininkai, įkūrus Vilniaus universitetą – profesoriai ir studentai, poetai ir dailininkai.

700 metų

Dabar ši miesto gatvė tapo muziejinės ekspozicijos objektu. Projekto sumanytoja, vadovė ir viena parodos kuratorių Margarita Matulytė Pilies gatvę vadino mamutu. Jį parodos rengėjai tyrinėjo – skrodė.

Gatvių sociotopografinius planus kūrė dailininkas, architektas Žilvinas Jagėla, Marius Juknevičius įrašinėjo garsus. Kino kronikos montažo autorė – Julija Matulytė. Kaip prieš šimtmetį (1912–1915 metais) fotografas Janas Bulhakas dokumentavo miesto architektūrą, taip šiandieną fiksavo Tomas Kapočius. Nemokamą ekskursiją po „Pilies gatvę“ parengė gidas Jurgis Atroškevičius.

„Lietuvos dailės muziejaus pradžia siejama su Vilniaus miesto muziejaus steigimu 1933 metais. 1941 metais jis reformuotas į Vilniaus valstybinį dailės muziejų. Tad paveldėjome visus miesto eksponatus, artefaktus, dailę, – kalbėjo M. Matulytė. – Taip pat perėmėme jo misiją. Iki šiol neturime miesto muziejaus. Bet Lietuvos dailės muziejus nepamiršta savo pirmtako įsipareigojimo – artėjant 700 metų jubiliejui sutelkėme dėmesį į Vilniaus meno ir kultūros paveldą.“

Valdovų kelias

Kitas parodos kuratorius, istorikas Donatas Snarskis priminė vadinamojo Vilniaus valdovų kelio ribas. „Gatvė – kelio atkarpa, trajektorija, susidedanti į bendrą miesto voratinklį. Pilies gatvės pavadinimas rodo, kad ji veda į pilį arba iš pilies. Viduramžiais pilis buvo vienas pagrindinių miesto centrų, – aiškino istorikas. – XVI-XVII amžiuje Pilies, Didžioji ir Rūdninkų gatvės buvo vadinamos valdovų keliu. Juo ėjo pagrindinės valdovų ir miesto svečių delegacijos. Tai rodo didelę gatvės svarbą miesto gyvenime.“

Pilies gatvė
GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

Supratimas, kur Pilies gatvės ribos baigėsi, kito. Anksčiau Pilies ir Didžioji gatvės buvo laikomos viena. Sovietmečiu vientisos gatvės istorija nutrūko – Didžioji gatvė buvo pervadinta Maksimo Gorkio gatve.

„Ilgai galvojome, kaip atskleisti Pilies gatvę, parodyti ją kaip muziejinio tyrimo objektą. Man tai buvo labai įdomi patirtis, – prisiminė D. Snarskis. – Pirmiausia kilo mintis, istorijos, kurias norėjome papasakoti lankytojams, paskui jas įvilkome į parodos rūbą. Pasakojome apie gatvėje stovinčius namus, įvairių profesijų ir likimų gyventojus. Pamėginome architektūrą ir gyvąsias istorijas sujungti. Iššūkis – nelengvas, bet nuo to mums visiems buvo tik įdomiau.“

„Nepasitikėjome istorikais – ėjome į archyvus, kėlėme pirminius šaltinius, tikrinome gatvių pavadinimus ir datas, – apie parodos rengimo užkulisius pasakojo M. Matulytė. – Radome ankstesnių tyrinėtojų klaidų. Tai natūralu, tik reikia nesustingti ir nuolat abejoti.“

Zoologiniai preparatai

Pirmojoje parodos salėje „Iki Didžiosios gatvės“ rodomi miesto žemėlapiai, didžiausias eksponatas – tilto fragmentas – skolintas iš Valdovų rūmų muziejaus.

Neišvengiamai miesto veidą keitė gaisrai, potvyniai, karai ir kitos negandos. Tai atskleidžia temos „Iki didžiųjų gaisrų“, „Iki Didžiojo karo“ ir „Iki didžiųjų permainų“. Apie sostinę kamavusius gaisrus žinoma iš išlikusių artefaktų, vilniečių turėtų pergamentų – nekilnojamojo turto perdavimo dokumentų, kuriuose aprašyta, kaip atrodė to laikotarpio pastatai, ir kokios nelaimės grėsė Vilniui.

Didžiuoju karu vadinamas Pirmasis pasaulinis karas. Šioje salėje dominuoja Vilniaus universiteto istorija. „Pilies g. 22 buvo įsikūrusi Medicinos kolegija, vėliau – Medicinos-chirurgijos akademija, ten veikė pirmasis botanikos sodas, anatomijos ir zootomijos kabinetai, dirbo būrys mokslininkų, – vardijo trečioji parodos kuratorė, dailėtyrininkė Justina Augustytė. – Daugiausia dėmesio toje salėje sulaukia zoologiniai preparatai. Galima sužinoti istoriją apie studentą, išgelbėjusį savo profesorių. Ieškojome nepaprastų kasdienių istorijų ir detektyvų.“

Paskutinė salė „Iki didžiųjų permainų“ apima XX amžių. Permainomis čia vadinamas nepriklausomybės atgavimas. Name Pilies g. 26 signatarai pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. „Norėjome paminėti ir kitas nusipelniusias asmenybes, kurios steigė draugijas, jų nuomojamuose butuose gyveno įvairūs Vilniaus krašto veikėjai. Aršūs lietuvybės gynėjai ir puoselėtojai buvo Emilija Vileišienė (vadinama Vilniaus krašto karaliene be sosto), Marija ir Jurgis Šlapeliai“, – pabrėžė J. Augustytė.

Parodoje rodoma M. Šlapelienės rankomis siūta vėliava ir jos tėvui priklausiusi sukilėlio lazda, kuria naudojosi J. Šlapelis.

Kamuolinis žaibas

Parodos žanras – sociotopografija. Joje atkurtos įstaigų (knygynų, parduotuvių, kavinių, dirbtuvių, fotoateljė), gyvenamųjų namų ir jų gyventojų istorijos. Pavyzdžiui, 1922–1939 metais name Pilies g. 2 veikė periodinio leidinio „Žodis“ redakcija. Jo priedą „Žagarai“ rengė ir jame savo kūrybą publikavo būsimas Nobelio literatūros premijos laureatas Česlovas Milošas.

1919-ųjų pavasarį iš namų Pilies g. 8 bolševikai norėjo iškraustyti Jurgį Matulaitį, tačiau vyskupo namus apgynė tikintieji. Tais pačiais metais J. Matulaitį aplankė svečias – po kelerių metų popiežiumi išrinktas Achille Ratti (Pijus XI).

Daug žinomų žmonių buvo apsistoję name Pilies g. 10 – Tarasas Ševčenka, vėliau tapęs garsiu ukrainiečių rašytoju, Kazys Bradūnas, kai Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinis fakultetas buvo perkeltas į Vilnių. Pusę savo gyvenimo šiame name praleido lietuvių estrados pradininkas Antanas Šabaniauskas.

Kadaise kamuolinis žaibas įskriejo pro atvirą Pilies g. 22 namo langą ir nutrenkė jo šeimininką, iš Gardino kilusį mediką Augustą Ludwiką Becu. Vilniečiai kalbėjo, esą tai buvo bausmė už tai, kad profesorius įskundė Filaretų draugiją caro valdžiai. Šį įvykį poemoje „Vėlinės“ vėliau interpretavo Adomas Mickevičius.

Signatarai ir triukšmas

Iš viso parodoje – šimtas eksponatų: nuo delne telpančios monetos iki trijų metrų ilgio rąsto – tilto fragmento. Nemaža dalis objektų rodomi pirmą kartą.

Papildomą informaciją, Pilies gatvės namus ir kiemus, kurie netilpo į panoraminį piešinį, Ž. Jagėla sudėjo į internetinį puslapį: www.ldm.lt/pilies-gatve. Jis bus pildomas rengiant būsimas parodas.

Garso instaliacijų kūrėjas M. Juknevičius sukaupė Pilies gatvės garsų archyvą. Tačiau iš pradžių teišgirdo gatvės triukšmą. „Klastinga užduotis. Susidūriau su triukšmo, sąmyšio, eismo banga. Tada joje pradėjo skleistis žmonių gyvenimas. Pilies gatvės garsiniame lauke daug kasdienybės, galbūt – ir banalybės“, – svarstė M. Juknevičius.

Ieškodamas senųjų garso įrašų jis apsilankė archyvuose. „Radau keistų, netikėtų įrašų: dainuojantį Antaną Žmuidzinavičių, Vasario 16-osios akto signatarų interviu, buvo įdomu pasiklausyti jų balso tembro. Kitoje garso instaliacijoje pasisako žinomas Vilniaus personažas – kunigaikštis Vilgaudas“, – vardijo garsinių instaliacijų autorius.

„Pilies gatvė“ Vilniaus paveikslų galerijoje veiks iki lapkričio 20 dienos.

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"