Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Stambulas malšina rytietiškos egzotikos ir erotikos troškulį 

Rekonstruotas IX amžiaus laivas, rastas Teodosijos uoste. /
Rekonstruotas IX amžiaus laivas, rastas Teodosijos uoste. /
Mindaugo Kluso nuotrauka

Ir užsienio turistai, ir vietiniai turkai Stambule pirmiausia veržiasi pamatyti Seralį, Osmanų imperijos sultonų Topkapi rūmus, ir Sofijos soborą. O greta esantis Stambulo archeologijos muziejų kompleksas – seniausias mieste ir sukaupęs begalę kvapą atimančių istorijos objektų – lankomas kur kas rečiau. Taip yra todėl, kad valdžios mainosi, o archeologija nuolat tampa politikos įkaite.

Turkija – civilizacijų lopšys, dabartinėje jos teritorijoje gyvavo daugiau kaip dešimt karalysčių. Pasak Osmanų istorijos tyrinėtojo, Bosforo universiteto profesoriaus Edhemo Eldemo, jų kultūrinis archeologinis palikimas iki šiol yra didžiulė problema. „Esu susirūpinęs, kad paveldo sąvoka Turkijoje buvo ir yra suvokiama klaidingai, vertinama netinkamai. Dėl to kyla problemų ir jų priežastys – politinės. Archeologijos muziejus yra probleminė institucija, nes valdžia nesupranta jo esmės ir paskirties“, – sakė prof. E. Eldemas.

Stambulo archeologijos muziejus daugumai turkų nėra įdomus, nes jo turinys nėra turkiškas ar islamiškas.

Kadešo sutartis

1891 metais įkurtą Stambulo archeologijos muziejų, esantį Topkapi teritorijoje, aplankyti tiesiog būtina. Paveldo šventovė yra sukaupusi daugiau kaip milijoną senovės vertybių, artefaktų, suvežtų iš Turkijos ir aplinkinių teritorijų, priklausiusių įvairioms kultūroms ir imperijoms.

Čia galima išvysti vadinamąjį Aleksandro Makedoniečio sarkofagą (tiesa, kol kas ne, nes ta muziejaus dalis jau kuris laikas renovuojama). Sarkofagas XIX amžiaus pabaigoje buvo atrastas Karališkajame nekropolyje Sidone, Libane.

Senovės Rytų muziejuje rodomos deivės Ištarės – prabangiausių senovės Babilono – vartų plokštės, vaizduojančios liūtus, drakonus ir jaučius.

Taip pat čia galima pamatyti seniausią rašytinę taikos sutartį – Kadešo sutartį. 1258 metais pr. Kr. ją sudarė hetitų karalius Hatušilis III ir Egipto faraonas Ramzis II.

Sutartis buvo pasirašyta ant sidabrinės plokštelės, tačiau padaryta ir molinė kopija. Ji ir rodoma muziejuje. Egiptietiška sutarties versija išliko ant papiruso. Padidinta sutarties kopija eksponuojama Jungtinėse Tautose.

„Kask, rask ir vežk“

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

Otomanų imperijos laikais visiškai nesidomėta antikvariniais objektais, todėl pasinaudojus tokiu aplaidumu daugelis jų buvo tiesiog išvežti iš šalies. Tik XIX amžiaus penktajame dešimtmetyje paveldo būklė ėmė keistis. Permainas lėmė itin svarbūs kasinėjimai ir atradimai Tarpupio, Halikarnaso ir kitose vietovėse. 1846 metais Bizantijos laikais statytoje bažnyčioje buvo įkurtas pirmasis muziejus.

„Muziejumi jo negalėjai pavadinti, greičiau šlovingų senienų sandėliu. Objektai ten buvo kolekcionuojami be jokio supratimo apie archeologiją. Centrinė valdžia imperijos regionų administratoriams tiesiog liepė „kask, rask ir vežk“, be jokio supratimo, kas buvo atkasta“, – teigė E. Eldemas.

Stambulu užsienio turistai labiau susidomėjo po 1840-ųjų, o dėmesio apogėjus buvo pasiektas per Krymo karą, trukusį nuo 1853 iki 1856 metų. Daugiausia lankytojų sulaukdavo keturios Osmanų imperijos sostinės vietos.

Pirmiausia, Topkapi rūmai – dėl Rytų egzotikos supintos su haremo erotika. Antroje vietoje buvo Sofijos soboras – paskutinė krikščionybės liekana Rytuose. Užsieniečius taip pat labai žavėjo Imperijos arsenalas – viduramžių pabūklų pavyzdžiai, senoviniai laivai, ginklai. Vakariečių smalsumą ir egzotikos troškulį malšino ir Senovės kostiumų muziejus.

Stambulas malšina rytietiškos egzotikos ir erotikos troškulį

Mėginta apginti vertybes

Tik 1868-aisiais susizgrimbama inventorizuoti muziejaus vertybes. Problema bado akis: tais metais atkasamas antikinis Efeso miestas, jo vertybės vagonais gabenamos į Smirną (dabartinis Izmiras) ir kraunamos į Anglijai priklausančius laivus.

Tais metais paskelbiamas įstatymas, kuris leidžia istorinius objektus išvežti tik sultonui sutikus. Problema tuo nepanaikinama, nes šalies paveldas ima plūsti į užsienį milžinišku diplomatinių dovanų srautu.

Naujasis muziejaus direktorius vokietis Philippas Antonas Dethieras 1874 metais inicijuoja įstatymą, kuris skelbia, kad iškasenas turi pasidalyti trys šalys – valstybė, kasinėtojas ir žemės savininkas. Tai irgi nesustabdo vagysčių srauto, nes kasinėtojas pirmiau nusiperka žemę, o tada ieško „stogo“ valdžioje. P. A. Dethierui priklauso naujo Archeologijos muziejų paviljono pastatymo 1880 metais laurai.

1881-aisiais muziejui pradėjo vadovauti itin vakarietiškas direktorius Osmanas Hamdi Bey. Puikus vadybininkas padarė viską, kad Osmanų imperijos vėliava iškiltų virš vokiečių atrastos kasimvietės Nemrut Dago kalne 1883 metais.

Jis taip pat inicijavo antikvarinių vertybių įstatymą, kuris pirmą kartą skelbė, kad nė vienas daiktas negali palikti šalies teritorijos. Jame taip pat teigiama, kad valstybei priklauso viskas, ką paliko anksčiau šioje teritorijoje gyvenę žmonės, tautos ir imperijos.

„Vis dėlto įstatyme liko spraga, jos pasekmės jaučiamos iki šiol. Mat jame nėra nacionalinės nuorodos – tiesioginės jungties tarp istorinio palikimo ir, pavadinkime, Osmanų tautos. Turkai į dabartinę teritoriją atsikėlė tik XI amžiuje, tad jie tarsi nėra tiesioginiai praeities vertybių paveldėtojai“, – teigė Bosforo universiteto profesorius.

O. H. Bey atrado daugiau kaip dvidešimt sarkofagų Sidone, tarp jų ir vadinamąjį Aleksandro Didžiojo sarkofagą. Šis įvykis labai pasitarnavo Archeologijos muziejui, išreklamavo jį šalyje ir už jos ribų. Taip muziejų kompleksą papildė trečias milžiniškas neoklasicizmo stiliaus pastatas.

Vis dėlto pats muziejaus buvimas nereiškia, kad jame yra lankytojų. Dėl krizės Topkapi rūmai ir Sofijos soboras šiandien lankomi mažiau. Vis dėlto lankytojų skaičius dešimtimis kartų viršija Archeologijos muziejų – 230 tūkst. per metus.

Pasak E. Eldemo, taip yra dėl to, kad Topkapi rūmai primena turkams šlovingą Osmanų imperijos praeitį. „Šiuo metu šalies vyriausybė pumpuoja neoosmanizmą ir islamišką turkų nacionalizmą. Todėl rūmai suvokiami kaip šlovingos praeities ir nacionalistinių dabarties siekių jungtis“, – ironiškai kalbėjo profesorius.

O Aya Sofia, paversta mečete ir po Turkijos Respublikos paskelbimo 1923-aisiais tapusi muziejumi, turkams yra Konstantinopolio užkariavimo (1453 metais) simbolis.

„Stambulo archeologijos muziejus daugumai turkų nėra įdomus, nes jo turinys nėra turkiškas ar islamiškas. Jis iškrinta iš populiaraus suvokimo, kas yra turkų kultūra“, – teigė E. Eldemas.

Per paskaitas jis tikino mėginąs išugdyti savo studentų supratimą, kad Osmanų imperija nėra turkiška, kad imperijos negalima sieti su tautine valstybe. „Osmanų imperijos nepavyks suprasti, jei nematysi jos teritorinės, etninės, lingvistinės, religinės įvairovės“, – sakė profesorius.

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"