Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Šimtą kartų išvaryti ir vis dar varomi 

2018 liepos 19 d. 11:00
Oskaras Koršunovas./
Oskaras Koršunovas./
Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Neseniai praūžė šimtasis Oskaro Koršunovo „Išvarymas“ Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje. Nors šio spektaklio siužetas daugiausia paliečia kiek anksčiau emigravusiųjų likimus, aktualumo jis vis dar nepraranda. 

Aišku, dėl to, matyt, vertėtų apgailestauti, nes šiuo metu lietuviai „varo“ ir yra „varomi“ ne mažiau nei tais laikais, kai Vandalas dar buvo niekam nežinomas teatro spektaklio personažas. Tuo metu „išvarymą“ buvo galima suvokti šviesesnės ar tamsesnės romantikos kontekste, bet dabar esame „varomi“ tiesiog sistemingai. „Išvarymas“ įsisenėjo, sukaulėjo ir tapo struktūriniu reiškiniu, neteikiančiu beveik jokių vilčių, kad jis kada nors pasibaigs. Tiesą sakant, perspektyva atrodo kur kas tamsesnė. Ji galėtų būti įsivaizduojama lietuvių rezervato pavidalu. Taigi, lietuvių rezervatas su milijono nesiekiančia etninių lietuvių santalka keliuose didžiuosiuose miestuose, su absoliučiai išnykusiu regionu, kuriame darbuojasi tik stambiųjų žemvaldžių automatinės ūkininkavimo sistemos, su trečiųjų šalių imigrantų getais, administruojamais iš „užsienio investicijas“ kadaise simbolizavusių stiklinių daugiaaukščių. Ir visa tai užklota nuo cinizmo supuvusia ir prasmirdusia, bet laikui bėgant sukietėjusia politikos pluta.

Labai gražus sutapimas, kad „Išvarymas“ yra vienintelis teatro spektaklis, reikšme ir mastu išaugęs šią savo formą. „Išvarymas“ bus rodomas pačiose didžiausiose Lietuvos arenose. O publika ir toliau springs juokais nuo Vandalo nešvankių juokelių, net nebandydama suprasti reikšmės to, ką mato prieš save. Tiesa, galbūt tie, kurie lankosi šiame spektaklyje, būtent ir nepakliūva į „išvaromųjų“ kategoriją, nes, naujausiomis mano žiniomis, bilietas į „Išvarymą“ kainuoja nuo dvidešimties eurų (pačios prasčiausios vietos). Maždaug tiek pat kiek „Wizz Air“ bilietas iš Vilniaus į Londono Lutono oro uostą kartu su bilietu į Victoria Coach Station, jei pirksite iš anksto. Verta dar kartą pakartoti, kad masinis reiškinys yra vertas masinio renginio pavidalo. „Išvarymas“ yra menine forma pateikiamos, analogų neturėjusios ir vis dar neturinčios buitinės mišios Lietuvai ir lietuviams. Pagrindinio atnašautojo vaidmuo yra tekęs vienam neuniversaliausių lietuvių aktorių Mariui Repšiui, kurio net ir norėdamas nebeatskirsi nuo įkūnyto kultinio personažo Vandalo. Vandalas yra tiesiog lietuvis išganytojas, kurio visa esmė būti tiek pat apgailėtinam ir netašytam, kiek ir vertam pajuokos bei tikrai nuoširdaus publikos juoko. Ir būtent šitas Vandalas nugvelbia pirmąjį aktoriaus planą, nors formaliai jis yra antraplanis personažas. Pelnytai, organiškai ir – svarbiausia – lietuviškai!

Aišku, įdomu dar ir tai, kad šis kūrinys nuolat primena apie auksines režisieriaus Koršunovo, kaip menininko, dienas, ir primena būtent tai, kad jam jau seniai laikas trauktis nuo scenos. Kitaip tariant, pats metas nustoti daryti gėdą tiems laikams, kai galėjo statyti savo pavardės vertus spektaklius. Koršunovo „avangardisto“ dienos baigėsi taip pat seniai kaip ir jo kūrybinės idėjos, bet niekas nedrįsta jam to pasakyti. Na, nes kaipgi pačiam Koršunovui… Bet visa tai į akis jam nuolat sako senieji vis dar rodomi spektakliai, o ypač – jo pačių seniausių spektaklių įrašai. Tačiau ir „Išvarymas“ jau yra nebe tas „Išvarymas“ kaip prieš kelerius metus, o gal ir dar daugiau. Nesvarbu, kad keitėsi kai kurie pagrindiniai aktoriai. Svarbiau tai, kad spektaklis tapo vietomis iki koktumo įgrystančia asmeninių benefisų seka, o ne komandinio aktorių darbo vaisiumi. Tai gražiai sutampa su faktu, kad tokie personažai kaip Vandalas jau seniai gyvena savo gyvenimą už teatro scenos ir šio spektaklio ribų. Dekoracijos montuojamos ne spektakliui, o kai kuriems jo personažams. Visai kaip vietinėje politikoje, kurios cinizmą pačiomis banaliausiomis ir labiausiai nuvalkiotomis priemonėmis dabar nutarė smerkti Koršunovas.

Deja, ir Marius Ivaškevičius buvo neteisus. Jo pjesė geniali, bet neteisinga iš esmės. Beveik visų personažų likimai emigracijoje tapomi tragiškais tonais. O štai vienas prakutęs ir, be abejonės, tuo patenkintas individas dirba šunišką darbą. Ir spektaklyje jis loja kaip šuo. Kokia žeminanti ir kokia netaikli įžvalga! Tiesa, visų pirma žeminanti jos autorių. Juk visa tragedija ta, kad pjesė paprasčiausiai meluoja. Tragedija ta, kad netgi šunišku vadinamas darbas emigracijoje yra geriau nei pats nešuniškiausias darbas Lietuvoje. Jei Ivaškevičius yra teisus, nebūtų buvę prasmės statyti paties spektaklio, nes emigracijos problema paprasčiausiai nebūtų egzistavusi… Taigi, kitais atžvilgiais geniali pjesė yra visiškai neteisinga, nes tendencingai nutyli apie tokį teisingumą, kurį šimtų tūkstančių žmonių likimams suteikė nekenčiamoji emigracija. Ko gero, šimtą kartų „išvaryti“ dar neužtenka, kad būtų pripažinta ši labai skaudi tiesa. Aišku, ją pripažinus Ivaškevičiui būtų kilę kitų didelių problemų, susijusių su politinės plotmės nebuvimu jo kūrinyje.

Taigi, šimtas pirmasis „Išvarymas“ LNDT scenoje. Ką mes matome? Tikrasis ir nesumeluotas lietuvis Vandalas tyčiojasi iš #metoo judėjimo, prie jo negrabiai prisideda ir jaunasis kolega, atliekantis pagrindiniu formaliai laikomo personažo Beno Ivanovo vaidmenį. Žiūrovų salė pratrūksta juokais. Toliau Vandalas tyčiojasi iš scenos duobėje esančių muzikantų. Salė vėl pratrūksta juokais. Koks puikus simbolis to nuolatinio pasityčiojimo tiek iš tarpasmeninių santykių kultūros, tiek iš kultūros pačia bendriausia šio žodžio reikšme! Koks puikus ženklas, kad čia, šitame mažame šventame lietuviškame mikrokosme, minėti dalykai gali būti ir yra verti netašyto stuobrio pajuokos! Ir tai parodo pats mylimiausias Lietuvos „marozas“, už scenos ribų neseniai atradęs dvasinę pusiausvyrą ir dar rašantis knygą, kurią spektaklio metu, be abejo, sugeba probėgšmais pareklamuoti. Visiška ir galutinė apoteozė vaizdinio, kodėl žmonės „varo“ iš Lietuvos. Šiuo metu Lietuvoje nėra, o ir ateityje tikriausiai dar ilgai nebus tokio organiško reiškinio, kuris tokiu dideliu mastu ir tokiu koncentruotu pavidalu atspindėtų nepataisomai iškrypusį Lietuvos stuburą.

Pabaigoje dėl draminio efekto, matyt, reikėtų pakalbėti apie kokį išrišimą, kad ne viskas yra taip blogai, na ir taip toliau, ir panašiai. Suprask, lygiai taip pat kaip ir „Išvarymo“ pabaigoje, kur visi personažai sugrįžta į savo vietas smagiai ir draugiškai nusiteikę, linksmi, visus sunkius savo nuotykius lyg ranka nubraukę, taip primindami žiūrovui, kad visa tai tebuvo vaidinimas teatro scenoje. Deja, tie, kurie kasdien minėtus dvidešimt eurų pakloja bilietui į vieną pusę, o ne įėjimui į LNDT salę, tie, kurie „išvaro“ ir yra nuolat „varomi“ iš tiesų, o ne teatro scenoje, vien savo egzistavimu neleidžia statyti smėlio pilių savo galvose, tekstuose ir sąvokose. Kadangi vis dar esame „varomi“ iš Lietuvos tik statistikoje, o ne sveiku protu suvokiamu mastu, šia liūdna proga norėtųsi palinkėti didelės sėkmės, stiprybės ir orumo visiems „išvarytiesiems“ ir tiems, kurie dar bus „išvaryti“. O jų bus. Jų bus dar daug.

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"