Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Sėkmingo žmogaus istorija 

2017 kovo 29 d. 13:22
 KAM Baltojoje salėje Ramutė Vaičaitienė apdovanojama už pasižymėjimą  karo tarnyboje
 KAM Baltojoje salėje Ramutė Vaičaitienė apdovanojama už pasižymėjimą  karo tarnyboje
Asmeninio archyvo nuotrauka

Vis sielą kapitonė, medicinos mokslų daktarė ir karo psichologė Ramutė Vaičaitienė atidavė nepriklausomos Lietuvos karių dvasiniam gyvenimui stabilizuoti, nes kariuomenėje reikalingi stiprūs ne tik kūnu, bet ir dvasia žmonės.

Kai man buvo šešeri, močiutė paprašė pasemti vandens iš šulinio, nes pati sunkiai vaikščiojo. Mudu su broliu buvom dar visai maži ir prisėmėm per daug pilną kibirą. Jį traukti į viršų ėmėsi trimis metais vyresnis brolis, o aš turėjau palaikyti rankeną, kad nesisuktų atgal. Žinoma, rankenos neišlaikiau, ir ji, besisukdama atgal, trenkė man per veidą. Laimei, išmušė tik vieną priekinį dantuką. Buvo šiek tiek kraujo... Išsigandusi nubėgau pas močiutę į „sterblę“ (ji vis sėdėdavo ant kėdės, dėvėjo ilgas sukneles). Močiutė mane nuramino, paglostė galvelę ir ištarė: „Kaip gerai, kad angelėlis tave saugojo“. O saugojo jis ir dar kartą, kai žiemą įkritau į properšą Neryje. Kartu čiužinėję vaikai ištraukė, pasisodino ant rogučių, greit parvežė namo ir paguldė į lovą („kad tėvai nesužinotų“).

Keletą kartų alpau mokykloje, bažnyčioje, kritau nuo kopėčių, nes karščiuodama rinkau vyšnias. Vos neatsitrenkiau į plyteles, vėlgi prie šulinio... Bet lyg kokia nematoma ranka padėjo neužsigauti.

Kartą teko keisti skrydį iš Niujorko, nes pasirinkau trumpesnį buvimo laiką. Kaip tik kitą dieną, mano numatyto išskridimo laiku, užsidegė lėktuvas...

Neramumų draskomame Irake tarptautinės misijos metu supykę vietiniai irakiečiai šaudė už durų ir tik stebuklingai į galvą šovusi mintis vesti su jais derybas išgelbėjo nuo sužeidimų ar net tragiškos baigties.

Kartą viduržiemį mano automobilį sumėtė ant apšalusio kelio ir, lekiant į griovį, man į kaktą trenkė kalnų slidės, kurias nepririštas vežiau mašinoje...

Galima manyti visaip, bet svarbiausia mintis, kuri ateina į galvą, kai pamąstau apie savo aktyvų ir kupiną tokių įvykių gyvenimą: išbandymai, pamokos, kurias turiu atpažinti ir išmokti, man yra siunčiama, kad įgyčiau stiprybės. Kad be reikalo nerizikuočiau, o labiau apgalvočiau. Kad pasikliaučiau intuicija...

Biomedicinos mokslų daktarė Ramutė Vaičaitienė

Su kapitone, medicinos mokslų daktare ir karo psichologe Ramute Vaičaitiene, Lietuvos kariuomenės Dr. Jono Basanavičiaus Karo medicinos tarnybos Karo psichologijos skyriaus viršininke, Karo akademijos docente beigi Vilniaus Respublikinės universitetinės ligoninės oftalmologe Ramute Vaičaitiene, rodos, esame pažįstamos jau kadai kada, net nepamenu, kaip įvyko ta pažintis. Gal tikrino mano akis, gal per „Guostę“, Vilniaus įgulos karininkų ramovės moterų vokalinį ansamblį, kuriame dainuoja ir čia mano pristatoma ponia karininkė Ramutė.

„Guostė“ su savo repertuaru (lietuvių liaudies dainomis ir lietuvių bei Vakarų Europos kompozitorių kūriniais) išvažinėjo pasaulį, išdainavo Lietuvoje ir svetur gražių dainelių, kurios sujudino ne tik tautiečių širdis. Praėjusių metų pabaigoje „Guostės“ moterys svečiavosi Kanadoje (Torontas), dovanodamos Kanados lietuviams kaip padėką už pagalbą Lietuvai ir kariuomenei gražų koncertą Toronto bendruomenėje, patirdamos daug naujų įspūdžių susitikimuose su tautiečiais ir lankydamos įsimintinas tų kraštų vietas, pagerbdamos lietuvius, atgulusius Kanados žemėje.

Ji pati su vyru Kęstučiu užaugino tris sūnus, ir aš retsykiais pamanau – štai papildymas Lietuvos patriotų kovotojų dėl Lietuvos laisvės būriui...

Bet visą sielą Ramutė Vaičaitienė atidavė nepriklausomos Lietuvos karių dvasiniam gyvenimui stabilizuoti, nes kariuomenėje reikalingi stiprūs ne tik kūnu, bet ir dvasia žmonės. Ypač dabar, kai pasaulio ašis pakrypo permanentinio Trečiojo pasaulinio karo link, o mūsų planetoje retėja saugių ir gražių valstybių, miestų bei kitų vietovių plotai. Ramutė turi daug dvasios stiprybės, kurios jai reikia nuolat, kad galėtų stiprinti dvasią jaunų kareivių, pasiryžusių ginti Tėvynę įvairių pavojų akivaizdoje. Juk kas žino, kada ateis valanda, kai ims pildytis Maironio žodžiai: daugel žuvo sūnų.../kas krito kovoj, tie didvyriai... Ji pati su vyru Kęstučiu užaugino tris sūnus, ir aš retsykiais pamanau – štai papildymas Lietuvos patriotų kovotojų dėl Lietuvos laisvės būriui...

***

Ramutė su tėveliais po apdovanojimo / Asmeninio archyvo nuotrauka
Ramutė su tėveliais po apdovanojimo / Asmeninio archyvo nuotrauka

Ramutės gimtinė – gražus Vilniaus kampelis pušynuose, šalia Neries, šiuo metu turintis Karačiūnų giraitės vardą. Mokykloje ji buvo guvi mokinė, kuriai rūpėjo ir literatūra (mėgo eilėraščius), ir matematika, ir biologija, ir medicina. Lankė nuo namų gana nutolusią vidurinę mokyklą Antakalnyje, tad jos mokslo diena prasidėdavo anksti ryte, o baigdavosi po repeticijų (dainavo „Liepaitėse“, po to mokyklos chore) vėlai vakare. Ėjo 1978–1979-ieji, abiturientiški, metai, kai turėjo apsispręsti, kur pasukti renkantis aukštąjį mokslą. Manė, kad kilniausia specialybė yra medicina, imdama pavyzdžiu savo senelį, kuris buvo savamokslis kaimo gydytojas, turėjęs „Vaistų knygą“, iš kurios sėmėsi išminties. Tad ir ji, pagal giminės polinkį, pasirinko Kauno medicinos institutą.

Kauno klinikose Ramutė atliko praktiką akių ligų skyriuje internatūroje, bet jai teko dirbti ne vien akių ligų gydytoja. Studijos ir praktika, kaip įprasta medicinoje, buvo ilgos. Ramutė gavo paskyrimą dirbti Klaipėdos ligoninėje, kuri anuomet buvo žymi gydymo įstaiga akių ligų gydymo srityje. Ir būtų išvažiavusi į Klaipėdą, bet vyro tėvai, kauniečiai, labai prašė pasilikti Kaune.

Kaune tuomet trūko anesteziologų, bet ne okulistų, tai po perskirstymo praėjo ir sunkų darbo operacinėse kelią, ypač kai klinikose būdavo operuojama ir dienomis, ir naktimis, o jaunoji moteris vis kiek padirbusi laukdavosi vaikelio. Sūnūs gimė beveik vienas po kito, nes ištekėjo jauna.

1988 m. Ramutė ištrūko pirmajai kelionei į Vengriją ir Vokietiją. Mat, labai norėjo pakliūti į užsienį, kaip ir visi sovietų „lageryje“ uždaryti mūsų tėvynainiai. Užsienyje pamatė daug šviesios laisvės, iki tol neregėtų muziejų ir menų, tad gal ir jos vaikai, kurie gimė tais ribiniais Lietuvos išsilaisvinimo (1988–1991) laikais, jos nuomone, yra palinkę į menus.

1993 metais Lietuvos kariuomenei reikėjo akių gydytojo. Karo ligoninė Kaune, kurios administracija buvo įsikūrusi E. Ožeškienės gatvėje, anuomet buvo atkuriama ir laikoma perspektyvia, ir Ramutė skubiai buvo priimta dirbti kaip gydytoja specialistė.

Buvo pats atgimusios nepriklausomos Lietuvos kūrimosi įkarštis. Buvo laisvė, svajonės, polėkis, tautos atgimimas ir formavimasis.

Prisimena pirmąjį savo darbo kabinetą: jokios darbui reikalingos aparatūros, tik darbo stalas ir kėdė. Iš senos Karo ligoninės susirankiojo reikalingus baldus ir aparatūrą. Lentelę, kuri reikalinga pridengti akis, kai tikrinamas regėjimas, jos vyras Kęstutis išdrožė iš specialus plastiko. Abiems Vaičaičiams darbų buvo iki kaklo, o mažučiai vaikai prižiūrėjo vienas kitą – septynmetis, grįždamas namo iš mokyklos, paimdavo keturmetį broliuką iš vaikų darželio.

Kadangi šeima su trimis mažamečiais vaikais Kaune neturėjo kur gyventi, Vaičaičiai pradėjo planuoti kraustytis į Vilnių, kur gyveno Ramutės tėvai. Anuo metu Karačiūnai (kelių trobų kaimelis pušyno gelmėje) buvo nuošalus tylus žalias Vilniaus pakraštys. Ir šiandien jis primena kurortą su kvapniu, ozono prisotintu oru. Tėvų name, kur dažnai atvažiuodavo ir Ramutės sesuo ar brolis su šeimom, buvo ankšta. Vaičaičiai savo jėgomis pradėjo statytis namą greta tėvų namų. Buvo pats atgimusios nepriklausomos Lietuvos kūrimosi įkarštis. Buvo laisvė, svajonės, polėkis, tautos atgimimas ir formavimasis. Erdvusis namas vis dar iki galo neįrengtas, nes darbštieji Vaičaičiai neturi kada, o užaugę sūnūs iškriko kitur, pasirinkdami darbus pagal savo meninius pomėgius.

"Guostės" koncertas Toronte lietuvių bendruomenei. Ramutė dėkoja išeivijai už paramą Lietuvai / Asmeninio archyvo nuotrauka
"Guostės" koncertas Toronte lietuvių bendruomenei. Ramutė dėkoja išeivijai už paramą Lietuvai / Asmeninio archyvo nuotrauka

Dešimt metų Ramutė Vaičaitienė dirbo Medicininės ekspertizės komisijoje, kuri tikrino šauktinių į kariuomenę sveikatą, tinkamumą karo tarnybai. Kartu rašė disertaciją „Lęšiuko drumstys ir rizikos veiksniai pagyvenusių žmonių populiacijoje“, bendradarbiaudama su kauniečiais mokslininkais kardiologais (vadovas prof. P. Grybauskas), tyrinėjančiais mitybos, psichologinių ir kitų veiksnių įtaką lėtinėms neinfekcinėms ligoms. Iki šiol Ramutė neapleidžia anuomet įsisavinto akių ligų tyrinėjimo ir gydymo. Konsultuoja ligonius kai labai reikia kariuomenėje, o savaitgaliais gelbsti susižeidusius Vilniaus respublikinės universitetinės ligoninės skubios pagalbos skyriuje, kai reikalingas svarus oftalmologo žodis ir sprendimas.

Iš ryto apklausiu keletą žmonių, po to važiuoju pas karius, skaitau reikalingą literatūrą, gautus tyrimų duomenis verčiu iš anglų kalbos arba atvirkščiai, darau savo rezultatų santraukas anglų kalba.

Jauniausiam sūnui Žygimantui buvo tik metai ir aštuoni mėnesiai, kai jo mama įsitraukė į mokslinę veiklą. Kauniečiai, tyrinėdami infekcinių ligų rizikos faktorius, mitybos įtaką ligoms, įtraukė į savo grupę ne tik medikus, bet ir mitybos specialistus, oftalmologus. Daktarė Ramutė, tyrinėdama akių lęšiuko drumstį (kataraktą) ir jos rizikos faktorius, Kardiologijos instituto mokslinėje laboratorijoje apklausė ir apžiūrėjo daugiau kaip 600 žmonių. Buvo tiriama ir jų mityba, rūkymo įpročiai ir vitaminų vartojimas, cukraus kiekis kraujuje ir t.t.

„Iš ryto apklausiu keletą žmonių, po to važiuoju pas karius, skaitau reikalingą literatūrą, gautus tyrimų duomenis verčiu iš anglų kalbos arba atvirkščiai, darau savo rezultatų santraukas anglų kalba, nes žinau, kad su pranešimais teks keliauti į užsienio konferencijas“, – prisimena Ramutė.

Tyrimai parodė, kad lęšiukas taip greit nedrumstėtų ir gal jo nereiktų operuoti, jei žmonės laikytųsi tinkamos vitaminais praturtintos mitybos: pavyzdžiui, valgytų svogūnus, sūdytus lašinius (lęšiuko funkcijai palaikyti būtini fermentai ir vitaminai A, C, E) Su žodiniais ar stendiniais pranešimais, paruoštais savo būsimos disertacijos pagrindu, važinėjo į konferencijas Amerikoje, Australijoje, Europos valstybėse. Pradėjo organizuoti karo medicinos konferencijas Lietuvoje, pritaikydama svetur gautą tarptautinių konferencijų patirtį.

Jėgas atgaudavo sportuodama, bėgiodama miške, o žiemą kartu su vyru slidinėdami Kleboniškyje, vėliau Alpėse ir Vilniaus Liepkalnyje.

Pažinimo troškimas ir gyvenimo geismas šioje moteryje buvo toks stiprus, kad nušlifavo visapusišką asmenybę, gebančią vienu metu užsiimti keletu darbų: akių ligomis okulisto kabinete, karių psichologijos problemomis Lietuvoje ir svetur.

Naktį temperatūra laikydavosi 35–40 laipsnių karščio, dieną pasiekdavo net 50.

2003 metų pradžioje iškilo reikalas siųsti Lietuvos karius ir karo specialistus į misijų regionus – Iraką ir Afganistaną. Kovo mėnesį atrankos principu į Iraką nutarė išsiųsti keturis kariškius: traumatologą, terapeutą, bendrosios praktikos slaugytoją ir oftalmologę Ramutę. Jie buvo nuskraidinti į Kuveitą, karių stovykloje laukė galutinės įkurdinimo vietos, kuriuo tapo didelis ispanų atplukdytas laivas „Galicia“. Iki jo erdviame sandėlyje vienu metu buvo apgyvendinta daugiau kaip šimtas penkiasdešimt žmonių. Miegojo visi vienoje patalpoje, kažkokiu būdu sugebėdami persirenginėti dienai ir nakčiai. Naktį temperatūra laikydavosi 35–40 laipsnių karščio, dieną pasiekdavo net 50.

Pirmą atvykimo savaitę europiečių organizmas dar nebuvo kaitros įvargintas, tad net vandens nelabai pageidavo. Bet kai atvykėliai atsidūrė Irako įlankoje prisišvartavusiame ispanų laive, kuriame buvo įrengta nedidelė ligoninė, prasidėjo intensyvus ir pavojingas darbas. Kajutė, skirta darbui ir miegui, buvo nedidelė, o lovos trim aukštais.

Ligoninės vyr. gydytojas nekalbėjo angliškai, tiktai ispaniškai, vertėjai darbui su vietiniais daugiausia buvo ispanai. Um Qasro (toks miestelio pavadinimas) apgriauta ligoninė buvo be įprastų lovų ir tvarstomųjų, be vandentiekio. Nors kartą ar du per savaitę ligonius reikėdavo konsultuoti laive, į kurį veržėsi minios arabų su savo nusiskundimais ar net sunkiomis ligomis. Tarp laivo ir miesto ligoninės buvo apie 10 kilometrų atstumas, tad gydytojai į miestą važiuodavo su apsauga – pasiskirstę dienomis: vieną dieną traumatologas, kitą dieną terapeutas, trečią – akių ligų gydytoja Ramutė Vaičaitienė. Penktadienis turėdavo būti išeiginės, bet ne visada.

Pagaliau imi kitaip vertinti tai, ką turi namuose, kitaip vertini ir patį gyvenimą.

Misijose pabuvę specialistai ir kariai pradeda kitaip vertinti ir branginti tai, ką turi čia, Lietuvoje. „Namuose palikau tris mažus vaikus ir vyrą, taip pat mokslinį darbą, – sako Ramutė. – Nesaugumo jausmą nugalėjo noras pažinti, išmokti kai ką naujo, padėti nelaimingiems žmonėms, na, dar ir neįkainojamos patirties dirbant su koalicijos partneriais užsitarnauti. Pagaliau imi kitaip vertinti tai, ką turi namuose, kitaip vertini ir patį gyvenimą“.

Ji prisiminė mirtinai pavojingą epizodą, kai susierzinę vietiniai gyventojai ėmė šaudyti ligoninėje už mažos patalpos, kurioje buvo susirinkę pagalbą teikiantis personalas ir gydytojai, durų.

„Garsas ir triukšmas buvo toks netikėtas ir baisus, atsimušdamas į lentines duris, kad nebežinojai, ar gyvas išliksi, ar ne. Esi ne vienas patalpoje, nes su tavimi žmonės, pasiaukoję padėti kitai tautai, kurios tu nepažįsti, bet nori jai pagelbėti, – pasakoja moteris. – O galvoje sukasi mintys apie Tėvynę, namus, apie ten likusius vyrą ir sūnus, kurie gali likti našlaičiais, jei apsauginiai neišlaikys durų ir kulkos pasipils čia į palatą. Tai buvo išbandymas: likimu, laime, pasikliovimu Aukščiausiąja Esatimi. Tokiomis akimirkomis prieš akis pralekia gyvenimas ir atsisveikinimo su artimaisiais jausmai, kurie sumišę blaškosi mintyse ir visoje Tavo esybėje.“

Tąkart nuo galimos tragedijos išgelbėjo drąsa kalbėtis ir derybos su vietiniais žmonėmis, kurie nieko kito nenorėjo tik gydytis, norėjo vaistų akims, vaistų skausmui malšinti, tvarsčių žaizdoms aprišti.

„Kai praeina mirtinas pavojus ir likimas suteikia šansą išgyventi, kur kas labiau brangini tai, ką namuose turi, apsisprendi kasdien būti geru, mylėti, kuo dažniau parodyti artimui meilę,“ – teigia Ramutė.

Tada ir karštis nebebaisus, ir tie patys ankštos kajutės veidai ar kokia netvarka nebeerzina, ir laikas tarsi greičiau bėga, ir tas pats keistai šviesiai mėlynas dangus su keliomis žvaigždėmis jo dugne tampa guodžiantis.

Vyrai ne tik kariuomenėje, bet ir namuose - sūnūs Vytautas, Algirdas ir Žygimantas šypsosi, kad nepasirinko kariškos profesijos, gal anūkėlis Rapolas bus daktaru? / Asmeninio archyvo nuotrauka
Vyrai ne tik kariuomenėje, bet ir namuose - sūnūs Vytautas, Algirdas ir Žygimantas šypsosi, kad nepasirinko kariškos profesijos, gal anūkėlis Rapolas bus daktaru? / Asmeninio archyvo nuotrauka

***

Kitoks gyvenimas teka Lietuvoje, Vilniaus Karo akademijoje ir Kaune, kur yra Karo medicinos tarnyba, ir Druskininkuose, kur įkurdintas Karių reabilitacijos centras. Visur reikia dalyvauti Ramutei Vaičaitienei, kaip psichologų viršininkei, nes jai priklauso aplankyti kolegas, kur šalia karių budi psichologai, veda jiems užsiėmimus, padeda spręsti konfliktus, įveikti adaptacijos sunkumus ar kylančią įtampą bendraujant.

Gal šiek tiek sutirštinau spalvas, nes psichologo pagalbos ne dažnam kariui prireikia. Psichologas turi atsidurti šalia tų, kuriuos ima nerimas, netikrumas, negebėjimas išlikti motyvuotam ar ieškant kito profesinio pasirinkimo.

Modernios Lietuvos kariai – tai ne buvusios Sovietų sąjungos ar Rusijos šauktiniai, generolų nutrenkiami į toliausius pavojingus pakraščius, kaip Vidurinė Azija, Afganistanas, kur jaunas žmogus gali taip paprastai, lyg kokia žolė, mirti pakirstas priešo.

Psichologas kariui yra pirmasis pagalbininkas, kai suima nerimas, pasiilgstama namų ar nepasitikima savo galiomis. Karo psichologas stebi ir mato ne tik jaunučius „neapsiplunksnavusius“ kareivėlius. Kaip patarėjas jis stebi ir tuos, kurie, pradėję karinę tarnybą nuo nulio, kyla karjeros laiptais, tampa majorais ar generolais. Tiems, kam vienokiu ar kitokiu gyvenimo atveju reikalingas psichologo žodis, jo patarimas. Naujoviškai mąstantiems jauniems karjeros vadams irgi reikalingos psichologinės pamokos, kaip elgtis, kad pirminis idealizmas tarnauti savo kraštui ir Tėvynei švelniai nukryptų į karjeros siekį, verčiantį mąstyti, daryti, tikėti savo darbais ir savo sėkme, kad susivoktų, kaip pasielgti krizių situacijose, kaip išmokti dirbti komandoje, ypač dabartiniu metu, kai tenka gyventi ir dirbti su labiau prityrusiais NATO karininkais ir kariais, kurie dosniai dalijasi savo patirtimi. Išmokti dalytis irgi yra menas.

Kapitonė Ramutė Vaičaitienė, kuri karo tarnyboje jau dvidešimt treji metai, yra pelniusi padėkų ir karinių apdovanojimų, džiaugiasi galėdama perteikti savo patirtį tiems, kurie dar tik pradeda savo karinę karjerą ir svajoja kopti į generolo viršukalnes. Prasminga, įdomi, reikalinga ir rizikinga tarnyba.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika