Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Samuelis Bakas: prigavęs mirties angelą 

2017 lapkričio 15 d. 11:20
"Kad ir kas būtų, - Roma, Paryžius ar Niujorkas - savo paveiksluose nuolat tapau Vilniaus sienas", - prisipažino Samuelis Bakas. /
"Kad ir kas būtų, - Roma, Paryžius ar Niujorkas - savo paveiksluose nuolat tapau Vilniaus sienas", - prisipažino Samuelis Bakas. /
Romo Jurgaičio (LŽ) nuotraukos

Šiandien, lapkričio 15-ąją, Vilniaus rotušėje dailininkui litvakui Samueliui Bakui (g.1933) bus įteiktos sostinės garbės piliečio regalijos. JAV gyvenantis menininkas atsidurs garbingoje draugijoje greta poeto Tomo Venclovos ir prezidento Ronaldo Reagano. Penkioliktasis Vilniaus garbės pilietis, be kita ko, atidarys Naugarduko gatvėje savo vardo muziejų.

S. Bakas gimė 1933-iaisiais Vilniuje, nuo vaikystės visus stebino piešėjo talentu. Per Antrąjį pasaulinį karą šeima pateko į Vilniaus getą. Mėgstamas užsiėmimas leido berniukui kiek atitrūkti nuo šiurpios kasdienybės – draugų, artimųjų žūčių.

1943 metais gete buvo surengta profesionalių menininkų paroda. Devynmečio Samuelio globėjų rašytojų Avromo Suckeverio ir Šmerelio Kačerginskio pastangomis joje atsirado ir jaunojo dailininko piešinių.

„Kai esi laikomas mirusiu, žydų kultūroje tai reiškia didelę sėkmę. Mat šitaip suklaidinamas mirties angelas, ieškantis dar vienos aukos.“

Slepiantis nuo sunaikinimo jaunajam dailininkui su mama teko ištisus mėnesius glaustis Bernardinių vienuolyno archyve. Samuelio tėvą naciai sušaudė 1944-aisiais Paneriuose, kai iki geto išlaisvinimo buvo likusios vos kelios dienos.

Po karo Samuelis su mama trumpai gyveno Lodzėje, vėliau – perkeltųjų stovykloje (DP) netoli Miuncheno. 1948 metais įkūrus Izraelio valstybę, S. Bakas emigravo į Jeruzalę, mokėsi Bezalelo meno ir dizaino akademijoje. Atlikęs karinę tarnybą, 1956-aisiais persikėlė į Paryžių, baigė Aukštąją dailės mokyklą.

Per trisdešimt metų dailininkas išmaišė visą Europą, dažnai keitė gyvenamąją vietą, kol 1993-iaisiais apsistojo Bostono priemiestyje. Čia gyvena ir kuria iki šiol.

Gimtąjį Vilnių S. Bakas pirmą kartą išvydo po daugiau nei 50 metų pertraukos, 2001-aisiais, kai buvo atidaryta jo paroda „Sugrįžimas“, lietuvių kalba pasirodė dailininko prisiminimų knyga „Nutapyta žodžiais“.

Kai mirtis ieškojo aukų

– Savo kūryba, apskritai – visu gyvenimu, liudijate atmintį ir praradimus. Štai net du skirtingi šaltiniai internete skelbia, kad 2002-aisiais, netrukus po parodos „Sugrįžimas“, mirėte... Ko gero, simboline prasme tai – tiesa: sovietmečiu, iki 1990-ųjų, Lietuvoje apie jūsų buvimą mažai kas žinojo, – kalbinome gimtinėje viešintį Samuelį Baką.

– Kai kurie žmonės apie mane, mano vaikystės metus gete žino tik iš bibliotekininko Hermano Kruko užrašų. Tiesiog niekas nepasidomėjo, ar apskritai gyvenau. (Juokiasi.)

Kai esi laikomas mirusiu, žydų kultūroje tai reiškia didelę sėkmę. Mat šitaip suklaidinamas mirties angelas, ieškantis dar vienos aukos. Todėl man smagu apie tai iš jūsų išgirsti. (Nusišypso.)

– Be to, jūsų kūryboje saugoma holokausto aukų atmintis.

– Ką gi, atmintis yra kūrybinės veiklos stimulas. Kas mes, jei ne didžiulė atminties talpykla? Visas mūsų pasaulis sudarytas iš to, ką prisimename ir išmokstame.

Atmintis – svarbu. Kai esi kilęs iš pasaulio, kuris patyrė tiek kančių ir buvo sunaikintas, negali jo pamiršti. Veikia ne tik asmeninės netektys – tada dar buvau vaikas, – bet matai ir suaugusiuosius, kaip jie mėgina susitaikyti su artimųjų praradimais. Tad man tai labai svarbi tema.

Viena esminių žmogaus prigimties ypatybių ta, kad mes nesugebame pasimokyti iš klaidų, nekartoti siaubingų dalykų, kurie nutiko seniau.

Litvakas dailininkas Samuelis Bakas kol kas Vilniui dovanoja 125 paveikslus.
Litvakas dailininkas Samuelis Bakas kol kas Vilniui dovanoja 125 paveikslus.

Dėkingas, kad gyvenimas eina

– Kaip jaučiatės dabar vaikštinėdamas Vilniaus gatvėmis?

– Pats savęs to klausiau, kai su žmona Heidy Josee išėjome į miestą. Jausmai prieštaringi. Viena vertus, didžiulis liūdesys. Užsukome į kiemą, kuriame gyventa gete. Jergutėliau, pamaniau, praėjo jau daugiau kaip 70 metų. Užplūdo visokie prisiminimai.

Bet drauge – ir dėkingumo jausmas. Tik nežinau kam. Kad čia esu, kad gyvenimas eina, kad atidaromas mano kūrinių muziejus. Atvažiuos dukros, taip pat anūkai...

– Ar užsukate į Bernardinių vienuolyną?

– Buvau kelis kartus su anūkais, dukromis. Vietoje, kur slėptasi su mama, veikė kavos aparatais prekiaujanti firma.

Užėjau, jaučiausi keistai, naujos grindys... Ten, kur slėpėmės, po dokumentų šūsnimis vos kelių centimetrų gylyje buvo palaidota moteris. Apie ją sužinojau tik vėliau, tada man niekas nesakė. Ji mirė slapstydamasi. Jie nežinojo, ką daryti su kūnu, todėl tik paguldė į duobę ir apipylė žemėmis.

Gyvenimas kartais pranoksta literatūrą.

Samuelis Bakas ir rašytojas, Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus vadovas Markas Zingeris.
Samuelis Bakas ir rašytojas, Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus vadovas Markas Zingeris.

Paryžius, Vilniaus priemiestis

– Esate paskelbtas Vilniaus garbės piliečiu. Ką jums reiškia šis apdovanojimas?

– Tai ypatingas įvykis. Jokiu būdu nelaikau to asmeniniu nuopelnu, net kaip dailininkas. Iš tiesų jaučiu, kad toks pripažinimas rodo norą į gyvenimą sugrąžinti atminimą, kuris ilgai buvo slepiamas. Miestas buvo didžiulis, ir trečdalis jo gyventojų buvo pasmerkti sunaikinti.

Tad šiuo apdovanojimu pripažįstama, kad tokia praeitis buvo. O aš tik jai atstovauju.

– Vilnius jums – prarastasis rojus ar kančios vieta?

– Ir tas, ir tas. Kiekvienas atrandame tokį pasaulį, kokiame gimėme. Man tas pasaulis buvo Vilnius. Noriu pasakyti, kad katė ir šuo, su kuriais gyvenau, buvo kilę iš Vilniaus. (Nusijuokia.) Kad ir kas būtų, – Roma, Paryžius ar Niujorkas – savo paveiksluose nuolat tapau Vilniaus sienas.

– Net Paryžiaus bažnyčių apsuptyje išvydote Vilnių.

– Taip. Mano vaikystės prisiminimuose Paryžius buvo Vilniaus priemiestis. (Nusišypso.)

Darė, kaip liepė M. Chagallas

– Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejuje atsiranda jūsų kūrybos erdvė. Kiek darbų padovanosite gimtajam miestui?

– Kol kas sulygome dėl 125 paveikslų. Muziejus dar tik kuriasi. Norėčiau, jog jis turėtų daugiau darbų, kad ekspoziciją nuolat būtų galima keisti, atnaujinti. Ir kad prireikus jų būtų galima paskolinti kitiems meno centrams.

– Ar gyvendamas Paryžiuje sutikote garsių litvakų dailininkų? Tarkime, Marcą Chagallą ar Jacques‘ą Lipchitzą?

– M. Chagallą sutikau ne Paryžiuje, o Tel Avive, kai buvau šešiolikos ar septyniolikos metų. Draugai surinko šūsnį mano darbų, ragindami parodyti juos dailininkui viešbutyje. Jis negalėjo man skirti daug laiko, tik liepė išdėlioti piešinius. Tuoj pat jais nuklojau lovą. Mama buvo drauge, labai jaudinausi. Jis žiūrėjo, žiūrėjo, tada priėjo prie manęs, patapšnojo per petį ir pasakė: „Tęsk, mano berniuk, tęsk!“

Aš ir tęsiau. Manau, tai pats geriausias patarimas, kurį galima duoti jaunam menininkui – tęsk. Nes jei būsi pakankamai kūrybingas tęsti ir sumokėti už tai savą kainą, galbūt tau galiausia pasiseks.

– O daugiau sutikote? Man dar maža.

– Ilgus metus labai šiltai bendravome su A. Suckeveriu, vienu geriausių žydų poetų. Tragedija, kad puiki jo poezija yra beveik neišverčiama. Jis buvo poetas novatorius, naujų žodžių kūrėjas. Ir tikrai vertesnis Nobelio literatūrinės premijos nei Isaacas Bashevis Singeris.

Su žmona Heidy Josee. Į Samuelio Bako muziejaus atidarymą atvyks vaikai ir anūkai.
Su žmona Heidy Josee. Į Samuelio Bako muziejaus atidarymą atvyks vaikai ir anūkai.

Kas šiandien pasaulio meno sostinė

– XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje įvyko tikras sprogimas – staiga radosi tokia daugybė žydų dailininkų. Kuo jūs aiškintumėte šį fenomeną? Juk iki tol dėl religinių sumetimų vizualusis menas jiems buvo draudžiamas.

– Tai gana sudėtingas dalykas. Pirmiausia, susijęs su ekonomika. Nes turtingesnėse žydų bendruomenėse, net prieš 2000 metų, buvo labai daug meno apraiškų. Tačiau dėl iliustracijų draudimo, knygos, tekstai ėmė vyrauti. Tiesiog nebuvo tinkamų aplinkybių meno kūrybai. Menas virto paprastu amatu, perduodamu iš kartos į kartą.

„Menininkai juk visada ieškojo rojaus kur nors kitur. Paryžių keitė Niujorkas, o šiandien – internetas.“

Kai kurios knygos vis dėlto buvo iliustruotos, tarkime, Pesacho Sederio Agada, tačiau galime spėti, kad piešinius kūrė ne žydų dailininkai.

O kai bendruomenės pradėjo laisvėti, ypač Vokietijoje, radosi galimybių talentingiems žmonėms kurti meną. XIX amžiuje religijos įtaka silpo ir meninių poreikių turintys žydai maištavo prieš aplinką, šeimą. Atsisakyti religinių nuostatų buvo visai normalu. Taip iškilo garsūs žydų menininkai, tarkime, Camille‘is Pissarro – iš Portugalijos ar Amedeo Modigliani – iš Livorno sefardų.

O Paryžius viliojo kaip fantastiškas inkubatorius, į jį plūdo talentingi kūrėjai iš daugelio Europos regionų. Menininkai juk visada ieškojo rojaus kur nors kitur. (Nusišypso.) Paryžių keitė Niujorkas, o šiandien – internetas.

GOOGLE rekomenduoja
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika