Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Režisierių filmas pamokė gyvenimo 

2019 vasario 22 d. 15:00
Talino kino festivalyje „Black Nights" pristatytas režisieriaus Ernesto Jankausko
ilgametražis vaidybinis filmas „Čia buvo Saša“.
Talino kino festivalyje „Black Nights" pristatytas režisieriaus Ernesto Jankausko ilgametražis vaidybinis filmas „Čia buvo Saša“.
Alinos Ožič nuotrauka

Neseniai Estijoje vyko prestižinis Šiaurės Europoje tarptautinis Talino kino festivalis „Black Nights“. Į jo oficialią konkursinę debiutuojančių režisierių programą pirmą kartą buvo įtrauktas lietuvių kūrinys – Ernesto Jankausko ilgametražis vaidybinis filmas „Čia buvo Saša“. Tai socialinė drama, liečianti jautrią temą – globėjų šeimos ir jos ketinamo įsivaikinti vaiko santykius.

Iki šiol režisierius E. Jankauskas buvo žinomas kaip įvairius apdovanojimus pelnantis reklamos kūrėjas, tarptautiniu mastu įvertinto ir „Sidabrinę gervę“ gavusio trumpametražio filmo visai šeimai „Anglijos karalienė pagrobė mano tėvus“ (2014) režisierius. Talino festivalis, pasak kūrėjo, buvo puiki galimybė išgirsti profesionalų nuomonę, kuri kino pasaulyje yra esminis dalykas.

Jeigu globos namuose pilna vaikų, vadinasi, mūsų visuomenė negirdinti.

Filmo „Čia buvo Saša“ komanda ruošiasi kitiems jo pristatymams svetur, o premjera Lietuvoje numatyta šios vasaros pabaigoje. Išgirsti žiūrovų nuomonę baugu, tačiau smalsu. O kol kas „Dansu films“ studijos filmavimo aikštelėje ramu. Laikas atsipūsti, nes vėliau lauks naujas startas. Pasak režisieriaus, kino projektas nuo A iki Z paprastai trunka iki trejų metų, o filmavimas – gana koncentruotas, užtenka trijų, penkių mėnesių.

Sašos vaidmenį atliko jaunasis aktorius Markas Eimontas. / Asmeninio archyvo nuotrauka
Sašos vaidmenį atliko jaunasis aktorius Markas Eimontas. / Asmeninio archyvo nuotrauka

Gyveno kino studijoje

E. Jankauskas kine nėra debiutantas – sukasi čia kone du dešimtmečius. Vilnietis pasakojo, kad „gyventi“ į kino studiją išėjo būdamas vos devyniolikos. 1993-iaisiais į Lietuvą atvyko garsus amerikiečių kino prodiuseris Fredas Weintraubas. Atvykęs pradėjo kloti kino pramonės pamatus. Susiradęs komandą ją apmokė – išaugino daug profesionalų. Per ketverius metus „Warner Brothers“ užsakymu buvo nufilmuota 52 epizodai serialui „Naujieji Robino Hudo nuotykiai“. Kiti projektai – ne mažiau svarbūs. „Mokykla ir universitetas drauge – daug sužinojome. Galima sakyti, kad prie kiekvieno žmogaus stovėjo po amerikietį, kalbėjomės, darėme... Žinoma, jiems buvo svarbūs pinigai, o man ši patirtis atvėrė didelius horizontus“, – pripažino režisierius.

Ernestas paauglystėje išgyveno maištingą periodą: su draugais grojo pankroką, bėgdavo iš pamokų. Žinoma, tai nepatiko nei tėvams, nei aplinkos žmonėms. O į kiną pateko ganėtinai atsitiktinai. „Tuo metu amerikiečių kino kūrėjų komanda ieškojo žmonių, kurie kalba angliškai. Negalėjau pasigirti ypač geromis žiniomis. Atsimenu pirmą interviu – beveik pusės klausimų nesupratau, tiesiog atsakinėjau „yes“ arba „no“. Patikau, matyt, dėl to, kad visai nesinervinau, nebuvau susikaustęs“, – svarstė pašnekovas.

Dar viena šio bendradarbiavimo nauda – išmoko anglų kalbą. „Teko kalbėti vien angliškai, o kolegos vis pataisydavo klaidas... Iš amerikiečių daug sužinojau ir išmokau. Dauguma jų labai šilti, nuoširdūs, atviri, smalsūs. Tai skatino gyvenime siekti daugiau“, – sakė Ernestas.

Kino studijoje jam yra tekę dirbti viskuo: ir prodiuserio asistentu, ir pirmuoju režisieriaus asistentu. „Nežinau, kaip čia išėjo, bet režisūra niekados nebuvo mano siekiamybė, apie tai net negalvojau. Taip, patiko žiūrėti filmus, ir šis amatas... Sukaupiau daug žinių, išmanau, kaip reikia filmuoti“, – aiškino pašnekovas.

Ernestas Jankauskas kine ne debiutantas – šioje industrijoje sukasi kone du dešimtmečius. / Alinos Ožič nuotrauka
Ernestas Jankauskas kine ne debiutantas – šioje industrijoje sukasi kone du dešimtmečius. / Alinos Ožič nuotrauka

Ėmėsi režisūros

Imtis režisūros E. Jankauską pastūmėjo garsus amerikiečių atkuriamosios dokumentikos kūrėjas Robertas H. Gardneris. Jis yra pelnęs daugelį prestižinių kino įvertinimų, tarp jų – ir ne vieną „Emmy“ apdovanojimą. Būtent R. H. Gardneris pasodino Ernestą prie režisieriaus monitoriaus filmavimo aikštelėje ir pasakė: „Komanduok.“ „Sakau, negaliu – turiu bėgioti, nes toks yra pirmojo asistento darbas: suplanuoti, peržiūrėti visus scenarijus, reguliuoti, kur komanda juda... Bet nuo to pasakymo viskas ir prasidėjo“, – prisiminė kūrėjas.

Tuo metu jis aiškiai suprato, kad trūksta dramaturgijos išmanymo, nors ir turėjo stiprų profesinį pagrindą. „Turi skaityti, mokytis, būti kino gerbėjas, žinoti kitų režisierių kūrybą, suprasti, kas ir kodėl daroma. Kai mane visa tai pradėjo dominti, pasaulis visiškai pasikeitė“, – pabrėžė Ernestas.

Deja, Lietuvos kino studija bankrutavo, o senieji studijos pastatai buvo nugriauti... E. Jankauskas ir kiti kino pasaulio žmonės pradėjo dirbti laisvai samdomais kūrėjais. „Leidomės į reklamos sritį, režisavome reklamas“, – aiškino jis.

Nors pasiekta daug, visą laiką buvo juntamas tam tikras finansinis momentas – lubos virš galvos. Nepatiko ir raginimai negalvoti apie kokybę... Tad kartu su sutuoktine aktore Gabija Siurbyte apsisprendė įsteigti savo kompaniją. Tai buvo prieš vienuolika metų. Pradėję nuo reklamų, vėliau ėmėsi kurti filmus. Kompanija „Dansu films“ prisidėjo prie švedų kino juostų „Karališkieji brangakmeniai“, „Džentelmenai ir gangsteriai“ ir kitų užsienio šalių projektų. Pernai gimė bendras darbas – švedų televizijos serialas „Moscow Noir“, dar žinomas kaip „Dirigentas“, jau rengiamasi šio serialo naujo sezono filmavimams.

„Čia buvo Saša“ – pirmas rimtas ilgametražis E. Jankausko kaip režisieriaus darbas. Prieš tai jis buvo režisavęs kelis trumpametražius filmus, vienas jų – „Anglijos karalienė pagrobė mano tėvus“. „Supratau – noriu režisuoti, bet dar reikia daug ko išmokti. Pradėjau domėtis, perskaičiau galybę knygų, kaip rašyti scenarijus, dirbti su aktoriais. Bet kuo giliau į mišką... Vis dar jaučiu didžiulį nežinojimo potencialą. Taip pat žinau, kad žinojimas ateina iš nežinojimo“, – kupinas ryžto kalbėjo Ernestas. Jo teigimu, kinas yra neišsemiamas klodas – ir menas, ir istorijų pasakojimas. Ir forma, kuria kalbėsime.

Filmavimo aištelėje Ernestas Jankauskas ir jaunasis aktorius dvylikametis Markas Eimontas. / Asmeninio archyvo nuotrauka
Filmavimo aištelėje Ernestas Jankauskas ir jaunasis aktorius dvylikametis Markas Eimontas. / Asmeninio archyvo nuotrauka

Atviras sau

Kūrybinei komandai labiausiai rūpi istorijos: tai, kas įdomu, asmeniška, skaudina, juokina. „Kartu su žmona Gabija ir Birute Kapustinskaite pirmiausia nusprendžiame, ką vienu ar kitu kūriniu norime pasakyti, „perfrazuoti“ per kino juostą, kino amatą“, – praskleidė filmo gamybos užkulisius E. Jankauskas. Jis pabrėžė, kad nori būti atviras sau kaip kūrėjas. Tai esą svarbiausia.

Gera komanda, režisieriaus teigimu, itin sustiprina kūrybos rezultatus, pasuka tinkama linkme. „Jie niekada nemeluoja. Jei dailininkas pasako: šlamštas – ok. Ačiū. Kino operatorius Feliksas Abrukauskas yra nerealus. Esminė taisyklė, kuria remiuosi filmuodamas – visus sprendimus priimu pagal tai, ko reikia istorijai, nesivadovaudamas vien savo požiūriu, perspektyva“, – tikino E. Jankauskas.

Ernestas Jankauskas: „Aš neturiu vaikų, – kol kas. Irgi galvoju apie įvaikinimą. Kartu su žmona ieškome būdų: kas, kur, kaip. Šis filmas mus ir paskatino tai daryti.“

Kartais norisi spalvų, įmantraus sprendimo. Tačiau visa tai, pasak režisieriaus, reikalinga tik tuo atveju, jei to reikia istorijai. „Kad ir kiek prieš filmavimą šnekėtum, kad ir kiek analizuotum, kai kamera pirmą kartą „ateina“ į aikštelę – iškart padiktuoja stilių. Tuo momentu, čia ir dabar. Tačiau, kai viskas taip greitai keičiasi, turi sugebėti išlikti ištikimas tam, ką buvai sumanęs“, – subtilybėmis dalijosi jis.

Filmas „Čia buvo Saša“ – socialinė drama, papildyta linksmomis situacijomis, plėtojanti informacinio lauko paribiuose dažnai liekančią jautrią temą – globėjų šeimos ir jos ketinamo įsivaikinti vaiko santykius. Tikslas yra perteikti dviejų skirtingų pasaulių – pasiturinčios poros ir beglobio vaiko – susidūrimą bei atsakymo, ar tarp jų įmanomas ryšys, paieškas.

Šiuo filmu kūrėjai nesiekė teigti kokių nors tiesų, neva reikėtų daryti taip ar anaip. „Viena, ką galime sakyti: bendraukime, supraskime vienas kitą, būkime žmogiški, atjauskime. Kas yra tiesa ar netiesa – kitas dalykas“, – dėstė savo poziciją E. Jankauskas.

Prieš kamerą pagrindinių filmo "Čia buvo Saša" vaidmenų atlikėjai (iš kairės): Gabija Siurbytė, Markas Eimontas ir Valentinas Novopolskis. / Asmeninio archyvo nuotrauka
Prieš kamerą pagrindinių filmo "Čia buvo Saša" vaidmenų atlikėjai (iš kairės): Gabija Siurbytė, Markas Eimontas ir Valentinas Novopolskis. / Asmeninio archyvo nuotrauka

Visuomenės veidrodis

Režisierius vylėsi, kad šis filmas įneš šviesos. Tiek daug į jį sudėta: ir socialinių aspektų, ir nuoširdaus juoko. Tačiau pamatinis klausimas vienas: ar galėtum paaukoti savo svajonę dėl kito žmogaus, ar, priešingai – paaukosi kito svajonę dėl savęs?

Kino filme narpliojama tema nenutolusi nuo nūdienos aktualijų (pagal statistiką per 4,3 tūkst. Lietuvos vaikų gyvena globos įstaigose – aut.). Šiandien įvaikinimo tema neretai stigmatizuojama. „Tai visuomenės veidrodis – jeigu šalies globos namuose pilna vaikų, vadinasi, mūsų visuomenė negirdinti. Problema – daug išankstinių nuostatų, jas lemia tradicijos, mentalitetas, aplinka, homo post-sovieticus sindromas...“ – bandė ieškoti priežasčių režisierius.

Pasak jo, visuomenėje dar daug aklo nežinojimo, nematymo, išankstinio priešiško nusiteikimo. „Daugelyje sričių... Mums, kaip visuomenei, dar yra kur augti. Augam ir mokomės“, – šypsojosi Ernestas.

Paklaustas, kiek režisierius sudeda asmeninių išgyvenimų į savo kūrybą, E. Jankauskas tikino, jog gana daug. Beveik kiekviename filme gali rasti tai, dėl ko jam skauda – ką darytų, ko nedarytų arba ką norėtų daryti, bet, deja, negali. „Pilna dalykų... Dėl to paties įvaikinimo. Aš neturiu vaikų, – kol kas. Irgi galvoju apie įvaikinimą. Kartu su Gabija ieškome būdų: kas, kur, kaip. Bet iš tikrųjų tai šitas filmas mus ir paskatino tai daryti“, – atvirai prisipažino pašnekovas.

Režisierių filmas pamokė gyvenimo

Sutuoktinių pora jau lankė įvaikinimo kursus. „Sutikome nuostabių žmonių, kurie sveikintinai žvelgia į tai, ką tu darai. Ir jei nesi tvirtas dėl savo apsisprendimo, tu drąsiai gali jiems apie tai pasakyti. Viskas priklauso nuo požiūrio – svarbu būti pozityviam, žmogiškam. Visi darome klaidų... Bet geriau žengti žingsnius nei jų išvis nedaryti“, – įsitikinęs E. Jankauskas.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika