Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Pulkininkas Liudas Butkevičius: „Buvau žmogus, ir tik žmogus“ 

2017 lapkričio 3 d. 15:00
Liudas Butkevičius NKVD kalėjime. 1945 m. / LYA nuotrauka.
Liudas Butkevičius NKVD kalėjime. 1945 m. / LYA nuotrauka.

Vienas Lietuvos kariuomenės kūrėjų, Nepriklausomybės kovų veteranas, antinacinio ir antisovietinio pasipriešinimo dalyvis, gulago kalinys pulkininkas Liudas Butkevičius nugyveno ilgą ir turiningą gyvenimą. Praėjusią savaitę sukako 54 metai nuo šio karininko mirties. Ta proga prisiminkime kai kuriuos jo gyvenimo epizodus – nuo mokyklos klasės iki partizano žeminės.

Liudas Butkevičius šį pasaulį apleido likus vos penkiolikai dienų iki 82-ojo gimtadienio. Galbūt šiandien, nepalyginti ramesniais laikais, tokia gyvenimo trukmė ir nestebina, tačiau atsižvelgiant į tai, ką per tuos metus teko patirti Lietuvos karininkui, liudija ir fizinę, ir dvasinę jo stiprybę. O juk L. Butkevičius galėjo nesulaukti nė 37 metų – būtent tokio amžiaus į jį, grįžtantį iš Rusijos į Tėvynę, buvo nukreiptas raudonarmiečio šautuvo vamzdis. Nuo mirties išgelbėjo tik stebuklas.

Liudas Butkevičius - Veiverių mokytojų seminarijos absolventas. 1902 m./ Nuotraukos iš V. Kavaliausko knygos „Pulkininkas Liudas Butkevičius“
Liudas Butkevičius - Veiverių mokytojų seminarijos absolventas. 1902 m./ Nuotraukos iš V. Kavaliausko knygos „Pulkininkas Liudas Butkevičius“

Beje, apie visokius stebuklus, išsaugojusius gyvybę tiek jam, tiek kitiems žmonėms, L. Butkevičius vėliau pasakodavo daug ir noriai, prisimindamas, kad pats bene 5–6 kartus stovėjo prie kapo duobės. Jis galėjo žūti dar per Pirmąjį pasaulinį karą, kai vokiečių kariuomenė sutriuškino pasmerktą Kauno tvirtovę. Galėjo būti sušaudytas raudonųjų revoliucionierių ir kaip caro armijos karininkas, galėjo baigti gyvenimą nacių konclageryje, galėjo negrįžti iš Kazachstano, į kurį buvo nusiųstas dešimčiai metų už dalyvavimą antisovietinėje veikloje.

Net parvykęs į Tėvynę aštuoniasdešimtmetis Lietuvos kariuomenės pulkininkas dar kartą galėjo būti suimtas ar bent jau užtampytas po KGB kontoras. Tardytojų kabinetus ir kalėjimų kameras jis pažinojo nuo 1904-ųjų, kai jaunas 23 metų mokytojas pamėgino kovoti už didesnes lietuvių kalbos teises mokykloje! O kiek tų kalėjimų ir kamerų buvo vėliau – kas suskaičiuos?

Ir vis dėlto lemtis L. Butkevičiaus pasigailėjo – jį tarytum globojo kažin kieno nematoma ranka. Savo kukliuose užrašuose pulkininkas nedažnai mini Dievą. Vėliau, jau sovietų nelaisvėje rašytuose prisiminimuose jis pabrėš: „Kad yra Dievas, aš taip pat ilgai nežinojau. Jį arčiau pažinau daug vėliau nei savo mamą. Ir pažinau įvairių aiškinimų ir asmeninių patyrimų keliu.“ Kad ir kaip būtų, faktas, jog L. Butkevičius sąmoningai mėgino rinktis dvasininko kelią (prieš tai pasirinkęs mokytojo profesiją), yra iškalbingas. Arba šiam žmogui tiesiog neįtikimai sekėsi, arba jis buvo globojamas iš aukščiau.

Tarp plunksnos, kryžiaus ir šautuvo

Būsimas kariuomenės pulkininkas L. Butkevičius gimė Vištyčio miestelyje 1881 metų lapkričio 8-ąją. Tiesa, jo gimimo metrikuose įrašytas senojo stiliaus kalendoriaus gimimo laikas: spalio 27-oji, trys valandos po vidurnakčio. Po 65 metų NKVD pareigūnai priskirs jo šeimą prie buožių, nors Liudo tėvai neturėjo nieko bendra su žeme. Tėvas dirbo mokytojo padėjėju Vištytyje, o netrukus gavo mokytojo vietą už 15 kilometrų esančiuose Gražiškiuose, į kuriuos, pasak L. Butkevičiaus, jam dar būnant vystykluose persikėlė visa šeima.

Beje, apie savo „buožišką“ kilmę pulkininkas, būdamas sovietų lageryje, ironiškai rašys: „Aš net nesuvokiau, kad esu kažkokios Kėdainių apskrities, kuriuos tuo metu dar ir nebuvo, stambaus buožės sūnus, liaudies priešas, tarybinių žmonių ir net vaikų žudikas, banditas ir kitoks nusikaltėlis. Stačiai stebuklai, bet taip buvo.“

Pirmosios Kalėdos sugrįžus iš lagerių į Tėvynę. 1956 m.
Pirmosios Kalėdos sugrįžus iš lagerių į Tėvynę. 1956 m.

Gražiškiuose Butkevičiai gyveno beveik dešimt metų, kol tėvas gavo naują paskyrimą. Tad ir paauglystę, ir jaunystę, ir savo pirmąją (kaip vėliau paaiškėjo – ir vienintelę) meilę Liudas sutiko tarp Vilkaviškio ir Kybartų esančiame Alvite. Toji vienintelė buvo alvitiškė Janina Kvietinskaitė. Mokytojas Liudas būdamas 24-erių su ja susituokė ir vėliau susilaukė net šešių vaikų.

O kol kas aštuoniolikmetis Liudas, eidamas tėvo pėdomis, 1989-ųjų pavasarį įstojo į Veiverių mokytojų seminariją – seniausią lietuvišką tokio tipo mokyklą. Į ją savo atžalas stengdavosi įtaisyti prakutę ir prasilavinę Sūduvos ūkininkai, jei neužtekdavo lėšų mokslinti vaikus Varšuvos, Peterburgo ar Maskvos universitetuose.

L. Butkevičius baigė mokslus 1902-aisiais. Jau turėjo pats pradėti mokytojauti, bet kaip tik tuo metu jauno vyro gyvenime vos nenutiko radikalus pokytis, galėjęs visiškai kitaip pakreipti jo likimą. Mat netikėtai visiems, o gal net sau pačiam, Liudas nutarė stoti į kitą – kunigų seminariją. Kas paskatino tokį jo sprendimą, sunku pasakyti. Nejaugi įvykis Veiveriuose, kurį L. Butkevičius suvokė kaip vieną pirmųjų gyvenime matytų stebuklų? Tąsyk vienas seminarijos dėstytojas dėl kažin kokių priežasčių nutraukė paskaitą ir išvarė mokinius į koridorių. O jau kitą akimirką, lūžus apipuvusiems balkiams, ant auditorijos grindų nukrito lubos. Nesunku įsivaizduoti, kas būtų nutikę seminaristams, jei tuo metu jie būtų likę viduje!

Bet, užuot spėlioję apie Liudo sprendimo priežastis, pažiūrėkime, kaip į šį ketinimą reagavo jo draugai ir artimieji. Įprasta rašyti, kad tėvai dėl būsimos savo atžalos kunigystės tik džiaugdavosi – kone kiekviena šeima svajodavo matyti bent vieną sūnų, dėvintį sutaną. Tačiau Butkevičiai, matyt, buvo išimtis. Motina labiau norėjo marčios ir anūkų nei sūnaus Dievo tarno. Liudo pasirinkimui nepritarė ir mamos pusbrolis – Seinų kunigų seminarijos rektorius prelatas Jurgis Narjauskas. Jis suabejojo vaikino pašaukimu ir patarė šiam bent porą metų pamokytojauti. Liudas paklausė, o motina dėkojo Dievui, kad sūnus netapo jo tarnu. Mat baisiau už vaiką, vilkintį sutaną, jai buvo tik sūnus, dėvintis karininko mundurą. Deja... Lemtis po gerų dešimties metų sutvarkė būtent taip.

Pagaliau - civilinio žmogaus gyvenimas. Liudas Butkevičius su vaikais ir anūkais Palangoje. 1939 m.
Pagaliau - civilinio žmogaus gyvenimas. Liudas Butkevičius su vaikais ir anūkais Palangoje. 1939 m.

Taigi 1902-aisiais L. Butkevičius pradėjo mokytojauti, bet jo karjera čia pat vos nesibaigė. 1904 metais už tai, kad veikė Mokytojų sąjungoje, reikalavusioje caro valdžios steigti lietuviškas tautines mokyklas, L. Butkevičius neteko mokytojo teisių ir dar tris mėnesius praleido kalėjime. Paskui kelerius metus jis galėjo dirbti tik Lenkijoje, o mokytojauti į Lietuvą sugrįžo 1907-aisiais, sušvelnėjus carinės valdžios pozicijai. Dirbo Ukmergės apskrities Jonavos valsčiaus Žeimių miestelio pradžios mokyklėlėje. Čia jį ir užklupo Pirmasis pasaulinis karas.

Nuo caro kareivio iki Lietuvos savanorio

Pranešimas apie mobilizaciją Žeimių mokytoją pasiekė 1914 metų liepos 17-osios rytą, nors tuo metu mūšiai dar vyko Vakarų Europoje. Carinė Rusija susirėmimams su kaizerine kariuomene rengėsi labai rimtai, tad visiems pašauktiesiems iš anksto buvo numatytos tarnybos vietos. Tačiau kur dėti L. Butkevičių? Būti paprastu kareiviu jis lyg ir nelabai tiko – juk, šiaip ar taip, išsilavinęs žmogus. Karininku irgi nepaskirsi – mokytojas neragavo karo mokslų. Be to, 33 metų vyras ne itin tiko į kovinius dalinius. Tad galiausiai buvo nutarta paskirti L. Butkevičių sanitaru į Kauno tvirtovės karo ligoninę.

Ten būsimas pulkininkas tarnavo penkis mėnesius. Tuo metu Prūsijos fronte sėkmė nuo rusų nusigręžė – jiems teko trauktis, ligoninę užplūdo sužeistieji. Subyrėjo ir 28-oji pėstininkų divizija, specialiai rengta Kauno tvirtovei ginti. Šis junginys buvo visiškai sunaikintas prie Augustavo. Rusų karinė vadovybė ėmėsi pergrupuoti jėgas. Taip sanitaras L. Butkevičius tapo 3-iosios apsaugos draugovės nariu. Draugovė, regis, dalyvavo tiesioginiuose mūšiuose su vokiečiais. Ar Žeimių mokytojas taip pat pasitiko priešą su ginklu rankose, neaišku – jis pats apie tai neužsiminė nė žodžiu.

L. Butkevičiaus tarnyba 3-iojoje draugovėje baigėsi 1915 metų rugpjūčio 17-ąją, kai krito Kauno tvirtovė. Vėliau, 9 mėnesius atitarnavęs 4-ojoje armijoje, jis išvyko mokytis į Poltavon perkeltą Vilniaus pėstininkų mokyklą. Taip 1916 metų gegužės 26-ąją prasidėjo L. Butkevičiaus, kaip profesionalaus kario, kelias. Baigęs mokyklą praporščiko laipsniu jis gavo paskyrimą į Simferopolyje dislokuotą 276-ąjį Kupiansko atsargos pulką. Buvo jaunesnysis karininkas, vėliau – kuopos vadas, galiausiai – pulko ūkio dalies viršininko pavaduotojas. Tai aukščiausios pareigos, kurias lietuvis pasiekė caro armijoje.

Po bolševikų perversmo L. Butkevičius, kaip ir absoliuti dauguma į Rusiją nublokštų lietuvių, veržte veržėsi į Lietuvą. Kelias namo nebuvo toks jau paprastas. L. Butkevičiaus gyvenimą tyrinėjęs žurnalistas Vilius Kavaliauskas mini vienos iš pulkininko dukterų užrašus, kuriuose pasakojama, kad jau demobilizuoto karininko Dono krašte vos nesušaudė bolševikai. Išgelbėjo tik atsitiktinai sutiktas komisaras, tarnavęs caro kariuomenėje L. Butkevičiaus pasiuntiniu.

Gestapo rūsyje Liudas Butkevičius praleido dvi savaites, o vasario 24 dieną buvo uždarytas į Kauno VI fortą.

Kada ir kaip jis pasiekė Tėvynę, neaišku. Žinome tik tai, kad buvęs caro kariuomenės karininkas 1918-ųjų vasarą kažin kodėl atsidūrė Gelvonuose, su kuriais iki tol neturėjo nieko bendra. Prisiminkime, jog tomis dienomis ir šiuose kraštuose būta daug chaoso, o valdžios, galėjusios bent kiek veiksmingiau apginti gyventojus nuo plėšikų ar apylinkes terorizavusių pabėgusių rusų belaisvių, – beveik jokios.

Vietos žmonėms tvarka savo miesteliuose teko rūpintis patiems. Taip atsirado Gelvonų srities komitetas, kurio pirmininku buvo išrinktas L. Butkevičius. Jis subūrė apsaugos būrį, kuris turėjo neleisti lenkams iš vietos gyventojų organizuoti legionierių pulkų, o kaizerio kareiviams – sutrukdyti rekvizuoti ir išvežti žmonių turto. Nežinia, ar L. Butkevičiaus brolio Broniaus vadovaujamam būriui teko panaudoti jėgą, tačiau visiškai atmesti to negalima. Mat kaimynystėje esančiuose Taujėnuose apsaugos būrio vyrai sučiupo ir sušaudė devynis plėšikus.

Liudo Butkevičiaus sužadėtinė Janina Kvietinskaitė. 1905 m.
Liudo Butkevičiaus sužadėtinė Janina Kvietinskaitė. 1905 m.

Gelvonų srities komitetui L. Butkevičius vadovavo kelis mėnesius – kol Vyriausybė pradėjo kurti kariuomenę. Lietuvos kariu jis tapo praėjus vos savaitei, kai krašto apsaugos ministras Augustinas Voldemaras pasirašė įsakymą dėl Pirmojo pulko steigimo. 1918 metų gruodžio 10 dienos „Įsakyme Apsaugos ministerijai“ jau randame ir L. Butkevičiaus pavardę. Dokumente sakoma, kad jis į pulką priimtas lapkričio 30-ąją drauge su būsimais generolais Pranu Liatuku, Pranu Tamašausku, Juliumi Čapliku, Zenonu Gerulaičiu ir Vincu Grigaliūnu-Glovackiu. Taip L. Butkevičius, paskirtas 1-ojo pulko ūkio dalies viršininku, tapo vienu Lietuvos kariuomenės kūrėjų ir pirmųjų savanorių.

Pulkininkas Liudas Butkevičius

Kovos su priešais ir savųjų maištai

Pirmi pulko kūrimo darbai prasidėjo Vilniuje, tačiau ilgai čia užsibūti jis negalėjo. Pirma, nutautėjusiame Vilniaus krašte buvo sunku surinkti reikiamą skaičių savanorių. Antra, Lietuvą tuo metu jau pasiekė žinios, kad prie mūsų sienų artėja bolševikinės Raudonosios armijos daliniai. Tačiau kaip tik tada besitraukiantys vokiečiai sutiko perleisti lietuviams maždaug trijų šimtų vietų kareivines Alytuje.

Nuolatinės dislokacijos link pulkas iš Vilniaus geležinkelio stoties pajudėjo gruodžio 18-osios rytą, o Alytų pasiekė septintą vakaro. Tai, ką pamatė į kareivines atvykę vyrai, sukėlė nemažai rūpesčių ūkio dalies viršininkui L. Butkevičiui. Išeidami vokiečiai nežinia kodėl nepaliko nei langų stiklų, nei durų, o svarbiausia – krosnių. Laimė, anksčiau atvykę savanoriai spėjo įstiklinti kelių patalpų langus, kad kariai bent jose galėtų apsiginti nuo vėlyvo lapkričio pagelos. Kareivinėms bent kiek aptvarkyti prireikė poros dienų.

Ūkinių rūpesčių L. Butkevičiui nestigo, negana to, dar viską sunkino konfliktas tarp pulko vado Jono Galvydžio-Bykausko ir kitų karininkų. L. Butkevičius stojo „maištininkų“ pusėn ir drauge su kitais karininkais pasirašė kreipimąsi į Apsaugos štabą. Jame pulko vadas buvo kaltinamas nekompetencija, iniciatyvos ir organizacinių gebėjimų stoka. Ištirti padėtį krašto apsaugos ministras Mykolas Velykis nurodė štabo karininkui Pranui Tvaronui. Šis nerado nieko, kuo buvo kaltinamas J. Galvydis-Bykauskas, užtat aptiko kitų trūkumų, daugiausia – ūkinių. Tai galėjo tapti akmeniu ir į L. Butkevičiaus daržą, tačiau netapo. Apsaugos ministerija nusprendė iškelti iš pulko tiek jo vadą, tiek „maištininkų“ įkvėpėją K. Ladigą, tad L. Butkevičius galėjo toliau ramiai rūpintis ūkiniais reikalais.

Mokytojas Liudas Butkevičius. 1905 m.
Mokytojas Liudas Butkevičius. 1905 m.

Karinės karjeros laiptais jis kopė gana sparčiai: 1919 metais gavo kapitono, o 1922 metų rugsėjo 1-ąją – majoro laipsnį. Kilo ir karininko pareigos. Paskutinę 1923 metų dieną pulko ūkio dalies viršininkas paskirtas visos III karo apygardos intendantu, po pusantrų metų – pakeltas į pulkininkus leitenantus. 1926-aisiais jis buvo išsiųstas į Prahos karo akademiją, iš kurios grįžęs tų pačių metų rudenį tapo Kariuomenės tiekimo valdybos ūkio inspektoriumi.

L. Butkevičių, einantį šias pareigas, užklupo gruodžio 17-osios perversmas. Jo varomoji jėga buvo nemaža dalis karininkų. Kiti karininkai stojo prieš pučo organizatorius, tačiau nepajėgė jiems sukliudyti. Regis, L. Butkevičius pasistengė likti nuošalyje ir tiesiog ramiai dirbti savo darbą. Bent jau taip galima spręsti iš NKVD tardytojo protokolo, surašyto po dviejų dešimtmečių. Jame buvęs Lietuvos karininkas teigia: „...nelauktas ir nemalonus faktas, bet į opoziciją nestojau, užsidariau savyje ir, išskyrus tarnybinius dalykus, niekur nesikišau.“ Be abejo, tokia pozicija negalėjo pakenkti L. Butkevičiaus karjerai, tad paskutinį tarnybos dešimtmetį jis toliau ėjo Kariuomenės tiekimo valdybos ūkio inspektoriaus pareigas. Į atsargą pasitraukė 1937-aisiais, jau turėdamas pulkininko antpečius.

Ar L. Butkevičius tuomet galėjo numanyti, kad sąžiningai užtarnautas ramus civilinis gyvenimas truks vos trejus metus. Apie sąžiningą tarnybą užsiminėme ne šiaip sau, mat intendantai įvairių šalių kariuomenėse kartais turi gana keistą ir vargu ar pelnytą reputaciją – suprask, kas arčiau gėrybių, tam jų ir į kišenę netyčia nubyra. Turėtume pažymėti, kad per savo tarnybos metus L. Butkevičius neužgyveno net kuklaus butuko – drauge su šeima glaudėsi Šančių kareivinių karininkų fligelyje, tik prieš pat karą jis pasistatė nedidelį medinį namelį Žaliakalnyje. Be to, netoli Marijampolės jis turėjo 4,5 ha žemės, kurią gavo kaip Nepriklausomybės kovų dalyvis.

Išėjęs į atsargą pulkininkas pasinėrė į aktyvų visuomeninį darbą: 1938 metų vasario 18-ąją kartu su kitais įsteigė pasitikėjimo bendrovę „Veikla“, dalyvavo įvairių draugijų, kooperatinių bendrovių, komisijų ir komitetų veikloje, globojo kurčnebylių vaikų internatinę mokyklą, o paskutinius dvejus iki okupacijos metus vadovavo Kaune veikusiai Ekonominei karių bendrovei. Deja, mėgautis civiliniu gyvenimu ir naujomis veiklos galimybėmis atsargos pulkininkui teko neilgai.

Buvusiam karininkui neteko ilgai laukti „svečių“ iš NKVD. 1945 metų balandžio 8-ąją jis buvo suimtas – šiaip, be jokios priežasties.

Gestapo ir NKVD kamerose

Ko galima tikėtis iš sovietų, L. Butkevičius puikiai žinojo. Rašytojas Liudas Dovydėnas (beje, sovietų atžvilgiu elgęsis labai jau lojaliai ir net sutikęs „balotiruotis“ į marionetinį Liaudies Seimą) prisimena tokias prieš pat okupaciją pulkininko išsakytas mintis: „Rusijos imperializmas, prisidengęs komunizmo migla, užgriūsiąs mus nelauktai. Jam net sapnuose atgijęs rusų žiaurumas, revoliucijos anarchija. Jis atpažįstąs seną tinginių-plėšikų profesiją: planuoti, pūsti miglas, meluoti, parazitu įsikibus į pavergtuosius.“

Užgrobę Lietuvą bolševikai per pirmąją okupaciją L. Butkevičiaus nelietė – krašte buvo per daug suimti ar net sunaikinti pasmerktų kariuomenės karininkų, kad būtų galima iš karto čiupti atsargos intendantą, dirbantį Švietimo ministerijos Priešmokyklinio auklėjimo skyriuje. Okupantai nė nenumanė, jog vis dėlto griebti karininką yra už ką – jis kone nuo pat pradžių palaikė glaudžius ryšius su Lietuvos laisvės armijos vadovybe ir net buvo paskirtas propagandos skyriaus viršininku. Maža to, L. Butkevičius turėjo būti susijęs ir su Lietuvių aktyvistų frontu, kitaip kas jam būtų suteikęs įgaliojimus per Birželio sukilimą vadovauti Vietinės apsaugos štabui. Pulkininkas taip pat dažnai lankydavosi Kauno radiofone, iš kurio skelbdavo štabo žinias ir potvarkius.

Liudas Butkevičius Veiverių mokytojų seminarijoje. 1899 m.
Liudas Butkevičius Veiverių mokytojų seminarijoje. 1899 m.

Beje, vokiečiams išvaikius Laikinąją vyriausybę L. Butkevičius išlaikė valdiškas pareigas – 1941-ųjų rugpjūtį jis buvo paskirtas Vilniaus viešojo maitinimo tresto „Valgis“ direktoriumi. Tiesa, ilgai ten neužsibuvo – apsisprendė grįžti į Kauną, kad būtų arčiau šeimos. Matydamas, jog atkurti Lietuvos nepriklausomybės nėra jokių šansų – tiek karą laimėjus vokiečiams, tiek sovietams, – įsidarbino mažai pastebimoje akcinėje bendrovėje „Maistas“ revizoriumi.

Kaip tik tuo metu pulkininkas įsitraukė į antinacinį pogrindį – rašė į nelegalius leidinius „Nepriklausoma Lietuva“, „Laisvės kovotojas“, „Į laisvę“. Tačiau bene didžiausias L. Butkevičiaus nusikaltimas, rudųjų okupantų supratimu, turėjo būti jo parengtas ir išspausdintas atsišaukimas, kuriame griežtai smerkiami nacių kėslai lietuvių rankomis vykdyti okupuotos šalies jaunimo mobilizaciją į tautinį SS junginį.

Atsargos karininkas nė nenumanė, kad yra seniai stebimas gestapo agentų ir kad jo suėmimas – tik kelių savaičių klausimas. Vieną dieną pulkininko namuose buvo padaryta krata. Per ją rasti keli antinaciniai laikraštėliai. L. Butkevičius tuoj pat buvo suimtas. Drauge su tėvu už grotų atsidūrė ir dukra Marija bei jos pusbrolis studentas Vytautas Deltuva.

Gestapo rūsyje L. Butkevičius praleido dvi savaites, o vasario 24-ąją buvo uždarytas į Kauno VI fortą. Mat per kitų pogrindžio dalyvių apklausas vokiečiai sužinojo, kad lietuvis pulkininkas antinacinei Laisvės kovotojų sąjungai yra paaukojęs 500 reichsmarkių (tai sudarė 2,5 jo tuometės mėnesio pensijos). Tiesą sakant, nacių slaptajai policijai tokios sumos paaukojimas neatrodė didelė nuodėmė, todėl gestapininkai trūks plyš norėjo įrodyti, jog tie pinigai buvo panaudoti ginklams pirkti.

Tokių įrodymų nebuvo ir negalėjo būti, tad kovo 3-iąją bylą L. Butkevičiui teko nutraukti. Naciai, apsiriboję tik įspėjimu, paleido pulkininką namo. Tačiau L. Butkevičius nebenorėjo likti namie. Suprasdamas, kad dabar bus stebimas gestapo pro didinamąjį stiklą, jis išvyko pas gimines į atokų Sasnavos valsčiaus Nendrynės kaimą. Ten 1944-aisiais pulkininką ir užklupo sugrįžę sovietai.

Buvusiam karininkui neteko ilgai laukti „svečių“ iš NKVD. 1945 metų balandžio 8-ąją jis buvo suimtas – šiaip, be jokios priežasties. Tiesa, po kelių savaičių tardymų, gegužės 8-ąją, L. Butkevičius buvo paleistas, neradus jokių kaltės „įrodymų“. Suprasdamas, kad enkavėdistai atkaklesni už gestapininkus ir anksčiau ar vėliau suras kaltę, pulkininkas nutarė suteikti priešui tokią galimybę ir įsiliejo į ginkluotą antisovietinį pogrindį. 1945 metų rugpjūčio 15 dieną 13 val. 30 min. Skardupių klebonijoje vykusiame partizanų vadų susirinkime jis drauge su kitais kovotojais įsteigė Lietuvos partizanų Tauro apygardos štabą. Pačiam L. Butkevičiui, pasirinkusiam Luobo slapyvardį, patikėta vadovauti štabo politiniam skyriui. Šiam padaliniui teko pareiga kovoti ne tik ginklu, bet ir žodžiu, – rūpintis nauju apygardos leidiniu „Laisvės žvalgas“. Jis buvo leidžiamas vietoj anksčiau ėjusių kelių partizanų laikraščių.

Pradžios mokyklos mokytojas Liudas Butkevičius (dešinėje) su bičiuliu prie Žeimių vaistinės.
Pradžios mokyklos mokytojas Liudas Butkevičius (dešinėje) su bičiuliu prie Žeimių vaistinės.

Nuo tada prasidėjo naujas L. Butkevičiaus gyvenimo etapas, reikalaujantis atskiro pasakojimo. Prie jo vienaip ar kitaip dar sugrįšime, o dabar tik prisiminkime, kad per pirmą sėkmingą čekistų operaciją prieš partizanus 1945-ųjų spalį pradėta suimti Tauro apygardos štabo narius. Pats L. Butkevičius NKVD kalėjimo kameroje atsidūrė spalio 23-iąją. 1946 metų liepos 20-ąją jis buvo nuteistas dešimčiai metų lagerio ir penkeriems metams tremties. Kalėjo Karagandos, Spasko ir kituose Kazachstano lageriuose.

Į Tėvynę L. Butkevičius grįžo išbuvęs visą laisvės atėmimo laiką, tačiau tremties, mirus Josifui Stalinui, išvengė. Lietuvą jis išvydo 1955-ųjų gruodį – trejais metais vėliau, nei svajojo iš lagerio rašytame laiške dukrai Gražinai. Grįžo būdamas 74 metų – atrodytų, sovietinei valdžiai jau nebepavojingas. Tačiau čekistai nepaliko jo ramybėje – 1961-ųjų balandį vėl kelias valandas krėtė aštuoniasdešimtuosius metus einančio pulkininko namus. Paėmė du sąsiuvinius eilėraščių ir 272 puslapius prisiminimų. Ir visa tai – chruščiovinio „atlydžio“ laikotarpiu. Prisiminimų konfiskavimas buvo bene didžiausia netektis – jei ne ši krata, apie L. Butkevičiaus gyvenimą šiandien žinotume kur kas daugiau.

Liudas Butkevičius - Kariuomenės tiekimo valdybos ūkio inspektorius. 1930 m. / Nuotrauka iš Vytauto Didžiojo mirties 500 metų jubiliejinio albumo.
Liudas Butkevičius - Kariuomenės tiekimo valdybos ūkio inspektorius. 1930 m. / Nuotrauka iš Vytauto Didžiojo mirties 500 metų jubiliejinio albumo.

Naujų prisiminimų pulkininkas jau nebeparašė – sveikata buvo nebe ta. 1963 metų spalio 25-ąją jis mirė. Bet net ir neišlikus visiems prisiminimų rankraščiams, L. Butkevičiaus epitafija galėtų būti kelios autobiografijos eilutės: „Aš buvau žmogus, ir tik žmogus. Kaip toksai, aš gerbiau visą žmoniją ir laikiau save jos nariu. Iš kilmės aš buvau lietuvis ir lietuviškumo interesai buvo mano gyvenimo interesai...“

GOOGLE rekomenduoja
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika