Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Psichoterapeutės laiškai tėvynainiams iš Bordo 

2018 lapkričio 18 d. 12:00
Prancūzijoje Aurima Dilienė tikina radusi viską, ko ieškojusi, ir daug daugiau. Suprato turinti neribotas galimybes.
Prancūzijoje Aurima Dilienė tikina radusi viską, ko ieškojusi, ir daug daugiau. Suprato turinti neribotas galimybes.
Asmeninio albumo nuotraukos

Psichoterapeutė, gydytoja, šeimų konsultantė, septynių vaikų mama Aurima Dilienė prieš gerus trejus metus paliko gimtinę ir su visa šeimyna išvyko į Prancūziją. Pirmuosius įspūdžius apie gyvenimą svečioje šalyje ir persikraustymą lydėjusias mintis sudėjo į savo naujausią knygą „Laiškai iš Bordo“.

Prancūzijoje A. Dilienė tikina radusi viską, ko ieškojusi, ir daug daugiau. Suprato turinti neribotas galimybes. Gali keliauti, dirbti iš namų, būti su vaikais, mėgautis saule ir šalia esančiu vandenynu, skaniais valgiais... „Taip pat atradau savo gebėjimą rašyti knygas. O svarbiausia, kad kitiems patinka tai, ką parašau“, – optimistiškai kalbėjo pašnekovė.

„Prancūzų kalbos tebesimokau kasdien. Kaip ir mandagumo, vidinės laisvės, kantrybės, atsipalaidavimo, mėgavimosi gyvenimu, džiaugimosi kiekviena diena.“

A. Dilienė gimė Vilniuje, o užaugo Druskininkuose. Buvo pirmūnė, medalininkė, visuomenininkė. Dar mokydamasi vidurinėje, nuotoliniu būdu studijavo net trijose neakivaizdinėse mokyklose: matematikų, fizikų ir biochemikų. Važinėdavo į sesijas Vilniuje, – merginai tai buvo tarsi kasdienybės praskaidrinimas, pramoga. Tuo metu nebuvo interneto, todėl tekdavo daug laiko praleisti bibliotekose. Skaityti pradėjo būdama vos penkerių, tad visai nenuostabu, kad knygos, knygynai ir bibliotekos – iki šiol mėgstamiausia A. Dilienės erdvė.

Visada traukė medicina

Būsima gydytoja norėjo studijuoti biofiziką. „Dorai neišmaniau kas tai yra, bet labai patiko Vilniaus universiteto Gamtos fakultete esanti laboratorija, kurioje teko pabuvoti. Pradėjau domėtis, kur galėčiau studijuoti biofiziką, – radau Maskvos Lomonosovo universitetą“, – prisiminė turėjusi plačius užmojus A. Dilienė. Tačiau tėvai nepritarė tokiam dukters sumanymui, teko rinktis ką nors arčiau – ir tai buvo Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas.

Studijuoti sekėsi gana lengvai, tad jau nuo pat pirmo kurso naktimis dirbo slaugytoja, o vėliau – operacinėje kaip medicinos sesuo. Išmoko finansiškai pati išsilaikyti, be to, gaudavo stipendiją.

Medicina A. Dilienę visada traukė, patinka ir šiandien. Net serialus apie gydytojus su malonumu žiūri. „Tai tikrai mano sritis. Labai džiaugiuosi, kad baigiau medicinos fakultetą, pediatriją, o vėliau ir vaikų-paauglių psichiatrijos rezidentūrą. Visi tolesni mano ieškojimai jau buvo tik alternatyvių metodų padangėse“, – konstatavo ji.

Studijų metu A. Dilienė gilinosi net į penkias psichoterapijos kryptis: transakcinę analizę, psichoanalitinę pozityvią psichoterapiją, Adlerio psichologiją, šeimų ir porų konsultavimą, trečio tūkstantmečio psichologiją, kur pavyko prisiliesti šiek tiek ir prie senųjų vedų psichologijos. Jau daugiau kaip dešimtmetį A. Dilienė dėstytojauja, yra lektorė, seminarų vedėja, konsultantė. Sudaro ir kuria savo konsultavimo programas: seminarus, psichologinius žaidimus.

Įdomiausia, kad medikų A. Dilienės giminėje nebuvo. Tėtis – inžinierius, mama – prekybininkė, sesuo – muzikos mokytoja. Tetos, dėdės – daugiausia finansininkai, techninių specialybių atstovai.

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

Nuo pat mažumės A. Dilienė ieškojo savojo kelio. Nuo vaikystės traukė kelionės. Nors tais laikais nebuvo tokių galimybių, vis tiek atkakliai susirašinėjo su kaimyninių šalių bendraamžiais. Jau pirmame kurse aplankė Lenkiją, tuometinę Čekoslovakiją (Prahą). „Tiesa, dar norėjau būti situardese. Man atrodė, kad tai darbas, kuris suteiks galimybę pamatyti pasaulį“, – jaunatvišką polėkį prisiminė pašnekovė.

Šeima – komandinis žaidimas

Su būsimu savo sutuoktiniu Vaidotu, Kauno technologijos universiteto studentu, Aurima susipažino baidarių žygyje, kai su draugų kompanija plaukė Dzūkijos upe Ūla. „Dzūkija – man pažįstamas kraštas, tėvo gimtinė. Pas tetą Marcinkonyse grybaudavau ir uogaudavau, čia sutikau ir savo meilę“, – šypsodamasi pasakojo ji. Susituokė prieš dvidešimt šešerius metus. Dabar jų šeimoje – penkios dukros ir du sūnūs.

Paklausta, kaip susidoroti su visomis pareigomis, ar įmanoma savyje rasti tiek daug jėgų ir stiprybės, A. Dilienė diplomatiškai atsakė, kad pareigomis jų šeimoje visuomet dalijamasi. O ir septyni vaikai neatsirado iš karto, viskas, kaip ir kitose šeimose, vyko palaipsniui. „Kai gimė paskutiniai du vaikai, du vyresnieji jau buvo beveik pilnamečiai. Jau nepamenu, kada esu plovusi indus, siurbusi grindis ar valiusi dulkes“, – pasidžiaugė ji.

Su visa šeima išvykti gyventi į Prancūziją – nelengvas sprendimas. Tačiau, pasak Aurimos Dilienės, vidinis pokyčių poreikis buvęs itin stirpus.
Su visa šeima išvykti gyventi į Prancūziją – nelengvas sprendimas. Tačiau, pasak Aurimos Dilienės, vidinis pokyčių poreikis buvęs itin stirpus.

Visgi buvo laikas, kai šeima neišsivertė be auklės, vėliau ir namų tvarkytojos. Iš prigimties veikli A. Dilienė negalėjo mesti darbų, mokymų, seminarų... „Mudu su vyru jaučiamės lygiaverčiai partneriai savo šeimoje ir buityje. Šeima – komandinis žaidimas. Tad turi išmokti žaisti komandoje, o ne pavieniui. Tik tokiu būdu viskas tampa realu ir nevargina“, – nuoširdžiai kalbėjo pašnekovė.

Klausimas, kokia laimingos šeimos paslaptis, pakimba ore. Ar šeimų konsultantei pavyko ją perprasti? „Norėčiau tą paslaptį atskleisti ir išduoti visam pasauliui. Deja, dar nežinau. Bet aišku viena: laiminga šeima nepasidaro savaime. Tai procesas, kuriame susijungia pastangos, atsakomybė, išradingumas, kūryba, darbas. O galutinis rezultatas – brandi meilė“, – sakė ji.

Sėkmingai adaptavosi

Su visa šeima išvykti gyventi į Prancūziją – nelengvas sprendimas. Tačiau, pasak A. Dilienės, vidinis pokyčių poreikis buvęs itin stiprus. Į Prancūziją ją atviliojo

noras sužinoti naujų dalykų. O prancūzų kalba buvo vienas barjerų, kuriuos teko įveikti. „Tai ne ta, visiems jau geriau pažįstama anglų kalba, kuria visi žiūrime filmus ir naudojamės interneto platybėse. Tai nuostabi, turtinga, tačiau sunkiau įkandama kalba, kurios teko pasimokyti. Visiems. Dabar, kai jau įpusėjome ketvirtus metus, kalba mums – nebe barjeras. Bet vis tiek jos tebesimokau kasdien. Kaip ir mandagumo, vidinės laisvės, kantrybės, atsipalaidavimo, mėgavimosi gyvenimu, džiaugimosi kiekviena diena“, – pašnekovė prabilo apie iššūkius. Nepaisydama nieko, Prancūzijoje jaučiasi labai gerai, ir šitas jausmas jos neapleidžia.

Kol kas didelio ilgesio savam kraštui nejaučia gal todėl, kad šeimyna naujuose namuose tarpusavyje kalbasi lietuviškai, o seminarai ir paskaitos vyksta lietuvių bendruomenėse, kurios pasklidusios po visą pasaulį. „Lietuva visur su manimi. Savo tautinį tapatumą, be abejonės, išlaikome ir tikrai išlaikysime“, – patikino Aurima.

Visi penki vaikai mokosi nuotoliniu būdu Vilniaus Ozo gimnazijoje: lietuvių kalbą, istoriją ir geografiją, mažesni – pasaulio pažinimą ir etnokultūrą.

Tradiciniai prancūziški pusryčiai neįsivaizduojami be kavos, ragelio su sviestu ir apelsinų sulčių. Dilių šeima taip pat jau priprato prie tų prancūziškų pusryčius. „Gal dėl klimato nesinori to maisto ryte. Vidurdienį čia visi valgo normalius trijų patiekalų pietus kaip Lietuvoje (tik pas mus šiek tiek vėliau), o Prancūzijoje būtent vidurdienį“, – pažymėjo Aurima. Ji pridūrė, kad prancūzų vaikai mokyklose turi dviejų valandų pietų pertrauką – maistui ir poilsiui skiriamas išskirtinis dėmesys. Gydytojos manymu, tokia tvarka padeda išlaikyti sveikatą, geresnę nuotaiką.

O kasdienė rutina daug nesiskiria. „Eilinėmis savaitės dienomis vaikams mokykla, o mums – darbas. Savaitgaliais vieną dieną skiriame grynai poilsiui, o kitą – visokiems neužbaigtiems per savaitę darbams, apsipirkimui arba pramogoms. Man patinka, kad vaikų mokyklinės atostogos būna lygiai kas šešias savaites, ir trunka po dvi savaites. Tai labai gera schema psichikos sveikatos profilaktikai“, – įsitikinusi psichoterapeutė.

Šeima, anot Aurimos Dilienės, - komandinis žaidimas. Tad turi išmokti žaisti komandoje, o ne pavieniui.
Šeima, anot Aurimos Dilienės, - komandinis žaidimas. Tad turi išmokti žaisti komandoje, o ne pavieniui.

Laiškai iš Bordo

Rašymas A. Dilienei – ir malonumas, ir darbas. Dar mokykloje pradėjo rašinėti į „Jaunimo gretas“, „Moksleivį“. Vėliau, kai jau dirbo gydytoja, įvairiems žurnalams, nuolat rašė straipsnius, skirtus tėveliams, apie vaikų auginimą, psichologiją ir šeimą.

„Laiškai iš Bordo“ yra pirmoji A. Dilienės knyga, kaip pati autorė sako, – „netyčiukas“. Ją parašė naudodamasi pirmą kartą savo gyvenime rašytu dienoraščiu.“Išvykus gyventi į Prancūziją pradėjau užrašinėti visus mūsų patyrimus, nuotykius, kasdienybę. Iš to dienoraščio ir gimė ši knyga“, – sakė pašnekovė.

Su Lietuvoje likusia drauge Aurima susirašinėdavo laiškais, pasakodavo, kaip sekasi. Tad laiškų formą pasirinko ir savo knygai. Pasirodė, jog tai puikus būdas dalytis su kitais tuo, ko išmoko, patyrė. „Tai istorija apie kadienybėje atrastas pamokas. Kai kurios jau seniai buvo užduotos, o išmoktos – tik dabar. Gyvenimas nuolat pateikia egzaminą, kai tik šiek tiek ko nors pramoksti. Pasakojime gausu emocijų. Jos nesilieja laisvai, yra sukoncentruotos, kitaip tariant, sudėtos į kriaukles, ir pateiktos kaip perlai – įžvalgos“, – vaizdžiai kalbėjo autorė. Ji pasigyrė, kad raginama pažįstamų prancūzų „Laiškus iš Bordo“ ketina pati išversti į prancūzų kalbą.

Autorė žada „Laiškų iš Bordo“ tęsinį. Kaupia medžiagą knygai apie (iš)gyvenimą emigracijoje.

„Laiškus iš Bordo“ A. Dilienė parašė per penkis mėnesius. Tuo pat metu rašė ir kitą kūrinį, kuris turėjo būti pirmasis. „Šeima – komandinis žaidimas, kaip patekti į aukščiausią lygą“ jau gruodį pasirodys knygynuose. Pasak autorės, tai viso šeiminio ir profesinio gyvenimo patirties bei išminties kristalas. Tarsi vadovėlis, kaip gyventi šeimoje. „Jos pasirodymo ir aš pati labai laukiu. Tai mano darbo įrankis, stalo knyga kiekvienam, kuris turi mylimąjį, tėvus, vaikus ar tiesiog norėtų su kuo nors gyventi“, – sakė ji.

Kai šiek tiek pavargsta, užsinori per daug ir nebeaprėpia, A. Dilienė stresą malšina žiūrėdama į Atlanto bangas. Vandenynas ir miškas – tarsi meditacija. „Iš karto susivokiu, kad negaliu visko valdyti, viskas neturi būti pagal mane“, – atviravo ji. Labiausiai atsigauna kelionėse ir gamtoje. Keliauti Aurimai taip pat svarbu, kaip pavalgyti ar pamiegoti. Kasdien daug vaikšto pėsčiomis. „Po dešimt tūkstančių žingsnių, ir tai man labai patinka“, – atskleidė savo energijos šaltinį A. Dilienė.

Pašnekovė sakė mėgstanti skaityti, tačiau nuo įstojimo į mediciną ji skaito išimtinai profesinę literatūrą. Grožiniams kūriniams tiesiog nelieka laiko. Siekdama profesinio tobulėjimo vis atranda ką nors įdomaus. Ir negali atsispirti. Ypač amerikiečių santykių eksperto Gary Chapmano išmintingai konsultavimo technikai, psichoterapeutės Marinos Targakovos įžvalgoms ir daugeliui kitų, iš kurių nuolat mokosi.

Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje Aurimos Dilienės knygos „Laiškai iš Bordo“ pristatymas vyks lapkričio 20 dieną.

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"