Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Projekto „Pasaulio lietuvių vienybės karūna“ banga ritasi per Lietuvą 

2018 liepos 16 d. 17:01
Taip atrodys "Pasaulio lietuvių vienybės karūna".
Taip atrodys "Pasaulio lietuvių vienybės karūna".
Asmeninio albumo nuotraukos

Pasaulio lietuvių vienybės dienos – liepos 17-osios – proga kalbiname „Pasaulio lietuvių vienybės karūnos“ kūrėją, iniciatorių, skulptorių Gediminą Radzevičių.

– Monumentas „Pasaulio lietuvių vienybės karūna“ jau kyla Europos parke. Džiugu, kad šiame simboliniame Europos geografiniame centre parko steigėjas Gintaras Karosas žemę projektui skyrė neatlygintinai. Kokios mintys įgyvendinant projektą aplanko?

– Sulaukėme Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio ir nemažai renginių, kurie leido suvokti, jog lietuvių tautos pamatų kertiniai akmenys yra gimtoji kalba, tikėjimas, istorinė atmintis, tautinės tradicijos, kūryba, darbštumas ir vienybė. Tautos istorinio kelio ir kūrybinių galių viršūnė – Lietuvos valstybė. Tos valstybės galių stiprinimui „Lietos“ labdaros fondas ir inicijavo monumento „Pasaulio lietuvių vienybės karūna“ pastatymą Europos parke.

Šis paminklas savo simboliais išreiškia visų pasaulyje gyvenančių lietuvių vienybės idėją, susitelkimą nepriklausomai Lietuvos valstybei stiprinti, išsaugant ją ateities kartoms. Pagrindinis paminklo siluetas primena karūną, o idėjinę esmę išreiškia iš gilios praeities kilę aisčių-baltų ir krikščioniškosios kultūros ženklai bei simboliai. Preliminari projekto sąmatinė vertė – apie 1 milijoną eurų. Projekto įgyvendinimu ir lėšų rinkimu rūpinasi specialiai tam sukurtas „Lietos“ labdaros fondas.

Lėšas, reikalingas projekto įgyvendinimui, numatome surinkti iš Lietuvoje ir užsienyje gyvenančių lietuvių asmeninių bei įvairių organizacijų įnašų. Žinia apie šį projektą yra skelbiama Lietuvos žiniasklaidoje, projekto pristatymo renginių metu ir t.t. Ta proga „Lietos“ labdaros fondo atstovė spaudai kalbina šio projekto autorių ir pagrindinį visų darbų, susijusių su projekto įgyvendinimu, organizatorių „Lietos“ labdaros fondo Steigėjų tarybos narį skulptorių Gediminą Radzevičių.

– Kodėl sklaidos apie „Pasaulio lietuvių vienybės karūnos“ projektą banga prasidėjo nuo Neringos?

– Nuo Neringos pradėjau todėl, kad ji man labai patinka. Ji lyg kokia stebuklinga šalis tarp dangaus, saulės, žemės, smėlio ir vandens... Išdrožiau ąžuolinę lazdą – krivulę, kuri reiškia žinią apie šį projektą. Jos priėmimas byloja apie įsipareigojimą remti projektą. Tokiu būdu pradėjau žygį per visą lietuvių pasaulį, esantį Lietuvoje ir už jos ribų: per marias iki Biržų, per jūras iki Čikagos, Australijos ir t.t. Miestų, priėmusių šią pereinamąją Krivulę, pavadinimai yra išdrožiami jos kote, o daugiau kaip 1000 eurų parėmusių projektą ne tik miestų, bet ir kitų rėmėjų vardai bus iškalti specialiai tam skirtuose akmeniniuose rieduliuose. Krivulę jau priėmė: Neringos, Kretingos, Klaipėdos, Kūlupėnų, Gargždų, Palangos, Platelių, Šilalės, Tauragės, Gelgaudiškio, Pagėgių, Šilutės, Rietavo, Skuodo, Telšių, Raseinių, Šiluvos miestai. Šiame kelyje „Lietos“ fondui talkino ne vienas plačiai Lietuvoje žinomas dainų atlikėjas. Ypač prie tos žinios skleidimo prisidėjo Marius Jampolskis, Irūna Pūzaraitė, jų prodiuserė Laima Lapkauskaitė su techninės komandos nariais, kurie sutiko prieš koncertą leisti pademonstruoti gausiai susirinkusiems žiūrovams specialiai sukurtą filmuką apie projektą. 2017 metų balandžio mėnesį „banga“, pakilusi nuo Neringos, pasiekė Biržus.

– Vadinasi, jau galite galvoti apie žygį per jūras link Čikagos?

– Sąlyginai, taip. Paruošiamųjų darbų Lietuvoje „Lietos“ fondas yra atlikęs nemažai: 2016 metais Seime buvo surengta spaudos konferencija, kurioje dalyvavo partijų, pritariančių šiam projektui, atstovai. Seimo televizija ją transliavo visai Lietuvai. Visą mėnesį Seime vyko mano kūrybos paroda, kurioje buvo pristatytas ir šis projektas. Du kartus šį projektą pristačiau Pasaulio lietuvių bendruomenių atstovų suvažiavimuose Seime. Projektą labai palankiai priėmė ir vertino jo ekselencija prezidentas Valdas Adamkus. Ši žinia ne kartą buvo skelbiama radijo, televizijos eteriuose, spaudoje, specialiai tam skirtuose Krivulės perdavimo renginiuose ir t.t. Be to, šiemet gimė dar vienas Krivulės įteikimo variantas: susipažinęs su projektu, Vilniaus Rotary klubo prezidentas Rimantas Jogėla, pritariant klubo broliams, Krivulę su visais įsipareigojimais priėmė iš Raseinių miesto.

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

– Kaip žmonės atsiliepia į kvietimą, ar daug sulaukėte rėmėjų?

– Kol kas pavieniai žmonės reaguoja vangokai. Informacijos srautas, skirtas Lietuvos valstybės jubiliejaus paminėjimui, įvairioms labdaros akcijoms yra didelis. Palauksiu, kol ši euforija atslūgs. Tikiu, kad atsiras daugiau „Vienybės karūnos“ žmonių, su kurių parama pastatysime tą monumentą. Mano projektas yra pakankamai sudėtingas ir ne vienadienis. Tai ne kokia efektinga vienadienė akcija, tai – daugiadienis maratonas ir dar su kliūtimis. Pirmieji mano projekto įgyvendinimo rėmėjai buvo artimiausias ratas mano draugų, bendraminčių, pažįstamų. Kol žinia apie šį projektą, pradėta skleisti nuo 2011 metų, pasiekė viešumą, prisėjo atlikti labai daug „namų darbų“: įdėją reikėjo vizualizuoti, rasti monumento pastatymui vietą, įsteigti „Lietos“ labdaros fondą, paruošti plakatus, skrajutes, sugalvoti būdus, kaip jį pristatyti, propaguoti, sukurti videofilmą...

Pirmoji Krivulę priėmė Neringa, antroji – Šilalė. Kiti miestai, priėmę Krivulę, irgi žada prisidėti finansiškai. Aš pats lankausi pas įvairių firmų vadovus, pristatau projektą, kviečiu prisidėti ne tik finansiškai, bet ir medžiagomis. Smagu, kad beveik visur buvau išgirstas. Rezultattas – šiemet jau iki 2 metrų aukščio iškilę aštuonios „Vienybės karūnos“ akmeninės kolonos. Be to, pernai iškilmingai išliejome ir centrinio ugniakuro pamatą, į kurį pirmąjį betono kastuvą su nuoširdžiais palinkėjimais Lietuvai, įdėjo vyriausias renginio dalyvis vienas iškiliausių Lietuvos menininkų Rimantas Dichavičius. Šiuo metu dedu visas pastangas, kad įsigytumėm nedidelę mašiną su kranu kolonoms aukštyn kelti.

"Neprisidėsit - liks neprisidėta, prisidėsit - bus pastatyta", - sakė idėjos autorius Gediminas Radzevičius.
"Neprisidėsit - liks neprisidėta, prisidėsit - bus pastatyta", - sakė idėjos autorius Gediminas Radzevičius.

– Savo lėšų rinkimų planuose niekur neminite apie Vyriausybės, nei Europos Sąjungos fondų. Kodėl?

– Man šis projektas nėra eilinis užsakymas, ne be reikalo jis vadinasi „Pasaulio lietuvių vienybės karūna“. Idėja jį sukurti kilo iš mano ir mano aplinkos žmonių vidinio poreikio, todėl siekiu, kad jo įgyvendinime savanoriškai dalyvautų bent dalis tautos, kuriai patinka ne tik pati idėja, bet ir pateiktas vaizdinys.

Iškovoję Nepriklausomybę, mes kažkaip keistai ir neatsakingai, pagal seną tarybinį modelį, suplakėme Valstybės ir valdžios modelį į vieną darinį, o tai, mano manymu, nėra gerai. Taip mąstydami, nemaža dalis žmonių neugdo asmeninės iniciatyvos ir nesuvokia, kad Valstybė – tai mes visi, jos piliečiai. Valdžia – tai piliečių atstovai, deleguoti tarnauti piliečių interesams. Ne be reikalo tie žmonės vadinami tarnautojais, kuriems piliečiai paskyrė administruoti dalį per mokesčius surinktų lėšų, skirtų kultūros, sveikatos, gynybos, socialinių ir kt. reikmių tenkinimui. Likusią valstybės turto dalį valdo to turto kūrėjai: verslininkai, įmonių darbuotojai, žemdirbiai, amatininkai, kultūros, mokslo darbuotojai ir kt. Kaip bebūtų gaila, tačiau tas „gauruotos rankos“ šešėlis dar nuo tarybinių laikų tūno vyriausybinių institucijų koridoriuose ir kabinetuose. Nenorėdamas su tais reiškiniais „o kas man iš to“ turėti reikalų, pasirinkau kitokį lėšų rinkimo būdą. Tuo labiau, kad esu nepriklausantis jokiai partijai laisvas menininkas.

Kurdamas šį kūrinį, aš rūpinuosi ne tik akmenimis, vienaip ar kitaip sudėtais atitinkamose kompozicijose, bet ir tautiečių požiūriu į tą idėją, jų supratimu, sugebėjimu nesavanaudiškai reikiamu momentu mobilizuotis, prisidedant prie idėjos įgyvendinimo akto. Aš siekiu, kad akmenys, metalas, vieta, kurioje jie stovės, įgautų ne tik materialinę, bet, svarbiausia – idėjinę vertę. Seniai laikas atsikratyti seno požiūrio, kad visos iniciatyvos eina iš valdžios: valdžia nutarė, liaudis pritarė ir pan. Juk pokaryje ne valdžia pasipriešino okupantams, o VALSTYBĖ, tai yra jos branduolys – sąmoningiausi piliečiai. Ir, ačiū Aukščiausiajam, kad dabar yra oficialiai pripažinta. Turime tų laikų prezidentą generolą Joną Žemaitį-Vytautą, o šiais metais minime kitą didžiavyrį Adolfą Ramanauską-Vanagą.

O apie Europos Sąjungos fondų lėšas tai net kalbos būti negali, juk ne sandėlį ar fermą statome… Negi tiesime ranką ir eisime per Europą prašinėdami padėti mums pastatyti savo „Vienybės“ karūną ?

O tautos atstovams, deleguotiems ne valdyti, o administruoti dalį mūsų valstybės lėšų, niekas nedraudžia prisidėti prie „Vienybės karūnos“ projekto įgyvendinimo iš savo asmeninės kišenės, be abejo, jeigu ta idėja ir mano sukurtas vaizdinys jiems prie širdies.

– Nesikreipiate pagalbos į milijonierius? Kaip jie reaguoja į projektą?

– Susitinku su jais, juk jie irgi Lietuvos piliečiai. Šiuo metu, susiklosčius aplinkybėms, ir aš tapau milijonierių klubo nariu.

– Tai bent! Kaip jums tai pasisekė?

– Stebėjau Lietuvoje įvairiose socialinėse pakopose gyvenančius žmones ir padariau loginę išvadą, kad aš atsidūriau milijonierių pakopoje. Juk taip vadinamiems „bomžams“ visada trūksta vieno euro,pensininkams, pedagogams – vieno šimto eurų, kiek prakutusiems – vieno tūkstančio eurų, milijonieriams – dar vieno milijono… Kadangi šiam sumanymui man irgi trūksta vieno milijono, tai, logiškai mąstant, aš esu milijonierių pakopoje.

– Tad kaipgi tie tikrieji milijonieriai reaguoja į jūsų projektą?

– Manau, kad pakankamai entuziastingai, tačiau niekaip negali apsispręsti, iš kurio milijono tą paramą skirti. Ar iš pirmo, ar iš paskutinio… Iš to, kurio trūksta, skirtų kad ir šiandien…

Na, o jeigu rimtai, tai aš negalvoju, kad ta parama priklauso nuo turimų turtų. Tai priklauso nuo sąmonės, suvokimo, vertybių, požiūrio į tokias idėjas ir sumanymus. Kam šis projektas prie širdies, prisidės kiek leidžia jo galimybės. Kuo daugiau žmonių įsijungs į projekto rėmimą, tuo lengviau bus pasiekti norimą rezultatą. Proceso eiga rodo, kad kelias teisingas, nes sukurtas vaizdinys palaipsniui įgauna realų medžiaginį pavidalą.

– Kokių nuomonių, patarimų išgirdote keliaudamas po Lietuvą, juk ji marga kaip genys, ambicinga, neretai – susiskaldžiusi. Pavyzdžiui, vien Lukiškių aikštė kiek sukėlė emocijų….

– Dalyvaudamas renginiuose, susitikimuose, betarpiškai bendraudamas su įvairiausią požiūrį ir supratimą turinčiais žmonėmis, girdėjau visokių nuomonių. Iš vienos pusės, tas procesas vargina, atima daug ne tik fizinių, bet ir dvasinių jėgų, iš kitos pusės – padeda aiškiai suvokti piliečių vidinę būseną. Nežiūrint didelių pokyčių į gera, ne vienas žmogus, nepriklausomai nuo amžiaus, išsilavinimo, visuomeninės socialinės padėties, savyje dar nešioja užsilikusią baudžiauninko – kumiečio – kolchozniko sampratą, kuriam dar būtinai reikia, kad kažkas iš valdžios lieptų tą ar kitą dalyką daryti… Nuomonių, atsiliepimų bei patarimų būna įvairių. Dauguma gyrė projektą, žavėjosi juo, kai kurie rimtais veidais formulavo pasiūlymus, patarimus, pvz.: čia reiktų kažkaip, galbūt kažką kitaip padaryti…

Yra projekto vertintojų ir tarp internautų, kurie tą mygtuko paspaudimą laiko nuveiktu darbu. Aš jiems esu pasiūlęs specifines nuomonės reiškimo sąlygas: a) kas nori išreikšti nuomonę, kad yra abejingas tam projektui, į „Vienybės karūnos“ sąskaitą perveda 5 eurus, tada ji bus užskaityta; b) kas abejoja – perveda 10 eurų; c) kas prieš – 15 eurų; d) kas „už“ – perveda nuo 20 eurų … Nuomonių išreiškimų skaičius neribojamas. Manau, kad toks nuomonės išreiškimas bus daug konkretesnis, negu pilstymas iš tuščio į kiaurą.

– Girdėjau, kad turite dar vieną sumanymą „Vienybės karūnos“ projekto parėmimui.

– Retkarčiais rašau apsakymus, straipsnius, apmąstymus, bet labiausiai mėgstu eiliuoti, t.y. poetauti. Tai savotiškas atokvėpis ir atsvaras sunkiam fiziniam skulptoriaus darbui. Kažkada su vaikystės draugu Jevgenijušu Nedzvedskiu aktyviai domėjomės astronomija, muzika, menais ir futbolu… Naktimis Pavilnyje rikiuodami danguje žvaigždynus, sumanėme kurta dainas. Jis – muziką padedant gitarai, o aš – žodžius. Tai buvo 1973 metai… Kadangi mano tekstai netilpo į tų laikų ideologinius rėmus, o be to, dainų kūrimu galėjo užsiimti tik valdžios aprobuoti žmonės, tai tas dainas dėjome į stalčių… Atgimimo laikotarpiu jų įdainavimui paprasčiausiai nebuvo laiko, todėl ir naujai kuriamas toliau dėjome į stalčių. Dabar nutarėme jas iškelti į dienos šviesą. Atrinkome 12 dainų, kurias neatlygintinai sutiko įdainuoti žymiausi Lietuvos dainų atlikėjai. Dalį lėšų įrašams skyrė LATGA. Trūkstamai daliai lėšų ieškosime rėmėjų. Diskas vadinsis „Nedainuotos dainos“. Jį platinsime visoje Lietuvoje, surinktos lėšos bus skiriamos „Pasaulio lietuvių vienybės karūna“ projekto įgyvendinimo įgyvendinimui. Kūryba gimsta iš kūrybos.

– O kada planuojate užbaigti monumentą, juk šimtmetis jau atėjo?

– Tokį klausimą man užduoda nuo tada, kai žinią apie projektą paskelbiau viešumoje. Kadangi šį sumanymą skiriu ne šimtmečiui, o vienybei šimtmečio proga, tai tokio konkretaus laiko ir negaliu pasakyti. Viskas priklausys nuo paramos gausumo. Mes pinigų fonde nekaupiame. Kai tik jų atsiranda, naudojame konkrečių darbų atlikimui: pradžioje jie buvo skiriami sklaidai, o dabar ir statybos darbams.

Jei turiu galimybę kelti nors vieną kolonos metrą į viršų – tą ir darau. Neturiu tikslo „stachanovietiškai“ įvykdyti penkmetį per trejus metus. Šimtmečio šventimas praeis, o vienybė bus reikalinga ir šimtas pirmosioms ir šimtas penktosioms metinėms, duok Dieve, ir tūkstantosioms…

– Ko norėtumėte palinkėti Lietuvos žmonėms?

– Pirmiausia, kuo greičiau išsivaduoti iš to užsilikusio mumyse baudžiauninko – kumečio – kolchozniko sindromo, ugdant savyje laisvo, kūrybingo žmogaus dvasią. Ir, žinoti, kad būdami maža tauta, tik kūrybingumo, dvasingumo, vienybės dėka galime išlikti margame pasaulyje. Telydi Lietuvą vienybės dvasia. Neprisidėsit – liks neprisidėta, prisidėsit – bus pastatyta.

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"