Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Projektavęs bažnyčias ir Lietuvos kelius 

2019 sausio 12 d. 12:00
Mokydamasis Sankt Peterburge Vaclovas Michnevičius vedė Bavarijos vokietę Karoliną Feig, susilaukė dukros Irenos ir sūnaus Kazimiero. Apie 1915 metus.
Mokydamasis Sankt Peterburge Vaclovas Michnevičius vedė Bavarijos vokietę Karoliną Feig, susilaukė dukros Irenos ir sūnaus Kazimiero. Apie 1915 metus.
Artūro Narkevičiaus archyvo nuotrauka

Vaclovas Michnevičius (1866–1947) dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą laikytas autoritetingiausiu bažnyčių projektuotoju. Architektas, inžinierius karo metais buvo pašauktas į karinę tarnybą tiesti kelių. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę 1919 metais sugrįžo į Lietuvą, apsigyveno Kaune, dirbo ką tik įkurtos Susisiekimo ministerijos Kelių ir plentų valdyboje.

Nors prieš Pirmąjį pasaulinį karą V. Michnevičius dirbo Vilniaus miesto architekto pareigas, suprojektavo daug žymių pastatų, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę Kauno architekto pareigų negavo. Jaunai valstybei tada atiteko labai prasti keliai, tad šalies vadovams atrodė, jog tuo laikotarpiu svarbiau tiesti naujus kelius, plėsti jų tinklą, nei statyti namus. O V. Michnevičius tuomet buvo geriausias šios srities specialistas. Nepriklausomos Lietuvos kelininkų šimtmetis glaudžiai susijęs ir su V. Michnevičiaus asmenybe.

Vilniaus architektas

V. Michnevičius gimė Jonavos rajone, Strebeikių dvarelyje, netoli Žeimių miestelio. Sankt Peterburge, Civilinių inžinierių institute, 1893 metais baigė architektūros ir tiltų bei kelių statybos studijas. Dar mokydamasis vedė Bavarijos vokietę Karoliną Feig, kuri dėstė prancūzų, anglų, vokiečių kalbas. Lenkakalbei motinai toks Vaclovo pasirinkimas labai nepatiko – ji net neįsileisdavo marčios į namus. Vėliau kerštaudama sūnui dvarą užrašė ne jam, o sūnėnui. Architektas prastai kalbėjo lietuviškai, laikė save lenku, tačiau nepritarė kitų dvarininkų lenkomaniškoms pažiūroms.

1930 metais, minint Vytauto Didžiojo 500-ąsias mirties metines, pagal Vaclovo Michnevičiaus projektą pastatyta Perlojos bažnyčia. Tai vienintelė Lietuvoje šventovė, kurioje gausu patriotinių lietuvybės simbolių.

Baigęs mokslus Sankt Peterburge V. Michnevičius atvyko į Vilnių. Čia jį pasikvietė bankininkas Juozapas Montvila, organizavęs kelias statybines akcijas. Vilniuje Vaclovas dirbo vandentiekio tvarkymo, gatvių tiesimo, Neries pakrančių tvirtinimo, bažnyčių remonto darbus. 1904 metais buvo paskirtas Vilniaus miesto architektu. Iki 1912-ųjų, kol ėjo šias pareigas, suprojektavo turgaus halę, kurios pertvaroms naudojo metalo santvaras. Tai buvo vienintelis tokių konstrukcijų pavyzdys Lietuvoje. J. Montvilos užsakymu jaunasis architektas suprojektavo ir gyvenamųjų namų kvartalą, vadinamąją Montvilos koloniją šalia Lukiškių aikštės, taip pat Žvėryno bažnyčią.

Nors gyveno Vilniuje, V. Michnevičius spėjo pasidarbuoti ir kituose Lietuvos miestuose. Pagal jo projektus Ramygaloje, Birštone, Ašmenoje, Ratnyčioje, Nemunaityje, Žiežmariuose, Kietaviškėse, Žeimiuose, Vievyje, Kaišiadoryse, Gegužinėje iškilo sakraliniai pastatai. Mineralinio vandens gydyklos Druskininkuose, kelios vilos ir kiti namai – taip pat šio architekto kūriniai. Spėjama, kad Kernavės bažnyčia – irgi jo darbas.

V. Michnevičiaus projektuotos ir Vilniaus Žvėryno vaikų bei Infekcinė ligoninės. Su kitu architektu Aleksandru Parčevskiu jis įkūrė projektavimo ir statybos biurą „Architektas“, kartu 1912–1913 metais Pohuliankoje (dabartinė Jono Basanavičiaus gatvė) suprojektavo Lenkų teatrą (dabartinis Lietuvos rusų dramos teatras), po gaisro rekonstravo Nacionalinės filharmonijos salę. Pirmojo pasaulinio karo metais vadovavo karinių kelių tiesimo darbams.

Kauno laikotarpis

1919 metais architektas apsigyveno Kaune. 1924-aisiais buvo paskirtas Panemunės (vėliau – Kauno rajono) kelių viršininku. Kaip vienas pirmųjų diplomuotų kelininkų 1925 metais išleido knygelę „Vieškeliai ir paprastieji keliai, jų taisymas ir laikymas“. Joje išsamiai aprašė, kaip prižiūrėti sauskelius, gruntkelius, tiltus, kaip stiprinti jų važiuojamąsias dalis. Knygoje buvo išspausdintas ir bendro naudojimo kelių bei tiltų įstatymas.

V. Michnevičius rašė, kad „keliai, kaipo susisiekimo priemonė, jau iš senovės yra vienas svarbiausių kultūrai ir žmonių gerovei plėtoti veiksnių. Tautų gerovė, jų klestėjimas, taip pat sunykimas visada tampriai yra surištas su susisiekimo išvystymu arba jo trūkumu“. Daugelis save gerbiančių Lietuvos ūkininkų šį leidinį laikė parankine knyga, stengėsi tvarkingai prižiūrėti nuosavose valdose esančius ir į sodybas vedančius kelius.

Vaclovo Michnevičiaus projektuota Kauno mečetė – savitas paminklas Vytauto Didžiojo laikais į Lietuvą atsikrausčiusiems totoriams.

1934 metais V. Michnevičius ėmėsi garsiojo Žemaičių plento tiesimo darbų. Dirbdamas Kelių ir plentų valdyboje vyresniuoju inžinieriumi nesiliovė projektuoti ir bažnyčių. Šiuo laikotarpiu iškilo Kietaviškių, Vievio, Ukmergės, Raudondvario, Kauno evangelikų reformatų bažnyčios, Kauno bernardinų vienuolyno korpusas, Kaišiadorių kurijos namai. O 1930 metais, minint Vytauto Didžiojo 500-ąsias mirties metines, pagal jo projektą buvo pastatyta Perlojos bažnyčia. Tai vienintelė Lietuvoje šventykla, kurioje gausu ir patriotinių lietuvybės simbolių: sienas puošia Gediminaičių stulpai, Jogailaičių kryžius, Vytis, Vytauto Didžiojo portretas. 1930 metais Kaune V. Michnevičius kartu su Adolfu Netyksa suprojektavo mečetę. Tai buvo savitas paminklas Vytauto Didžiojo laikais į Lietuvą atsikrausčiusiems totoriams.

Kiek iš tikrųjų bažnyčių suprojektavo V. Michnevičius, tiksliai nežinoma. Vieni šaltiniai nurodo 32, kiti – 72. Šiuo metu autorystė įrodyta 27, visos jos – neogotikinio stiliaus.

Ūkio tabakas

Dirbdamas Kaune architektas nuomojosi butą, o penktadieniais grįždavo į gimtąjį Strebeikių dvarelį. V. Michnevičiaus ūkio pasididžiavimas – geros rūšies tabakas. Išdžiovintas jis būdavo dedamas į dėžes ir vežamas į Vilnių. Visi atpažindavo šio ūkio tabaką iš dūmo kvapo.

Michnevičių šeima visada valgydavo prie vieno stalo su samdiniais. Nuėmus derlių šeimininkas dovanodavo merginoms po prijuostę, moterims – po skarelę, o vyrus vaišindavo alumi.

Daug kalbų mokėjusi architekto žmona Karolina lietuviškai šnekėti taip ir neišmoko. Iš Žeimių kilęs kraštotyrininkas Kazimieras Mackevičius yra užrašęs vietinių žmonių pasakojimą, kaip ji kartą Kėdainių vaistinėje lenkiškai paprašė vaistų, o jauna vaistininkė nesuprato. Tada moteris paprašė rusiškai, prancūziškai, vokiškai, žydiškai, dar keliomis kalbomis, bet darbuotoja vis tiek nesuprato. Tuomet Karolina, atsisukusi į eilėje stovinčius žmones, juokdamasi pasakė: „Ta vaistininkė – kaip karvė su viena uodega, tik vieną kalbą temoka.“

Kaip yra rašęs K. Mackevičius, Strebeikių dvare buvo laikomos dvi ožkos, nes Vaclovas labai mėgo raugintą jų pieną. Penktadieniais, kai namiškiai laukdavo sugrįžtančio šeimininko, ant stalo garuodavo šutintos bulvės ir puodynė rūgusio ožkų pieno.

Projektavęs bažnyčias ir Lietuvos kelius

Bažnyčios šventoriuje

Savo gimtajame Žeimių miestelyje, kuriame baigė mokyklą, V. Michnevičius 1906–1908 metais nemokamai suprojektavo bažnyčią. Ji stovi iki šiol. Bažnyčios šventoriuje 1947 metais buvo ir palaidotas. Ilgai nedrįsta statyti antkapio su užrašu. Paminklas iškilo tik praėjus 30 metų po jo mirties.

Sovietmečiu architekto šeimą ištiko panaši drama kaip daugelį Lietuvos gyventojų. Sūnus Kazimieras dar 1941 metais, bijodamas represijų, spėjo pabėgti į Lenkiją. Duktė Irena su šeima 1946-aisiais buvo išvežta į Krasnojarsko kraštą. Architekto žmona pasiprašė būti tremiama su dukterimi, o po dvejų metų, sulaukusi 93-ejų, mirė. Duktė, palaidojusi Sibire mirusį vyrą, 1956 metais gavo leidimą išvykti į Lenkiją.

Vaclovas išvengė tremties tik dėl to, kad 1940 metais dirbo Plentų ministerijoje. Iš Strebeikiuose gyvenusio senyvo amžiaus V. Michnevičiaus sovietai atėmė dvarą, paliko jam tik vieną kambarėlį. Architekto archyvus, kaip kenksmingus sovietų valdžiai, išnešė į kiemą ir sudegino. Dvarelyje buvo įkurta pradinė mokykla. Apie 1975 metus jis atiteko Pauliukų kolūkiui. Šio valdžia greitai pastatą sudegino.

Priešais Žeimių bažnyčią, kitoje kelio pusėje, 2007 metais, minint architekto mirties 160-ąsias metines, V. Michnevičiui atidengtas paminklas (autoriai – Konstantinas Bogdanas ir Kęstutis Krasauskas, architektas Julius Zonys). Strebeikių dvarelio vietoje tautodailininkas Artūras Narkevičius pastatė koplytstulpį.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika