Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Profesorius Vladas Jurgutis – ne vien lito tėvas 

2018 sausio 5 d. 16:00
Vladas Jurgutis prie savo knygų 1962 m./Nuotrauka iš knygos „Vladas Jurgutis. Didis ekonomistas ir mokytojas“
Vladas Jurgutis prie savo knygų 1962 m./Nuotrauka iš knygos „Vladas Jurgutis. Didis ekonomistas ir mokytojas“

Pradėdami jubiliejinių 2018-ųjų metų istorinius pasakojimus, prisiminkime profesorių Vladą Jurgutį – žymų ekonomistą ir bankininką, kurio nuopelnus kuriant nepriklausomą Lietuvos valstybę sunku pervertinti. Sausio 9-ąją sukaks 51 metai nuo šio neeilinio žmogaus mirties.

Profesorius Vladas Jurgutis šiandien dažniausiai prisimenamas kaip lito tėvas. Iš tiesų, pirmojo Lietuvos banko valdytojo nuopelnai įvedant mūsų nacionalinę valiutą ir užtikrinant jos ilgametį stabilumą nekelia abejonių. Tačiau prisiminti šį žmogų verta ir dėl kitų jo nuopelnų mūsų valstybei, ir dėl dramatiškos jo gyvenimo istorijos.

Likimas jam pasiūlė išspręsti svarbiausią to meto šalies vidaus politikos klausimą – pirmą kartą per 700 metų Lietuvos valstybingumo istoriją sukurti centrinį banką bei nacionalinę valiutą.

Dabar turbūt mažai kas prisimena, kad V. Jurgutis buvo kunigas, atsisakęs ganytojo veiklos, kad galėtų paskirti save kitai veiklai. Jis buvo ir žymus pedagogas, išleidęs į gyvenimą ištisą ekonomistų plejadą. Buvo V. Jurgutis ir dviejų seimų narys, ir užsienio reikalų ministras, vėliau atsisakęs diplomatinės tarnybos perspektyvų.

Nepriklausomybės saulėlydyje V. Jurgutis vos netapo finansų ministru, nacių okupacijos metais mėgino kiek pajėgdamas gelbėti mūsų krašto ūkį, tačiau labai greitai pateko į Štuthofo koncentracijos stovyklos pragarą. Karo pabaigoje, turėdamas galimybę likti laisvajame pasaulyje, profesorius tvirtai apsisprendė sugrįžti į sovietų okupuotą Tėvynę. Čia jis kažkaip išvengė Sibiro lagerių, tačiau pateko į savotišką vidinę tremtį, buvo nušalintas nuo visos mokslinės ir pedagoginės veiklos. O ir po V. Jurgučio mirties jo vardą mėginta be pėdsakų ištrinti iš žmonių atminties.

Kunigas tapo ekonomistu

V. Jurgutis gimė 1885 metų lapkričio 5 dieną Palangoje, neturtingų miestiečių šeimoje, kurioje, be jo, augo dar keturi vaikai. Kad galėtų kaip nors išmaitinti nemažą šeimyną, V. Jurgučio tėvai netrukus persikėlė į už dešimties kilometrų esantį Joskaudų kaimą. Nors ir vargingai gyvendami, jie vis dėlto rado galimybę išleisti sūnų į mokslus Palangos progimnazijoje, išugdžiusioje ne vieną žymų būsimos nepriklausomos Lietuvos valstybininką ar šiaip iškilų veikėją. Čia mokėsi ir būsimas Lietuvos prezidentas Antanas Smetona, ir dar du Vasario 16-osios akto signatarai – Kazimieras Šaulys bei Steponas Kairys, ir būsimasis kelių Lietuvos vyriausybių ministras bei pirmas Lietuvos universiteto rektorius Jonas Šimkus, ir Karo muziejaus įkūrėjas Vladas Nagevičius, ir daugelis kitų Lietuvai nusipelniusių žmonių.

V. Jurgutis užsirekomendavo kaip itin gabus mokinys, tad mokytojai jam atkakliai siūlė neapsiriboti progimnazija. Tačiau galimybės tęsti mokslus 1901-aisiais progimnaziją baigusiam neturtingos šeimos vaikui nebuvo itin didelės – vienintelis realus pasirinkimas jam, kaip ir nemažai daliai kitų šios kunigų kalve vadintos mokyklos moksleivių, buvo kunigų seminarija. „Kitais metais, neturėdamas lėšų tęsti gimnazijos kursą kitame mieste, bet trokšdamas mokslo, išlaikiau kvotimus į Kauno kunigų seminariją, kur visas laikymas palyginti mažai tekainavo“, – po daugelio metų autobiografijoje prisiminė V. Jurgutis.

Pasak mokslo draugų, ir seminarijoje V. Jurgutis buvo tarp pačių gabiausių, tad jos vadovybė pasirūpino, kad mokslus jaunuolis galėtų tęsti Peterburgo dvasinėje akademijoje. Tų dienų jo mokslo draugas, kunigas, rašytojas ir žurnalistas Mykolas Vaitkus vėliau jį prisiminė taip: „Ir juo toliau dienos į ateitį bėgo, juo ėmiau labiau įsitikinti Vlado įžymia vertybe, jo įvairiais žymiais gabumais; visa jam tvarkoj – protas, atmintis, vaizduotė, jausmas. Oi, tas jo protelis toks aiškus, subtiliai ir giliai rėžiantis, lakus teorijai, bet ir praktikoj skersai ir išilgai laisvai vaikštinėjąs, viskuo besidomįs, viską pastebįs, viską besistengiąs perprasti.“

Studijos dvasinėje akademijoje davė pradžią ir visuomeninei V. Jurgučio veiklai. Didžiausią įtaką tam, matyt, padarė dėstyti sociologijos į Peterburgą atvykęs Jurgis Matulaitis, kuris vėliau tapo Vilniaus arkivyskupu. Būtent J. Matulaitis skatino studentus imtis ne tik dvasinės, bet ir socialinės veiklos. Įkvėptas mėgstamo dėstytojo, V. Jurgutis ėmėsi iniciatyvos burti katalikiškos pakraipos inteligentus į ateitininkų organizaciją. „Sunku, bet būtina, o kas būtina, tai ir galima!“ – sakė jis M. Vaitkui, suabejojusiam tokio sumanymo sėkme.

1908-aisiais atvykęs į Kauną, V. Jurgutis drauge su kraštiečiu kunigu Jurgiu Galdiku, akademijos laikų mokslo draugu Pranu Kuraičiu ir M. Vaitkumi ėmė rengti organizacijos statuto projektą. Vėliau V. Jurgučiui prie kuriamojo darbo pavyko prikalbinti kunigą Mečislovą Reinį ir būsimą Nepriklausomybės Akto signatarą bei ministrą pirmininką Praną Dovydaitį. Įdomu, kad šis vėliau tapo vyriausiuoju ateitininkų vadu, o štai pats V. Jurgutis liko nuošalyje – 1910-aisiais vykusiame pirmame ateitininkų suvažiavime jis nedalyvavo, nes tuo metu buvo išvykęs į užsienį.

Verta priminti ir tai, kad labai greitai V. Jurgutis, kaip tikrasis ateitininkų iniciatorius, buvo užmirštas – apie jį nei J. Matulaitis, nei P. Kuraitis, nei P. Dovydaitis nebeužsiminė nė žodžiu. M. Vaitkus atsiminimuose spėliojo, kad tokia tyla stojo, kai V. Jurgutis 1925-aisiais atsisakė kunigystės – bendražygiai galbūt nenorėjo šokiruoti visuomenės, primindami, kad prie įtakingos organizacijos ištakų stovėjo ekskunigas.

Bet tada V. Jurgučio kunigystė tik prasidėjo. Į šį luomą žemaičių vyskupas Gintautas Cirtautas Kauno seminarijos bažnyčioje jį įšventino 1909-aisiais. Tačiau eiti ganytojo pareigų dvasininkas dar nepradėjo: 1910-aisiais baigęs Peterburgo dvasinę akademiją jis rengėsi studijuoti toliau, tačiau jo norai nesutapo su akademijos vyresnybės planais.

Tuomet V. Jurgutis gavo išties viliojantį pasiūlymą – su valdiška stipendija vykti studijuoti teisės į Romą. Baigus mokslus jam buvo garantuota kanonų teisės profesoriaus vieta akademijoje vietoj jį studijuoti rekomendavusio Igno Baltrušio. Visų nuostabai, V. Jurgutis tokio pasiūlymo atsisakė, nes jau tuomet jautė polinkį į ekonomiką. Taigi, vietoj Romos jis pasirinko Miuncheną, kuris, pasak vieno jo vėliau rašyto laiško, „viliojo garsiais mokytojais, nors vietoj stipendijos reikėjo tenkintis geradario kunigo P. Kuraičio pašalpomis“.

Nuo politikos prie bankininkystės

Sugrįžęs į Lietuvą, 29 metų V. Jurgutis iš karto gavo lotynų kalbos ir klasikinės filosofijos profesoriaus vietą Kauno kunigų seminarijoje, tačiau prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas sujaukė visus jo planus. Trumpai ėjęs vikaro pareigas Švėkšnoje ir Liepojoje jaunas kunigas drauge su tūkstančiais lietuvių karo pabėgėlių atsidūrė Rusijoje – dėstė Saratovo kunigų seminarijoje, vėliau klebonavo Astrachanėje.

1918-ųjų vasarą V. Jurgutis grįžo į nepriklausomybę paskelbusią Lietuvą, o drauge ir į Kauno kunigų seminariją. Tačiau vien tokio darbo aktyviam dvasininkui buvo per maža – kadaise sumanęs telkti inteligentus atgimstančiai Lietuvai, jis tiesiog negalėjo likti nuošalyje nuo valstybės kūrimo, tad ryžtingai pasuko į politiką. 1919-aisiais jis įstojo į Krikščionių demokratų partiją, jos sąraše buvo išrinktas į Steigiamąjį Seimą ir tapo jo Finansų ir Biudžeto komisijų generaliniu referentu.

Dirbo V. Jurgutis ir Steigiamojo Seimo Užsienio reikalų komisijoje. Galbūt tai paskatino ministrą pirmininką Ernestą Galvanauską 1922-ųjų vasarį pasiūlyti jam užsienio reikalų ministro portfelį. Nors šias pareigas kunigas ėjo vos pusmetį, jam tada teko nelengvi uždaviniai – spręsti komplikuotų santykių su Lenkiją klausimą, Klaipėdos priklausomybės reikalus, toliau siekti Lietuvos tarptautinio pripažinimo. Tų pačių metų rugsėjį V. Jurgutis iš pareigų pasitraukė, nes kaip tik tuo metu likimas jam pasiūlė, ko gera, svarbiausią jo gyvenimo darbą – išspręsti to meto šalies vidaus politikos klausimą ir pirmą kartą per 700 metų Lietuvos valstybingumo istoriją sukurti centrinį banką bei nacionalinę valiutą. Taigi, 1922 metų rugsėjo 28 dieną V. Jurgutis buvo paskirtas organizuojamo Lietuvos banko valdytoju, o dar po keturių dienų, bankui pradėjus veiklą, iš karto ėmėsi lito įvedimo reikalų.

Profesorius Vladas Jurgutis - ne vien lito tėvas

Verta prisiminti, kad Lietuvos valdžia ir anksčiau mėgino įsivesti litą, tačiau to padaryti nepavyko. Buvo net paruošti popierinių litų projektai, o jų pavyzdžiai nugabenti spausdinti į Švediją. Tačiau Lietuvoje savi pinigai taip ir nepasirodė. Vėliau pirmasis Lietuvos banko vadovas V. Jurgutis nesėkmę aiškino taip: „Mes ne tik neturėjome jokių aukso ir užsienio valiutos atsargų, kuriomis būtų galima apdrausti keičiamas notas, bet dar iš visų pusių buvome apsupti atvirų priešų ir abejotinų draugų.“

Galbūt lito įvedimas būtų užtrukęs ir dar ilgiau, jei ne rinkimai į Pirmąjį Seimą. Nepavydėtina šalies ūkio ir finansų padėtis tapo puikiu placdarmu kovoti už rinkėjų balsus: kairieji kaltino Vyriausybę vėluojant įvesti litą ir neskubant atsikratyti finansinės priklausomybės nuo Vokietijos, o valdžioje esantys dešinieji skubėjo padaryti viską, kad šie kaltinimai nebeturėtų pagrindo. Taip 1922 metų rugpjūčio 9 dieną Steigiamasis Seimas priėmė Piniginio vieneto įstatymą. Saviems pinigams leisti Lietuvos bankas galėjo panaudoti 3 mln. aukso rublių, gautų iš Rusijos pagal 1920 metais pasirašytą taikos sutartį. Ši suma prilygo 15 mln. litų. Paties banko pagrindinis kapitalas – 12 mln. litų – buvo sudarytas iš akcijų, kurių kontrolinis paketas atiteko Vyriausybei.

Likimas jam pasiūlė išspręsti svarbiausią to meto šalies vidaus politikos klausimą – pirmą kartą per 700 metų Lietuvos valstybingumo istoriją sukurti centrinį banką bei nacionalinę valiutą.

Pirmi popieriniai litai apyvartoje pasirodė spalio 1-ąją, o po poros savaičių juos pakeitė nuolatiniai banknotai. Nuo 1923 metų pradžios litas liko vienintelė mokėjimo priemonė, tačiau dar reikėjo pelnyti atsargių lietuvių pasitikėjimą. Šiam psichologiniam barjerui įveikti prireikė dar gerų trejų metų. 1926-aisiais Lietuvos bankas oficialiai pranešė, kad litas užėmė tvirtas pozicijas tiek šalyje, tiek pasaulinėje valiutų rinkoje. Tokį nacionalinės valiutos stabilumą galima paaiškinti griežta, netgi asketiška Lietuvos banko pinigų politika. Aukso rezervais turėjo būti padengta ne mažiau kaip trečdalis visos apyvartoje cirkuliuojančios pinigų masės, o likusioji dalis garantuota užsienio valiuta ar prekybiniais vekseliais. Tačiau bent jau iki 1926 metų litų būdavo išleidžiama tik tiek, kiek buvo aukso atsargų. Nors pinigų masė nuolat didėjo, aukso atsargos per pirmus ketverius lito gyvavimo metus taip pat išaugo nuo 2 iki 8 tonų. Ir nors po 1926 metų buvo imtasi kiek liberalesnės finansų politikos, lito vertė išliko nepakitusi net prasidėjus didžiausiai to meto istorijoje pasaulinei ekonomikos krizei.

Siuntė į kalėjimą

Reikia pažymėti, kad vykdyti savarankišką pinigų politiką V. Jurgučiui nebuvo lengva, o kartais jis tiesiog rizikuodavo sulaukti rimtų nemalonumų. 1924 metų gegužės 31-ąją, kalbėdamas pirmajame Lietuvos banko akcininkų susirinkime, jo valdytojas pabrėžė, jog „svarbiausiu iš visų uždavinių praėjusių metų sąlygomis, be abejojimo, turėjo būti įgyvendinimas pastovios ir patvarios valiutos. Jis buvo padėtas visos mūsų bankinės politikos pagrindan“, nors „toks banko vadovybės nusistatymas sukėlė sunkumų kredito rinkoj ir iššaukė balsus už laisvesnę notų emisiją“.

V. Jurgučio kova už lito patikimumą kartais kirsdavosi su tuo metu galiojusiais įstatymais, o tai banko valdytojui galėjo liūdnai baigtis. „Mes gyvename politikų ir ekonomistų konfliktą“, – jau gerokai vėliau, 1929-aisiais, kalbėdamas Lietuvos banko visuotiniame akcininkų susirinkime teigė banko valdytojas. O šį konfliktą V. Jurgutis visuomet mėgino spręsti lito naudai, tarkime, kaip pažymi ekonomistas Vladas Terleckas, tiesiog priešindamasis atlikti Lietuvos bankui pavestas valstybės iždo operacijas.

V. Jurgučio darbams skirtoje Egidijos Laumenskaitės knygoje minimas banko valdytojo susidūrimas su tuometiniu finansų ministru Vytautu Petruliu. Šis premjerui Ernestui Galvanauskui pasiskundė, kad Lietuvos bankas nepaiso Finansų ministerijos teisių. Spręsti šią koliziją teko pačiam prezidentui Aleksandrui Stulginskiui. Valstybės vadovo, V. Jurgučio, E. Galvanausko, V. Petrulio ir Lietuvos Respublikos vyriausiojo gynėjo Antano Tumėno pasitarime pastarasis konstatavo, kad Lietuvos banko vadovas pažeidė įstatymus, ir retoriškai paklausė: „Man belieka vienas neišspręstas klausimas, nes kai valstybės vyriausiojo gynėjo įsakymu bus suimtas ponas V. Jurgutis, neaišku, kas eis pirmutinis: suimtas ponas valdytojas ar policininkas, rodąs suimtajam tiesiausią kelią į kalėjimą?“ Žinoma, kalėjimu ši istorija nesibaigė. V. Jurgutis, prezidento paprašytas ateityje nepažeisti Finansų ministerijos teisių, toliau liko eiti savo pareigas.

Vis dėlto politikų ir ekonomistų konfliktas, apie kurį V. Jurgutis kalbėjo 1929-aisiais, ne tik niekur nedingo, bet ir paskatino bankininką tais metais pasitraukti iš pareigų. Kai Augustino Voldemaro vyriausybė be V. Jurgučio sutikimo paskyrė į banko vadovybę ne itin apie finansus nusimanančius, tačiau „savus“ direktorius, valdytojas rugpjūčio 6-ąją įteikė prezidentui A. Smetonai atsistatydinimo raštą, o vėliau rašytoje autobiografijoje nurodė pasitraukęs „nes negalėjo paklusti siauranacionalistiniams prof. Voldemaro vyriausybės reikalavimams“.

A. Voldemaro toks V. Jurgučio žingsnis aiškiai nepradžiugino: mėgindamas kaip nors užglaistyti konfliktą su Gedimino II laipsnio ordinu apdovanotu bankininku, premjeras pasiūlė jam pasirinkti vieną iš dviejų atsakingų diplomatinių postų ir tapti Lietuvos įgaliotuoju pasiuntiniu Londone arba Maskvoje. V. Jurgutis tokio pasiūlymo atsisakė ir nutarė atsidėti ekonomistų rengimui. Tačiau nuo Lietuvos banko reikalų jis nenusišalino iki paskutinių šios institucijos egzistavimo dienų. Ketvirtadieniais vykusiuose privačiuose pasitarimuose su naujuoju banko valdytoju Juozu Pakniu buvo aptariama šios įstaigos politika sunkesniais laikais, ypač po 1931-ųjų Vokietijos bankų krizės, skaudžiai atsiliepusios ir Lietuvai. Tada buvo iškilusi rimta lito nuvertinimo grėsmė, tačiau jai, nuolat konsultuodamasis su J. Pakniu, griežtai pasipriešino ministras pirmininkas Juozas Tūbelis. Kažin ar reikia pridurti, kad J. Paknys savo nuomonę išsakydavo tik pasitaręs su V. Jurgučiu.

Baigiant V. Jurgučio bankininko temą reikia pabrėžti, kad pasitelkiant jo įdirbį ir vėlesnius patarimus 1931 metais litas buvo viena iš keturių tuo metu dar nedevalvuotų pasaulio valiutų. O prieš pat Antrąjį pasaulinį karą lito vertė JAV dolerio atžvilgiu netgi išaugo: 1928 metų sausio 1 dieną litas buvo vertas dešimties, o 1939 metų spalio pradžioje – jau šešiolikos amerikietiškų centų.

Ministro portfelio atsisakė

V. Jurgutis kaip ekonomistas buvo prisimintas baigiantis 1939-iesiems, kai Lietuvą buvo apėmusi rimta krizė. Ekonominiai sunkumai, užgriuvę šalį, netekus vienintelio uosto, per kurį buvo išvežama daugiau kaip trys ketvirtadaliai, o įvežama daugiau kaip du trečdaliai visų prekių. Gresianti bankų griūtis indėlininkams puolus masiškai atsiiminėti indėlius. Stringanti žemės ūkio reforma. O svarbiausia – kanonadų griausmas Vakaruose, nuo kurio Lietuva bandė prisidengti neutralitetu, kurio niekas negarantavo ir niekas negynė. Ir pagaliau – nelemtoji 1939 metų spalio 10-osios sutartis su sovietais, po kurios mainais į grąžintą Vilnių Lietuvoje atsirado Raudonosios armijos įgulos. Tokiomis aplinkybėmis buvo sudaryta vadinamoji visuomenės konsolidacijos Vyriausybė, kuriai buvo lemta tapti paskutiniu nepriklausomos Lietuvos ministrų kabinetu. Formuoti šią Vyriausybę buvo patikėta Antanui Merkiui.

Šiame kabinete V. Jurgučiui buvo pasiūlytas finansų ministro portfelis, tačiau, sužinojęs apie būsimo premjero kandidatūrą, bankininkas pasiūlymo kategoriškai atsisakė, pareikšdamas: „Merkys neturi gero vardo, jo Tarybon neisiu.“ Nežinia, ką turėjo galvoje V. Jurgutis. Gal jis žinojo, kad A. Merkys ryžtingai veikdavo tik tada, kai jausdavo už savo nugaros didesnę jėgą? Arba tai, kad 1926-aisiais būtent A. Merkys tapo vienų iš pirmųjų civilių, kuriam gruodžio 17-osios išvakarėse buvo pranešta apie pučistų planus, ir kad būtent jam perversmą organizavę kariškiai buvo numatę ir naujojo ministro pirmininko postą?

Tiesą sakant, V. Jurgutis, atsisakydamas siūlomų pareigų, neklydo. Geras administratorius, neblogai ūkio reikalus išmanantis teisininkas A. Merkys tikriausiai galėjo būti puikus premjeras ramiais laikais. Tačiau, norint vesti valstybės laivą per karo įsiūbuotus tarptautinės politikos vandenis, reikėjo visiškai kitų savybių. Iš tiesų, gruodžio 6-ąją iš Seimo tribūnos pristatydamas naujojo kabineto programą, A. Merkys nepasiūlė nieko nauja, tik pareiškė ištikimybę Tautos vadui ir jo vykdytam „tautos ir valstybės stiprinimo darbui“. O štai kalbėdamas apie užsienio politiką paskirtasis premjeras itin išskyrė būtinybę stropiai vykdyti prievoles pagal pragaištingą 1939 metų spalio 10-osios sutartį su „drauginga mums Sovietų Sąjunga“. Kažin ar V. Jurgutis tomis dienomis galėjo nuspėti, jog 1940-ųjų birželį, A. Smetonai pasitraukus į Vokietiją, pagal galiojančią Konstituciją perėmęs šalies prezidento pareigas A. Merkys okupantų reikalavimu pamins pagrindinį šalies įstatymą, laikinuoju premjeru paskirdamas ne vicepremjerą Kazį Bizauską, o Kremliaus emisarų parinktą Justą Paleckį?

Pačiam V. Jurgučiui sovietinė okupacija buvo pažymėta rimtos grėsmės ženklu. Istorikas Zenonas Ivinskis tos vasaros dienoraštyje rašė: „V. Jurgutis galvoja, kad tarp rusų ir vokiečių turi kilti karas (net žemėlapyje nurodęs kryptis). Vejami vokiečių, rusai turės apleisti Lietuvą, todėl reik stebėti, kad bėgdami jie kuo mažiausiai sunaikintų. V. Jurgutis manąs, kad tuo pačiu rusai skubės išvežti inteligentus, taip pat ir jį.“

Iki karo pradžios sovietai V. Jurgučio neįkalino ir neišvežė, tačiau tai nereiškia, kad nelietė. Bent porą savaičių kiekvieną naktį namuose jį lankė enkavėdistai, klausinėjo apie jo ligšiolinę veiklą bei ryšius. Toks nuolatinis nervų tampymas ne juokais sutrikdė profesoriaus sveikatą – 1941-ųjų pavasarį medikai nustatė jam smegenų uždegimą su įvairiomis komplikacijomis. Po kurio laiko liga atsitraukė, tačiau blogiausia dar buvo ateityje.

Nuo konclagerio iki vidaus tremties

Nacių okupacijos metais V. Jurgutis sutiko tapti vokiečių kontroliuojamos savivaldos ūkio tarėju. Taip jis tikėjosi kiek galėdamas apsaugoti nuo niokojimo Lietuvos ūkį, nors dėl rudųjų okupantų jokių iliuzijų neturėjo. „Ponai, pažįstu vokiečius, jie atėjo į mūsų kraštą mus ūkiškai apiplėšti ir fiziškai mus naikinti. Turime kovoti prieš tai, ir toje kovoje, lietuviai, būkime garbingi“, – taip, pradėdamas eiti pareigas profesorius kreipėsi į savo bendradarbius.

Suprantama, kad tiek dėl tokių pareiškimų, tiek dėl konfliktų su okupacine valdžia bei vėlesnio pareigų atsisakymo V. Jurgutis tapo itin nepageidaujamu lietuviu inteligentu. Viskas baigėsi tuo, kad atsisakęs pasirašyti kreipimąsi, raginantį lietuvių jaunimą stoti į kariuomenę, V. Jurgutis 1943 metų kovo 13 dieną buvo suimtas ir drauge su dar daugiau nei keturiomis dešimtimis intelektualų išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Nors oficialiai Štuthofas laikytas perauklėjimo, o ne mirties stovykla, jo kaliniams buvo didelė tikimybė gyviems neištrūkti iš šio pragaro – tie, kas nežuvo nuo valdžią turėjusių kriminalinių nusikaltėlių ar esesininkų rankos, mirdavo nuo ligų, bado, sekinančio fizinio darbo.

Tokio likimo galėjo sulaukti ir V. Jurgutis, mat su juo koncentracijos stovykloje buvo elgiamasi itin brutaliai. Pirmosiomis kalinimo dienomis jam buvo išmušti dantys, sulaužytas peties kaulas, o galva sumušta taip stipriai, kad profesorių visą likusį gyvenimą kamavo ūžesys ausyse ir klausos haliucinacijos. Mirtis į V. Jurgučio akis žvelgė ir per stovyklos evakuaciją 1945-ųjų sausį. Vidurių šiltinės kamuojamas profesorius greičiausiai būtų buvęs sušaudytas su keliais šimtais pėsčiomis varomų nusilpusių kalinių, jei ne kitas Štuthofo belaisvis – būsimas antisovietinio ginkluoto pogrindžio veikėjas Jonas Noreika, šiandien geriau žinomas kaip Generolas Vėtra, išslaugęs savo nelaimės draugą.

Evakuacijos pabaigoje prie kalinių kolonos priartėjus sovietų daliniams, esesininkai išsibėgiojo, tad belaisviai galėjo pasinaudoti proga ir prasiveržti į Vakarus. Tačiau V. Jurgutis tokia galimybe nepasinaudojo ir nutarė grįžti į okupuotą Tėvynę, kur jo laukė pora mėnesių NKGB rūsiuose. Į Sibirą profesoriaus neišvežė – matyt, raudonieji okupantai ketino jį „perauklėti“ ir padaryti saviškiu. Šiam planui nepavykus, V. Jurgutis buvo išmestas iš universiteto ir likusį gyvenimą praleido visiškoje izoliacijoje, kuri morališkai buvo dar sunkesnė nei nacių konclageryje pražudyti metai.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika