Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Profesijų kolekcininkas: penkios neužrašytos M. P. E. Martynenko minutės 

2018 vasario 24 d. 12:00
Pokštas – knygą Marius Povilas Elijas Martynenko pavadino pagal kūrinį, kuris į ją nepateko ir išvis nėra (o gal negali būti) užrašytas.
Pokštas – knygą Marius Povilas Elijas Martynenko pavadino pagal kūrinį, kuris į ją nepateko ir išvis nėra (o gal negali būti) užrašytas.
Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Marius Povilas Elijas Martynenko šiemet išleido debiutinę knygą „Be penkių pasaulio pradžia“. Europos slemo bronzininkas, būsimas aktorius ir profesijų „kolekcininkas“ trylika kartų atsibudo iš komos. Su autoriumi kalbėjomės po jo kelionės Maroke. Tokios patirtys Elijo kūrybai suteikia nepaprasto gilumo.

M. P. E. Martynenko gimė sostinėje 1993 metais, mokėsi Vilniaus jėzuitų gimnazijoje. Vėliau studijavo filosofiją, vertimą iš anglų ir italų kalbų. Čia neradęs profesinio pašaukimo, įstojo į Oskaro Koršunovo vaidybos kursą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA).

Anksčiau jis yra dirbęs vertėju, redaktoriumi, tekstų garsintoju, subtitruotoju, veganiško šokolado pardavėju, šviesolaidinių kabelių testuotoju, laiškanešiu, naktiniu portjė viešbutyje. Dirbdamas bare užsirašydavo netikėtas istorijas. Kiekviena naktis – vis nauja istorija. „Poezija nepaleidžia. Kažkas telpa į tuos žodžius, kai kalba sulėtėja iki rašymo, o žodžiai dar šilti nuo skaitymo“, – pristatydamas pirmą knygą teigė jis.

„Gulėdamas reanimacijoje ne kartą žavėjausi, kaip mirtingumo akivaizdoje nelieka reikalo dėtis kuo nors kitu. Kintant pavidalui gali išsakyti tai, kas nekinta.“

Pirmąkart savo vietoje

Toji knyga – atviras, asmeniškas, nepagražintas pokalbis su skaitytoju. Arba, autoriaus teigimu, jo tikrovės liudijimai: kaip per reidą viename klube pareigūnas laikė į jį nukreiptą automatą ir rėkė „Ant žemės!“ Kaip paauglystėje mėgino pasitraukti iš gyvenimo. Kaip prieš porą metų pasigamino netikusį fejerverką ir padegė namus – šoko iš daugiabučio ketvirto aukšto balkono, smarkiai nudegė pats, prarado visus savo rankraščius ir daiktus.

Skaitant šias istorijas, sudėtas į vieną knygą, atrodo neįtikima, kad jų autorius – dar studijuojantis, būsimas menininkas. „Taip... Daug muisčiausi ir blaškiausi. Susipažinau su daugybe skirtingų žmonių įvairiuose universitetuose, baruose, kuriuose dirbau, durnyne. Nuo pasaulio bėgau pas vienuolius, iš vienuolyno – atgal į pasaulį, – pasakojo M. P. E. Martynenko, prisimindamas metus, praleistus Zarasų rajone, kuriame su vienuoliais prižiūrėjo jų ūkį, dirbo ir meldėsi. – Kiti giria: „Oho, kaip drąsiai ieškojai savęs.“ Mano akimis, drąsu išbūti vienoje vietoje. Turbūt čia, LMTA, pirmąkart jaučiuosi esantis savo vietoje.“

Atvirumas turi kainą

Rašydamas šią knygą M. P. E. Martynenko nenuslėpė savo sudėtingos patirties, kurią dažnas, galbūt, laikytų tabu. „Literatūroje daug atvirumo, išpažinties, ekshibicionizmo – dėl to man kartais baisu“, – sakė autorius.

Dėl tokio atvirumo jis yra ir nukentėjęs, pavyzdžiui, negavęs darbo. „Viskas turi savo kainą. Žinoma, galiu ateiti į pasimatymą ir nesakyti merginai, kad mano tėvas sėdi kalėjime už žmogžudystę, o man diagnozuotas polimorfinis psichozinis sutrikimas su šizofrenijos simptomais. Tačiau kas išeina: aš bendrauju su žmogumi, o tas žmogus – su mano sukurtu įvaizdžiu. Taip yra ir kūryboje. Galiu primaišyti fikcijos į realius pasakojimus arba galiu parinkti žodžius ir sudėti į juos tikras patirtis, taip bandydamas su jomis susidoroti“, – svarstė pašnekovas.

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

Savo kūrybą M. P. E. Martynenko atliko festivaliuose Portugalijoje, Belgijoje, Prancūzijoje, Škotijoje, Estijoje ir Lenkijoje. Jis – 2016 metų Europos slemo (performatyviosios literatūros) III vietos laimėtojas.

Ar čia padeda aktorystės studijos? „Rengdamasis čempionatui kartojausi scenos kalbos, tarties, vokalo pratimus. Ryškiausias skirtumas, kad teatras – kolektyvinis menas. Norėčiau manyti, jog studijuodamas jį ugdau empatiją. Scenoje svarbu jausti partnerį, kiekvieną spektaklį išgyventi iš naujo. Net ir tiek daug perėjęs suvokiu, kad teatras – stipri gyvenimo mokykla“, – tikino Elijas.

Vaidmuo kaip apendicitas

Į LMTA stojamuosius egzaminus M. P. E. Martynenko atėjo pasiruošęs savo tekstų. Kai vieną jų įpusėjo skaityti, O. Koršunovas sustabdė. „Čia tavo?“ – paklausė. „Taip“, – atsakė Elijas. „Sakyk kitą“, – pareikalavo režisierius. Pradėjus deklamuoti kitą tekstą, dėstytojas vėl pertraukė. Trečiojo autoriaus pavardę Elijas išgalvojo.

O. Koršunovas jo klausė, o drauge ir įspėjo: „Ar supranti, kad aktorystė yra griežta, daug reikalaujanti disciplina? Neturėsi laiko būti laisvu menininku.“ „Atsakiau, kad taip, – prisiminė būsimas aktorius. – Scena vis dėlto turi savo magijos. Man buvo didelė garbė pradėti vaidinti „Apvalytuosius“. Tas pojūtis priminė apendikso operaciją, kai buvau dešimties. Atrodė, vieną akimirką gulėjau ant operacinės stalo su narkozės kauke, o kitą pakilau ir žiūrėjau į save iš viršaus. Tas nepaprastas įspūdis apėmė ir per pirmą spektaklį.“

Marius Povilas Elijas Martynenko

Baigs akademiją, išeis į laisvę

M. P. E. Martynenko tėtis taip pat studijavo vaidybą Saratove. Jį išmetė po kivirčo, kurį sukėlė negavęs Hamleto vaidmens. Šiuo metu jis sėdi kalėjime už žmogžudystę. Knygoje autorius pasakoja, kad jo močiutė palaikė nacius, o anūkus mušdavo rožiniu. Elijo brolis, baigęs mokyklą, išėjo tarnauti į artileristų bateriją. Kai Elijas savo gamybos fejerverkais sukėlė gaisrą, brolis pasakė: nors jis – artileristas, Elijas pralenkė jį pagal sunaikintų objektų skaičių.

Tą dūminį sprogmenį Elijas gamino prieš porą metų. Taigi jau būdamas suaugęs. „Pasiskaitęs Carlo Gustavo Jungo susimąsčiau apie savidestrukcijos mechanizmus“, – sakė jis. Kokį poveikį jam turėjo šeimos istorija? „Kai tėvas atsisėdo į kalėjimą, man buvo 16 metų. Aplink visi kartojo, kad iš išvaizdos esu panašus į jį. Būdami jauni save identifikuojame per šeimą ir aplinką. Vėliau susimąsčiau: mano tėvas – žmogžudys. Paskui sužinojau, kad mamai jis siūlė pasidaryti abortą. Po to sakė, kad mane reikia palikti gimdykloje. Tada – kad vaikui ir namie visko gali nutikti. Galima sakyti, už tų žodžių slypėjo prasmė, kad jis norėjo nužudyti ir mane, – kalbėjo Elijas. – Tačiau mano gyvenimą labiau paveikė tai, jog tėvo nebuvo. Niekada jo nelankiau, nejaučiau nei trūkumo, nei neapykantos, tik tuštumą. Turbūt daugiau jaučiu kaimynams, kuriuos dažniau matau. Tais metais, kai baigsiu mokslus, jis išeis iš kalėjimo. Tuo viskas galėtų ir pasibaigti.“

Sunki vaikystė – kelias į meną

Europos slemo čempionate susirinkę poetai pusiau juokaudami nutarė: sunki vaikystė – tiesiausias kelias į meną. „Mistifikuojame, kad menininkas – šizofrenikas, geriantis ir vartojantis narkotikus. Tačiau skausmas ir kančia nėra būtini, kad turėtum iš ko pasisemti kūrybai. To gali teikti ir kitos dvasinės patirtys, – įsitikinęs rašytojas. – Vis dėlto skausmas yra tikras dalykas, nutrinantis žmonėms kaukes, nuimantis kiautą, sužadinantis gebėjimą patirti. Gulėdamas reanimacijoje ne kartą žavėjausi, kaip mirtingumo akivaizdoje nelieka reikalo dėtis kuo nors kitu. Kintant pavidalui gali išsakyti tai, kas nekinta.“

Paklaustas, koks jausmas apima pabudus iš hipoglikeminės komos, Elijas prisiminė kartą keistai susimąstęs: „A, atsibudau šiame pasaulyje.“ Lyg būtų alternatyvų! „Užmiršti, kaip vaikščioti. Raumenys lyg ir veikia, bet prireikia poros valandų, kol išsijudini. Lėtai sugrįžta atmintis. Kitą kartą parėjau namo, kuriuos prisiminiau kaip prieš penkerius metus. Vaikščiojau ir pamažu atsiminiau: tą perdažėme, aną išmetėme, baldus perstūmėme“, – vardijo jis.

Kodėl M. P. E. Martynenko tapo būtent poetu, o ne romanistu, panku ar nusikaltėliu? Daug jo kiemo draugų iš tiesų paauglystėje pateko į nepilnamečių koloniją. Namie buvo knygų, tad Elijas ėmė jas skaityti. Mokykloje veikė nemokamas dramos būrelis, į kurį užsirašė. Pernai jis pristatė naujausią savo pjesę „Priešpaskutinis teismas“. Ir dabar rašo – kūrinys bus statomas viename sostinės teatrų.

Afrikos filosofija

Neseniai Elijas grįžo iš kelionės po Maroką. Ten bendravo su vietiniais, rinko medžiagą teatriniams etiudams. „Bandėme patirti kuo daugiau. Nors Marokas – buvusi Prancūzijos kolonija, vakarietiška valstybė, religija smarkiai veikia šalies gyventojų mentalitetą. Jie nesako „galbūt“, sako inshallah – „viskas Alacho valioje“. Juokavome, kad marokiečiai feisbuke, renginio puslapyje, žymi, ar dalyvaus: „taip“, „ne“ arba inshallah“, – juokėsi M. P. E. Martynenko.

Kadangi Maroke bedarbių valstybė neremia, vietiniai sumąsto, kaip išsiversti. Vieni ką nors pardavinėja, kiti siūlo paslaugų. „Eidamas gatve išmokau nustatyti neišraiškingą veido miną. Jei šyptelėsi ar susidurs akys, iškart pripuls gatvės prekeivis. Ir reikia nuolat derėtis. Dėl visko. Susirinkai prekių, dar dešimt minučių stovėsi ir diskutuosi apie kainas. Neturiu tiek valios ar nervų“, – pasakojo Elijas.

Užtat kalnuose gyvenantys berberai – draugiški, šilti, atlapaširdžiai. Lietuvių pasamdytas vairuotojas Ali pasakojo turįs šešis vaikus – keturias dukras ir du sūnus. Savo žmoną pirmąkart pamatė per vestuves. „Kai kalbėjo apie šeimą, atrodė, kiekvienas jų vaikas – nuostabus palaiminimas. Gražu klausytis. Tas nuoširdus džiaugsmas labiausiai ir įsiminė“, – tvirtino M. P. E. Martynenko.

„Vieną akimirką gulėjau ant operacinės stalo, o kitą pakilau ir žiūrėjau į save iš viršaus. Tas nepaprastas įspūdis apėmė ir per pirmą spektaklį.“

Be penkių minučių

Ką tik debiutavęs autorius į pirmą knygą sudėjo ne vien skaudžias ar destruktyvias patirtis. Jo kūryboje ryškus ir humoras, absurdas, pozityvumas. „Tiesiog pasakoju apie šį pasaulį, apie tai, kas man atrodo brangu, kas stebina. Taip jau nutiko, kad šis pasaulis įvairus – ir šviesus, ir tamsus“, – tikino Elijas.

Ko trūksta iki pasaulio pradžios? Didelis pokštas, kad knygos pavadinimas kilo iš kūrinio, kuris į ją nepateko. Ir tas kūrinys nėra užrašytas, jį M. P. E. Martynenko kartą atliko Portugalijoje. „Netikėjau, kad galiu sukurti ką nors neužrašomo, – mąstė jis. – Bet yra tas vienas kūrinys. Jame sakoma, kad šis pasaulis iš tiesų dar nesukurtas. Iki jo pradžios liko penkios minutės, ir šias kelias minutes mes jį kuriame.“

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"