Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Priežastis pažvelgti į Joną Basanavičių 

2018 gruodžio 1 d. 06:00
Skulptūrą sukūręs menininkas Gediminas Piekuras./
Skulptūrą sukūręs menininkas Gediminas Piekuras./
Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Vilniuje, aikštėje priešais Nacionalinę filharmoniją, atidengtas paminklas lietuvių tautos patriarchui, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarui Jonui Basanavičiui. Skulptūrą sukūręs menininkas Gediminas Piekuras sako, kad šis paminklas yra priežastis įdėmiau pažvelgti į iškilią asmenybę ir pamąstyti: ką J. Basanavičius nuveikė, kam atidavė gražiausius gyvenimo metus ir kodėl jis taip vertinamas tautiečių.

Kultūrinė paminklo erdvė, pasak G. Piekuro, sklaidai itin palanki. Liepsnojanti senamiesčio architektūra pritraukia daug žmonių, užsienio turistų. „Lietuvai reikšmingos asmenybės skulptūra visada visiems primins aiškius faktus bei fundamentalų požiūrį“, – įsitikinęs skulptorius, gimęs ir augęs sostinėje.

Metai su tautos patriarchu

J. Basanavičiaus skulptūrai sukurti menininkui prireikė metų. Ištisi metai – kupini įtampos ir atsakomybės naštos. „Bandžiau įsivaizduoti, kaip atrodo žmogus, laukiantis J. Basanavičiaus paminklo, ir patį tą laukimą...“ – stengėsi perteikti vyravusią nuotaiką G. Piekuras.

Iš tiesų menininkui teko išgyventi daug skulptūros kūrimo etapų. Į figūrą sudėta daug žinių apie J. Basanavičiaus asmenybę, meistrui teko rinkti informaciją iš mokslinių straipsnių, žurnalų, nuotraukų ir nuogirdų.

Šiandien G. Piekuras pasiektu rezultatu yra patenkintas, ir jeigu reikėtų imtis J. Basanavičiaus skulptūros iš naujo, jis nežino, ar ką nors darytų kitaip. „Kiekvieną kartą atrodo, kad nespėji – reikia dar mėnesio, dar pusės metų. Bet yra toks momentas – mokėti laiku sustoti. Kad nebūtų per daug“, – apie kūrybos procesą kalbėjo Gediminas, kuo puikiausiai žinantis visas menininką ištinkančias dvasios būsenas.

Ir tuos rankų trūkčiojimus pirmyn atgal, kai tobulini kūrinį, jau išmoko sutvardyti. Dabar J. Basanavičiaus skulptūra gyvens savo gyvenimą, kalbins praeivius, svečius, ekskursijas.

Priežastis pažvelgti į Joną Basanavičių

Santykis su žiūrovu, pasak G. Piekuro, – būtinas. „Nėra ko slėpti, visi kūrėjai savo darbus skiria juos supantiems žmonėms. Per savo kūrybinę veiklą kalbi apie laikotarpį – nori pasidalyti“, – aiškino jis.

Menas tapo profesija

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

Garsių dailininkų Igorio Piekuro (1935–2006) ir Marijos Teresės Rožanskaitės (1933–2007) sūnus vis pasvarsto: jeigu būtų įgijęs kitą profesiją, o menas būtų likęs savaitgalio pomėgiu, atgaiva sielai? Ne, tai neįmanoma. Menas tapo profesija – ir gerai.

Būsimo skulptoriaus vaikystė prabėgo aplinkoje, kur sukiojosi inteligentija, tapusi puikiu pavyzdžiu. „Tėvai ir visas juos supusių žmonių ratas sudarė tam tikrą kultūrinį sluoksnį. Dailininkai, poetai, muzikantai, mokslininkai, medikai... Atrodė, vieni kitus puikiausiai pažįsta, bendrauja. Tiksliųjų mokslų atstovai domėjosi, kas vyksta meno pasaulyje, o menininkai – mokslo pasiekimais. Ir mamos, ir tėvo kūryboje galima įžvelgti dominuojančių medicinos, astronomijos, mokslo krypčių atgarsius“, – tikino G. Piekuras.

(Ne)matomi kūrybos klodai

Žvelgdamas iš laiko perspektyvos skulptorius supranta: tėvams buvo be galo sunku, nors vaikui viskas rodėsi kitaip. „Vaikystė – laiminga, graži, kvepianti, soti, žaisminga... Tačiau dailininko gyvenimas šiaip jau nėra lengvas, o tais laikais – sudėtingas“, – pripažino skulptorius.

Anuomet, pasak pašnekovo, menininko mintys, galimybės, saviraiška buvo nelabai toleruojami. Visi tai puikiai jautė ir suprato. „Menininkams totalitariniame režime nėra lengva gyventi, bet, kaip ir visur, buvo matomas ir nematomas kūrybos klodas“, – konstatavo Gediminas. Ir pridūrė, kad dalis to nematomo kūrybos klodo dabar ypač vertinama, turi įdomių kampų.

„Informacija iš Vakarų pasaulio tokiais mažais upeliukais pasiekdavo mus, šiek tiek žinodavome, kas ten darosi. Buvo audringas kūrybinis momentas – visiems norėjosi avangardo. Turbūt kiekviena karta šito siekia. Visi ieško naujovių, nematytų neregėtų sprendimų, nors beveik viskas jau atrasta“, – kalbėjo 55-erių G. Piekuras. Jo manymu, pasidarėme kosmopolitiškesni, laisvesni. Anksčiau tos vidinės laisvės taip pat buvo, bet negalėjai jos „nupaišyti“.

„Vis dar turime daug baimių, – esą mūsų nesupras. Suprasti ir žavėtis meno kūriniu taip pat reikia išmokti.“

Dvejais metais vyresnis skulptoriaus brolis Marijus Piekuras – tapytojas koloristas. Jo kelias į dailę, anot Gedimino, daug tiesesnis. „O mano reikalai šiek tiek kitokie – mane domino gamta. Ar aš ją dominau? Ir iki šiol neaišku, – svarstė šypsodamasis. – Būdavo tokių nuslydimų nuo šaligatvio į šoną. Nuo visokių vabalų kolekcijų iki...“

Tėvai ir brolis – tapytojai, o Gediminas pasuko į skulptūrą. Pradėjęs lankyti tuometę Vilniaus vaikų ir suaugusiųjų meno mokyklą (dabar Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykla) mokėsi įvairių dalykų: tapybos, piešimo, grafikos, skulptūros, keramikos... „Visi dailės užsiėmimai buvo įdomūs, – kiekvienas savaip nepasiekiamas. Suvoki, kad visų reikalavimų neįmanoma įgyvendinti. Bet ilgainiui dirbant iš kažkeliolikto karto pavyksta – pamatai, jog gali nužiesti vazą, ją nutapyti“, – dalijosi patyrimu G. Piekuras.

Menininką patraukė skulptūra, formos. „Savo pirštais išlipdai – žiūri, kažkas išeina. Matyt, dėl to ir patiko, nes sekėsi. Kitur pritrūkdavo kantrybės, gal gabumo?“ – svarstė Gediminas.

Staigesnis posūkis

O galvoje nuolat kirbėjo: „Piekuras tapytojas, Piekuras tapytojas – ir dar vienas Piekuras tapytojas...“ Gediminui regėjosi per daug giminėje tapytojų. „Todėl ir įvyko staigesnis posūkis“, – aiškino tapytojų dinastijos palikuonis.

G. Piekuras Valstybiniame dailės institute (dabar – Dailės akademija) baigė skulptūros specialybę. „Aš taip pat galiu tapyti, – tokių periodų būta. Ir grafikos, ir keramikos darbų sukuriu. Paišymas man vos ne kasdienis dalykas – per laiką atsirado įdirbis“, – pabrėžė kūrėjas.

Kita vertus, kaip prisipažino pašnekovas, piešimas jį veikia kaip terapija. „Tas tarpas tarp manęs ir viso pasaulio sugula ant popieriaus lapo. Gyventi padeda, tai yra geri burtai“, – sakė jis.

Gediminas Piekuras: „Rezultatu esu patenkintas, ir jeigu reikėtų imtis Jono Basanavičiaus skulptūros iš naujo, nežinau, ar ką nors daryčiau kitaip.“

Paklaustas, ar ir būsimos skulptūros gimsta eskizuose, G. Piekuras buvo atviras: tenka intensyviai eskizuoti, jei yra konkretus užsakymas. Šiaip nėra iš tų skulptorių, kuriems patiktų piešti eskizus. „Man reikia išnaudoti daug popieriaus ir pieštuko, kad gaučiau norimą rezultatą. Kitas reikalas – maketai iš skirtingų medžiagų. Kai būsimą kūrinį tarsi pasistatai ant bėgių, tada ir prasideda tikrasis veiksmas“, – kūrybos užkulisius praskleidė menininkas. Jo nuomone, mene viskas turi būti tikslu, aišku, atitikti prasmę, kodėl būtent ta medžiaga, būtent ta idėja.

„Kai supainioji, atsiranda klausimų ne tik pačiam sau, bet ir žiūrovui. Tada tenka stovėti ir aiškinti. Aktoriams šiuo atveju lengviau“, – juokavo skulptorius.

Žavėtis reikia išmokti

Tačiau vieną vaidmenį teko prisijaukinti ir G. Piekurui – pedagogo. Jis nuo 1996-ųjų dėsto Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje, nuo 2010-ųjų ir Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje.

Skulptoriaus manymu, įsigali grožio industrijos tendencija, ji dominuoja visur. Formuoja išvaizdos, elgesio, supratimo standartus. „Nuo gražių ekranų ir reklaminių stendų nulipę veikėjai užgožia tikrąją kultūros esmę. „Jaunimas ima tai, kas jiems duodama greitai, ryškiai. Tokie laikai, – nieko nepakeisi, galima tik tuo pasinaudoti“, – ieškojo kompromisų G. Piekuras. Juk ir orkestras atlikdamas klasikinę sonatą pašvilpauja, paploja, patrepsi.

Bet grynoji klasika išliks amžiams. Iš prigimties žmogus siekia harmonijos.

Pasak menininko, negali visko unifikuoti – reikia pusiausvyros. „Mes vis dar turime daug baimių, – esą mūsų nesupras. Kas mūsų nesupras, jeigu ne mes patys, – retoriškai klausė G. Piekuras. – Gamtą priimame kaip teigiamų emocijų šaltinį. Koks buvo gražus ruduo, kaip pyškėjo fotoaparatai, nuo blyksčių net lapai krito! Suprasti ir žavėtis meno kūriniu taip pat reikia išmokti.“

Žymiausi Gedimino Piekuro darbai:

„Banga“ prie verslo uosto (Vilnius, 2008 – 2009).

Jonas Aleksa. Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras (Vilnius, 2009).

Vladas Jurgutis. Lietuvos bankas (Vilnius, 2015).

Juozas Tumas-Vaižgantas (Birštonas, 2016).

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"