Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Pianisto iššūkis – išsaugoti vietą po saule 

2019 vasario 2 d. 19:45
„Kvietimas pagroti su
Valstybiniu Vilniaus kvartetu - didelis
įvertinimas", - sakė pianistas Ugnius Pauliukonis. 
„Kvietimas pagroti su Valstybiniu Vilniaus kvartetu - didelis įvertinimas", - sakė pianistas Ugnius Pauliukonis. 
Evelinos Kislych nuotrauka

Vasario 3-iąją, sekmadienį, sostinės Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje vyks kamerinės muzikos koncertas. Puoselėdamas tradiciją Nacionalinės premijos laureatas Valstybinis Vilniaus kvartetas kviečia kartu muzikuoti jaunuosius talentus. Šįkart kvartetas koncertuos drauge su talentingu jaunuoju pianistu Ugniumi Pauliukoniu.

Bendrame skirtingų kartų muzikų koncerte skambės čekų muzikos korifėjaus Antonino Dvorako kameriniai kūriniai, kurie įrašyti į pasaulio muzikos aukso fondą. „Kvietimas pagroti su Vilniaus kvartetu – didelis įvertinimas. A. Dvorako Antrasis fortepijoninis kvintetas – vienas gražiausių šio žanro pavyzdžių, kurį visada norėjau atlikti. Pirmą kartą šį kūrinį teko atlikti su šiuo nuostabiu kolektyvu ir ne kur kitur, o Vilniuje, čia prasidėjo ir mano profesinis kelias“, – pakiliai kalbėjo U. Pauliukonis.

Pirmieji žingsniai

Būsimas pianistas užaugo nedideliame Širvintų miestelyje. Gimtosios vietos susijusios su atsiminimais: čia ir pirmoji meilė, ir pirmieji tikri draugai, ir pirmieji žingsniai muzikos link Širvintų muzikos mokykloje (dabar meno mokykla).

Ugniaus tėvai – muzikantai, dar sovietmečiu baigę Klaipėdos muzikos konservatoriją. Tiesa, U. Pauliukonio mama vėliau persikvalifikavo ir dirbo teisėsaugos srityje. O tėtis – iki šiol dirba muzikos mokytoju ir akomponiatoriumi Širvintų meno mokykloje, vadovauja keliems kolektyvams.

Vyresnis Ugniaus brolis liko gyventi Širvintose, čia sukūrė šeimą. Vaikystėje keletą metų smuikavo. Nors muzikos nepasirinko, yra tikras melomanas: kolekcionuoja plokšteles, skambina gitara, dainuoja.

Šeimoje buvo daug muzikų: senelis – kompozitorius, Širvintų muzikos mokyklos įkūrėjas bei direktorius, tėčio sesuo taip pat pasuko profesionaliosios muzikos keliu. U. Pauliukonis, galima sakyti, pratęsė tradiciją.

Būdamas vos keturiolikos atvyko į Vilnių mokytis Nacionalinėje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje. Devyniolikos pradėjo studijuoti Mančesteryje (Anglija), Šiaurės karališkajame muzikos koledže.

„Norėdamas ką nors pasiekti, ypač Vakaruose, kur vos ne kas savaitę sužinai apie kokią nors naują žvaigždę, pianistą virtuozą, genijų, – turi dirbti be poilsio.“

U. Pauliukonis prisipažino, jog jam nebuvo sunku išvykti nei į Vilnių, nei į Jungtinę Karalystę. „Mano gyvenime viskas klostėsi ir vis dar klostosi tarsi savaime. Kiekvienas mano žingsnis, tarsi visiškai suprantamas dalykas. Manęs niekas niekada nespaudė ko nors daryti ar kur nors važiuoti, tai mano paties pasirinkimas. Galbūt todėl nebuvo sunku išvykti?“ – svarstė pianistas ir pridūrė, jog visada jautęs didžiulį palaikymą iš artimųjų. Jam niekada nebuvo sakoma „ne“. Tėvai žinojo: jeigu yra noras, aistra, bus ir rezultatas.

Muzikinį talentą ir pianisto gebėjimus pastebėjo pirmoji fortepijono mokytoja Eilina Stropaitė, anot U. Pauliukonio, – ne tik puikus žmogus, bet ir pedagogė. Nuo tada viskas ir prasidėję: vaikinas muzikos mokyklą lankė nuo pat šešerių metų iki kol paliko Širvintas. „Buvo visko, ir nenoro ir „ožių“, bet tėvų palaikymas bei mokytojos padrąsinimas atvedė iki to momento, kai jau buvau nusprendęs ir nusiteikęs tęsti, kas pradėta“, – sakė muzikas.

Gavo prestižinę stipendiją

Išvykęs į Vilnių sutiko daug bendraminčių, praplėtė akiratį. Čia U. Pauliukonis pasakojo atradęs savo pirmuosius fortepijono dievus, tokius kaip Vladimiras Horowitzas, Emilis Gilelsas, Lazaras Bermanas, Danielis Barenboimas, Martha Argerich bei daug kitų pasaulyje puikiai žinomų muzikantų. Svarų indėlį įnešė ugdantis mokytojas, pianistas Donaldas Račys, jo stropumas ir atsidavimas muzikai, pasak U. Pauliukonio, buvo begaliniai.

Didžiausias lūžis įvyko pirmaisiais mokslų M. K. Čiurlionio mokykloje mėnesiais, kai jaunas pianistas išgirdo į nuosprendį panašų pasakymą: „Arba važiuok iš kur atvažiavai, arba pradėk rimtai dirbti“. Iki to momento buvę visko: ir noro mesti muziką, ir su draugais išvažiuoti, į diskotekas eiti, parke sėdėti, – leisti laiką taip, kad nereikėtų nei mokytis, nei groti. Nieko neįprasto.

Jau studijuodamas Mančesterio šiaurės karališkajame muzikos koledže, Grahamo Scotto fortepijono klasėje, U. Pauliukonis gavo stipendiją, kad galėtų netrukdomai mokytis. Jis vienintelis atlikėjas per visą koledžo istoriją, apdovanotas Didžiosios Britanijos prestižine ABRSM stipendija. Šiame muzikos koledže Ugnius praleido aštuonerius metus, tęsia magistro studijas. „Tai didelė prabanga ir kartu pavydėtina situacija, žinant, kad yra milijonai norinčiųjų bent keletą metus pastudijuoti, o aš čia net aštuonerius... Neneigsiu, man pasisekė būti remiamam finansiškai nuo pat pirmųjų gyvenimo Anglijoje metų, kitaip būtų buvę be galo sunku. Esu dėkingas, kad įgijau nemažai koncertinės patirties, galėjau tobulėti. Ši šalis tikrai turi ką pasiūlyti jauniesiems muzikams“, – kalbėjo Ugnius.

Ugniaus Pauliukonio darbotvarkė jau suplanuota iki 2020-ųjų vasaros. / Evelinos Kislych nuotrauka
Ugniaus Pauliukonio darbotvarkė jau suplanuota iki 2020-ųjų vasaros. / Evelinos Kislych nuotrauka

Pianistui daugiausia savo laiko tenka praleisti prie instrumento, – repertuaro gausa neleidžia atsipalaiduoti. „Nuolat reikia mokytis naujus kūrinius, repetuoti su ansambliais, prisideda ir pedagoginė veikla. Stengiuosi savo laiką planuoti, sustyguoti metams į priekį, kad tvarkaraštis nebūtų padrikas. Tada nėra taip sudėtinga“, – tikino Ugnius.

Deja, laisvalaikiui laiko lieka mažai, tad iš padėties tenka suktis improvizuotomis vienos ar kelių dienų išvykomis, vieną ar dukart per metus. „Per koncertines keliones ne daug ką pamatai, – repeticijos, bendravimas su organizatoriais, kiti ruošos darbai, kuriuos būtina atlikti prieš žengiant į sceną. Na, o po koncertų, – dažniausiai traukinys, namai ir sava lova, kurios tikrai pasiilgstu“, – atvirai kalbėjo muzikas.

Milžiniška konkurencija

Kaip didžiausią iššūkį U. Pauliukonis įvardijo vietos po saule ieškojimą. Jaunam atlikėjui rasti savo vietą ir ją išsaugoti esą be galo sunku. „Iš tiesų, pasaulis mažas, o mano specialybės žmonių labai daug, – milžiniška konkurencija. Norint šį tą pasiekti, ypač Vakaruose, kur vos ne kas savaitę sužinai apie kokią nors naują žvaigždę, pianistą virtuozą, genijų ir t. t., turi dirbti be poilsio“, – aiškino atlikėjas.

Nuo pat studijų Mančesteryje pradžios U. Pauliukonis pradėjo aktyviai koncertuoti – pasirodė Anglijos miestuose, tarp kurių buvo Londonas, Niukaslas prie Taino, Birmingamas ir kt. Jau pirmaisiais metais pianistui buvo pasiūlyta groti kartu su Mančesterio Ludwigo van Beethoveno simfoniniu orkestru ir atlikti Wolfgango Amadeuso Mozarto fortepijoninį koncertą.

Didžiausio pasaulyje transliuotojo BBC studijoje „Media City UK“ suskambo U. Pauliukonio kaip solisto bei BBC filharmonijos orkestro atliekamas vengrų kompozitoriaus Ferenzo Liszto Koncertas fortepijonui ir orkestrui.

Muzikas debiutavo tokiose salėse kaip Mančesterio „The Bridgewater“ bei Londono „Wigmore Hall“, koncertavo Perudžos festivalyje (Italija), taip pat Latvijoje, Estijoje ir kituose miestuose.

Lietuvoje grojo su Kauno miesto ir Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestrais bei fortepijoniniu kvartetu „Confero“, dalyvavo Kristupo vasaros, „Sugrįžimų“ festivaliuose ir kitur.

Paklaustas, ar taip sparčiai kopiant karjeros laiptais nebuvo užklupusi žvaigdžių liga, U. Pauliukonis tikino, kad ne, – tikrai ne. „Tikiuosi, ir nebus. Geriau jos vengti, nes sumenkina tave kaip asmenybę, apakina… Prašau visų aplinkinių, kurie įtars žvaigždžių ligos požymius, man iš karto apie tai pranešti“, – juokėsi pianistas.

GOOGLE rekomenduoja
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika