Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Petras Geniušas ir Kristina Norvilaitė: valandos kartu ir atskirai 

2019 vasario 28 d. 08:50
Petras Geniušas ir Kristina Norvilaitė: "Negalėtume būti kartu, jei nesuprastume, kad kiekvienam reikia trupučio vienatvės."
Petras Geniušas ir Kristina Norvilaitė: "Negalėtume būti kartu, jei nesuprastume, kad kiekvienam reikia trupučio vienatvės."
Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Kokio išmanymo ir savybių reikia, kad galėtum save pavadinti laimės kūdikiu, – apie tai šiandien Druskininkuose kalbėsis žinomi verslininkai, psichologai, etiketo žinovai ir vizionieriai. Nežinau, prie kurių priskirti pianistą, Nacionalinės premijos laureatą maestro Petrą Geniušą. Tačiau ir nebūtina.

„Menas ir asmeninė gerovė, arba Menas ir emocinis intelektas“, – šiomis temomis per „Lietuvos žinių“ inicijuotą konferenciją „Kaip sugauti laimės paukštę“ jį kalbins Lietuvos nacionalinės filharmonijos vadovė Rūta Prusevičienė.

Laimės formulė

Su P. Geniušu ir jo žmona grafike Kristina Norvilaite susitinkame jos galerijoje sostinės Užupyje. Ant stalo vėsta kava, nes visiems nelengva užduotis – laimės formulė. Iškart ir klausiu konferencijos pavadinimo žodžiais:

– Kaip pagauti laimės paukštę?

Petras Geniušas (toliau – P. G.): – Šiuo atveju man labiau patinka žodis „laimė“, o ne „sėkmė“. Sėkmė efemeriška. Žmogui gali labai nesisekti, bet jis jausis patenkintas, laimingas. Jei darai, ką mėgsti, – tai ir yra laimės formulė.

Kristina Norvilaitė (toliau – K. N.): – Ir stiprybė, ko gero. Darbuojiesi savo srityje ir nepaisai, kas ką sako.

– Sėkmė – santykinis dalykas?

P. G.: – Jei sėkmė – kelios vilos ant jūros kranto, tada kūrėjo gyvenimėlis atrodys visiškai menkas. Tačiau jo gyvenimo kokybė, kiekvienos dienos vertė, nematerialiu požiūriu, yra labai brangi.

Žmogus laimingas, kai gali mokytis ir nuolat tobulėti, – tokia mano laimės formulė. Jei esi pajėgus savyje atrasti dar nepanaudotų galimybių – didelė laimė. Artistui išstovėti vietoje – jau šis tas. O jei dar pavyksta žengti nedidelį žingsnelį į priekį, įveikti save, apima tikra euforija.

– Kristina, kaip tuos žingsnelius žengiate dailėje?

K. N.: – Kasdieniu darbu. Didžiausią malonumą patiriu atradusi dalykus, kurių anksčiau nežinojau. Kai kūrinys tarsi tampa gyvas, įgyja erdvę, pasakojimą.

Tarkime, Petras diena iš dienos mokosi naują kūrinį. Natos tos pačios, bet kasdien skamba vis kitaip. Matai visą kelionę, kaip jis prisisemia kūrinio, jį užvaldo.

Reikia ir mąstymo laisvės. Drąsos ir pankiškumo, polėkio.

P. G.: – Tai viena. O antra – disciplina.

K. N.: – Taip, visų įgūdžių įvaldymas. Reikia turėti akademinius pagrindus, išmanyti meno istoriją, elementarius dalykus. Dabar daugelis mėgina tą atkarpą tarsi peršokti.

Tam berniukui ir mergaitei

– Petrai, turbūt pabrėžiate kasdienį darbą, meistrystę?

P. G.: – Taip, kad savo idėjas, drąsą realizuotum, reikia ir fizinio pasirengimo. Beveik kaip balete. (Nusijuokia.) Turi būti geros formos. Tas buvimas „formoje“ man siejasi su laime.

Žmonės mokosi, šlifuoja save, ginkluojasi. Vienų sumetimai tinkami, kitų – ne. Vieni šarvuojasi žiniomis, kad apsigintų, pasislėptų. O tikras kūrėjas, laimingas žmogus ginkluojasi, kad priartėtų prie savęs, atskleistų savo sielą.

Žmogus laimingas, kai gali mokytis ir nuolat tobulėti. O jei dar esi pajėgus savyje atrasti nepanaudotų galimybių, jei pavyksta žengti nedidelį žingsnelį į priekį, apima tikra euforija.

Išties, sutinku žmonių, meistrystę kaupiančių nežinia kam. Kai už meistriškumo daugiau nieko nematyti. Visą gyvenimą paaukoja grojimo technikai, o koks tai žmogus – taip ir lieka neaišku.

– Koks čia galėtų būti parankesnis, atokesnis pavyzdys – Jevgenijus Kisinas?

P. G.: – Jo atvejis kiek kitoks. Jis tikrai buvo vunderkindas, Dievo pateptasis. Kai buvau dvylikos, mano mokytojai paskambino vienas žmogus ir pasakė: „Atsisėsk, nes tuoj nukrisi: atvedė dvejų metukų berniuką, kuris skambino Chopiną.“ Tikras grojimo genijus.

Ne, kalbu apie kai kuriuos studentus. Jie ginkluojasi, nes nori būti sėkmingi, laimėti meistriškumo konkursus. Beje, kad ir kaip būtų keista, kai kuriems pavyksta. Tačiau nemanau, kad jie žinotų kasdienės laimės formulę.

Nes dirba juodai, sausai. Gerai permatau jų klausimus – kaip padaryti aukščiausio lygio feiką. Nerūpi atskleisti savo jausmo, meilės. O tikro menininko formulė grįsta būtent tuo troškimu.

Laimingas žmogus turi išlaikyti ryšį su vidiniu vaiku, jaunuoliu. Manęs kartais klausia, kokiam žiūrovui groju. Manau, tam 12–14 metų paaugliui, koks buvau tada, kai eidavau klausytis koncertų filharmonijoje. Jei salėje dabar sėdi tas berniukas ar mergaitė, tai aš jiems ir groju.

Muzikiniai šaržai

– Vadinasi, žinių negana, reikia dar ir drąsos, nebijoti klysti. Ar tiesa, Kristina?

K. N.: – Ką apie mane pamanys?! – tokios baimės neturi būti.

P. G.: – Kartą Kristinos klausė, kodėl ji pavaizdavusi smuiką dviem grifais. (Juokiasi.)

K. N.: – Ne, daugiausia pastabų gavo mano paveikslas su dviem dirigentais („Du dirigentai“, 2011): „Kaip jūs drįsote šitaip pavaizduoti?!“ Iš tiesų toks kūrinys yra – Benjamino Britteno „Karo Requiem“. Tokios kvailos pastabos gali ir sugniuždyti. Visuomenė labai negailestinga menininkui.

Petras Geniušas mėgsta muzikuoti neįprastose erdvėse: šįkart atsidūrė sostinės Rotušės aikštėje. / "Lietuvos žinių" archyvo (Ritos Stankevičiūtės) nuotrauka
Petras Geniušas mėgsta muzikuoti neįprastose erdvėse: šįkart atsidūrė sostinės Rotušės aikštėje. / "Lietuvos žinių" archyvo (Ritos Stankevičiūtės) nuotrauka

– Šaržuoti, provokuoti muzikos pasaulį dailė sugeba. O muzika gali pasišaipyti iš dailės? Ar vis dėlto trukdo kalbos abstraktumas?

P. G.: – Gali, nors gal ne itin akivaizdžiai. Muzikoje humoro netrūksta. Tarkime, opera gali pašiepti, ką tik širdis geidžia. Fortepijono mene irgi yra humoristinių kūrinių. Tačiau jie gal labiau juokingi patiems muzikantams. (Nusijuokia.)

Atsiranda vietos net sarkazmui. Tarkime, Sergejaus Prokofjevo pjesių ciklas „Sarkazmai“, kurį daug metų atlieku. O ir kūrinių, kuriuos įkvėpė dailė, yra užtektinai.

Vienas kitam dekoracija

– Iš šalies žvelgiant, tampate duetu. Nes visur drauge: Petras groja rečitalį – Kristinos darbai puošia salę, Kristina atidaro parodą – Petras skambina. Ar nėra pavojus judviejų solinei karjerai?

P. G.: – Apie tai nepagalvojom. (Juokiasi.)

K. N.: – Ne, Petras turi daugybę solinių pasirodymų, aš taip pat daugelyje renginių dalyvauju viena.

P. G.: – Bendros veiklos – tik dalis.

K. N.: – Kitaip ir negalėtų būti. Tiesiog kai pasirodome dviese, žmonės gal labiau atkreipia dėmesį.

– Ar ne per daug jums vienas kito? Ar netrūksta erdvės, nenorite kartais pabūti tik su savimi?

K. N.: – Tokioms profesijoms vienatvė būtina. Ir niekas jos nedrumsčia. Jei Petras repetuoja ir šešias, ir septynias valandas, aš jam neskambinėju – kada grįši? Kartais ir man pasitaiko užtrukti iki antros nakties. Ypač jei ruošiuosi parodai. Petras nepuola raginti – eik namo.

– Na, jei antrą valandą Škotijos laiku, gal nelabai gerai? (Maestro dėsto studentams Škotijos karališkojoje konservatorijoje Glazge – aut.)

K. N.: – Šiuo požiūriu – jokių nesutarimų. Negalėtume būti kartu, jei nesuprastume, kad kiekvienam reikia trupučio vienatvės. Tada ir susitikus yra apie ką pasikalbėti.

P. G.: – Menininkų pora – visai smagi tapatybė. Tačiau rengti vien tik bendrus projektus dailininkas su muzikantu negali. Ir nesistengiame. Esame vienas kitam kaip dekoracija: pianistui – paveikslai, dailininkei – muzika. Vienas kitam suteikiame prieskonio.

Kristina Norvilaitė neslėpė, kad daugiausia pastabų sulaukė jos paveikslas „Du dirigentai": „Kaip jūs drįsote šitaip pavaizduoti?!“ / Asmeninio archyvo nuotrauka
Kristina Norvilaitė neslėpė, kad daugiausia pastabų sulaukė jos paveikslas „Du dirigentai": „Kaip jūs drįsote šitaip pavaizduoti?!“ / Asmeninio archyvo nuotrauka

Dviejų viršūnių dialogas

– Muzikų poros, santuokos – labai įprastas dalykas. Labiau įprastas nei tarp kitų menininkų.

K. N.: – Mūsų pora tuo ir įdomi, kad atkreipiu Petro dėmesį į tai, ko joks muzikantas jam nepasakys. Daugelį dalykų matau visai kitaip. Beje, groju fortepijonu, pažįstu natas. Ir Petras į dailės kūrinį žvelgia savaip. Dviejų viršūnių dialogas kur kas įdomesnis.

P. G.: – Tokie pašnekesiai, viena vertus, suteikia naujų minčių, idėjų. Antra, skatina siekti, kad tas idėjas suprastų ne tik kolega muzikas, bet ir kitos meniškos sielos. Tai praplečia raiškos priemonių arsenalą.

Jei skambini iš sielos gelmių, tada tavo muziką pagauna ir jos visai neišmanantis žmogus. Ypač jei klausosi visa širdimi. Mūsų disciplina, meistriškumas, ta didžiulė profesinė mašina, kurią darai visą gyvenimą, turi tarnauti vienam paprastam dalykui – sielai.

Menininkų pora – visai smagi tapatybė, tačiau rengti vien tik bendrus projektus dailininkas su muzikantu negali.

Antraip darai didžiulį lėktuvą – penkių aukštų, su baseinais, kino salėmis, 50 atominių variklių ir penkiolika sparnų, o jis... nepakyla. (Juokiasi.)

– Lėktuvo įvaizdį siūlau panaudoti per konferenciją Druskininkuose.

Publikos ėmimo mechanizmai

– Norisi paklausti, ar tikrai jaučiamas tas publikos alsavimas, įsiklausymas, apie kurį taip dažnai pasakoja aktoriai? Gal tai tik mitas, pramanas?

P. G.: – Be šito nebūtų live performance, gyvo pasirodymo. Atsigulk į lovą, atsidaryk alaus ir žiūrėk sau „YouTube“ – puikiai nufilmuota, neprilygstamas garsas... Per koncertą, spektaklį tarp atlikėjo, aktoriaus ir publikos vyksta bendravimo aktas.

– O kaip jūs pajaučiate publikos nuotaiką, būdamas scenoje?

P. G.: – Telepatija. Tokia tylos kokybė, iš kurios staiga supranti, kad drauge su auditorija kuri visiškai naują įspūdį. Tarsi pradedu girdėti kūrinį klausytojo ausimis, jis man sufleruoja...

K. N.: – Nenusakoma, kaip Petras moka „paimti“ publiką ta pirma nata. Sėdžiu salėje, būna tokia tyla, kad, regis, klausytojai sugeria kiekvieną garsą. O kartais priešingai – malasi, neklauso.

– Publikos ėmimo mechanizmai.

P. G.: – Čia gal ne ėmimas, o chemija, prisiderinimas. Aišku, atlikėjai elgiasi nevienodai. Kitas ir per jėgą publiką ima. Aš mėgstu prisiderinti, pajusti bendrą kvėpavimą.

Tarp kaukių, vilnos ir barzdų

– Kristina, Petras apie jus yra sakęs: „Ją laikau viena iš Dievo dovaną turinčių kūrėjų. Matau jos kūrybinį procesą, kaip ji gyvena, kaip realizuoja idėjas. Be galo įdomus, kūrybiškas žmogus...“ Kaip išugdomas dailininko žvilgsnis?

K. N.: – Noru mokytis, smalsumu, noru domėtis menu ir žmogumi.

– Petrai, ar judviejų susitikimas yra koks likimo dėsnis – jūsų mama Irena Žemaitytė-Geniušienė yra grafikė kaip ir Kristina?

P. G.: – Kolega vokiečių pianistas, turintis žmoną dailininkę, yra prisipažinęs: „Muzikantų ir dailininkų pasauliai tokie skirtingi, visai kitas tūsas. Man nėra lengva.“ O aš pagavau save galvojantį, kad man tikrai nėra sunku.

Tik tokius žmones ir mačiau nuo vaikystės: arba crazy nusigrimavusius operos dainininkus, arba barzdotus megztiniuotus dailininkus.

Tarkime, Vokietijos klasikinės muzikos industrija labai solidi, rimta, atlikėjai susivaržę: varlytės, frakai.

K. N.: – O vokiečių dailininkai priešininkai – crazy.

Pianistas įsitikinęs, jog tikro menininko sėkmės formulė grįsta troškimu atskleisti jausmą, meilę. / Alinos Ožič nuotrauka
Pianistas įsitikinęs, jog tikro menininko sėkmės formulė grįsta troškimu atskleisti jausmą, meilę. / Alinos Ožič nuotrauka

Vis dėlto ne Jėzus Kristus

– Tad esate labiau laimingi ar labiau sėkmingi menininkai?

P. G.: – Aš prie laimingųjų linkstu. (Palinksta prie Kristinos.) Laimę sudaro įkvėpimas, meilė, padauginta iš disciplinos. Sėkmė jau gali eiti kaip pakeleivė. O jei orientuojamasi į sėkmę, žmogus praranda prasmę: „Laimėjau visą pasaulį, bet praradau save.“

K. N.: – Taip, pirmiausia svarbu gerai jaustis savo kūryboje. O sėkmė... kaip susidėlios...

P. G.: – Įvesčiau subjektyvumo ir objektyvumo kriterijų. Jei save vertinsi objektyviai, iš šono, visada atrasi labiau sėkmingų žmonių.

Na, kas geriausias XX amžiaus antros pusės pianistas? Tarkime, Arturo Benedetti Michelangeli – vienas pačių didingiausių. Bet jei jis mąstė objektyviai, turėjo pripažinti, kad neprilygsta Sergejui Rachmaninovui, kuris ir kūrinius rašė, ir atliko juos geriau už kitus.

Bet S. Rachmaninovas galėjo pamanyti – Fryderykas Chopinas dar geriau! O F. Chopinas mąstė: „Ne, Ludwigo van Beethoveno didybės nepasieksiu.“ Savo ruožtu L. van Beethovenas pripažino: Johannas Sebastianas Bachas – aukščiau visko! O J. S. Bachas manė: „Na, taip, aš aukščiau visko, bet vis dėlto ne Jėzus Kristus.“ Ir t. t. (Juokiasi.)

Petras Geniušas ir Kristina Norvilaitė: valandos kartu ir atskirai

FONE

Keletas faktų

Žinomas pianistas ir pedagogas Petras Geniušas (g. 1961) fortepijono specialybę dėsto Škotijos karališkojoje konservatorijoje Glazge. Žmona – dailininkė-grafikė Kristina Norvilaitė (g.1978).

„Aš seniai buvau muzikos profesorių rinkoje, – juokėsi P. Geniušas. – Buvau parengęs daug pianistų Japonijoje, Skandinavijoje, Londone, jie tapo tarptautinių konkursų laureatais. Ir Škotijoje buvau žinomas, o jiems tuo metu prireikė fortepijono profesoriaus.“

Labai anksti pradėjo pedagogo karjerą. „Mano maršrutas nuo 1992 iki 2000 metų buvo Londonas-Maskva-Tokijas“, – sakė jis. Tokijuje P. Geniušas „Yamaha“ meistriškumo kursuose dėstė šešerius metus.

Karališkojoje muzikos akademijoje Londone muzikas dėstė dvejus metus, bet tada ten ir gyveno. Vėliau tapo vizituojančiu profesoriumi.

Pradėjęs dirbti Škotijos karališkojoje konservatorijoje P. Geniušas ir Lietuvoje ėmė gyventi pagal Škotijos laiką – atsilikdamas dviem valandomis. „Gyvenu pagal Glazgo laiko juostą, čia savo darbus su studentais baigiu tiktai 22 valandą“, – tikino.

Fortepijono specialybę P. Geniušas dėsto ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Vilniuje jis dirba ketvirtadieniais, penktadieniais ir šeštadieniais, dažniausiai – vakarais.

Muzikų šeimoje gimęs pianistas P. Geniušas – vienas talentingiausių ir brandžiausių savo kartos pianistų. Studijavo pas prof. Jurgį Karnavičių Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, vėliau pas prof. Verą Gornostajevą Maskvos konservatorijoje.

Iš Lietuvos atlikėjų pianistas P. Geniušas išsiskiria interesų įvairiapusiškumu ir nuolatinėmis, dažnai rizikingomis naujų išraiškos formų, nekasdieniškų muzikinių ir dvasinių potyrių paieškomis. Meistriškai parengęs gausų klasikinių, romantinių ir šiuolaikinių kūrinių repertuarą, jis rengia rečitalius ir koncertuoja kaip solistas su orkestrais, kameriniais ansambliais ir solistais, dirigentais. Tačiau neretai jį galima pamatyti scenoje akompanuojantį dramos spektakliams, baletui ar net kabaretui, dalyvaujantį džiazo ir įvairius muzikos stilius kryžminančiuose projektuose.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika