Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Paskui Žemaitės Katrę – jos griūties keliu 

2019 vasario 9 d. 12:00
Aktorę Indrę Patkauskaitę nustebino Žemaitės kūrinio "Marti" aktualumas.
Aktorę Indrę Patkauskaitę nustebino Žemaitės kūrinio "Marti" aktualumas.
Lauros Vansevičienės nuotrauka

Vilniaus mažasis teatras rodo pernai spalį Gabrielės Tuminaitės režisuotą spektaklį pagal Žemaitės apsakymą „Marti“, o pagrindinį Katrės vaidmenį kuria aktorė Indrė Patkauskaitė. Su ja kalbėjomės apie personažo dramatizmą, sąsajas su dabarties moters padėtimi ir stereotipų liūną.

– Kai sulaukėte siūlymo įkūnyti šį Žemaitės personažą, ar nesibaiminote: tema lyg ir atgyvenusi, tolima mūsų laikams ir bus neįdomi šiandienos žiūrovui?

– Dar nepradėjus dirbti manyti, kad tema yra atgyvenusi, būtų atsainu ir neišmintinga. Niekada nežinai, kokios temos gali glūdėti tekste, kol į jį nepasineri, kol nepradedi analizuoti, kol nežiūri į jį godžiomis akimis. Niekada nežinai, ką tekste pamatė, išgirdo režisierius, galbūt jo klausa geresnė už tavo. Paneigti ir atmesti yra lengva, mūsų vertinimai dažnai būna skuboti, todėl aš dažniausiai nuomonę stengiuosi reikšti tikrai įsitikinusi jos svarumu.

Šiandien, man atrodo, literatūra negali būti pasenusi. Tiesiog yra gera literatūra arba prasta literatūra. Jei rašytojas užčiuopė kažką gyva, kažką skaudama, tai bus girdima bet kada. Taip, aplinkybės, papročiai, tam metui būdingi elementai šiandien mums gali būti nesuprantami ar net juokingi, tačiau tai tik rūbas, mes galime jį keisti, o esmė, branduolys yra nekintamas.

"Ši medžiaga šiandien gali būti ne tik įdomi, ne tik šiuolaikiška ar aktuali, bet dar ir reikalinga", - sakė aktorė Indrė Patkauskaitė. / Lauros Vansevičienės nuotrauka
"Ši medžiaga šiandien gali būti ne tik įdomi, ne tik šiuolaikiška ar aktuali, bet dar ir reikalinga", - sakė aktorė Indrė Patkauskaitė. / Lauros Vansevičienės nuotrauka

Pripažįstu, aš taip pat pasidaviau pirminiam įspūdžiui ir kaimo vaizdeliai su vargstančiomis, per prievartą nutekėjusiomis mergelėmis man toli gražu neatrodė geidžiamiausia medžiaga būsimam spektakliui. Šiandien negaliu atsistebėti, kiek temų slypi šiame gan trumpame vaizdelyje, kokios paralelės nusidriekia ir kiek erdvės apmąstymams suteikia. Nežinau, ar už tai turėčiau būti dėkinga Žemaitei, ar režisierei Gabrielei. Greičiausiai šiam ypatingų dviejų moterų duetui.

Tokios pat žaidimo taisyklės

– Kas jus labiausiai paveikė įsigilinus į kūrinį iš naujo, praėjus šiek tiek metų nuo privalomosios literatūros skaitymo mokykloje? Kokios aktualijos pirmiausia jums siejosi, kai ieškojote sąsajų su šiais laikais?

Aktorė Indrė Patkauskaitė norėjo, kad Katrė būtų gyva, ne tarsi nužengusi iš prieškario paveikslo, o būtų atspindys to, kaip mes gyvename. / Lauros Vansevičienės nuotrauka
Aktorė Indrė Patkauskaitė norėjo, kad Katrė būtų gyva, ne tarsi nužengusi iš prieškario paveikslo, o būtų atspindys to, kaip mes gyvename. / Lauros Vansevičienės nuotrauka

– Mokykloje išties nemažai autorių atrodė svetimi, nutolę ir kūrinius skaitydavai dažnai tik dėl to, kad žinotum, kaip rašė tada, tarsi pildytum savo istorinį archyvą. Dabar, kai kūrinį renkiesi sąmoningai, kai susidomi ir susipažįsti su autoriumi, supranti, kad tai žmonės, dažniausiai buvę novatoriški, itin plačių pažiūrų, nugyvenę itin įdomų gyvenimą. Tada ir į tekstą pradedi žvelgti kitaip. Tavo dėmesio objektu tampa nebe žodžiai, kurių reikšmės dažnai nebežinai, ar tam laikotarpiui būdingi veiksniai, kurie anksčiau tave tolindavo. Imi suvokti kūrinį kaip visumą, jo žinutę, autoriaus potekstę.

„Kartais atrodo, kad juk ir tebesame tas Žemaitės aprašytas kaimas... Ir šiuo metu gal net labiau nei bet kada anksčiau.“

Kūrinio aktualumas nustebino. Socialinė kritika, užkoduota Žemaitės tekste, yra skaudi, aštri ir netikėtai itin tinkanti šiandien. Autorė apie savo kūrybą kritikams sakydavo, jog ji nieko neišgalvojo, tik aprašo tai, ką mato. Juokiasi iš kaimo silpnybių ir ydų. Taip ir šiandien. Kartais atrodo, kad juk ir tebesame tas Žemaitės aprašytas kaimas, truputį puošnesnis, masteliai didesni, tačiau žaidimo taisyklės tokios pat grubios ir trumparegiškos. Ir šiuo metu gal net labiau nei bet kada anksčiau.

– Kaip jautėtės greta tokių partnerių, scenos meistrų kaip Eglė Gabrėnaitė, Gediminas Girdvainis?

– Ir su E. Gabrėnaite, ir su G. Girdvainiu yra tekę susidurti ankstesniuose darbuose. Gediminas žavi savo energija. Neįtikima, kiek šiame žmoguje yra gyvybingumo ir jėgų, gražaus pašėlimo. O E. Gabrėnaitė… yra pats Teatras. Iš jos visados jutau didelį palaikymą, už kurį esu be galo, be galo dėkinga. Man taip gražu, kad šitie dideli žmonės taip drąsiai ir nuoširdžiai metasi ir dalyvauja pastatymuose, kurie kartais galbūt net rizikingi, kuriuose galbūt bus nesėkmingų periodų, kuriuose teks trintis su mumis, kur kas mažiau patirties turinčiaisiais. Tai įkvepia.

Renkasi sunkiausią kelią

– Teatro kritikai labai palankiai įvertino jūsų darbą „Marčioje“. O kokios reakcijos į naujai atskleistą Žemaitę sulaukėte iš draugų, pažįstamų, žiūrovų?

Indrės Patkauskaitės teigimu, režisierė Katrę jautriai palydėjo jos griūties keliu: prasilenkiant su neišsipildžiusiais lūkesčiais, grimztant į sumaištį ir neviltį. / Lauros Vansevičienės nuotrauka
Indrės Patkauskaitės teigimu, režisierė Katrę jautriai palydėjo jos griūties keliu: prasilenkiant su neišsipildžiusiais lūkesčiais, grimztant į sumaištį ir neviltį. / Lauros Vansevičienės nuotrauka

– Nuomonių visada buvo ir bus įvairių. Kažkam labai patiko, kažkam nepatiko visai. Spektaklis tikrai nėra lengvas, jis yra sunkus, niūrus, bet labai tikiuosi, kad paveikus. Norėtųsi, kad būtų kaip trumpas amoniako įkvėpimas, sudirginantis jusles. Gal kai ko jis visai nepaliečia ir tas žiūrovas išeina su jausmu, kad didesnės nesąmonės nėra matęs. Ir jis bus teisus. Mes visi esame laisvi turėti savo santykį ir savo nuomonę. Ir tai yra gražu.

Girdėjau pasakymų, kad trūksta šiuolaikiškumo, kitiems būtent sušiuolaikinimo buvo per daug. Todėl visiems linkėčiau susidaryti savo nuomonę, užbėgant už akių bet kokiam išankstiniam nusistatymui. Mes kūrybinio proceso pradžioje taip pat kalbėjome, kad galėtume drąsiai kelti siužetą į kokį daugiabutį, keisti kalbą, viską „praturtinti“ pamėgtais keiksmažodžiais. Tačiau spektaklio režisierė Gabrielė kuria savo pasaulį, neįtikimai sunkiai pasiekiamą, be galo paslaptingą ir savitą. Ji nelieka praeityje, tačiau ir nesirenka pirmiausia į galvą ateinančių sušiuolaikinimo būdų. Ji renkasi, mano akimis, sunkiausią kelią. Ir tai yra labai įdomu.

Istoriją paversti gyva

– Ką jums labiausiai norėjosi pabrėžti įkūnijant Katrę? Ar šį vaidmenį laikytumėte savo kūrybinio kelio iššūkiu?

– O kaipgi kitaip? Kiekvienas naujas darbas yra naujas iššūkis, nauja pradžia, nauja pažintis. Ateini bandydamas suprasti, kurlink tave veda režisierius, kokiu savimi užpildysi tavęs link artėjantį kūrinio žmogų. Turi tikslą nuosekliai papasakoti žmogaus istoriją, paversti ją gyva, tikslia, paveikia. O kažką pabrėžti gali režisierius. Tai yra žmogus, kuris mato visumą, dėlioja akcentus ir kurio rankose yra galia, kad spektaklis prabiltų. Mes, aktoriai, nematydami visko iš šalies, kartais galime tik nujausti, kaip kvėpuoja šis darinys. Man tik labai norėjosi, kad Katrė būtų gyva, ne tarsi nužengusi iš prieškario paveikslo, kaip jūs sakote, atgyvenusi ir niekam nebeįdomi, o būtų atspindys to, kaip mes patys kartais gyvename.

Šiandien suprantu, kad gavau kur kas daugiau, nei tikėjausi. Režisierė taip jautriai palydėjo Katrę – Moterį – jos griūties keliu: nuo pradžios iki pabaigos, prasilenkiant su neišsipildžiusiais lūkesčiais, nerealizuotomis svajonėmis, grimztant į sumaištį ir neviltį, destrukciją ir pamišimą, kai visi buvę gražūs ateities įsivaizdavimai tampa tik priekaištu tavo ne taip nugyventam gyvenimui. Režisierė įrodė, kad ši medžiaga šiandien gali būti ne tik įdomi, ne tik šiuolaikiška ar aktuali, bet dar ir reikalinga. Todėl, mano akimis, Gabrielė yra nugalėtoja.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika