Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Operos karalius darsyk nusilenkė publikai 

2019 sausio 8 d. 12:00
„Nors šiandien prieš jus sėdžiu ratukuose, šveplas, bet su didele meile", - sakė Vaclovas Daunoras. 
„Nors šiandien prieš jus sėdžiu ratukuose, šveplas, bet su didele meile", - sakė Vaclovas Daunoras. 
Alinos Ožič nuotrauka

Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) pristatyta muzikologės Jūratės Katinaitės sudaryta monografija „Karalių kuria aplinka“, skirta garsiam operos solistui Vaclovui Daunorui. Per tą patį renginį maestro suteiktas emerito solisto garbės vardas, V. Daunorui įteiktas bareljefas, kurį puošia LNOBT simbolis – rūtos šakelė.

Savo ruožtu V. Daunoras sakė, kad jis taip pagerbiamas pirmą kartą – ir, matyt, paskutinį. „Aš jau ne su klumpėmis, man šito užteks visam likusiam gyvenimui. Žemai nusilenkiu publikai!“– sakė maestro.

Į LNOBT vykusį renginį susirinkę V. Daunoro draugai, bendražygiai, bendramoksliai, buvę kolegos, studentai ir gerbėjai vos tilpo Raudonojoje fojė ir teatro balkonuose. Pokalbį vedusi muzikologė Lina Navickaitė-Martinelli pabrėžė, kad knygos apie karalių pristatymui pasirinkta vieta – išties karališka.

Karališki buvo ir operos solistės mecosoprano Inesos Linaburgytės (buvusi V. Daunoro studentė), tenoro Vaido Vyšniausko (užsienyje žinomas Kristian Benedikt vardu) pasirodymai.

L. Navickaitė-Martinelli sakė, kad monografijos knygai „Karalių kuria aplinka“ randantis nemažą vaidmenį atliko operos solistė, pedagogė profesorė Giedrė Kaukaitė. Ji padėjo V. Daunorui surasti knygos sudarytoją J. Katinaitę.

Opera „Don Karlas“ sulaukė pasisekimo, nes Pilypas II nevaidina karaliaus, jis – paprastas žmogus.

G. Kaukaitės plunksnai priklauso ir pirmoji knygos recenzija, pasirodžiusi praėjus vos savaitei po išleidimo.

Muzikologė citavo G. Kaukaitės esė „Karūnuota praeitis“ fragmentą. Joje rašoma, kad pirmieji keli muzikologės J. Katinaitės monografijos apie dainininką V. Daunorą puslapiai – lengvi ir nerūpestingi, dainininkė juos prilygino nelaukto lietaus lašams. Bet tik pirmuosius. Vėliau esą nudžiugintas jų gaivumo, stebi gausėjantį srautą ir jau nenustembi atsidūręs ties šaltinio versme. O stiprėjanti ir gilėjanti srovė patraukia keliauti drauge: su šaltiniu įsilieji į upelį, iš jo – į didesnį, o tuomet – jau į didelę ir plačią, kupiną intakų upę.

L. Navickaitė-Martinelli įsitikinusi, kad knyga turėjo atsirasti jau anksčiau. Solistą V. Daunorą ji prilygino svarbiam reiškiniui. O monografijos sudarytojos J. Katinaitės teiravosi: kodėl dabar, kodėl būtent ji, kodėl V. Daunoras?

„Be abejo, reikia galvoti apie likimo ženklus. V. Daunorą, kaip ir daugelis žmonių, išgirdau per radiją, per televiziją. Gyvai jį pamačiau jau gan brandi paauglė – koncerte, šiame teatre. Aišku, kaip ir kiekvieną, kuris prisimena V. Daunorą, užbūrė jo balsas“, – prisipažino nesureikšmindama savojo indėlio J. Katinaitė.

Neprilygstamas Pilypas II

Knygos autorė nusikėlė į 1991-uosius, kai buvo praėję vos kelios savaitės po Sausio 13-osios įvykių. Lietuva, J. Katinaitės liudijimu, tada buvo labai prislėgta: „Gatvės tamsios, blokada... Nejauku, šalta, baisu. Baisu, kad nepriklausomybė bus užčiaupta. Tokiomis tamsiomis gatvėmis ėjau į LNOBT žiūrėti ne pirmos savo gyvenime Giuseppe's Verdi operos „Don Karlas“.

Salė, pasak J. Katinaitės, buvo ne pustuštė, bet beveik tuščia. Vos keliasdešimt žiūrovų. O scenoje – didžiulis choras, visi personažai... Toje tuščioje salėje skambėjo Pilypo II monologas. „Šis įspūdis neprilygstamas, susijęs ir su tuo, kad tapau operos kritike, vis ieškau panašaus personažo, bet visai netrokštu, kad jis būtų pranoktas“, – tikino ji.

J. Katinaitė išskyrė 1993 metus. Metus, prieš pat V. Daunorui iškeliaujant į Ameriką. „Kai pasklido gandas, kad jis išvyks, buvau dar studentė. Visus savo giminaičius ir draugus raginau: einam, einam – tai paskutinis spektaklis, daugiau tokio Pilypo II neišvysite. Taip, niekada neišvydau ir neišgirdau. Prisimenu kiekvieną akimirką to krištolinio lapkričio vakaro, kai iš „Don Karlo“ ėjome visu būreliu. Praėjo nemažai metų“, – leidosi į prisiminimus monografijos sudarytoja.

Kai V. Daunoras gyveno Amerikoje, ir J. Katinaitė, ir jos kolegos iš LRT radijo vis bandė gauti interviu, bet solistas tada nenorėjo bendrauti su Lietuvos žiniasklaida. Išvyko iš Lietuvos ne pačios geriausios nuotaikos, daugelis jo idėjų anuometinės valdžios buvo atstumtos. Kaip ir Hiustono operoje 1992-aisiais nusižiūrėta metodika, kurią V. Daunoras pasiūlė taikyti. Jis tiesiog degė noru, kad kiekvienas operos artistas būtų ugdomas kaip solistas, išmokytas bel canto (liet. gražus dainavimas) technikos. V. Daunorui tai buvo paskutinis žingsnis.

Tačiau 2013-aisiais solistas, kuris anksčiau į kalbas nesileisdavo, netikėtai vėl ėmė bendrauti su žiniasklaida. J. Katinaitė su V. Daunoru susipažino per solistę G. Kaukaitę. Užsimezgė draugystė ir atsirado neplona knyga. Kurioje, J. Katinaitės žodžiais tariant, garsus maestro yra ne didvyris, o herojus. „Knygos turinys – iškalbingas, kupinas politikos vingių, kataklizmų, savirefleksijos, peripetijų. Partiniai veikėjai Antanas Sniečkus, Lionginas Šepetys. Nesutarimai su Virgilijumi Noreika... Klausiau Vaclovo, ar dėsime viską? Atsakė – tegu būna. Pradėjau trauktis, tačiau koks gyvenimas, jei viską apeisi? Ir sudėjau“, – apie kilusias dilemas kalbėjo J. Katinaitė.

Operos karalius darsyk nusilenkė publikai

Odisėjo sugrįžimas

Ką pačiam maestro V. Daunorui reiškia šis monografijos atsiradimas, tarsi visavertis sugrįžimas į Lietuvą? Operos legenda buvo atviras: visada siekęs tikro gyvenimo, tačiau šis buvęs gana veidmainingas. „Nors šiandien prieš jus sėdžiu ratukuose, šveplas, bet su didele meile. Nors ir nematyti – vidus verda gerąja ugnimi. Nė kiek neperdedu... Dažnai apsiverkdavau, kad teko palikti tėvynę ne savo valia“, – neslėpė apmaudo V. Daunoras.

Vis dar nuoskaudą jaučiantis maestro pridūrė, jog vokalo studijas visada laikęs ir tebelaikantis „giliu mokslu“. Pasak V. Daunoro, kai žmonės buvo deginami ant laužo už erezijas, tada gimė Claudio Giovanni Antonio Monteverdi operos. „Išsikėliau klausimą, kaip galėčiau prikišti nagus prie to nuostabaus meno, kuris maitinamas širdimi. Žmogaus širdimi. Opera „Don Karlas“ sulaukė pasisekimo, nes Pilypas II nevaidina karaliaus, jis – paprastas žmogus“, – kalbėjo jis.

Maestro įžvelgė keistą paradoksą: Amerikoje patyrė satisfakciją, kurios tuometiniai Lietuvos valdininkai nenorėjo jam suteikti. „Dabar, ačiū Jūratei, tai įvyko. Knygą gauti, tai tas pats kaip ubagui duoti teisę iššauti iš armotos, – juokavo V. Daunoras. – Šiandien aš prieš jus ir nuogas, ir apsirengęs, apsišarvavęs atsakymais į klausimus. Lenkiu galvą prieš jus, kad nepamiršot...“

Renginyje dalyvavęs prof. Vytautas Landsbergis iki šiol prisimena bendradarbiavimą su V. Daunoru. O šiandienos įvykį prilygino Odisėjo sugrįžimui, citavo Homero „Odisėjos“ pradžią: „Vyrą pagarbinki. Mūza, prityrusi vargo didžiausio, / Ilgąmet jūroje vargusį, šventąją Troją sugriovus. / Daug žmonių jisai matė, tvirtoves ir būdą pažino, / Daugel jis jūroj nelaimių prityrė ir skausmo širdingo.“

„Išsikėliau klausimą, kaip galėčiau prikišti nagus prie to nuostabaus meno, kuris maitinamas širdimi. Žmogaus širdimi.“

Geros valios pareiškimas

Prof. V. Landsbergis visus pralinksmino užsimindamas, jog V. Daunorui teko gilintis į pianizmo paslaptis V. Landsbergio privalomo fortepijono užsiėmimuose. „Atrodo, kad gyvenimas šviečia viena kryptimi, o viršūnėje spindi atsiminimai. Gyvenimas daug ko pilnas. O knyga labai įdomi“, – sakė jis, ir tuoj prisiminė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nario prof. V. Daunoro skaitytą „Geros valios pareiškimą“, kuriame buvo pasisakoma už vienybę, prieš skaldymą, už pasitikėjimą, prieš įtarumą, už kūrimą, prieš griovimą, už gaivinimą, prieš slopinimą visose Lietuvos gyvenimo srityse esame pasiryžę siekti taikos ten, kur rasime nesantaiką, tiesos ten, kur rasime klaidinimą, darnos ten, kur rasime netvarką, šviesos ten, kur rasime tamsą. Mes pritariame persitvarkymo dvasiai ir žingsniams, suteikiantiems vilties mūsų siekiams. (...) Visada atsakysime geros valios dvasia. Nes mes esame Lietuva! Mūsų ateitis Lietuva!

Po šių žodžių prof. V. Landsbergis nebūtų savimi, jei neišprovokuotų kurtinančių plojimų audros... „Tai viena žymiausių V. Daunoro arijų“, – šypsodamasis sakė jis.

Kompozitorius, buvęs LNOBT vadovas Vytautas Laurušas prisiminė 1971-ųjų įvykius, kai tarptautiniame Tulūzos dainininkų konkurse Prancūzijoje V. Daunoras laimėjo Grand Prix. „V. Daunoras dainavo Lietuvai, – nesvarbu, ar LNOBT, ar Filharmonijoje“, – sakė jis.

V. Laurušas sveikino maestro sulaukus gražaus paminklo – knygos, kuri taps pavyzdžiu jaunimui, kaip reikia kovoti dainininkui už savo laisvę dainuoti tai, kas malonu ir gražu. „Mokėjai tai įrodyti. Šiai kovai paaukojai nemažai metų, bet tu ją laimėjai“, – negailėjo gražių žodžių solistui kompozitorius.

Knygoje pateiktas muzikologo Edmundo Gedgaudo žvilgsnis tarsi iš šalies: klausytojo, žiūrovo, esteto. Ir šįsyk, būtent į jį L. Navickaitė-Martinelli žvelgė tikėdamasi meninio apibendrinimo. „Knyga pagauna, nors ir skaitytum ją nuo vidurio. Kaip upės pagautas sudėtingais vingiais vingiuoji per maestro gyvenimą, – sakė E. Gedgaudas, remdamasis G. Kaukaitės recenzija. – V. Daunoras yra vienas iš mūsų Operos teatro viršūnių.“

Vaclovui Daunorui suteiktas LNOBT emerito solisto garbės vardas, maestro apdovanotas bareljefu, kurį puošia rūtos šakelė. / Alinos Ožič nuotrauka
Vaclovui Daunorui suteiktas LNOBT emerito solisto garbės vardas, maestro apdovanotas bareljefu, kurį puošia rūtos šakelė. / Alinos Ožič nuotrauka

V. Daunoras (g. 1937) – vienas ryškiausių artistų Lietuvos operos scenos istorijoje. Daugiau nei tris dešimtmečius V. Daunoras dainavo įvairiose Lietuvos operos ir koncertų scenose. 1960 metais debiutavo Georges'o Bizet operoje „Karmen“ atlikdamas Eskamiljo vaidmenį.

1966–1968 metais stažavosi Milano teatre „La Scala“, kur dainavo Giuseppe's Verdi operoje „Rigoletas“ (Monteronės vaidmuo), dalijosi scena kartu su garsiuoju Luciano Pavarotti, kuris įsikūnijo į Mantujos hercogo vaidmenį.

Įsimintinas ir V. Daunoro Didžiojo Žynio amplua Wolfgango Amadeuso Mozarto „Idomenėjuje“. 1981 metais pastatytas spektaklis „Don Karlas“, galima sakyti, tapo V. Daunoro karjeros vizitine kortele.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, boso partijas atliekantis solistas išvyko į Jungtines Valstijas. Būdamas 58-erių (1995) debiutavo prestižiniame Niujorko „Metropolitan Opera“ teatre. Tai vienas labiausiai pasaulyje išgarsėjusių lietuvių dainininkų.

GOOGLE rekomenduoja
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaPrivatumo politika
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"