Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Onutė Narbutaitė: kai pradedi rašyti, nieko kito nesinori 

2019 sausio 10 d. 15:00
Kompozitorės Onutės Narbutaitės teigimu, „Trys Dievo Motinos simfonijos“- labai apibendrintas kūrinys, galima priimti jį tiesiogiai, be atskiro pasirengimo. 
Kompozitorės Onutės Narbutaitės teigimu, „Trys Dievo Motinos simfonijos“- labai apibendrintas kūrinys, galima priimti jį tiesiogiai, be atskiro pasirengimo. 
Alinos Ožič (LŽ) nuotraukos

„Tris Dievo Motinos simfonijas“ norėjau dedikuoti savo šeimos moterims tremtinėms. Rašant kūrinį ta mintis nuolat lydėjo. Mano mama, močiutė, promočiutė ir dėdė buvo ištremti“, – „Lietuvos žinioms“ teigė kompozitorė, Nacionalinės premijos laureatė Onutė Narbutaitė. 2002–2003 metais rašytas kūrinys „Tres Dei Matris Symphoniae“ sekmadienio vakarą skambės Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre Sausio 13-osios aukų atminimui.

Kompozitorė atskleidė, kad rašydama „Tris simfonijas“ įsivaizdavo statanti simbolinę katedrą. Tris jos navas, sutvirtintas iškilių arkų, užklojo trijų kulminacinių Naujojo Testamento epizodų – Apreiškimo Marijai, Jėzaus gimimo ir Nukryžiavimo – muzikinė draperija. Iš nišų prieblandos išnyra Fra Angelico „Apreiškimas“, Domenico del Ghirlandaio „Paskutinė vakarienė“, Michelangelo „Pieta“, medinė Tilmano Riemenschneiderio Mergelė, šaknimis įaugusi į požemių tamsį. Pro langus ant Giotto klosčių krinta šviesa, primenanti Kijevo Sofijos soboro auksą, Ravenos bazilikos mozaikų spindesį.

„Trys Dievo Motinos simfonijos“ – lyg didelė freska ar katedra.

Viskas kompozitorei artima, lankyta, akimis išgerta. Tariesi girdįs grigališkąjį choralą, Johanno Sebastiano Bacho invencijas ir fugas. Girdėti mistikės Hildegardos, Rainerio Maria Rilke's, Umberto Eco, Bruno Schulzo, Evangelijų žodžiai. Suprantama – ne tiesiogiai, tik sąskambiai, sąskambiai. Ir šiame didingame muzikos rūme jaukiai glaudžiasi prisiminimas apie kompozitorės šeimos moteris.

Tas pats, bet kitaip

– „Trijų Dievo Motinos simfonijų“ pasaulinė premjera nuskambėjo 2004-aisiais Frankfurte prie Oderio. Tada ją atliko Brandenburgo valstybinis orkestras (šiam kolektyvui ji ir buvo parašyta), choras „Singakademie Frankfurt“ ir kamerinis choras „Aidija“. Lietuvoje pastarąjį kartą kūrinys skambėjo 2008-ųjų birželio 14 dieną per Vilniaus festivalį. Scenoje tuomet pasirodė Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, Kauno valstybinis choras, „Aidija“, dirigavo Robertas Šervenikas. Praėjo beveik 11 metų. Ką kužda jūsų patirtis – ar laiko tėkmė, vieta keičia kūrinį?

– Būna visaip. Nežinau, ar pakeičia patį kūrinį, juk natos tos pačios, bet jo suvokimą – tikrai. Kartais net ir į gerąją pusę. (Juokiasi.) Regis, muzika turėtų pasenti, tačiau anaiptol – ji tik naujai atsiskleidžia, kitaip priimama.

Atsitinka įvairiai, nelygu koks kūrinys. Tačiau akivaizdu, kad kiekvienas atlikimas jį trupučiuką keičia. Muzika gyvas organizmas, kūrinys – didelis, sudėtingas. Jo neparuoši akimirksniu. Tad daug ką lemia atlikėjai. Nuo jų pastangų, santykio su kūriniu priklauso, kaip jis skambės. Interpretuojant ne pirmą kartą tiems patiems atlikėjams, skambėjimas gali būti labiau subrandintas, giliau suvoktas.

Šįkart „Tris Dievo Motinos simfonijas“ atliks tos pačios pajėgos kaip ir prieš 11 metų. Tačiau bus ir permainų. Per kūrinio premjerą Vokietijoje dalyvavo mišrusis mėgėjų choras „Singakademie Frankfurt“, daugiausia atliekantis klasikinį repertuarą. Nežinodama to choro galimybių, jaučiau šiokį tokį nerimą, todėl pakviečiau kamerinį „Aidijos“ chorą, pasiūliau ir savąjį dirigentą – R. Šerveniką.

Po „Korneto“ natūraliai pajutau kameriškumo, intymumo poreikį. Dabar tarsi norisi nauju žvilgsniu grįžti prie kitokių formų.

Tokį sprendimą dėl dviejų chorų teko kaip nors pagrįsti. Nes visai pakanka ir vieno didelio choro. Tarkime, Krokuvoje abi funkcijas atliko didelis Krokuvos muzikos akademijos studentų choras. Tačiau įrašiusi kamerinį, įtraukiau elementų, kuriems reikia kamerinio dainavimo patirties. Senosios, tarkime, – grigališkojo choralo, ir šiuolaikinės muzikos išmanymo.

O šįkart „Aidijos“ nebus. Kamerinę, intymią jo funkciją, kiek žinau, atliks Kauno valstybinio choro grupė. Tad savaime rasis ir kitokių muzikos niuansų.

Trys sąskambiai, trys simfonijos

– Pagrindinės trys dalys parašytos remiantis tradiciniais „Ave Maria“, „Gloria“ ir „Stabat Mater“ tekstais. Mane neramina simfonijų gausa viename kūrinyje, o dar labiau, ko gero, – mano muzikinis išsilavinimas. Todėl ir norisi paklausti: ar kiekviena kūrinio dalis, paimta atskirai, turi visus simfonijai būdingus bruožus?

– Šis kūrinys nėra tradicinė simfonija, o atskiros „simfonijos“ sudaro vieną visumą. Kartu tai nesusieta su liturginiais ritualais. Tai prisilietimas prie transcendentinių dalykų per krikščionišką tematiką ir simboliką. Netiktų jo vadinti ir oratorija. Tai – simfonija, kur orkestro vaidmuo yra esminis. Choras ir orkestras lygiaverčiai, nors laiko atžvilgiu orkestras dominuoja.

Romaniškoji Madona, XII a.
Romaniškoji Madona, XII a.

Trys kūrinio dalys „Angelus Domini“, „Bethleem“ ir „Mater Dolorosa“ įprasmina svarbiausius su Kristumi ir Marija susijusius Naujojo Testamento epizodus – Apreiškimą, Jėzaus gimimą ir Nukryžiavimą. Atsižvelgusi į tai ir kūrinio apimtį pavadinau jį „Trimis simfonijomis“.

Lydėjo ir kita mintis. Triptiką įrėmina trumputė įžanga, kurioje panaudotas „Giesmių giesmės“ teksto fragmentas, ir pabaigos malda (Oratio). Joje skamba Hildegardos iš Bingeno giesmės tekstas. Hildegarda terminą „symphonia“ naudojo sąskambio prasme. Tai man labai tiko – trys sąskambiai, trys simfonijos.

Gali pasirodyti, kad panaudojau ne tik Hildegardos tekstą, bet ir pačią giesmę. Tačiau taip nėra. Aš tik sukuriu tai, kas artima jos stilistikai.

Simfonija moterims tremtinėms

– „Trijų simfonijų“ įtakų laukas tikrai gana platus. O ar esama kūrinyje kokių nors 1991-ųjų sausio atgarsių?

– Simfonija gali būti siejama ir su Kalėdomis, ir su Velykomis. Tinka ir Sausio 13-ajai, nes trečioji dalis skirta sopulingajai Dievo motinai, kurios akivaizdoje nukryžiuojamas sūnus. Be to, kūrinio pabaigoje ryškus prašviesėjimo, vilties pojūtis. Man labai brangu, kad šis kūrinys pasirinktas tokia proga.

Mano pačios prisiminimai apie Sausio įvykius itin ryškūs. Daugybė naktų praleista vaikštant aplink Aukščiausiąją Tarybą, prie laužų. Gyvename arti, tad ir draugai ateidavo į namus pasišildyti, išgerti arbatos, pailsėti, nusnausti. Mūsų ir kaimynų durys niekada neužsidarė, čia buvo lyg koks bendras pereinamasis kiemas.

O tą naktį mano tėvas ir vyras budėjo prie TV bokšto. Aš buvau prie parlamento. Kai pranešė, kas vyksta pas juos, labai gerai atsimenu tą jausmą, nuščiuvimą. Buvo labai šalta žiema.

„Tris Dievo Motinos simfonijas“ norėjau dedikuoti savo šeimos moterims tremtinėms. Rašant kūrinį ta mintis nuolat lydėjo. Mano mama, močiutė, promočiutė, mamos brolis buvo ištremti. Deja, nepasiryžau – iš susidrovėjimo, intymumo. Juoba kad rašyta užsienio kolektyvui. Todėl kai kūrinys buvo atliktas Gedulo ir vilties dieną, pamaniau – kokia tinkama proga.

Muzikinė katedra

– Dirigentas R. Šervenikas „Lietuvos žinioms“ sakė, kad klausytojams vertėtų į koncertą ateiti gerokai pasidomėjus kūriniu. O pirmasis simfonijos recenzentas vokietis Albrechtas Thiemannas iš „Maerkische Allgemeine“ teigė priešingai: „Klausytojui nebūtina išstudijuoti programėlės ar net atsiversti partitūros, norint suprasti, kas vyksta O. Narbutaitės kūriniuose.“ Ką jūs manote pati?

– Abu keliai teisingi. Kūrinys labai apibendrintas, galima priimti jį tiesiogiai be atskiro pasirengimo, nieko neskaičius. Juolab kad Europoje užaugusiam, bent kiek išsilavinusiam žmogui tos temos gerai žinomos. Visi žino, kas yra Betliejus ar Nukryžiavimas.

Šiuo požiūriu iš anksto pasirengti nebūtina. Kita vertus, visuotinai priimtus dalykus kiekvienas suvokiame savaip, priklausomai nuo mūsų kultūrinės patirties.

Presbiterijos mozaikos detalė, Basilica di San Vitale, VI a., Ravena
Presbiterijos mozaikos detalė, Basilica di San Vitale, VI a., Ravena

Man labai įdomu rašyti tokiomis temomis. Naudoju dalykus, kurie buvo interpretuoti jau tūkstančius kartų – išpaišyti, nulipdyti, apdainuoti. Tačiau darau tai kitaip, savaip. Ir tas kultūrinis istorinis klodas vis tiek yra žmonių sąmonėje. Klausytojui nebūtina žinoti, kaip aš pati interpretuoju tą temą, kokiais tekstais ir vaizdiniais ją apipinu.

– Veda noras savaip, savitai interpretuoti tradiciją?

– Būtent. Traktuotė yra labai individuali. Antra vertus, naudojami tradiciniai sakraliniai tekstai ir kultūrinė jų tradicija neišvengiamai paveikia ir mano pačios suvokimą, ir tam tikras išraiškas.

Atsitraukus nuo kanono, istorija tampa asmeniškesnė, intymesnė. Nors kartu – ir labiau apibendrinta, universali. Būtent subjektyvus žvilgsnis, o ne ritualinis žinomų tiesų kartojimas buvo akstinas prisiliesti prie šimtmečiais permąstomų dalykų.

Tik toks kelias man įdomus. „Trys simfonijos“ – lyg didelė freska ar katedra. Rašydama kūrinį, jį iš anksto struktūravau kaip savotišką architektūros statinį.

Sugrįžimų metai

– Kokie jums buvo praėjusieji metai? Ką smagiausia prisiminti?

– Smagiausia, kad lapkritį pavyko surengti autorinį koncertą sostinės Šv. Kotrynos bažnyčioje. Netipišką, gana konceptualų, vientisą. Ir kad akivaizdžiai nusitiesė jautrus susikalbėjimo saitas tarp manęs, atlikėjų ir daugumos atėjusių klausytojų. Skambėjo dvi lietuviškos premjeros – „Heliografijos“ ir „Labirintas“, tarp jų įsiterpė „Tuštumoje“.

Idėja buvo realizuota taip, kaip sumanyta. Mat pavyko iš Prancūzijos pasikviesti „Heliografijų“ premjeros atlikėjus – puikaus altininko Gartho Knoxo ansamblį. Jo perkusininkas Sylvainas Lemetre'as grojo iranietišku zarbu ir afrikietišku rėminiu būgnu. Jis yra puikiai įvaldęs tuos instrumentus, tad be šių muzikantų kūrinio atlikimas Lietuvoje nebūtų įmanomas. „Labirintą“ parašiau Guntai Ir Giedriui Gelgotams. Jie jo premjerą buvo prieš kelias savaites atlikę Rygoje.

Malonu, kad į sceną grįžo senokai joje nesilankę kūriniai. Tarkime, opera „Kornetas“. Ir kitas didelis kūrinys simfoninė kompozicija „La Barca“ po tam tikros pertraukos sugrįžo į apyvartą. Kovą ji skambėjo per Poznanės šiuolaikinės muzikos festivalio atidarymą. O dirigentė Mirga Gražinytė įtraukė „La Barca“ į Birmingemo miesto simfoninio orkestro koncerto programą.

Gegužę Elbės filharmonijoje kvartetas „Kronos“ griežė jiems rašyto opuso „just strings and a light wind above them“ („tik stygos ir lengvas vėjas virš jų“) premjerą. Malonus įvykis.

Rudenį vargonininkės Jūratės Landsbergytės iniciatyva atgijo labai senas mano kūrinys fleitai, violončelei ir vargonams „Interludium“. Fleitos partiją atliko seniai Lietuvoje nebuvęs vokiečių fleitininkas Johannesas Hustedtas.

1997 metais Vilniuje jis atliko „Winterserenade“ premjerą. Beje, „Winterserenade“ pastaruoju metu pasaulyje skamba vis dažniau, o pernai JAV, švedų, danų, suomių atlikėjų iniciatyva pateko ir į kelis Baltijos šalių 100-mečiams dedikuotus koncertus.

Kaip ir rečiau atliekamas kūrinys „Le linee e i contorni“ („Linijos ir kontūrai“), gruodį su Arvo Pärto ir Peterio Vasko kūriniais ta intencija atliktas viename tarpdisciplininiame festivalyje Švedijoje.

Marijos altorius, Tilmanas Riemenschneideris (1460-1531), Herrgottskirche Creglingen a. Tauber
Marijos altorius, Tilmanas Riemenschneideris (1460-1531), Herrgottskirche Creglingen a. Tauber

Nueiti kelią iki galo

– O ką rašote šiuo metu? Kokią perspektyvą atveria 2019-ieji?

– Nežinau, kokia perspektyva. Geriau patylėsiu, nenoriu kalbėti. (Juokiasi.) Kas nors, tikėkimės, bus. Ingmaras Bergmanas senatvėje yra sakęs, kad svarbu sumanyti filmą, o realizuoti sumanymo visai nebūtina.

Sugalvoti tikrai daug sugalvoju. Būtų patogu ir smagu tuo ir apsiriboti. (Juokiasi.) Nes kartais sunku prieiti prie to juodo darbo. Tarkime, „Trys Dievo Motinos simfonijos“ – tikrai juodas darbas.

Keli pastarieji kūrybos metai buvo labiau kameriniai. Po „Korneto“ tada natūraliai pajutau kameriškumo, intymumo poreikį. Dabar tarsi norisi nauju žvilgsniu grįžti prie kitokių formų. Tas perėjimas kartais nelengvas. Ypač sunku pradėti. Bet kai jau pradedi rašyti, nesinori nieko kito, tik nueiti tą kelią iki galo.

GOOGLE rekomenduoja
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaPrivatumo politika
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"