Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Nora Ikstena: neragavusi motinos pieno 

2019 kovo 16 d. 06:00
Viena žymiausių latvių rašytojų Nora Ikstena neprieštaravo, kad anglai knygą pavadintų „Sovietiniu pienu“. „Gyvenome sovietine propaganda, mus maitino apnuodytu gimtinės pienu“, - sakė ji. 
Viena žymiausių latvių rašytojų Nora Ikstena neprieštaravo, kad anglai knygą pavadintų „Sovietiniu pienu“. „Gyvenome sovietine propaganda, mus maitino apnuodytu gimtinės pienu“, - sakė ji. 
Alinos Ožič nuotrauka

Danutė Kalinauskaitė ir latvė Nora Ikstena susėda pasikalbėti kaip rašytojos jau nebe pirmą kartą – atviro pokalbio pakviečia Vilniaus knygų mugė. Literatės susitiko pernai, kai abi šalys – Latvija ir Lietuva – šventė Nepriklausomybės šimtmetį, o šiemet pristatė latvių rašytojos N. Ikstenos romaną „Motinos pienas“, pasakojantį apie tris moterų kartas sovietinėje Latvijoje.

„Pernai N. Ikstenai viešint Lietuvoje kalbėjome apie literatūrą, istoriją, apie moterį literatūroje, moterų literatūrą. Tuo metu Norai kilo mintis – „Motinos pieną“ reikia išleisti ir lietuviškai. Skambėjo kaip idėja, bet, žiūrėk, apsisuko metai – sumanymas virto realybe. Knyga išleista, ją iš latvių kalbos išvertė puiki vertėja Laura Laurušaitė. Esu iš tų, kurie norėtų, kad vertėjų pavardės būtų užrašytos ant knygų viršelių – Lietuvoje tai po truputį vyksta“, – pasidžiaugė D. Kalinauskaitė.

Pienas – tai gyvybės gėrimas, kurį visi šiame gyvenime gauname. Romano herojė – motinos pieno neragavusi, vadinasi, ji yra tarsi atplėšta nuo gyvybės šaltinio.

„Motinos pieną“ Danutė prisipažino perskaičiusi su dideliu smalsumu: kaip rašytoja ir kaip skaitytoja. „Puoliau skaityti – negalėjau atsiplėšti, perskaičiau per vieną dieną“, – šypsodamasi sakė lietuvių rašytoja ir nekantraudama klausė latvių autorės, kas gi per metus jos gyvenime įvykę naujo?

Per pastaruosius metus, pasak N. Ikstenos, įvyko neįtikėtinai daug: mūsų šalys kaip viešnios dalyvavo Londono knygų mugėje. Čia vyko ir pirmas „Soviet Milk“ pasirodymas. („Motinos pienas“ verčiant į anglų kalbą buvo pervadintas kaip „Soviet Milk“ – „Sovietinis pienas“ – aut.)

„Jaučiuosi kaip įsupta į sniego gniūžtę, kuri vis didėja. Paskui buvo Italija, Vengrija, Amerika, Japonija... Toks jausmas, kad prieš akis skrieja šalys, žmonės, skaitytojai, vietovės“, – dalijosi įspūdžiais latvė.

Noros Ikstenos romaną „Motinos pienas“ išleido leidykla "Tyto alba". / nuotrauka
Noros Ikstenos romaną „Motinos pienas“ išleido leidykla "Tyto alba". / nuotrauka

Patirtys sprogdino vidų

N. Ikstena įžvelgė prieštaringą situaciją: rašytojas lyg ir turėtų užsisklęsti savyje, o ji, priešingai, kaip vadas, susitinka su skaitytojais, jaučia pareigą kalbėtis. „Žmonės pasakoja savo istorijas. Galima sakyti, kad už dyką surengėme psichoterapijos seansus. Knyga išversta į daugiau nei dvidešimt kalbų, ir tai nesustoja“, – stebėjosi viešnia.

D. Kalinauskaitė teigė, kad asmeninės N. Ikstenos patirtys ją tarsi sprogdino iš vidaus, naujoji knyga „arti odos“ – autobiografinė. Visgi kodėl pasirinktas romano, o ne dokumentinio pasakojimo žanras? „Rašau grožinius kūrinius, man svarbu palaikyti distanciją. Apie šią knygą mąsčiau nuo1998-ųjų, kai mano motina iškeliavo į amžinybę. Savo knygos „Dzives svinešana“ („Celebration of Life“) egzempliorių gavau dieną prieš motinos laidotuves. Kad atsirastų „Motinos pienas“, man prireikė dvidešimties metų. Bet nesėdėjau sudėjusi rankų, rašiau knygas“, – atvirai kalbėjo N. Ikstena.

D. Kalinauskaitė pasitelkė vieno žymiausių airių rašytojų Jameso Joyce'o pavyzdį – viename savo romanų „Ulisas“ („Ulysses“, 1922) autorius atskleidžia svarbiausius šiuolaikinio žmogaus fizinio, dvasinio, moralinio gyvenimo aspektus. Jos teigimu, rašyti sąžiningai, pasakoti apie save, apie tai, ką patyrė šeima – kertiniai akmenys. Tačiau D. Kalinauskaitei neleido nusiraminti klausimas, kaip tokią terapinę literatūros ypatybę priima skaitytojai?

Nora Ikstena (kairėje) ir Danutė Kalinauskaitė susėdo pasikalbėti kaip dvi rašytojos jau nebe pirmą kartą. / Alinos Ožič nuotrauka
Nora Ikstena (kairėje) ir Danutė Kalinauskaitė susėdo pasikalbėti kaip dvi rašytojos jau nebe pirmą kartą. / Alinos Ožič nuotrauka

Šilko fenomenas

Vienas literatūros vaidmenų, N. Ikstenos manymu, turi būti terapinis. „Yra ir pramoginė literatūra, ir čia nėra nieko bloga, aš taip pat ieškodavau knygų, kurios padėtų šį bei tą suprasti gyvenime“, – sakė ji.

Išsakytai N. Ikstenos nuomonei pritarė ir D. Kalinauskaitė: intymios patirtys turi virsti išskirtine istorija. „Motinos pieną“ ji prilygino šilko fenomenui, o pasakojimo audinį vadino stebuklingu. Atsakydama į jos žodžius N. Ikstena pabrėžė, jog autorius turi būti pasišovęs paaukoti save. Štai kodėl ją įtraukė visas šis šurmulys, štai kodėl atsidūrusi ant bedugnės krašto. „Tai reikalauja labai daug pastangų, teigiama energija ateina lygiagrečiai su neigiama, išlaikyti pusiausvyrą sunku“, – aiškino Nora.

Per daugybę susitikimų su skaitytojais rašytoja suprato, jog daugelis taip pat nemėgsta pieno, ypač šilto, su tįstančia plėvele. „Pienas – tai gyvybės gėrimas, kurį visi šiame gyvenime gauname. Romano herojė motinos pieno neragavusi, vadinasi, ji yra tarsi atplėšta nuo gyvybės šaltinio“, – paraleles dėliojo populiari latvių autorė.

Pieno metafora, anot N. Ikstenos, daugiaprasmė, poetiška. Latviai sako: „vanduo šiltas kaip pienas“, kalbėdami apie rojų – „pieno upės“, danguje – Pieno takas (vietoj Paukščių tako).

Kodėl negeria pieno

D. Kalinauskaitė papildydama kolegę situaciją papildė vaizdiniu: „Vaikai nemėgsta pieno, kaip ir žuvų taukų. Geria dideliais gurkšniais, kad nepajustų skonio ir kvapo.“

Skaitydama gabalėlį iš knygos „Motinos pienas“, ji tikino, jog nuo N. Ikstenos parašytų žodžių jai skruzdėlės laksto per nugarą. Ištrauką pasirinko būtent apie pieną: mama iškviečiama į mokyklą – kodėl jos dukra negeria pieno?

Sovietinė realybė užsieniečiams atrodo egzotiška, tačiau mums – tai gyvenimas.“

Lauke jau jautėsi artėjantis pavasaris. Vos išėjusi, motina iškart užsirūkė. Kaip godžiai ji įtraukė ir išpūtė dūmą gryname ore! Mes ėjome tylėdamos, bet mano širdis linksmai šokinėjo. Ji vedėsi mane, o aš vedžiausi ją. Mes abi viena kitą vedėmės. Norėjosi, kad šis kelias niekada nesibaigtų. Kad jis būtų ilgas, begalinis, kad pakeliui mes suspėtume ir patylėti, ir pakalbėti. (...) Padarysim lankstą, pasakė motina, tarsi skaitydama mano mintis. (...) Pakraštyje stūksojo senas medinis namas. Visi žinojo, kad šeimininkė šiek tiek nevisprotė, ir apeidavo namą iš tolo. Bet motina tvirtai suėmė mano ranką (...). Šeimininkė ( ...) melžė karvę.(...) Man pasidarė bloga nuo šito kvapo (...). (...) Gerk, pasakė motina griežtu balsu, jausdama mano augantį pasipriešinimą. (...) Žiaukčiodama aš gėriau šiltą pieną, atlaikydama šią sunkią kovą. (...) Nebuvo, kas ateitų pagalbon, – tik aš ir pienas.

Autorė neprieštaravo, kad anglai knygą pavadintų „Sovietiniu pienu“. „Gyvenome sovietine propaganda, mus maitino apnuodytu gimtinės pienu“, – sakė N. Ikstena.

Gyvenimas nėra tik žodžiai

Motinystė – šventa tema. Anot D. Kalinauskaitės, vis dar gajūs stereotipai, esą moteris atsisakydama motinystės nėra savipakankama, laikoma savęs nerealizavusia. Betgi santykiai tarp motinų ir dukterų taip pat ne visada susiklosto, neretai tarp jų tvyro bedugnės. Literatė atsigręžė į poetę Janiną Degutytę, kuri parašė pirmąjį lietuvišką autobiografinį tekstą („Atsakymai“), atskleidžiantį sudėtingus motinos ir dukros tarpusavio santykius, savo talento atsisakiusios, pasiaukojusios moters tragizmą.

N. Ikstenos romane „Motinos pienas“, D. Kalinauskaitės tikinimu, santykiai taip pat sunkūs – motina su dukra apsikeičia vietomis. Motina tampa dukra, dukra – motina.

Rašytoja vylėsi, kad ši istorija sukėlė žmonėms palengvėjimo jausmą – daugelyje šeimų santykiai nevienareikšmiai. „Specialiai nesiekiau užkelti motinystės ant pjedestalo. Kaip ir lietuvių, taip ir latvių tautosakoje motina yra gyvybės davėja, baltos motinėlės simbolis. Gerbiu moteris, kurios sugeba būti geros motinos, tačiau nemanau, kad motinystės instinktas yra įgimtas, tarsi svarbiausia užduotis. Santykiai yra sudėtingi“, – įsitikinusi N. Ikstena. Ji pridūrė, kad „Motinos pienas“ – tai knyga apie didžiulę meilę. Tačiau gyvenimas nėra tik žodžių laukas.

fotkes/thumb/76698_IkstenAO (9)_AO.jpg / nuotrauka
fotkes/thumb/76698_IkstenAO (9)_AO.jpg / nuotrauka

(Ne)uždustų iš baimės

Sovietinis laikotarpis N. Ikstenai asocijuojasi ne tik su niūriu laikotarpiu – yra ir nostalgijos, mėgstamų filmų. Mokykloje ji buvo pirmūnė, užtat dėl elgesio turėjo problemų. Bet vienai mergaitei vardu Irena karinio parengimo pamoka vos nesibaigė tragiškai – viskas dėl paklusnumo.

„Per pratybas turėjome užsidėti dujokaukes ir laukti „amerikiečių atakos“. Kaip žinome, kad būtų kuo kvėpuoti, reikėjo atsukti dangtelį. Bet Irena to nepadarė. Ji staiga susvirduliavo ir griuvo – pasiryžusi iš baimės uždusti. Buvo chuliganų, tokių kaip aš, kurie nuplėštų tą dujokaukę, bet buvo ir tokių, kurie leistų uždusti, nes visko bijojo, – pasakojo N. Ikstena. – Sovietinė realybė užsieniečiams atrodo egzotiška, tačiau mums – tai gyvenimas.“

Rūtos Šepetys romanas „Tarp pilkų debesų“ irgi išverstas į keliasdešimt kalbų, ekranizuotas. Leidyklos ji buvo paraginta perrašyti kai kuriuos epizodus, kad knyga nebūtų tokia niūri, esą reikia pramogos, humoro. Ar N. Ikstena įsitrauktų į leidybinius žaidimus dėl komercinės sėkmės? – teiravosi latvės D. Kalinauskaitė. „Yra ribos, kurių autorius neturi peržengti. Išgirdus pasiūlymą keisti „Motinos pieno“ pavadinimą buvo pikta, tad juokais pasakiau: gal „Sovietinis pienas“? Leidėja liko patenkinta, tačiau kalbant apie knygą nė viena eilutė nėra pakeista“, – tikino N. Ikstena.

Ji prisiminė, jog 1999-aisiais buvo nuvykusi į Niujorką. Išleidusi savo pirmąją knygą manė, jog visas pasaulis – jai po kojomis. Juk aš atvykau!

„Kaip suprantate, negavau jokio atsakymo... Atsiliepė tik vienas redaktorius, su juo susitikome mažoje karčemoje, neva norėjo pasižiūrėti į „crazy“ (išprotėjusią) merginą, rašančią latviškai. Jis sakė, esą jei nori būti pasaulinio garso rašytoja, turi likti Niujorke ir kurti angliškai. Jau vėliau, Londono knygų mugėje, pristatydama garsiausią savo romaną pamojavau – aš vis dar rašau latviškai“, – didžiuodamasi sakė Nora.

N. Ikstenos manymu, apie istorijos skaudulius reikia kalbėti kuo daugiau ir žvelgti plačiau. „Gruzija, Krymas, terorizmas – visa tai prieš mūsų akis. Žinoma, neturime gyventi baimės šešėlyje, bet negalima ir užsimerkti“, – tikino ji.


TRUMPAI

Nora Ikstena (g. 1969) – šiuo metu žymiausia ir didžiausio tarptautinio pripažinimo sulaukusi latvių rašytoja, 16 knygų autorė. Ji apdovanota daugeliu svarbių Latvijos literatūros premijų, tarp jų – Trijų žvaigždžių ordinu už nuopelnus literatūrai ir Baltijos Asamblėjos premija. Vienas garsiausių N. Ikstenos romanų – „Motinos pienas“, išverstas į vokiečių, makedoniečių ir anglų kalbas, 2015 metais įtrauktas į Latvijos Metų knygos trumpąjį sąrašą. Autorė kartu su lenkų rašytoja Olga Tokarczuk pretenduoja į prestižinę EBRD literatūros premiją („The EBRD Literature Prize“), vertą 20 tūkst. eurų.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika