Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Nijolė Gavelienė: „Be asmenybės laisvės niekas nesikeičia“ 

2019 vasario 17 d. 09:47
Nijolė Gavelienė
Nijolė Gavelienė
Marijaus Gailiaus nuotrauka

Sukant į prekybos centro aikštelę pačiame, anot Ričardo Gavelio, Visatos Subinės pakraštyje staiga įsisūkuriavusios snaigės pakišo mintį: tai pilki sostinės balandžiai metasi plunksnas. Kavinėje sutikta rašytojo R. Gavelio (1950–2002) žmona Nijolė retoriškai tarė, kad Vilniuje balandžių nebesutinka.

Nors pokalbis netryško optimizmu, nuotaika buvo skaidri, kiek nostalgiška. N. Gavelienė – guvi ir šmaikštaujanti pensininkė, kurios akių raukšlelės šypsosi. Jos gyvenimo žmogaus garsiausiam romanui „Vilniaus pokeris“ šių metų rudenį sueina 30 metų.

Šiemet Juozo Tumo-Vaižganto 150-osios gimimo metinės minimos valstybės mastu. Žinau, kad rengiamos mokslinės konferencijos ir rašytojų Alfonso Nykos-Niliūno bei Broniaus Krivicko 100-osios metinėms. Kaip manote, ar akademiniuose sluoksniuose bus pastebėtas „Vilniaus pokerio“ trisdešimtmetis? Vytautas Rubavičius yra rašęs, kad tuomet žmonės romaną „skaitė, žmonės kalbėjo, tačiau akademinė literatūrologija bei kritika tylėjo“. Ar po 30 metų pavyks pralaužti tylą?

Turbūt jiems neįdomu. Antra, ir po 30 metų romanas nėra iki galo suprastas. Iš pradžių, oho, kaip prirašė! Bet su davatkų įniršiu viskas ir baigėsi.

– Sakote, jiems neįdomu? Manote, literatūrologai neišvengė subjektyvumo?

– Man atrodo, kad nenorintys suprasti, niekada ir nesupras: veikia kažkoks stabdis. Romane yra dalykų, kurie galbūt žeidžia.

– Žeidžia?

– Žeidžia kaip asmenybę. Požiūrį ir įsitikinimus. Todėl toliau neskaitysiu. Nes man bjauuuru. Mes kiekvienas prisistatome barjerų ir sienų, kurių nebegalime peržengti. Tokie tekstai žeidžia, kaip sužeidė Mariaus Ivaškevičiaus „Žali“, kuomet pradedama aiškinti, kad buvo tik taip ir ne kitaip – ir nė nedrįsk abejoti. Taip pat ir su „Vilniaus pokeriu“, kur visas pasaulis šizoidinis ir išprotėjęs. Jeigu tariame, kad veikėjas Vytautas Vargalys yra psichinis ligonis, vadinasi, visas pasaulis yra normalus, tobulas ir gražus, o mes visi esame sveiki? Taip pat ir Vilnius romane nevaizduojamas „pažodžiui“.

Ričardo visos knygos skatina abejoti. Jeigu pats nesugebi sugriauti savo sienelių, tai iš mirties taško ir nepajudi. Nemanau, kad literatūros kritikai yra kokie nors antžmogiai. Jie tokie patys žmonės, turintys savų pomėgių.

– Užtat jie dar turi mokslinius instrumentus. Jeigu mokslininkus pernelyg veikia emocinis dėmuo, tuomet moksliniai instrumentai tampa ideologiniais įrankiais, kuriais kontroliuojamas mąstymas?

– Mane siutina abejonės stoka. Kai manai, kad daug žinai, bandai ir kitiems įkišti savo mintį. Pavyzdžiui, Ričardą nuo pat pirmos dienos persekiojo įžeidinėjimai dėl to, kad jis daug žino. Jis mėgavosi savo apsiskaitymu ir vien juo tarsi turėjo mus žeisti ir erzinti.

– Paradoksas: juk pastabas jam sakydavo irgi apsiskaitę žmonės? Ar jie tuomet neturėtų būti bendraminčiai? Kitaip sakant, tokiomis jam skirtomis replikomis automatiškai varžoma „žmogaus laisvė, asmenybės suverenitetas“ – tas idealas, kurio siekė R. Gavelis. Kaip atrodo ta vienatvė netgi turint bendraminčių?

– Asmeniškai ką nors skaitydama, aš nesuskundžiu, kad nežinau. Manęs neima pyktis dėl to, kad turiu kankintis ir aiškintis – kaip tik pajuntu norą sužinoti.

– „Bliuze Ričardui Gaveliui“ amžininkas V. Rubavičius stebisi, „kodėl tas romanas nebuvo deramai įvertintas“. Jurga Ivanauskaitė „su kartėliu ir pykčiu“ pastebi, kad R. Gavelio „kūryba ne tik buvo, bet ir tebėra nepakankamai įvertinta, nesuprasta, nepriimta, o dabar jau ir pamirštama“. Liutauras Degėsys nusivylęs klausia: „Kodėl taip greitai išsitrina, iškrinta iš literatūros apyvartos netgi tokie vardai?“ Tai citatos iš knygos, išleistos prieš 12 metų. Kas, jūsų manymu, per tuos metus pasikeitė?

– Manau, knyga bus ir rytoj. Viskas juk egzistuoja čia ir dabar, niekas nepasikeitė. Visi kupini tų pačių baimių, tik nenori pripažinti. Tačiau kažin ar dar bus tokių, kurie norės į tą pasaulį įsitraukti? Galbūt Jie jau atliko savo darbą ir belieka džiaugtis tuštuma savyje ir aplink?

– Bendraujame prekybos centre, kuriame „apie viską pagalvota“. Ar stipriosios „Vilniaus pokerio“ metaforos galioja ir neoliberalaus kapitalizmo sistemoje? Jeigu edukologinis elitas neįleidžia „Vilniaus pokerio“ į mokyklas, ar mes iš dalies taip neužkertame kelio jauniems protams susitikti su savo baimėmis, jas apdirbti ir kartu su knyga peršokti? Ar taip liekame užstrigę užburtame mokyklos rate skaitydami iš principo patogius tekstus?

– Kuri dalis mokytojų yra jaunesni negu trisdešimties?.. Dauguma mokytojų – mūsų bičiuliai, prisigalvoję ir prigrūsti dar daugiau tabu. Jei pats visą gyvenimą esi rėmuose, ką gali perduoti kitam? Ar daug žmonių pasakytų, kad „man nepatiko ir baisiai nervino, bet tu imk ir pats paskaityk“? Dabar yra taip: nei pats skaitysiu, nei kitam rekomenduosiu.

– Suprask, kanukizmas iki šiol yra labai plati ir daugeliu atvejų tinkanti minties nelaisvės alegorija?

– Pavyzdžiui, šiek tiek žiūrėjau „Žmonių“ apdovanojimų ceremoniją, buvo ir muzikinių intarpų. Iškenčiau kokius du. Pamaniau, kaip forma katastrofiškai užvaldžiusi turinį: daina lyg ir nebloga, dainininkas irgi neprastas, bet kabo jis kažkur ant virvės, apačioje vyksta neaiškūs performansai su besirangančiais ir pusnuogiais šokėjais, šaudo lazeriai ir vaizdo projekcijos, sudėtos visos pažangiausios technologijos. Galbūt senamadiškai mąstau, bet taip ir nespėjau išgirsti, kaip skambėjo pati muzika. Dideli pinigai, daug talentingų žmonių – galbūt net profesionalų, susitelkusių į komandą, bet užuot išvydusi ką nors šiuolaikiško ir avangardiško, tik pagalvojau: vajėzau, koks kaimas... Kas pasakys tiems žmonėms, kad jie eina ne tuo keliu?

– Vienoje esė rašytojas svarstė, kad „pati nepriklausomos asmenybės, konceptualaus laisvamanio sąvoka mums nėra patraukli. (...) Asmenybė gniuždoma nuo vaikystės, paskui tokiam apmuštam žmogui darosi vis sunkiau atsitiesti“.

– Taip, mes turime valstybės suverenitetą, o kur asmenybės? Neišmokėme kitų būti laisvų. Kol asmenybės laisvė ir suverenitetas nebus pirmoje vietoje, niekas nepasikeis. Kažkas liko pačiame žmoguje – santvarka nieko nelemia.

– Ne man vienam keista, kad tokio masto autorius negavo nė vienos premijos. Jis ir pats suprato, kad „šioje šalyje oficialiai įvertintas niekada“ nebus. Tos Vilniaus televizijos premijos vis dėlto nelaikyčiau prestižine, nes jos tradicija anksti nutrūko.

– Kodėl jis turėjo jų gauti?

– Klausiu tarytum iš istorinio teisingumo perspektyvos – juk ir pati ką tik minėjote R. Gavelio tiesos siekį. Man, kaip piliečiui, tai atrodo neteisinga.

– Nemanau, kad jam tai būtų rūpėję.

– O jums, kaip paveldėtojai?

– Kartais pamanau, kad kūryba užmirštama ir dėl to, kad pati nepuoliau rašyti, pasakoti, dalytis ir eskaluoti jo vardo. Žinau, kad jam tai būtų kraupiai nepatikę.

– R. Gavelis interviu Sigitui Gedai pasakojo, kad linksminosi „skaitydamas visas tas recenzijas ir skaičiuodamas, kiek tūkstančių „Vilniaus pokerio“ egzempliorių žmonės išperka per dieną“. Ar pati atsimenate dar kokių nors reakcijų, kurios po 30 metų atrodo kitoje šviesoje?

– Atsimenu, kad jis negaudavo skaitytojų laiškų – nei pasipiktinusių, nei teigiamų. Regis, vienas rusakalbis buvo parašęs ilgą laišką, bet turbūt ne apie „Vilniaus pokerį“. Tai suprantu, nes jį net pakalbinti ne kiekvienas išdrįsdavo. Jam nerūpėjo, kad kiti juo domėtųsi.

– Vis dėlto rašydamas publicistiką buvo viešas asmuo.

– Reikėjo iš kažko duoną valgyti. Jam tai buvo įdomu: sakydavo, kad žmonės turi žinoti tiesą, ir jis jiems padės ją atrasti. Turėjo tokią svajonę. Ne veltui jo tėvai buvo pedagogai – jis irgi norėjo mokyti. Savo žiniomis norėjo ne puikuotis, o dalytis ir taip sukelti abejonę.

– Viena detalė apie publicistiką Liudviko Gadeikio atsiminime: tuomečiam „Veido“ redaktoriui Aurelijui Katkevičiui pasiūlymo publikuoti R. Gavelio publicistiką „idėja nepasirodė įdomi“. Sakytum, net plačiai mąstantys žmonės nevertino autoriaus. Arba taip veikė savicenzūra?

– Manote, dabar kitaip?

– Jokiu būdu: pats, kaip profesionalas, patiriu, kad žurnalistikoje diletantizmas plačiai įsigalėjęs, redakcijose dirba vis mažiau patyrusių žurnalistų. O skaitydamas prieš tris dešimtmečius parašytą R. Gavelio publicistiką gaunu gaivaus oro gurkšnį – tokių tekstų retai rasi delfyje.

– Galima tuos tekstus dabar, pakeitus datą, sėkmingai publikuoti ir skaityti juos, kaip parašytus šiandien.

– Anot R. Gavelio, Lietuvoje karaliaujant diletantams, „labai lengvai įsigali panieka mokymui ir net apskritai intelektui“. Šios tezės įrodymą matau iš arti – biurokratijos smaugiamoje mokslininkų bendruomenėje.

– Įsivaizduok, kas tuomet darosi kino industrijoje teikiant paraiškas finansavimui gauti. Dabar baisiau nei tarybiniais laikais: turi įrašyti ką nors patriotiško, nes pačiais kūrėjais jie nepasitiki. Mokytojai irgi nepasitiki – nei savimi, nei mokiniais.

Donatas Ulvydas, kaip savo vizitinę kortelę įdavęs filmą „Emilija iš Laisvės alėjos“, pasitikslino, kodėl jo nepasižiūrėjau. Ai, sakau, tie patriotiniai filmai! Nuo tarybinių laikų nemėgstu. O jis: na, gaila. Tačiau vieną vakarą filmą pažiūrėjau su dideliu malonumu – jis toks žmogiškas. Geras scenaristo (Jonio Banio, – red. past.) darbas.

– Kažin kodėl režisierius jums įdavė savo „vizitinę kortelę“? Nusimato bendrų reikalų?

– Jis nori pagal „Vilniaus pokerį“ kurti filmą. Atseit, tai didžiulė scenaristo svajonė. Pernai jau pasirašėme sutartį.

– Sveikinu.

– Bet tai dar nieko nereiškia, nes kas nors turi duoti pinigų.

– Tikėkimės, trisdešimtmečio proga kinas virs realia galimybe atsigręžti į romaną.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika