Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Mikas Suraučius: „Jau niekur nenoriu skubėti“ 

2017 lapkričio 26 d. 12:00
"Katinai - mano džiaugsmas ir ramybė, mano hobis", - sakė Mikas Suraučius.
"Katinai - mano džiaugsmas ir ramybė, mano hobis", - sakė Mikas Suraučius.
Asmeninio albumo nuotrauka

Taip apie savo gyvenimą gimtuosiuose Druskininkuose sako 70-metį šiemet atšventęs bigbito muzikos pradininkas ir kompozitorius Mikas Suraučius, žinomas iš garsaus jo vadovaujamo ansamblio „Plius minus“, iš šėlionių Vytauto Kernagio kabarete „Tarp girnų“. Būta daug apdovanojimų, įvertinimų. „Ramybė man dabar yra kaip euforija. Ne taip giliai viską į širdį imu, niekur neskubu, taupau save. Dėl ko ardytis? Gyvenimas vienas ir paskutinis“, – paaiškino M. Suraučius.

Kaip ir kada druskininkietis į muziką palinko, jeigu jo protėviai kildinami iš Sūručių giminės, kuri esą pirmoji XIX amžiuje sūrių panemunės šaltinių vandeniu žmones gydė? Išgirdęs klausimą M. Suraučius nusišypsojo: „Čia tik legenda. Pirmąją armoniką man, dešimtmečiui, nupirko mama. Mūsų giminėje daugelis buvo muzikalūs. Pavyzdžiui, senelis iš tėvo pusės Ignas Dabulevičius Peterburge baigė vadinamųjų ciriulnikų mokslus. Ciriulnikas – tai ir kirpėjas, ir daktaras kartu, labai garbinga profesija. Senelis Peterburge ir garsiam rusų operos solistui Fiodorui Šaliapinui barzdą skuto, o skusdamas arijas traukdavo. Sako, pats Šaliapinas yra jo balsą gyręs.“ Grįžęs į Lietuvą Miko senelis iki Antrojo pasaulinio karo Kauno Laisvės alėjoje savo kirpyklą turėjo.

Mikas Suraučius: „Mums ilgai neleido turėti net grupės pavadinimo, nes valdžią tai gąsdino. Jeigu yra pavadinimas, vadinasi, jau yra kažkokia organizacija, o organizacija nežinia ką gali iškrėsti.“

Pokario drama

„Mano pavardė – Suraučius – pagal mamą, ji buvo Ona Suraučiūtė. Tėvo – Mykolo Dabulevičiaus – pavardę teko slėpti, kitaip ir mama, ir aš būtume, kaip ir tėvas, į Sibirą išvežti. Sovietams sakyta, kad aš – mergos vaikas“, – teigė M. Suraučius ir rodydamas senas nuotraukas papasakojo dramatišką pokario istoriją.

Jo tėvai susituokė 1946 metais. M. Dabulevičius tada O. Suraučiūtę nuo Sibiro išgelbėjo įdarbinęs Prienų turguje. „Mama buvo iš ūkininkų šeimos. Į Sibirą išvežė jos brolį ir dvi seseris. Mano tėvas, būdamas turgaus direktoriumi, įdarbino daug pasipriešinimo žmonių, dokumentus jiems parūpino, legalizavo, – pasakojo M. Suraučius. – Praėjus trims savaitėms po vestuvių tėvą suėmė. Už pasipriešinimą, ginklus, partizanus. Aš gimiau jau 1947 metais, tik per anksti, aštuonių mėnesių. Mamai buvo stresas. Tėvas – jau nežinia kur.“

Motina su kūdikiu ant rankų slapstėsi, ėjo iš kaimo į kaimą, kad tik nieks nesužinotų, kas ji, iš kur ir kieno vaikas. Su mažuoju Mikučiu parėjo pas savo motiną, kuri kampininkavo Mizarų kaime netoli Druskininkų. Kai buvo ją suėmę ir kamantinėjo, kas tokia, kur giminės, apsimetė išprotėjusia.

„Tėvas ir jo brolis iš pradžių atsidūrė Archangelske, paskui Vorkutoje. Jie buvo ne tremtiniai, o politiniai kaliniai. Tai didelis skirtumas, – sakė M. Suraučius. – Tėvas su broliu iš lagerio bėgo. Juos pagavo. Prie devynerių metų pridėjo dar trejus. Ilgai jų lankyti neleido. Nelengva buvo, bet mama su močiute kas mėnesį po siuntinį visiems penkiems siuntė, kad badu nemirtų. Atsimenu, man duodavo medinę siuntinio dėžutę vinukais užkalti, sakydavo: „Čia bus tėveliui.“

Pas tėvą – už spygliuotų vielų

Savo tėvą Mikas pirmą kartą pamatė būdamas devynerių metų, 1956-aisiais. „Buvo po Stalino mirties, atšilimas. Su mama dvi savaites važiavome traukiniu iki Vorkutos, bet kažkodėl tada neleido susitikti, liepė atvažiuoti vėliau. Sėdome į kitą traukinį ir nuvykome į Kazachstaną pas mamos brolį, kuris tuo metu jau buvo laisvas, bet neturėjo teisės sugrįžti į Lietuvą, – prisiminė M. Suraučius. – Va, nuotrauka: aš ir mama ant kupranugarių prie Balchašo ežero. Ten pirmą kartą arbūzų paragavau. Man buvo nuotykis. Ir koks sutapimas: kai po daugelio metų su savo kolektyvu kažkur pro tas vietas koncertuoti važiavome, žiūriu, ta pati gyvenvietė.“

Iš Kazachstano Mikas su mama nuvyko į Intą, kur tuo metu buvo perkeltas tėvas. „Tas vaizdas man ir dabar akyse: trys eilės spygliuotos vielos, aplink – šunys, bokšteliuose – sargybiniai su automatais, rūkas. Tarsi pasaulio kraštas. Kieme stovi rikiuotė pilkų žmogeliukų. Mama sako: „Eik, ten tavo tėvelis.“ O aš nežinau, kuris, – pasakojo M. Suraučius. – Kai tėvui liepė išeiti iš rikiuotės, tada supratau, kad tai jis. Priėjau, prisitraukė, apkabino. Prisimenu tą įspūdį.“

M. Suraučius liūdnai prisiminė iš Sibiro grįžusį tėvą: „Mama jo taip laukė, bet greitai turėjo išsiskirti.“ Tėvas buvo gabus, lageryje su kažkokiu rusų dailininku kalėjęs išmoko daryti paveikslų kopijas. Tačiau, kaip pasakojo M. Suraučius, ką uždirbdavo, viską pragerdavo.

„Dabar aš jo nesmerkčiau. Suprantu, kad po Sibiro, po sunkių darbų šachtose buvo visai palūžęs. Tada atrodė kitaip, mamą palaikiau, – prisiminė pašnekovas. – Iš pradžioje buvau jo pavardę pasiėmęs, bet, žinote, paauglys buvau, pasikarščiavau, vėl į Suraučių pasikeičiau.“

Mikas Suraučius

Paskui bitlus – Druskininkuose

Kai Druskininkų „Nemuno“ restorane Miko mama dirbo padavėja, jos laukdamas sūnus klausėsi muzikantų, namuose grojo armonika, lankė Druskininkų muzikos mokyklą. Koncertinės muzikinės veiklos pradžių pradžia buvo „Vilniaus“ sanatorijos saviveikliniame ansamblyje. Čia užsimezgė vaikinų grupė BASSVIM (pavadinimą iš pirmųjų vardų raidžių sudėliojo).

„Vėliau grojome šokiuose, restoranuose, pamėgdžiojome bitlus, kurie buvo susikūrę metais anksčiau už mus, 1961-aisiais. Buvome pirmieji bitlomanijos entuziastai, – pasigyrė M. Suraučius. – Bitlų klausėmės per užsienio radijo stotis – „Amerikos balsą“, Liuksemburgo radiją. Bet tik tiek, kiek per „filtrą“ pereidavo. Įsirašydavome į magnetofono juostelę. Tik kokia ten buvo kokybė – sovietai trikdžius leido, kad kuo prasčiau girdėtųsi. O paskui iš tų juostelių išsirašydavau natas. Ši praktika man labai pravertė dirbant su savo grupe Filharmonijoje. Tada tik aš ir kompozitorius Mindaugas Tamošiūnas, „Oktavos“ estradinio orkestro vadovas, mokėjome iš įrašų surašyti natas. Ir ne bet kaip, o tiksliai taip, kaip atlieka konkretūs muzikantai.“

Jauniesiems bitlų gerbėjams įspūdį padarė 1970 metais Druskininkuose viešėjusio kosmonauto Aleksejaus Leonovo mažytis magnetofoniukas. „Leonovas buvo garsenybė – 1965 metais pirmą kartą žmonijos istorijoje išėjo į atvirą kosmosą. Jis mus išgirdo grojančius restorane ir priėjęs sakė: „Jūs man patinkate, norėčiau jus įsirašyti. Ir atsinešė tokį mažytį magnetofoną, kokio gyvenime nebuvome matę. Iš nuostabos lūpos atvipo. Ir viskas tobulai įsirašė. Buvome pritrenkti“, – pasakojo M. Suraučius.

„Praeities metai, kurie buvo palietę mūsų šeimą, prievartos mechanizmo dantračiai išmokė atsargumo. Jau žinojau, kaip reikia žaisti.“

Sistema ir vakarietiški vėjai

Reikia prisiminti, kokie buvo laikai, kai Druskininkuose muzikavo BASSVIM. 1972 metais, protestuodamas prieš sovietų valdžią, susidegino Romas Kalanta. „Tuo metu sistema bijojo visko, kas buvo vakarietiška. Mūsų dainos, kurias grojome, skambėjo visai kitaip nei sovietams įprastos „didvyriškos“ dainos“, – aiškino bigbito pradininkas. Ilgaplaukių vaikinų grupę viename konkurse Leningrade prieš leisdami į sceną cenzoriai pirmiausia nukirpo.

„Valdžią gąsdino net grupės pavadinimas, nes tai jau kvepia kažkokia organizacija, o organizacija nežinia ką gali iškrėsti. Todėl mums ilgai neleido turėti savo pavadinimo. Apskritai įkurti grupę – didelė ir sunki ceremonija per kelias ministerijas, – teigė M. Suraučius. – Kai Filharmonijoje atsidūriau 1976 metais, ilgai mano grupė vadinosi tiesiog M. Suraučiaus vadovaujamas vokalinis instrumentinis ansamblis. Mūsų solistės Irenos Ašakaitės sugalvotą pavadinimą „Plius minus“ komisijos palaimino ir leido naudoti tik 1980 metais.“

Kaip pasakojo M. Suraučius, kad cenzoriai jų roko grupės neišmestų iš Filharmonijos (rokas sovietinei sistemai apskritai buvo nepriimtinas), Filharmonijos estrados skyriaus meno vadovas M. Tamošiūnas pagudravo – „Plius minus“ sujungė su Stasiu Povilaičiu. Dvejus metus kartu koncertavo.

Pasiteiravus, kaip pavyko išlaviruoti tarp sistemos gniaužtų ir žavėjimosi vakarietiška muzika, M. Suraučius teigė: „Tie praeities metai, kurie buvo palietę mūsų šeimą, prievartos mechanizmo dantračiai išmokė atsargumo. Jau žinojau, kaip reikia žaisti. Išprovokuoti mane buvo sudėtinga.“ Mikas nebuvo nei pionierius, nei komjaunuolis. Dėl to mokytojai pyko, bet neturėjo prie ko prikibti: jis nieko blogo nedarė.

„Kartą, kai jau buvome labai populiarūs, prisistatė prie manęs toks vyrukas, supratau, kad iš saugumo. Ir labai atsargiai sakė: „Scenose valdai jaunimą. Gal mums įspūdžius, jų nuotaikas papasakotum“, – prisiminė ansamblio vadovas. – Iškart pajutau, kuo tai kvepia. Patylėjau, apsimečiau, kad nesupratau, taip viskas ir baigėsi. Be to, laikai jau keitėsi. Teko leistis ir į kompromisus: kai kvietė koncertuoti kareiviams, kariškiams, važiavome. Paskui į mus kitaip žvelgdavo, leido daug kur išvažiuoti.“

Gastrolių buvo labai daug, ne visi ir atlaikė tokį tempą. Grupėje „Plius minus“ gal šešios dalyvių sudėtys pasikeitė. Per ketverius metus apie 50 žmonių prasisuko. „Tik po kelių dešimtmečių sužinojau, kad mane Fiureriu pravardžiavo, nes drausmės reikalavau. Jei kada gastrolėse, matau, baliukas užsitęsė, sakau: „Chebryte, ryt 9 valandą repeticija“, – juokėsi pašnekovas.

Mikas Suraučius: „Nieko niekam įrodinėti jau nenoriu. Buvo daug konkursų, laurų, visko buvo. Pagal komercinį planą kaip pakinkytas kumelys varyti jau nenoriu.“

Populiarumo laurai

Populiari grupė „Plius minus“ įsiliejo ir į Vytauto Kernagio kabareto „Tarp girnų“ šėliones. Tiksliau – į ansamblio repeticiją atėjo V. Kernagis ir paprašė groti kartu. „Jam tada, 1979 metais, reikėjo ką nors įdomaus sugalvoti Teatro dienai. Visiems patiko, kabareto pasirodymų prašydavo kuo dažniau“, – prisiminė M. Suraučius.

Tuo metu, kai į sceną visi eidavo gražiai išlygintomis kelnėmis ir marškiniais, muzikantai, apsirengę senais Filharmonijos orkestro frakais, per trumpomis kelnėmis, leido sau daugiau, nei tuo metu buvo įprasta. Pirmoje koncerto dalyje grodavo „Plius minus“, antroje – kabaretas „Tarp girnų“. Tie patys atlikėjai, tik persirengę. Tų laikų dainos – žinomos iki šiol: „Kaip gražu miške“, „Kolorado vabalai, „Santechnikas iš Ukmergės“ ir kitos. Plokštelė „Tarp girnų“ visą dešimtmetį buvo perkamiausia Lietuvoje.

Grupė „Plius minus“ Maskvoje 1984 metais tarp 50 muzikos grupių iš visos Sovietų Sąjungos ir užsienio pelnė pirmąją vietą. O dalyvavo tokios garsios kaip „Piesniary“, „Siabry“, „Ariel“, iš solistų – Valerijus Leontjevas, Larisa Dolina. Kaip pasakojo M. Suraučius, laurus pelniusi programa buvo I. Ašakaitės diplominis darbas (ji Maskvoje buvo baigusi estrados režisūros studijas). Dabar Irena gyvena Kaune, koncertuoja su Henriku Mališausku. „Neseniai jų pasirodymas vyko Druskininkuose, „Eglės“ sanatorijoje“, – pasakojo ryšius su buvusiais kolegomis palaikantis M. Suraučius.

Iš Filharmonijos išvaryti

M. Suraučiaus vadovaujamo Filharmonijai priklausiusio ansamblio „Plius minus“ muzikantų atlyginimai sovietmečiu buvo patys didžiausi, tokie kaip ir Alos Pugačiovos. Paklaustas, kodėl jis vienu metu tarsi užsidarė Druskininkuose, pabėgo iš Vilniaus, paaiškino: „Mes nepabėgome. Tiesiog viskas valstybės gyvenime pasikeitė.“

Filharmonijoje anksčiau buvo visų rūšių artistų kolektyvų, bet nepriklausomybės pradžioje vadovai atsisakė estrados, nors Filharmoniją ir išlaikė jie – „Plius minus“, „Nerija“, „Estradinės melodijos“, „Nemuno žiburiai“, „Vilniaus aidai“, paskui ir „Saulės laikrodis“.

„Su iš teatrų išvarytais aktoriais dar buvome įkūrę kabaretą „Brilijantinas“. Man emociškai tai buvo kaip išsigelbėjimas, – aiškino pašnekovas. – Tačiau žmonėms ne koncertai tada rūpėjo, o politika. Prisiminkim, kokie buvo laikai – mitingai, Baltijos kelias. O man prasidėjo asmeninės nelaimės. Mirė dukra, mama.“

Kaip prisiminė M. Suraučius, tada jam nebuvo jokio noro nei ką nors kurti, nei koncertuoti. „Iš tikrųjų esu sėslus žmogus. O po penkiolikos metų intensyvios koncertinės veiklos, nuolatinių gastrolių, matyt, atėjo profesinis perdegimas, – aiškino jis. – Jeigu šiais laikais bandyčiau vėl eiti į sceną, tektų alkūnėmis stumdytis šios „pramonės“ turguje, įrodinėti, kad ko nors esi vertas. Kam man to reikia? Nieko niekam įrodinėti jau nenoriu. Esu daug ką įrodęs – buvo daug konkursų, laurų, visko buvo. Pagal komercinį planą kaip pakinkytas kumelys aš varyti jau nenoriu. Dabar jei kur pakviečia, dalyvauju, bet ne dėl pinigų, o tik tuomet, jei man įdomu.“

Katinai – ir džiaugsmas, ir ramybė

„Dabar katinai – mano džiaugsmas, mano ramybė, terapija ir mano hobis. Aš juos susidedu į pintinę ant dviračio ir nuvažiuojam pasivaikščioti prie ežero. Jie gerai gyvena, todėl ir ilgaamžiai, apie 7 kg sveriantys. Mano mylimiausias buvo Jasius. Kai vienu metu turėjau šešis katinus, jis visus valdė, tvarką darė. Jau keturi mėnesiai mano Jasiaus nėra. Aštuoniolika metų su juo kartu prabėgo. Nė su viena žmona tiek ilgai neišgyvenau“, – prisipažino muzikantas. Dabar namie jis susikūrė tobulą ramybę. Nori – dirba, nori – tinginiauja. Bet tik iš pradžių atrodo, kad tyliai ramiai sau gyvena. Iš tikrųjų veiklos jam netrūksta.

„Ryte susitvarkau su savo katinais ir 4 km dviračiu važiuoju į darbą, paskui tiek pat atgal. Žiemą vasarą“, – pasakojo muzikantas, jau 24 metus dirbantis Druskininkų sanatorijoje „Baltarusija“. Rytais vaikams muzikines mankštas veda. Keturias grupes po 100 vaikų iš Baltarusijos pamankština, kiekvienam pratimui sukūręs skirtingą muziką, dirba su jais linksmai improvizuodamas.

„Šis darbas įpareigoja laikytis drausmės, – prisipažino pašnekovas. – Kad vaikus gerai nuteiktum, reikia ir pačiam būti geros formos. Senam žmogui aptingti pavojinga. O kai darbas laukia – aš kaip styga, 4 val. ryto jau atsikėlęs“, – tikino M. Suraučius.

Savo dukrai Ievai Barborai muzikantas kartais užsimena, kad anūko norėtų. „O ji man sako: „Nelauk tėveli, aš netekėsiu, – apgailestavo jis. – Tris diplomus turi, važinėja, kur akys mato. Dabar iš Londono į Pietų Korėją išskrido. Neramu man, kai vaikas taip po pasaulį bastosi, o dar į tokius kraštus.“

Šį rudenį Druskininkų miesto aikštėje M. Suraučius surengė savo 70-mečio koncertą. Jį nufilmavo Lietuvos televizija ir dar šiemet parodys. „Turiu idėją mūsų grupės įrašus įkelti į internetą, gal kam bus įdomu pasiklausyti ir prisiminti senus laikus“, – sakė muzikantas.

GOOGLE rekomenduoja
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika