Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Markas Zingeris: juo domėtis tampa lyg ir madinga 

Samuelis Bakas prie vieno savo paveikslų./ Jokūbo Jarmalavičiaus nuotrauka
Samuelis Bakas prie vieno savo paveikslų./ Jokūbo Jarmalavičiaus nuotrauka

Pokalbis apie Samuelio Bako muziejų – su Valstybinio Vilniaus Gaono Žydų muziejaus direktoriumi Jaša Marku Zingeriu, Tolerancijos centro ir Samuelio Bako muziejaus vadove Ieva Šadzevičiene ir ekspozicijos dizainere Viktorija Sideraite-Alon.

Kęstutis Šapoka. Gerbiamasis direktoriau, ką tik atidarytas Samuelio Bako muziejus yra Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus padalinys. Pristatykite plačiau savo vadovaujamą instituciją.

Šiais laikais kone visose Europos sostinėse veikia žydų muziejai, nes žydai yra europiečiai. Europos žydai padarė milžinišką įtaką menams, Vakarų civilizacijai apskritai.

Markas Zingeris. Kaip atsirado Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus? Dainuojančios revoliucijos metais imta vis daugiau kalbėti apie visiškai sunaikintą žydų bendruomenės architektūrinį paveldą, apie istorinę kompensaciją, paprasčiau tariant, iškilo visas kompleksas klausimų, susijusių su Lietuvos žydais ir žydais Lietuvoje. Nes Lietuvos žydai nebūtinai gyvena Lietuvoje. Jų esama Pietų Afrikoje, Jungtinėse Valstijose, Kanadoje, Izraelyje, Pietų Amerikoje... Taigi pradėjo ryškėti problema, kuri sovietmečiu buvo užtušuota, cenzūruojama.

Jau tuo metu Vytautas Landsbergis, o vėliau ir prezidentas Valdas Adamkus suprato, kad reikia šiuos klausimus spręsti. Tai istorinė problema, nes žydai sudarė didelę Lietuvos miestiečių dalį. Šalies urbanizacija be žydų apskritai neįsivaizduojama. Jų indėlis į miestų plėtrą buvo milžiniškas. 1940-aisiais žydų bendruomenė, kurios didžioji dalis gyveno miestuose ir miesteliuose, sudarė daugiau kaip 8 proc. Lietuvos gyventojų.

Kartu iškilo Holokausto ir etninių lietuvių dalyvavimo tose žudynėse klausimas.

Vienas iš ankstyvųjų valdžios supratimo, geros valios gestų buvo Lietuvos žydų muziejaus, kurį uždarė Josifas Stalinas, pastato grąžinimas 10-ojo dešimtmečio pradžioje. Muziejus veikė labai trumpai, vos trejus metus po karo. Inteligentai, dailininkai, rašytojai gabeno karučiais (yra net ir nuotrauka) iš geto rūsių tai, kas priklausė kaliniams ir buvo slepiama, kad neatsidurtų makulatūros fabrike Verkiuose, nebūtų konfiskuota ir išvežta nacių. Tai buvo, galima sakyti, trupiniai ‒ keletas tapybos kūrinių, garsių rašytojų laiškai... Kai per vieną iš antisemitinių Stalino kampanijų 1948 ar 1949 m. Žydų muziejus buvo uždarytas, visi eksponatai išdalyti kitoms veikiančioms Lietuvos institucijoms, o jos viską nukišo į specfondus.

Šiais laikais kone visose Europos sostinėse veikia žydų muziejai, nes žydai yra europiečiai. Europos žydai padarė milžinišką įtaką menams, Vakarų civilizacijai apskritai. Todėl Vilniui irgi reikėjo panašaus muziejaus. Reikėjo šviesti visuomenę žydų klausimu, nes šiuo atžvilgiu ji buvo tamsi, nieko nenutuokianti arba pasikliaujanti iškreiptais stereotipais.

Inteligentai, dailininkai, rašytojai gabeno karučiais (yra net ir nuotrauka) iš geto rūsių tai, kas priklausė kaliniams ir buvo slepiama, kad neatsidurtų makulatūros fabrike Verkiuose, nebūtų konfiskuota ir išvežta nacių.

10-ajame dešimtmetyje buvo išleista keletas vyriausybinių dekretų, kad žydams būtų grąžinti istoriniai jų pastatai. Na, gal ne tiek tiesiogine šio žodžio prasme, bet žydų paveldo klausimas iškeltas į valstybės politikos lygmenį. Šis procesas lėmė, kad pastate, kuriame tarpukariu buvo žydų dramos teatras, sovietmečiu paverstas „Pionieriaus“ kino teatru, įsisteigė muziejus, o Pamėnkalnio gatvėje, mažame mediniame namelyje, atsirado jo padalinys – Holokausto muziejus. Viename iš Pylimo gatvės pastatų, buvusioje hebrajų gimnazijoje Tarbut (Kultūra – hebr.), įsteigtas dar vienas padalinys – čia saugomos mūsų kolekcijos. Mums priklauso ir Panerių memorialo teritorija, ir buvusi geto biblioteka, kuriai išrūpinome valstybės saugomo paminklo statusą, – tai pastatas Žemaitijos gatvėje.

Nuo to laiko nutekėjo daug vandens. Iš praeities miglų pradėjo kilti aiškesni žydų paveldo kontūrai, o panaikinus cenzūrą žydų problematikos tyrimams, užsimezgė istorinis dialogas, pradėta kaupti muziejaus kolekcijas. Daugybė darbų buvo nepadaryta, todėl skubiai reikėjo spręsti problemas net europiniu ir pasauliniu lygiu.

Rūsiuose jaunimas, planuodamas sukilimą, mokėsi šaudyti iš pistoletų, kuriuos pavyko nugvelbti iš vokiečių.

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

K. Šapoka. Kaip cenzūra sovietmečiu varžė žydų problematikos tyrimus?

M. Zingeris. Na, kad ir toks pavyzdys – net 1988 m. pavasarį, kai mano brolis Emanuelis, nūnai politikas, rengdamas žydų religinio meno parodą, beje, pirmąją Sovietų Sąjungoje po bolševikų perversmo, fotografavo eksponatus, išneštus iš Čiurlionio ir Karo muziejaus saugyklų, jį patį fotografavo saugumiečiai iš juodų volgų (Volga, paaiškinsiu šiuolaikiniams studentams, – tai prestižinis sovietų automobilis, kaip nūnai Jaguaras Lietuvoje). Paroda įvyko ir tapo sensacija, joje apsilankė tūkstančiai žmonių iš visos SSRS, net iš Vidurinės Azijos. Po kurio laiko parodą perkėlėme į Vilnių, į Nacionalinį dailės muziejų. Buvo išleistas katalogas, jau tapęs bibliografine retenybe. Buvo prirašytos dvi milžiniškos svečių knygos. Televizija susuko gal dviejų valandų filmą. Juk Lietuvoje žydų profesionalaus meno paroda paskutinį kartą buvo surengta 1936 m.

Samuel Bak / Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus / © Pucker Gallerynuotrauka
Samuel Bak / Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus / © Pucker Gallerynuotrauka

K. Šapoka. O kokia šiandien muziejaus struktūra?

M. Zingeris. Visų pirma Panerių memorialas, beje, parodęs, kad sovietų statistika negalima pasitikėti. Nužudyta, senaisiais duomenimis, apie 100 000 žmonių, tačiau tarptautinė archeologų grupė neseniai rado naujų šaudymo duobių. Paneriai buvo vienas iš didžiausių nacių nusikaltimų centrų ne tik Lietuvos teritorijoje, bet ir Trečiojo reicho okupuotos Europos dalyje į Rytus nuo Nemuno ir Bugo. Tai mirties fabrikas, didesnis už Babij Jarą prie Kijevo, už Rumbulą prie Rygos, už Maly Trostinets prie Minsko. Trejus metus iš eilės čia tratėjo šautuvai, kulkosvaidžiai, sproginėjo granatos, aidėjo priešmirtiniai klyksmai... Žmonės buvo vežami iš Vilniaus ir žudomi. Kartais jie žinodavo, kas jų laukia, kartais ne, manydavo, kad veža į kokius nors darbus.

Už septynis šimtus metų bendros istorijos ir milžinišką žydų indėlį į Lietuvos miestų plėtrą taip paprastai negalima atsiskaityti.

Aiškėja, kad ten būta daugiau vartų, po žemėmis aptikta geležinkelio atšaka – tai buvo rimta karinė vokiečių struktūra su sargybos bokštais. Komisija, ekshumavusi palaikus masinių žudynių vietose, šio fakto draugui Stalinui nepranešė. Jai tiesiog reikėjo greitosiomis suregzti raportą apie „fašistų žvėriškumus“, ir tiek. Tyrimai buvo paviršutiniški. Pirmuosius žydų pastatytus paminklus sovietai nugriovė, oficiali formuluotė buvo „čia nužudyti tarybiniai piliečiai“, vartojant tarybmečio žodyną. Dabar tikslaus žuvusių žydų skaičiaus jau nebesužinosime, nes iš palaikų beveik nieko nelikę. Remdamiesi naujais archeologiniais duomenimis, nustatysime bent jau tikrąsias šio Mirties fabriko ribas. Turime ir visą tikro pabėgimo iš Panerių tunelio ilgį, juo keliolika žmonių sugebėjo išsigelbėti. Paneriuose bus pastatytas šiuolaikinis infocentras.

Nedidelis Holokausto muziejus Pamėnkalnio gatvėje, priklausantis VGVŽM, buvo svarbus žingsnis, šviečiant visuomenę. (To labai reikėjo, nes žmonės nežinojo didesnės ir, taip sakant, gilesnės tiesos apie Holokaustą, net ir dabar nežino arba nenori žinoti.) Rengiant ekspoziciją, geranoriškai prisidėjo Vokietija. Tačiau dabar reikia modernaus muziejaus, kokius turi Europos sostinės. Pats tinkamiausias pastatas – buvusi geto biblioteka. Jos direktorius Hermanas Krukas ten parašė garsųjį Vilniaus geto dienoraštį, išverstą į keliolika pasaulio kalbų, į lietuvių taip pat.

Samuelio Bako ekspozicijos fragmentas.© Samuel Bak / © Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus / © Pucker Gallerynuotrauka
Samuelio Bako ekspozicijos fragmentas.© Samuel Bak / © Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus / © Pucker Gallerynuotrauka

K. Šapoka. Koks tas veikalas?

M. Zingeris. Pusės tūkstančio puslapių dienoraštyje atsiskleidžia Vilniaus geto gyvenimas, aptariama, koks buvo dvasinis pasipriešinimas, ar bandyta priešintis ginklu. Pasakojama apie partijų veiklą, menininkų kūrybą gete. Minimas devynmetis Samuelis Bakas, kuris, būdamas vaikas, laimėjo profesionalių dailininkų parodos prizą, žodžiu, geto vunderkindas. Kai kurias rankraščio vietas Krukas diktavo sekretorei, kai ką pyškindavo pats rašomąja mašinėle. Bibliotekoje buvo apie šimtas tūkstančių knygų keturiomis penkiomis kalbomis (lenkų, jidiš, hebrajų, rusų ir t. t.), visi daug skaitė, nors buvo pasmerkti mirti. Beje, rūsiuose jaunimas, planuodamas sukilimą, mokėsi šaudyti iš pistoletų, kuriuos pavyko nugvelbti iš vokiečių. Šis pastatas buvusiame žydų gete, mano nuomone, tinkamiausias Holokausto muziejui. Turime labai daug medžiagos, kurią reikėtų tinkamai, pasitelkiant šiuolaikines technologijas, atskleisti. Tačiau tai ilgalaikis planas, tokie dalykai paskubomis nedaromi.

Pylimo gatvėje, pastate, kur kadaise buvo pasaulietinė hebrajų gimnazija, o šiuo metu yra mūsų fondai, kolekcijos, aptarnaujantis personalas, buhalterija, planuojame įsteigti Litvakų tapatybės muziejų. Taigi susidarys tinklas, išsiskleisiantis pastatuose, kurie istoriškai susiję su žydais, ir stipriai padidins Vilniaus magnetizmą. Vaizdžiai tariant, atsiras „skruzdžių takas“, atversiantis įvairias šio milžiniško paveldo briaunas.

Jeigu viskas būtų eksponuojama kokiame nors viename pastate ar mieste, tai reikštų ignoruoti faktą, kad žydai sudarė nuo 27 iki 70 proc. miestelių gyventojų. Be to, nepanaudotume istorinių, išlikusių pastatų (pavyzdžiui, per karą subombarduotoje Varšuvoje tokių visai nelikę). Už septynis šimtus metų bendros istorijos ir milžinišką žydų indėlį į Lietuvos miestų plėtrą taip paprastai negalima atsiskaityti. Tą istoriją reikia atskleisti įvairiais aspektais, istoriniuose pastatuose moderniai, pasitelkiant interaktyvias medijas, įrengtomis ekspozicijomis.

Markas Zingeris: juo domėtis tampa lyg ir madinga

Planuojame atidaryti svarbų filialą Druskininkuose, turiu omenyje skulptoriaus Žako Lipšico memorialinį muziejų. Lietuvoje apie šį skulptorių pirmąsyk pradėta viešai kalbėti 1987 m., nors privačiai jis susirašinėjo su kolega Vladu Vildžiūnu, su prof. Vytautu Landsbergiu. Ką tik grįžau iš Ispanijos, Madride, Karalienės Sofijos muziejuje, kubistų salėje netoli Pablo Picasso „Gernikos“, mačiau Žako Lipšico XX a. antrojo dešimtmečio kūrinį „Arlekinas su mandolina ovale“. Nurodyta, kad Lipšicas gimė Druskininkuose, mirė Kipre. O patys Druskininkai, kai ten pirmąsyk apsilankėme, nieko apie tai nežinojo (ten net nepristatoma žydų bendruomenės istorija). Kaip gali Druskininkai ‒ tarptautinis kurortas, veikiantis ištisus metus, ‒ kuriam gyvybiškai svarbus turizmas, išleisti iš akių tokį garsų menininką, padėjusį moderniosios skulptūros pagrindus? Kalbėjomės apie tai su meru, jis supranta. Netrukus susitiksime su Druskininkų verslininkais. Taigi planuose ‒ Žako Lipšico muziejus. Turime skulptoriaus šeimos įvairius artefaktus, susirašinėjimus, dokumentaciją, puikų filmą ‒ jame skulptorius Italijoje tašo marmurą, kurdamas memorialą 1966 m. Arno potvynio Florencijoje aukoms atminti, ir pasakoja mokiniams, pameistriams apie savo kūrybos principus.

Kaip minėjau, Vytautas Landsbergis, skulptorius Vladas Vildžiūnas susirašinėjo su Lipšicu, tuos laiškus esame išleidę atskira brošiūrėle. Pamenu, kaip iš Pompidou centro pirmąkart Lietuvos istorijoje skraidinome lėktuvu kelias Lipšico skulptūras. Tai buvo beprotiškas kontraktas. Tokiam transportavimui keliamos griežtos sąlygos, neturi būti jokio nuokrypio ir t. t. Mes jas įvykdėme. Paroda, surengta mūsų muziejuje, sukėlė didžiulį susidomėjimą. Nutarėme, kad reikėtų kažko panašaus ir Druskininkams. Europoje niekas nežino, kas tie Druskininkai. O pas mus niekas nežino, kad Markas Šagalas viename paveiksle yra nutapęs Lietuvos vėliavą. Nes XX a. antrojoje pusėje nebebuvo jokios Lietuvos. Šagalo paveiksle, tapytame 1938 m., virš degančios sinagogos plevėsuoja Lietuvos vėliava. Šitas kūrinys yra Čikagos muziejuje.

O pas mus niekas nežino, kad Markas Šagalas viename paveiksle yra nutapęs Lietuvos vėliavą.

Esame surengę gerą Man Ray’aus fotografijos parodą. Tai XX a. fotomeno patriarchas. Didysis klasikas. Kolekcijoje turime kelis originalius Man Ray’aus pozityvus.

Reikėtų tarti keletą žodžių ir apie muziejaus Tolerancijos centrą, kuriame šnekamės. 9-ajame dešimtmetyje tolerancija buvo populiari sąvoka, nes reikėjo plėsti žmonių supratimą. Tiek tuomet, tiek ir dabar dar vis trūksta empatijos kitaip mąstantiems, kitaip jaučiantiems, net ir tiems, kurie paprasčiausiai yra mūsų kaimynai. Todėl pavadinimas Tolerancijos centras buvo pasirinktas sąmoningai. Šiame centre, be kita ko, rodėme pabėgėlių iš Darfuro (Pietų Sudanas), patyrusių genocidą, vaikų piešinius, kuriuose pavaizduota, kaip prievartaujamos jų motinos, žudomos seserys.

Lietuvos žydų istorija siūlo gerą modelį, kaip kovoti už žmogaus teises, skleisti toleranciją, kad visuomenė kultūringai ir laisvai vystytųsi, būtų palanki menams, kultūrai, gerbtų intelektą ir asmenybę.

K. Šapoka. Ar planuojate steigti muziejus ir kitoms iškilioms žydų kilmės asmenybėms, menininkams, susijusiems su Lietuva?

M. Zingeris. Be abejo! Bet čia reikia elgtis profesionaliai, kompetentingai ir išmintingai. Negalima leisti, kad žydų paveldas, kai juo domėtis tampa lyg ir madinga, bent jau inteligentiškoje aplinkoje, virstų egzotika žiopliams, aptarnautų primityvius analfabetų poreikius. Kičą palikime blusų turgaus prekeiviams.

K. Šapoka. Litvakų paveldo kontekste ypač išsiskiria Chaimo Sutino vardas...

M. Zingeris. Pirmosios mano poezijos knygos „Namas iš kedro“, išleistos Vilniuje 1984 m., pirmas eilėraštis dedikuotas Chaimui Sutinui (1). Jis įdėtas ir į žydų profesionaliosios dailės katalogą, išleistą 1988 m. Parašiau tą eilėraštį lyg ir liaudiškais, gatviniais kupletais, įkvėptas Sutino natiurmorto „Pasmaugtas gaidelis“. Jo reprodukciją sovietmečiu pamačiau kažkokiame nelegaliai atvežtame prancūziškame albume, kurį man parodė Stasys Meškauskas, vėliau tapęs M. K. Čiurlionio namų Vilniuje direktoriumi. Aš tuomet gyvenau Pažaislio vienuolyne, beje, pasak restauratorių, tai buvo kunigo-poeto Strazdelio, XIX a. pradžioje patekusio į bažnyčios hierarchų nemalonę, celė. Tas natiurmortas mane pribloškė. Nutapytas negyvas gaidys inspiravo ekspresyvius posmus, prasilenkiančius su „normine“, sterilizuota kalba. Beje, sovietmečiu Sutiną nelabai kas ir žinojo. Kai LTV Lietuvos menininkų biografinėje serijoje filmavo laidą apie mane „Kelias namo“, paprašė perskaityti kaip tik šį eilėraštį, nes Nacionalinėje galerijoje buvo eksponuojamas Chaimo Sutino paveikslas.

K. Šapoka. Gal galėtumėte ir dabar perskaityti tą eilėraštį?

Aš tuomet gyvenau Pažaislio vienuolyne, beje, pasak restauratorių, tai buvo kunigo-poeto Strazdelio, XIX a. pradžioje patekusio į bažnyčios hierarchų nemalonę, celė.

M. Zingeris. Jį pavadinau „Daina apie gaidį“:

Chaimas Sutinas, padūkęs

Lietuvos žydukas,

tėškė drobėn dažų ‒

ir nutapė pamažu

tą sumaigytą, nusmaugtą gaidį ‒

Kaip krautuvėj Levinsono

trys gaideliai be kalsonų

ir dangus Lietuvos

floimencimeso spalvos

Suko virvę vokietukas

mano motinos plaukų ‒

tų storų ir paikų,

ir minkštų kaip ūdros kailis.

Ir palaidojo dieduką

su švarku be sagų, ‒

kelios dėmės taukų...

Nepabaigus pasakėčios

apie avį tarp vilkų.

Nežinau, ar dailiai tiksiu

į paveikslą šių laikų.

Mano smuikas, mano žirklės,

mano sauja pinigų.

Ir vaidinsiu Žemėj pirklį,

ir smuikuosiu nuo stogų,

saulės brylius, saulės brylius

ant linksmų rudų akių...

ak, jūs!

mano protėviai kudloti,

mano skersgatviai priploti...

K. Šapoka. Sutiniškas eilėraštis!

M. Zingeris. Pasiutusiai sutiniškas. Ačiū. O grįždamas prie muziejaus, pasakysiu, kad jis jau tampa tinklu. Ir tai puiku, tačiau viskas turi būti motyvuota. Tarkime, kas atrado širdies ritmo atstatymo aparatą, kurį naudoja viso pasaulio greitosios pagalbos? Lietuvos žydas. Jo pavardė, jei teisingai atsimenu, Bernardas Lownas. Jis buvo organizacijos Gydytojai prieš atominį karą pirmininkas, už tą veiklą gavo Nobelio premiją. Yra daugybė Vilniui svarbių litvakų, bet kiekvienam juk nepastatysi muziejaus. Tas asmenybes reikėtų sugrupuoti. Tai tiktų Litvakų tapatybės muziejui, kuris užgriebs ir išeivijos konkrečias asmenybes, jame bus stiprus kultūrinis akcentas. Šis muziejus jau turi Paryžiuje mirusio dailininko Rafaelio Chvoleso (kurį pokariu labai neigiamai vertino kolega Petras Cvirka) kūrybinį paveldą, gautą iš Prancūzijos.

K. Šapoka. O kaip atsirado Samuelio Bako muziejus?

Jo kūrybos leitmotyvas toks ‒ kultūra, civilizacija yra labai trapūs dalykai ir visada jaučiama praradimo grėsmė. Tai paranojiška būsena, tačiau ji paremta asmenine patirtimi.

M. Zingeris. Aš tesėjau žodį, prieš šešerius metus duotą tapytojui Samueliui Bakui, kai Bostone, prancūziškame restoranėlyje Le Voile (vualis, šydas, vėlimas ‒ pranc.), pažadėjau, kad Vilniuje jis turės muziejų. Žydų kilmės Lietuvos kūrėjų paveldą tuo metu iš tikrųjų gaubė užmaršties šydas. Čia tik pradžia, pirmoji stadija, nes bus ir antra muziejaus salė, tokia rotonda. Pirmame aukšte veiks Samuelio Bako švietimo centras.

Iš pradžių rūpinomės tiesiog surengti Bako kūrybos parodą Vilniuje, kad atgytų dailininko ryšiai su Lietuva. Mums buvo daug žadama ‒ aukštu lygiu, oficialia retorika, ‒ bet mažai daroma. Tiesa, jo parodoje Bostone apsilankė net premjeras Andrius Kubilius. 2011 m. gruodį vis dėlto surengėme Bako parodą „Gyvenimo stotys“. Tai buvo savotiškas testas, kuris parodė, kad visuomenė domisi ir domėsis šiuo autoriumi. Todėl atidarėme nuolatinę Bako kūrinių ekspoziciją. Materialinė jos vertė yra didžiulė. Dar viena svarbi ypatybė, kad turėsime tiesioginį teleryšį su Bako studija Bostone. Tam tikromis dienomis, tam tikru metu, gal porą kartų per mėnesį, lankytojai galės tiesiogiai pabendrauti su dailininku, kuris tiesiogiai kalbės iš savo studijos. Galima sakyti, esame pirmieji ir kol kas vieninteliai pasaulyje ‒ tai ne lenktynės, bet malonu, kad aplenkėme Teksasą, nes kitais metais Samuelio Bako muziejus atidaromas Hiustone. Į Lietuvą atvykęs Bakas jautėsi labai laimingas. Atvažiavo jo dukros iš Paryžiaus, būrys draugų iš JAV. Žinia pasklido ir lietuvių išeivijos spaudoje, apie tai rašė žydų spauda anglų kalba, paminėjo Izraelio, JAV, Rusijos laikraščiai, Neue Zuricher Zeitung (Šveicarija), Republica (Italija), Le Figaro (Prancūzija)... Vien į atidarymą (tai buvo du vieši renginiai) atėjo apie 700 žmonių.

Mano nuomone, muziejaus filialų įtvirtinimas, jų plėtojimas yra būtini Lietuvos tapatybės, pasitikėjimo savimi stiprinimui. Valstybei reikia užsitikrinti vietą pasaulyje. Tačiau pirmiausia tai būtina visuomenės švietimui, pakylėjimui į aukštesnį kultūros lygį. Šiame kontekste paminėčiau Bako memuarus „Nutapyta žodžiais“ ‒ tai knyga, išversta į daugybę pasaulio kalbų. Joje Vilniaus yra labai daug. Vienas geriausių Izraelio rašytojų Amosas Ozas dailininko memuarams parašė puikią pratarmę (nepamenu ar ji yra lietuviškame vertime), pasak jo, Bakas moka tapyti ne tik spalvomis, bet ir žodžiais. Šioje knygoje yra nemažai įžvalgų, padėjusių formuotis muziejaus koncepcijai.

K. Šapoka. O kokia buvo pirminė Bako muziejaus ekspozicijos idėja?

M. Zingeris. Apie tai daugiau galėtų papasakoti ekspozicijos kuratorė, naujai atidaryto muziejaus vadovė Ieva Šadzevičienė ir ekspozicijos dizainerė Viktorija Sideraitė-Alon.

Ieva Šadzevičienė. Atidarėme dar tik pirmą ekspozicinę salę su trisdešimt septyniais kūriniais, antroji bus šiek tiek mažesnė, tilps apie dvidešimt penkis‒trisdešimt kūrinių. Visus jau turime. Iš anksčiau turėjome Samuelio vaikystės piešinių knygą. Beje, tai vienintelis egzempliorius, unikalus eksponatas. Vilniaus gete Šmerkė Kačerginskis ir kiti pastebėjo Samuelio talentą, kai jam buvo vos devyneri. Popieriaus niekas neturėjo, vaikui davė seną, XIX a. žydų bendruomenės kronikų knygą, kuri vadinosi Pinkas. Ir jis mokėsi paišyti, eskizavo ant tuščių tos knygos lapų. Tarsi metraštininkas fiksavo, ką matė ‒ Bako atsiminimai ne veltui vadinasi „Nutapyta žodžiais“. Samueliui piešinių knyga buvo labai brangi, niekad su ja nesiskirdavo. Bet kai gelbėjosi iš geto ‒ tėvas išnešė sūnų maiše ‒ knygą turėjo palikti. Samuelis nesitikėjo, kad ji atsiras. Po karo, kai getas likviduotas, žmonės ten vaikščiojo, ieškojo kokių nors daiktų, unikalių dalykų ir tą knygą rado. Ji atsidūrė Nacionalinio muziejaus rinkiniuose, vėliau buvo perduota Žydų muziejui. Knygos fotokopijas į JAV Bakui nuvežė jo draugas Rimantas Stankevičius. Muziejuje Pinkas eksponuojamas po stiklu, knygos negalima pavartyti, tačiau galima susipažinti su ja virtualiai, pasiėmus planšetę. Samuelio vaikystės piešiniai, sukurti Vilniaus gete, yra didžiulė vertybė, jų neturi daugiau nė vienas pasaulio muziejus.

Kaip gali Druskininkai ‒ tarptautinis kurortas, veikiantis ištisus metus, ‒ kuriam gyvybiškai svarbus turizmas, išleisti iš akių tokį garsų menininką, padėjusį moderniosios skulptūros pagrindus?

M. Zingeris. Žydų palikimas apskritai išsibarstęs. Sakykime, pats vertingiausias muziejaus eksponatas, XVIII a. Vilniaus auksakalių kūrinys su Dešimčia Dievo įsakymų, kabojęs Didžiojoje sinagogoje, atsidūrė Ateizmo muziejuje, kuris jį gavo iš Vilniaus gyventojo, tuos Dievo įsakymus per visą karą saugojusio po lova. 10-ojo dešimtmečio pradžioje Lietuvos institucijos pradėjo tuos išsibarsčiusius eksponatus po truputį grąžinti mūsų centrui.

I. Šadzevičienė. Kai kūrėme muziejų, pats dailininkas savo dirbtuvėje atrinko kūrinius, kurie atspindėtų kertinius jo gyvenimo etapus ir tapybos raidą. Stengėmės laikytis tos chronologijos, žinoma, derindami paveikslus, kad tiktų vienas prie kito. Todėl griežta chronologija nežymiai pažeista. Pradžia ‒ darbai, 1946 m. sukurti perkeltųjų asmenų stovykloje. Kartą konteineryje Bakas rado perplėštą drobę, vaizduojančią šventąjį. Iškirpęs dalį savo pižamos, užlopė, kad galėtų tapyti. Dažų jam atsiuntė vieno JAV karininko, tarnavusio toje stovykloje, žmona. Šio periodo kūriniuose gausu atsiminimų apie Vilniaus getą, tiesiog persekiojusių dailininką. Per Holokaustą gyvi liko tik Samuelis ir jo mama. Kiti artimieji žuvo. Tapymas jam buvo tarsi skausmo terapija.

Bakas šiek tiek mokėsi Vokietijoje, vėliau ‒ Izraelio meno mokykloje. Ten gavo stipendiją mokytis tapybos Paryžiaus École des beaux-arts. Tuo metu iškilo naujos meno srovės ‒ abstraktusis ekspresionizmas ir pan. Bakas užsikrėtė jomis. To periodo, kai gyveno Romoje, darbų irgi turime ‒ tai abstrakčiojo ekspresionizmo ir arte povera mišinys. Kartais į paveikslą įmaišydavo žemių, klijuodavo ištižusį popierių faktūrai išgauti. Norėjo išreikšti karo metų jausmus, pojūčius, kai dangus maišėsi su žeme. Manė, kad emocijas geriausiai gali perteikti abstrakčiomis formomis. Vienas iš to periodo kūrinių paremtas atsiminimais, kaip vaikas jautėsi slėptuvėje po sprogimo, ‒ buvo labai karšta ir aklinai tamsu.

7-ojo dešimtmečio kūryboje pradėjo ryškėti realistinės, figūratyvinės tendencijos, nes pajuto, kad žmonės geriau supranta būtent tokią plastinę kalbą. Bakas yra eruditas, išstudijavęs renesanso, klasikos dailę. Jam tai sielos atgaiva. Todėl perėjo prie klasikinės tapymo manieros, tačiau laikėsi savo simbolių kalbos. Tai tarsi pasaulis pagal Baką. Sakykime, jo tapyboje dažnas kriaušės motyvas, paverstas rojaus praradimo ir atsivėrusio pragaro (karas) simboliu. Kriaušės kaustytos šarvais, turinčiais rakto skylutę, tačiau raktas pamestas. Figūrinėse kompozicijose, pavyzdžiui, cikle „Adomas ir Ieva“ pirmųjų žmonių motyvas supinamas su Bako šeima ‒ dailininkas tarsi klausia, ką darytų jo artimieji, jeigu būtų išgyvenę? Vaikščiotų po pasaulį, vildamiesi sulipdyti jį iš naujo? Bet pasaulis jau niekada nebus toks, koks buvo.

Natiurmortai susiję su atmintimi ‒ dailininkas tarsi bando atkurti savo vaikystės kambarį, kuris asocijuojasi su prarastu rojumi Vilniuje, su tėvais, su seneliais... Todėl nutapytoms spintelėms vis trūksta kokios nors dalies.

M. Zingeris. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad hebrajų kalbos žodžiai turi labai stiprius reikšminius laukus, kurių pagrindas ‒ tūkstančius metų vykę filosofiniai disputai, komentarai kanoniniams tekstams, sakmės. Kartais Bakas naudoja net pačias hebrajų raides. Sakykime, viename iš jo peizažų liepsnoja raidė „alef“ (א) arba „alfa“. Sakome, pavyzdžiui, alfa ir omega, kitaip tariant, gyvenimo pagrindai. Graikai tas raides pasiskolino iš senesnės ‒ hebrajų ‒ kalbos. Taigi „alef“ arba „alfa“ yra pasaulio pagrindas. Bako paveiksle „alef“ dega. Čia slypi ir mažiausiai dar vienas įvaizdis, sakykime, iš Biblijos ‒ degantis krūmas, kai Dievas kreipiasi į Mozę. Taigi Bako paveikslai, sklidini metaforinės žaismės, provokuoja įvairias interpretacijas. Papasakotos sakmės, alegorijos ‒ tai daugybė sluoksnių, nuo kiekvieno žiūrovo priklauso, kiek jų ir kaip jis perskaitys. Įskaitomas paveiksluose ir Vilniaus leitmotyvas. Todėl neatsitiktinai pirmasis Bako muziejus atidarytas būtent čia.

I. Šadzevičienė. Pridurčiau, kad ekspozicija, vedanti Bako kūrybos keliu, atveria ir gyvenimo kelią, nes tai, ką patyrė, jis perteikia plastine kalba. Tarsi dalijasi išmintimi su žiūrovais. Kad geriau suprastume dailininko intencijas, parodą lydi ir jo mintys. Kūryba jam yra taikdarystės misija. Tarkime, ekspoziciją baigiantys paveikslai „Akis už akį“ tarsi sako, kad absoliuti tiesa neegzistuoja, išgelbėti pasaulį gali tik kompromisas. Bakas, perėjęs Antrojo pasaulinio karo pragarą, apskritai nepasitiki politinėmis sistemomis. Jį gąsdina ir tai, kas vyksta šiandien. Pasak dailininko, pasaulio tvarka visada pavojingai netvari.

M. Zingeris. Bakas savo akimis matė, kaip žaibiškai viskas gali sugriūti tarsi kortų namelis. Jo kūrybos leitmotyvas toks ‒ kultūra, civilizacija yra labai trapūs dalykai ir visada jaučiama praradimo grėsmė. Tai paranojiška būsena, tačiau ji paremta asmenine patirtimi. Štai paveikslas „Karas ir taika“ ‒ kareivis ir knygius ar menininkas supasi sūpuoklėse, tačiau jos labai nestabilios, pastatytos ant knygų krūvos, galinčios bet kada sugriūti. Dar vienas dalykas ‒ nors visuose paveiksluose koduota grėsmės nuojauta, jie nutapyti vaikiškomis spalvomis, vadinamosiomis happy colors. Man tai primena dar caro laikų vaikiškas knygas su iliustracijomis, pridengtomis „papirosiniu“ popieriumi. Tokios knygos dabar retenybė. Bakas tarsi senoviniame foliante vaizduoja tragišką žmonijos sakmę. Tai irgi vienas iš prasminių sluoksnių. Bakui svarbu išreikšti kuo tikresnį, autentiškesnį santykį.

K. Šapoka. Apibendrinant galima sakyti, kad Bako kuriamas pasaulis paremtas reminiscencijomis, be to, jis turi būti nuolatos atkuriamas, nes yra be paliovos griaunamas? Tai tragiška dualistinė būsena...

I. Šadzevičienė. Taip, pagrindinis motyvas ir yra klausimas, kaip pasauliui egzistuoti po to, kas įvyko per Holokaustą? Kartu tai ir emigracijos, šaknų praradimo, kai pasaulį reikia susilipdyti iš naujo, tema. Tačiau Bakas akcentuoja šviesiąją pusę, antai jis nutapė ciklą „Viltis“, išreikšdamas galimybę atsitiesti. Dailininkas sako, kad jo paties gyvenimas ‒ tarsi sėkmės loterija. Buvo pasmerktas mirti, tačiau išgyveno. Būdamas Lietuvoje, duodamas interviu žurnalistams, Bakas minėjo keistus jausmus, apimančius, kai sėdi kavinukėje prie Šv. Kotrynos bažnyčios, kurios vienuolyno rūsiuose slėpėsi Antrojo pasaulinio metais, beje, priešais buvo jo senelių butas. Samueliui, kaip ir visiems žydams, tuo metu buvo uždrausta eiti šaligatviu, leista tik gatve... O dabar jis yra Vilniaus garbės pilietis. Kiek visko telpa į vieno žmogaus gyvenimą.

K. Šapoka. Kokia yra ekspozicijos dizaino koncepcija?

Viktorija Sideraitė-Alon. Muziejaus ekspozicijos vizualinę koncepciją padiktavo 2011 m. įgyta patirtis, kai rengiau Samuelio Bako parodą „Gyvenimo stotys“. Suvokiau, kad jo paveikslai įspūdingiausiai atrodo dramatiškai apšviesti tamsioje erdvėje, tarsi simboliniai langai į šviesą. Dramatiška, metaforų kupina Bako tapyba geriausiai suvokiama jo biografijos kontekste, be kurio paveikslai netenka didelės dalies emocinio krūvio. Tai paskatino ekspozicijoje panaudoti savotiškas paveikslų „potekstes“ – citatas ant sienų. Dokumentinės nuotraukos irgi sukomponuotos su lydinčiomis citatomis iš dailininko atsiminimų knygos „Nutapyta žodžiais“. Ekspoziciją papildo videosiužetai, filmų fragmentai – Bakas komentuoja savo kūrinius, dalijasi gyvenimo išmintimi. Visa tai įtraukia į dailininko vizijų pasaulį, kuriame niekas nėra vaizduojama šiaip sau, kiekviena detalė turi prasmę, mintį, transliuoja žinią. Kaip tas suvokiama, priklauso nuo gebėjimo perskaityti simbolius, pajusti širdimi arba perprasti protu, kokia informacija žiūrovams siunčiama. Bako paveiksluose glūdi begalinė simbolika, kurią kiekvienas gali interpretuoti savaip, tačiau dailininko žodžiai suteikia tam tikrą mąstymo kryptį.

K. Šapoka. Girdėjau, kad specialiai užsakėte inovatyvią apšvietimo sistemą?

V. Sideraitė-Alon. Vizualinė muziejaus koncepcija įgyvendinta minimaliomis priemonėmis: sienos, paveikslai ir šviesa – trys būtini dalykai, kad galėtume dailininko kūrybą suvokti „pasąmonės lygmeniu“. Erdvė buvo duota, pasirinkimo neturėjome, stengėmės net ir gana žemoje patalpoje sukurti kuo tinkamesnes sąlygas eksponuoti tapybai, kruopščiai parinkome spalvas, medžiagas, detales. Pradinėje interjero kūrimo stadijoje aktyviai dalyvavo pastato architektas, šviesaus atminimo Leonidas Merkinas, kuriam itin svarbus buvo stilistinis interjero vientisumas, Tolerancijos centrą susiejant su būsimu (dabar jau esamu) Samuelio Bako muziejumi. Dėl lėšų stygiaus statybos užtruko ilgai, bet galiausiai tai tapo privalumu, nes gludinant kiekvieną interjero smulkmeną, buvo sukurtas labai kokybiškas ir vientisas interjeras. Kokybės įspūdis, matomas ne vien profesionalams, suteikia ekspozicijai solidumo.

Reguliuojamus perimetrinės šviesos prožektorius užsakėme Italijoje. Panašius galima pamatyti atnaujintuose pasaulio meno muziejuose, tačiau Samuelio Bako muziejaus erdvėje jie sukūrė tikrą stebuklą – tai pati tinkamiausia šviesa šio dailininko tapybai. Šviesos poveikis dvejopas. Viena vertus, maksimaliai išryškinama meistriška Bako tapyba – čia ji atsiskleidžia visa jėga, paveikslai atgyja, švytėdami iš vidaus, atsiveria šviesos ir šešėlių efektai, kuriuos tradicinis apšvietimas tarsi prigesina, padaro nematomus. Antra vertus, sukuriamas savotiškas „magnetinis laukas“ – iš tamsos išnyrantys paveikslai prikausto žvilgsnį, įtraukia į daugiaprasmių vizijų, įkvepiančios energijos ir informacijos sūkurį. Apšvietimo izoliuoti nuo blaškančios aplinkos, lankytojai patiria labai stiprų įspūdį.

K. Šapoka. Ar derinote savo koncepciją su pačiu dailininku?

V. Sideraitė-Alon. Bandžiau derinti, bet Samuelis Bakas atsisakė dalyvauti dizaino kūrimo procese, pasitikėdamas mano kompetencija. Žinoma, man garbė būti jo įvertintai, tačiau atsakomybės našta dar labiau padidėjo. Tik išvydusi pirmuosius apšviestus paveikslus, supratau, kad mano pasirinkta vizualinė koncepcija buvo teisinga. Už pagalbą ir bendrą kūrybą norėčiau padėkoti kolegai – šviesos maestro Aidui Launikoniui (UAB LaForma).

Tikiuosi, po kelerių metų atidarysime ir antrą Samuelio Bako muziejaus salę, įrengtą ne prasčiau negu pirmoji.

K. Šapoka. Dėkoju už pokalbį.

(1) Markas Zingeris. Namas iš kedro. Vilnius: Vaga

. 1984, p. 6–7.
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"