Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Maestro Vincento Kuprio diena 

2017 kovo 25 d. 12:00
Operos solistas bosas Vincentas Kuprys svajonės dainuoti neišsižadėjo net sunkiais tremties metais Sibire.
Operos solistas bosas Vincentas Kuprys svajonės dainuoti neišsižadėjo net sunkiais tremties metais Sibire.
"Lietuvos žinių" archyvo nuotrauka

Šiandien, kovo 25-ąją, garbingą aštuoniasdešimties metų jubiliejų mini legendinis operos solistas Vincentas Kuprys. „Esate vienas ryškiausių mūsų operos žvaigždžių, spindinčių visą Jūsų ilgą kūrybinį gyvenimą. Triumfaliai po tremties sutiktas Lietuvoje neužgesote euforijų verpetuose, bet stabiliai išlikote aukštumoje, išaugote didžiu menininku, kuriuo pagrįstai didžiuojasi Lietuva“, – tai sakiniai iš prieš dešimtmetį profesorių Silvijos ir Sauliaus Sondeckių rašyto sveikinimo V. Kupriui. Žodžiai, kurie tokie pat prasmingi ir šiandien.

Gimimo data dainininkui V. Kupriui kelia dvejopus jausmus: prieš 68 metus ji pažymėta tremties ženklu. 1941-ųjų birželio 14 dieną prasidėjus masiniams gyventojų trėmimams į Sibirą išvežta ir Kuprių šeima. Tremtyje našle tapusi Vincento mama su keturiais vaikais po šešerių lageryje praleistų metų pasiryžo bėgti į Lietuvą.

Jadvygos Kuprienės širdies niekada nepaliovė draskęs gimtinės ilgesys. Ji ne kartą savo vaikams yra sakiusi: „Jei man leistų – keliais grįžčiau į Lietuvą.“ Deja, tokio leidimo niekas nesuteikė. Teko bėgti paslapčia.

Grįžus reikėjo slapstytis, tačiau neilgai: po poros metų įvykiai pasikartojo. V. Kuprys niekada nepamirš savo dvyliktojo gimtadienio. 1949-aisiais antrą kartą iš gimtųjų namų išplėšti šeimynykščiai buvo sugrūsti į gyvulinį vagoną ir išsiųsti į Irkutsko srities Bodaibo miestą, į aukso kasyklas. Berniukas suspėjo pasiimti tik du angorų veislės triušiukus. „Nepatikėsite, kiek vagonuose buvo prigrūsta žmonių, tačiau nė vienas tremtinys nepasiskundė ir nepasakė: „Kupriene, pasakyk sūnui, kad išmestų kralikus...“ Nė vienas neturėjo jokių priekaištų, – stebėjosi Vincentas. – Bendro likimo broliai iškentė tokį mano kaprizą. Sunki buvo kelionė, bet ištvėrėme.“

Šeima atsidūrė Irkutsko srities Bodaibo gyvenvietėje. Tame Dievo užmirštame kampelyje Vincentas lankė mokyklą. Lietuvį tremtinį Mykolą Simonaitį – klarnetininką, akordeonistą – jis vadina pirmuoju savo muzikos mokytoju. Bodaibo lietuvių jaunimas vasaros sekmadieniais susirinkdavo aikštelėje prie kapinių, dainuodavo, šokdavo cvingą, šliafoksą. M. Simonaitis jiems grieždavo, ragindavo ir mane padainuoti kokią dainą solo. „Brolis Gediminas, prisiklausęs mano „koncertų“ namie (po kino filmo „Jaunasis Karuzo“ jau neužsičiaupiau), irgi stūmė į viešumą. Taip ir pradėjau „solisto“ karjerą. Labiausiai man patikdavo dainuoti „Kur lygūs laukai“, – prisiminė V. Kuprys.

Vaikystės prisiminimai

Kai paslapčia grįžo į Lietuvą, Vincentas įstojo į Alksnėnų pradžios mokyklos trečią skyrių. Toje mokykloje, anot pašnekovo, visų keturių klasių moksleiviai mokėsi drauge: vienoje eilėje – pirma, kitose – antra, trečia ir ketvirta klasės.

Vincentas – jauniausias vaikas šeimoje. Augo kartu su dviem vyresniais broliais ir seserimi. Kad ir kokia sunki dalia būtų, vaikystės atsiminimai yra gražūs, kupini nuotykių bei išdaigų. Teisus buvo rašytojas Juozas Aputis: tik vaikystėje mes esame tikri dievai... „Kartą sesuo Elena neapsikentusi mano elgesio pasiskundė broliams, kad Vincelis skriaudžia. Ak, skriaudžia! Už rankų, už kojų – išsiūbavo ir įmetė į Skerdūmės upę, kuri tekėjo Paskirdūmio kaime netoli tėvų ūkio. Gerai, kad mama ėjo pro šalį – ištraukė rėksniu brolių vadintą...“ – juokėsi prisiminęs V. Kuprys.

Vincentas prisipažino, kad mokytis lietuvių kalbos jam sekėsi kiek sunkiau nei rusų. Tačiau per rusų kalbos pamokas atsigriebdavęs – pats mokytojas Pranas Mažeika klausdavo, kaip išversti vieną ar kitą žodį. „Mano išsilavinimas Lietuvoje – du (3 ir 4) pradinės mokyklos skyriai“, – liūdnai šypsodamasis sakė solistas. Toliau – Novosibirskas, vidurinė mokykla, kurią baigė puikiais rezultatais.

„Kad ir kokia sunki dalia būtų tekusi, vaikystės atsiminimai yra gražūs, kupini nuotykių bei išdaigų.“

Baigdamas Novosibirsko vidurinę mokyklą moksleivių koncerte Vincentas padainavo rusų liaudies dainą „Ej, uchnem“ ir Variagų svečio dainą iš Nikolajaus Rimskio-Korsakovo operos „Sadko“. Pasisekimas sutvirtino sprendimą rinktis dainininko profesiją, tačiau gyvenimas padiktavo kitaip – įstojo į politechnikos institutą, metalurgijos specialybę. „Kodėl stojau į metalurgiją? Dėl 490 rublių stipendijos, – neslėpė Vincentas. – Gyvenimas buvo nelengvas. Paramos daugiau iš niekur negalėjau tikėtis.“

Mamos palaiminimas

Tačiau svajonė dainuoti, tapti operos solistu Vincento neapleido. „Konservatorija ir operos teatras skambėjo iškilmingai ir iki šių dienų man liko šventovėmis“, – viename interviu yra sakęs V. Kuprys.

Antrame kurse Vincentas jau studijavo ir konservatorijoje, ir politechnikos institute. Suprato, kad abiejose specialybėse darosi sunku išsilaikyti, juolab kad vis labiau traukė dainavimas.

Parašė mamai laišką, šiek tiek pagudravęs pasiguodė, kad metalurgo darbas labai kenksmingas, dūmai kenkia sveikatai ir balsui. Gavo mamos palaiminimą mesti studijas politechnikos institute, mokytis tik konservatorijoje. Politechnikos instituto rektorius dar ilgai įkalbinėjo likti. Stebėjosi, kad į tokią paklausią profesiją numota ranka. Juk nežinia, kaip ten bus dėl to dainavimo... „Sakiau, neįtikinsit, rizikuosiu“, – apie tvirtą savo apsisprendimą pasakojo V. Kuprys. Gavo patikinimą, kad nesėkmės atveju visada galės grįžti į metalurgiją.

Maestro Vincento Kuprio diena

Kūrybinio kelio pradžia

Sverdlovsko Uralo konservatorijos direktorius Konstantinas Černecovas V. Kuprį priėmė tiesiai į dieninį skyrių. K. Černecovas mėgdavo su juo pasikalbėti apie Lietuvą, prisiminti pokario metus, kai pats gyveno Vilniuje, buvo Valstybinės konservatorijos direktoriaus pavaduotojas, o žmona Liudmila Menabeni dėstė vokalą ir savo klasėje išugdė perlą – Eleną Čiudakovą. Per tuos pasikalbėjimus Vincentas neakivaizdžiai susipažino su Lietuvos muzikais. „K. Černecovas daug pasakodavo apie Balį Dvarioną, kurio nė pavardės nebuvau girdėjęs.“ (Vytautas Mažeika. „Vincentas Kuprys“, Vilnius, 1993).

1959 metų pavasarį konservatorijos studentas V. Kuprys, būdamas vos 22 metų, pakviečiamas į Sverdlovsko (dabar Jekaterinburgas) operos ir baleto teatrą. Debiutiniu Gremino vaidmeniu (Piotro Čaikovskio „Eugenijus Oneginas“) sukėlė publikos susižavėjimą, kritikų pritarimą. 1959 –1967 metais buvo to miesto operos ir baleto teatro solistas, jame parengė 45 vaidmenis; tarp jų buvo Končakas ir Galickis, Mefistofelis (vaidmenį sukūrė būdamas 23 su puse metų), Pimenas ir Varlamas, Sparafučilė, Malūnininkas (Aleksandro Dargomyžskio „Undinė“) ir kiti.

1962 metų rugsėjo 24 dieną dainininkas pirmą sykį pasirodė Vilniuje – operos ir baleto teatre dainavo Mefistofelį. Vėliau dar keletą kartų viešėjo Vilniaus ir Kauno teatruose, dainavo Malūnininką (A. Dargomyžskio „Undinė“), Končaką (Aleksandro Borodino „Kunigaikštis Igoris“).

Grįžimas į Lietuvą

Solistui lemtingi buvo 1965-ieji: iš Maskvos suvažiavimų rūmų visai Sovietų Sąjungai buvo transliuojamas Sverdlovsko operos spektaklis – Modesto Musorgskio „Chovanščina“.

V. Kuprys įkūnijo valdingąjį kunigaikštį Ivaną Chovanskį. Siužete vaizduojamas sąmokslas prieš carą Petrą pirmąjį. Kas valdys Rusiją, kai caro neliks? Trys kunigaikščiai įrodinėjo savo pranašumą. Operoje skamba žodžiai, kuriuos ištaria I. Chovanskis kunigaikščiui Galicynui: „Ko tu puikuojies? Ar žinai, kieno kraujas teka mano gyslomis? Gedimino!“ Solistas stengėsi palinkti kuo arčiau mikrofono, kad žinia nuskambėtų kuo garsiau. Mat tuos žodžius jis adresavo Lietuvai: „Lietuva mane išgirdo“, – sakė V. Kuprys.

Visai netrukus po šios transliacijos V. Kuprys gavo kvietimą grįžti į Lietuvą. 1967-ųjų pabaigoje tapo Operos ir baleto teatro solistu. Atvyko turėdamas nemažai sceninės kūrybos patirties, tad iškart tapo vienu pagrindinių teatro dainininkų.

Vaidmenų aruodas

Lietuvos operos teatre sukūrė dar 45 vaidmenis: tarp jų – Pilypas (Giuseppe's Verdi „Don Karlas“), Borisas Godunovas (M. Musorgskio „Borisas Godunovas“), Don Bazilijas (Gioachino Rossini „Sevilijos kirpėjas“) Dalandas (Richardo Wagnerio „Skrajojantis olandas“), Rocco (Ludwigo van Beethoveno „Fidelis“), Saljeris (N. Rimskio-Korsakovo „Mocartas ir Saljeris), Raimondas (Gaetano Donicetti „Liučija di Lamermur“), Karalius (Richardo Wagnerio „Lohengrinas“) ir kitus. Taip pat dainavo lietuvių kompozitorių operose: Kristijonas (Algimantas Bražinskas „Kristijonas“), Ulrichas (Vytauto Klovos „Pilėnai“), Viziris (Vytauto Barkausko „Legenda apie meilę“), Vydūnas (Vytauto Paltanavičiaus „Kryžkelė“), Rimvydas (Jurgio Karnavičiaus „Gražina“).

„Galime didžiuotis Lietuvos vokalo mokykla. Rezultatai džiugina – mūsų šalis garsėja talentingais operos solistais.“

Maestro mielai dainavo ir operose vaikams, po didžiųjų boso partijų Pilypo ar Boriso Godunovo dramų žavėjo grakščiu komiškumu Giovanni Battista Pergolesi operoje „Tarnaitė ponia“, Johanno Sebastiano Bacho „Kavos kantatoje“, Williamo Waltono „Meškoje“, Vytauto Telksnio „Mažylyje“.

Operos solistas bosas V. Kuprys į šiandieną žvelgia optimistiškai: „Galime didžiuotis Lietuvos vokalo mokykla. Rezultatai džiugina – Lietuva garsėja talentingais operos solistais.“

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiaus kavalierius V. Kuprys linkėjo jaunimui džiaugtis nepriklausoma Lietuva. „Mums tai buvo svajonė, norėtųsi, kad jauni vertintų tą laisvę, kurią jiems padovanojo daug iškentėjusi karta, garsintų savo kraštą prasmingais darbais“, – sakė jis.

V. Kuprys kolegų žvilgsniu

Operos solistė Irena Jasiūnaitė:

„Nuo tada, kai pirmą kartą Jus pamačiau dainuojantį Mefistofelį (per pirmąsias gastroles Vilniuje), iki šių dienų esu neabejinga Jūsų talentui. Visuomet mane žavi sukurti tikri, emocingi operiniai personažai, kuriuose įžvelgi gilumą, išbaigtumą, sceninį ir vokalinį derinį. Tegu Jūsų talento žvaigždė dar ilgai ilgai švyti visu ryškumu ir grožiu!“

Operos solistė Giedrė Kaukaitė:

„Maža mūsų teatre dorų, gal todėl ir pamiršome šią kategoriją. Maža linkinčių aplinkiniams gero, maža nuoširdžiai besidžiaugiančių kito sėkme. Smulkūs konfliktai sekina, pavyduliavimas pagraužia tarsi kinivarpa iš vidaus. Per anksti gęsta akys, per anksti atšąla širdys. Vincentas Kuprys išsaugojo neįkainojamą turtą – Jis liko doras. Tai Jį išskiria iš labai daugelio...“

Operos solistė Irena Milkevičiūtė:

„Vincentas Kuprys visuomet su didžiausia atsakomybe rengia visus vaidmenis, sugebėdavo greitai įsisavinti režisieriaus ir dirigento koncepciją. Nepriekaištinga balso valdymo technika, išskirtinis įvairiapusis aktoriaus talentas bei muzikalumas įgalino sukurti įsimintinus, raiškiu charakteriu bei apgalvota dramaturgine linija pasižyminčius vaidmenis. V. Kuprio sukurti vaidmenys yra svarbi mūsų Operos teatro paveldo dalis.“

Operos solistas Vladimiras Prudnikovas:

„Jis turi reto grožio ir jėgos balsą. Visą savo gyvenimą paskyrė scenai, ištikimai tarnauja Mūzai. Kaip vyresnis draugas, padainavęs milžinišką partijų skaičių, Jis visada remdamasis savo dideliu sceninio gyvenimo patyrimu, taktiškai, tėviškai padeda jauniems dainininkams suvokti operos meno paslaptis.“

Kompozitorius Julius Juzeliūnas:

„Kūrybiniuose horizontuose bendraujant su V. Kupriu, pirmiausiai išryškėja platus menininko interesų ratas, didelė pilietinė atsakomybė už savo profesinį darbą. Todėl kūrybinis bendravimas su šiuo dainininku autoriui teikia didelį pasitikėjimą, nes gali būti tikras, jog šioji kūrybinė asmenybė padarys visa, kas esamu atveju įmanoma.“

(Iš Jono Bruverio straipsnio „Muzikos barai“, 2007 Nr. 7–8)

GOOGLE rekomenduoja
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika