Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Linas Jusionis: kai niekam nieko nebereikia įrodinėti 

2019 vasario 14 d. 12:00
Į klausimą, ko sau
palinkėtų, tapytojas Linas Jusionis atsakė šypsodamasis, - vasaros.
Į klausimą, ko sau palinkėtų, tapytojas Linas Jusionis atsakė šypsodamasis, - vasaros.
Evelinos Joteikaitės nuotrauka

Sostinės galerijoje „Vartai“ atidaryta personalinė jaunosios kartos tapytojo, vilniečio Lino Jusionio paroda „Augalai, kaminai ir plynės“. Dėmesys grynajam vizualumui ir jo patyrimui turi vis didesnę reikšmę dailininko kūryboje.

Pačiam tapytojui parodos jau yra tapusios neatsiejama proceso dalimi – tai tarsi atisisveikinimas su darbais, etapo užbaigimas. Paklaustas, ar sunku paleisti savo paveikslus, L. Jusionis tikino, kad ne – tai akstinas toliau kurti, pripildyti tuščią studiją.

Kai nutapo paveikslą, šis jam tampa žuvęs, įveiktas, išspręstas. „Pasidžiaugi ir paleidi“, – tikino dailininkas, kas porą metų organizuojantis parodas.

„Augalai, kaminai ir plynės“ - jau ketvirtoji Lino Jusionio personalinė paroda galerijoje „Vartai“ . / Evelinos Joteikaitės nuotrauka
„Augalai, kaminai ir plynės“ - jau ketvirtoji Lino Jusionio personalinė paroda galerijoje „Vartai“ . / Evelinos Joteikaitės nuotrauka

Anot L. Jusionio, pirmosios parodos menininkams itin svarbios. Tai tam tikras būdas įsitvirtinti meno lauke, pareiškimas. Tačiau kai jau niekam nieko nebereikia įrodinėti, telieka aiškintis su pačiu savimi.

Kinematografiška nuotaika

Pastarosios parodos pavadinimas „Augalai, kaminai ir plynės“ neturi aiškios, vienijančios temos. Tapybos darbus sieja peizažo žanras, kaip tam tikra struktūra, nuo kurios autorius negali pabėgti. „Peizažas, kaip naratyvo pakaitalas, savita asmeninės patirties projekcija. Peizažo elementai – augalai, kaminai, plynės, atviri horizontai – pasikartojantys. Vaizdinių seka turi kinematografiškumo. Trijų žodžių kartojimasis duoda ritmą, neapibendrina to, ką darai“, – aiškino sumanymą autorius.

Darbuose, pasak dailininko, nėra atvaizduota momentinių išgyvenimų, situacijų, o jaudinantys dalykai esą nusėda per ženklus. Asociatyvūs vaizdiniai leidžia pajusti vietos ir laiko sąsajas.

Prieš pradėdamas studijuoti Vilniaus dailės akademijoje freskos ir mozaikos specialybę L. Jusionis pusantrų metų studijavo filosofiją. Tad visai nenuostabu, kad tik pradėjęs tapyti ėmė kurti ir strategiją: kaip tapysiąs, kokias reikšmes perduos per vaizdinį. „Kad ženklai būtų skaitomi, turi būti universalūs, ikoniški ir simboliški. Jei to nėra, paveikslas pasidaro sunkiai suvokiamas, nebylus. Tačiau net nebylus vaizdinys provokuoja žiūrovą“, – atradimais dalijosi filosofiją studijavęs autorius. Jis įsitikinęs, kad žiūrovui sunku matyti vaizdinį ir nebandyti jam priskirti reikšmės.

„Pastatai žiūrovą prieš vaizdinį ir bandai priblokšti vizualumu. Tikiesi, kad vietoj noro kurti kažkokias reikšmes jis ištars nustebusį o...“

Iš pradžių L. Jusionis bandė savo darbams suteikti naratyvą, kurti pasakojimą, o dabar jie vis dažniau abstraktėja – ši paroda tuo ir išsiskiria. Vieni paveikslai gausesni ženklų, kiti – visai minimalistiniai. „Nė vienas ženklas nėra visiškai atpažįstamas. Kai kada išeina pasiekti tą poziciją, kai nebesinori interpretuoti. Pastatai žiūrovą prieš vaizdinį ir bandai priblokšti vizualumu. Tikiesi, kad vietoj noro kurti kokias nors reikšmes jis ištars nustebusį o...“ – vylėsi autorius.

L. Jusionis kilęs iš menininkų šeimos. Lino tėtis – tapytojas Vidmantas Jusionis, seneliai – tapytojas Stasys Jusionis ir keramikė Aldona Ličkutė-Jusionienė.

Pačiam Linui Jusioniui parodos jau yra tapusios neatsiejama proceso dalimi - tai tarsi atsisveikinimas su darbais, etapo užbaigimas. / Evelinos Joteikaitės nuotrauka
Pačiam Linui Jusioniui parodos jau yra tapusios neatsiejama proceso dalimi - tai tarsi atsisveikinimas su darbais, etapo užbaigimas. / Evelinos Joteikaitės nuotrauka

Pačiam Linui tenka išbandyti ir mokytojo amplua – jis dirba Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje. Dailininko teigimu, mokyti jam patinka. „Malonumas ir džiaugsmas. Tai vienas geresnių dalykų, kurie yra nutikę gyvenime. Kartais, būna, atsikeli, o tapyti nesiseka, nuėjimas į mokyklą – kaip atgaiva. Sutinki kolegų bendruomenę, mokinius. Privalai susiimti, negali jiems perduoti savo blogos nuotaikos. Diena praeina, bet supranti, kad ji nebuvo kiaura, ir tu nebuvai kiauras. Nesvarbu, kad nieko nepadarei, užtat mokiniai padarė. Diena – ne beprasmė, psichologiškai malonus dalykas“, – kalbėjo pašnekovas.

Savo mokiniams jis norėtų padėti rasti savo kelią, įpūsti entuziazmo. Svarbiausia, kad mokiniai neprarastų smalsumo ir intereso domėtis menu.

Per filosofiją į dailę

Linas prisipažino, kad renkantis gyvenimo kelią buvo blaškytasi. Manė, jog reikia įgyti stipresnę profesiją, svarstė rinktis architektūrą ar biologiją. Jo sesuo tuo metu studijavo tarptautinius santykius, tad jos paveiktas susidomėjo humanitariniais mokslais. Galiausiai pasirinko filosofiją. Tačiau tik įstojęs pradėjo abejoti savo pasirinkimu. Tą vasarą, kai nurimo visa egzaminų karštligė, vėl ėmė tapyti. Jau studijuodamas filosofiją pradėjo galvoti, kad reikėtų keisti studijų kryptį. Susidomėjo prancūzų sociologo ir filosofo, poststruktūralizmo krypties atstovo Pierre'o Bourdieu metodais, refleksyviąja sociologija. „Iš naujo stoti? Būtų tekę perlaikyti egzaminus... Taip besiblaškydamas tapiau, ir man tai pradėjo vis labiau patikti. Ta veikla žavėjo tuo, kad turi baigtinumą. Atsikeli kokią penktą valandą ryto, o popiet jau esi nutapęs paveikslą – džiaugiesi savimi“, – pasakojo dailininkas.

Vieni Lino Jusionio paveikslai gausesni ženklų, kiti - visai minimalistiniai. / Evelinos Joteikaitės nuotrauka
Vieni Lino Jusionio paveikslai gausesni ženklų, kiti - visai minimalistiniai. / Evelinos Joteikaitės nuotrauka

Šiandien darbai taip greitai nebegimsta. Tačiau rezultato baigtinumas taip pat svarbus. „Galėjau nustoti tapyti, daugeliui akademijos studentų taip nutinka. Kas nors nesusiklosto, tad tenka užsiimti veikla, kuri duoda finansinę naudą, padeda išgyventi. Tačiau ankstyva karjeros sėkmė lemia, jog pasilieki toje srityje“, – pabrėžė L. Jusionis.

Pavadintas išskirtinio braižo dailininku, L. Jusionis šiuo teiginiu suabejojo: šiuo laiku, anot jo, išskirtinumas yra sunkiai įmanomas. „Galbūt Lietuvoje mano kūryba turi išskirtinumo, bet, žvelgiant pasauliniu kontekstu, gal ir ne“, – kukliai kalbėjo tapytojas, kurio darbus yra įsigiję MO muziejus, privatūs Lietuvos ir užsienio kolekcininkai.

L. Jusionis – užkietėjęs dviračių sporto mėgėjas. Dviračiu jis yra numynęs net iki Rygos – 300 kilometrų. Ši aistra atsiskleidžia ir jo kūryboje: vienintelis pasikartojantis figūratyvas – du dviratininkai.

Šeimyninį tandemą mina kartu su gyvenimo drauge, skulptore Marija Šnipaite, su kuria draugauja nuo pat pirmo kurso, o pažįstami daugiau nei dešimtmetį. Susitiko pirmąją studijų dieną – prie Vilnios. Augina šešerių metų atžalą. „ Liudvikas turi daug pomėgių. Vienu metu buvo neblogas abstrakcionistas, turi neblogą pavyzdį, – juokėsi jaunas tėtis. – Dabar jau pradeda vaizduoti, paišo gyvūnus.“

Į klausimą, ko sau palinkėtų, L. Jusionis atsakė šypsodamasis, – vasaros. „Sėsti ant dviračio ir minti... Įveikti kuo daugiau viršukalnių“, – nedaugžodžiavo jis.

Linas Jusionis (g. 1986) 2007–2011 metais studijavo Vilniaus dailės akademijoje, įgijo bakalauro laipsnį, 2011 metais baigė freskos ir mozaikos magistro studijas. Nuo 2009 metų menininkas dalyvauja grupinėse, rengia personalines parodas. „Tempimai“, „Įtartina veikla“, „Artscape Latvija“, „Tik sniege liko žymės“ buvo eksponuotos Vilniuje, „Anapus laiko, laukiant, kol tai nutiks“ – Klaipėdoje. „Augalai, kaminai ir plynės“ – jau ketvirtoji kūrėjo personalinė paroda galerijoje „Vartai“, ji veiks iki kovo 15 dienos . Ši paroda yra projekto Vilniaus šiuolaikinis menas autobusu „Su-Menėk“ dalis. Visą vasarį, nuo penktadienio iki sekmadienio, kursuos nemokamas Vilniaus autobusas „Su-Menėk“. Tai pirmasis maršrutas po 17 Vilniaus šiuolaikinio meno galerijų ir muziejų: #sumenek

GOOGLE rekomenduoja
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika