Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Likimo ratas stabtelėjo Utenoje, įsukdamas ir liūtą, ir avelę 

2019 vasario 2 d. 06:00
Gamindami maistą Gintarė Šulskytė ir Danielis  Wilhelmas laikosi taisyklės - jokių plastikinių indų ir dirbtinių papuošalų.
Gamindami maistą Gintarė Šulskytė ir Danielis Wilhelmas laikosi taisyklės - jokių plastikinių indų ir dirbtinių papuošalų.
Asmeninio albumo nuotrauka

Uteniškė Gintarė Šulskytė su mylimuoju iš Australijos Danieliu Wilhelmu savo gimtajame mieste neseniai įkūrė gurmaniško maisto restoraną „Liūtas ir avelė“. Esminiai pokyčiai lietuvės gyvenime įvyko tada, kai vadybos mokslus baigusi, bet visada maisto gaminimu besidomėjusi mergina pasiryžo išvykti į Australiją semtis naujos patirties.

„Iš tiesų važiavau į Australiją parsivežti vyro“, – juokavo tolimoje šalyje meilę virtuvės šefui Danieliui radusi Gintarė. Surimtėjusi pridūrė, kad tada tiesiog norėjo patirti naujų įspūdžių, pakeliauti, pamatyti egzotišką kraštą, susipažinti su jo kultūra ir gyvenimo būdu. Baigusi vadybos studijas Vilniaus Gedimino technikos universitete, uteniškė šešerius metus sėkmingai dirbo viename Vilniaus bankų, tačiau jai visuomet kirbėjo noras išbandyti save kitur. „Pamaniau, kol jauna, reikia ryžtis, nors tada man buvo 28-eri. Todėl kitaip negu aštuoniolikmečiai, kurie dažniausiai renkasi kokią artimesnę Europos valstybę, nutariau traukti gerokai toliau – į Australiją“, – prisipažino pašnekovė.

Liūtas simbolizuoja mėsėdžių rojų, o avelė atstovauja vegetariško ir veganiško maisto gerbėjams – abu šie mitybos principai dera restorane.

Įsimylėjo virtuvės šefą

Gintarė dvejus metus viename Sidnėjaus koledžų studijavo svetingumo vadybą. Baigusieji šiuos mokslus dažniausiai dirba viešbučiuose, restoranuose, baruose. Tačiau lietuvė dar mokydamasi pradėjo ieškoti darbo, nes norėjo įgyti patirties. Po metų persikraustė į Melburną, garsėjantį aukšta maisto kultūra ir daugybe restoranų. Ten susipažinusi su vietine mergina pasiteiravo, ar ši nežinanti kokio restorano, ieškančio virtuvės darbuotojo. Vienas Melburno restorano virtuvės šefas – tai buvo Danielis – kaip tik ieškojo, tad priėmė lietuvę, net ir neturinčią patirties.

„Ankstyvojoje jaunystėje pusiau juokais sakydavau, kad kada nors turėsiu savo restoraną, bet pati nelabai tuo tikėjau. Gamindavau sau, draugams, tačiau tik tiek“, – prisiminė Gintarė. Pradėjusi dirbti Danielio vadovaujamoje restorano virtuvėje jau po kelių mėnesių mergina teigė supratusi, kad šefas jai patinka ne tik kaip darbo profesionalas, bet ir kaip puikus žmogus, malonus jaunas vyras. Užsimezgusi draugystė peraugo į rimtus jausmus ir jiedu tapo pora.

Kai Gintarė nutarė grįžti į Lietuvą, kartu su mylima moterimi į tolimą kelionę išsirengė ir Danielis. „Tik parvykę įsikūrėme Vilniuje. Aš grįžau į darbą biure, o Danielis tapo vieno restorano virtuvės šefu. Tačiau savaitgaliais, vakarais visą laiką su juo ką nors dar gamindavome – svogūnų džemą, kitus pagardus, užkandėles, vieno kąsnio sumuštinukus“, – pasakojo uteniškė. Anot Gintarės, Danielis labai kūrybingas, profesionaliai sudaro patiekalų receptūras, o juodu labai norėjo atvežti australietiškos maisto kultūros ir parodyti lietuviams naujų skonių bei jų derinių, tad mergina metė valdišką darbą ir įkūrė savo verslą pavadinimu „Ne tik svogūnai“.

Įmonė "Ne tik svogūnai" pasiūlė lietuviams australų maisto kultūros pavyzdžių. / Asmeninio albumo nuotrauka
Įmonė "Ne tik svogūnai" pasiūlė lietuviams australų maisto kultūros pavyzdžių. / Asmeninio albumo nuotrauka

Liūtas – mėsėdis, avelė – vegetarė

Visą vasarą Vilniuje pora gamino maistą įvairių vakarėlių dalyviams, maitino vienos vasaros stovyklos lankytojus, virė savo garsųjį svogūnų džemą, kuris ir tapo vizitine kortele bei jų pirmojo verslo pavadinimu. Abu virtuvės aistruoliai turi aiškią savo darbo filosofiją: nenaudoja vienkartinių indų, dirbtinių maisto papuošalų, kuriuos vėliau tenka išmesti. Jų tikslas – maksimaliai sumažinti išmetamų maisto komponentų kiekį, vengti atliekų.

„Baigiantis vasarai ir mažėjant užsakymų susimąstėme, ką daryti toliau? Nugirdome, kad mano gimtojoje Utenoje yra laisvos buvusios picerijos patalpos, kurias galima išsinuomoti. Nutarėme pabandyti. Nors dar tada, kai dirbome Vilniuje ir atvažiavę uteniškiai vis ragindavo skleisti sveikos mitybos principus gimtajame mieste, atsakydavau, kad į Uteną tikrai negrįšiu. Bet, kaip sakoma, žmogus planuoja, o Dievas iš jo planų juokiasi“, – šypsodamasi kalbėjo Gintarė.

Rudenį Utenoje atidarytą nedidelį restoraną pora pavadino „Liūtas ir avelė“. Šis pavadinimas abiem pasirodė labai tinkamas, nes Danielis gimęs po Liūto horoskopo ženklu, o ji – avelė. Be to, liūtas simbolizuoja mėsėdžių rojų, tuo metu avelė – vegetariškos ir veganiškos mitybos gerbėjus. „Danielis mėgsta mėsą, aš ją taip pat dar valgau, bet labiau esu linkusi į vegetarišką mitybą. Tad savo restorane mes deriname šiuos principus: ir mėsėdžiai, ir vegetarai tikrai ras ką gardaus užsisakyti“, – tikino į gimtąjį miestą sugrįžusi uteniškė.

Prieš tai, kai Gintarė su Danieliu įkūrė savo restoraną, Utenoje beveik nebuvo vietos, kurioje galėtų skaniai pavalgyti vegetarišką mitybą pasirinkę žmonės, ką jau kalbėti apie veganus. Todėl jauna moteris tiki, jog ši verslo niša taps sėkminga. Kad užsukę lankytojai lengviau orientuotųsi, ką iš patiekalų pasirinkti pagal savo mitybos įpročius, šeimininkai sumanė juos žymėti atitinkamomis raidėmis: L raidė rašoma prie mėsos patiekalų, nes liūtas yra mėsėdis, A raidė – prie avelės mėgstamų vegetariškų patiekalų, o veganams skirti valgiai žymimi raide V. „Utenoje taip pat esama veganų, – pabrėžė naujojo restorano įkūrėja. – Bet mums smagiausia, kad žmonės ateina, ragauja, susipažįsta su naujais patiekalais ir patys įsitikina, jog skani ne tik mėsa, vegetariškas ir veganiškas maistas taip pat labai gardus.“

Gintarė šmaikštauja, kad į Australiją vyko vyro parsivežti. / Asmeninio albumo nuotrauka
Gintarė šmaikštauja, kad į Australiją vyko vyro parsivežti. / Asmeninio albumo nuotrauka

Nedidelio miesto privalumai

Gintarės teigimu, įkūrę verslą atokiai nuo sostinės juodu su Danieliu mato, kad savo darbu padeda keistis čia gyvenantiems žmonėms ir visai miestelio bendruomenei. Daugelis lankytojų pripažįsta – aplink naują restoraną pradeda telktis nauja bendruomenė. Nors dažnai tenka girdėti, kad mažesniuose regionų miesteliuose tvyro savita stagnacija, Gintarė nelinkusi sutikti su tokiu požiūriu. „Svarbiausia – nuoširdumas. Jeigu viską darai su didele meile, nuoširdžiai, tavo verslas tampa tavo gyvenimo būdu, kuriuo dalijiesi su kitais. Mudu su Danieliu atsidavę savo veiklai visa širdimi. Dar labai svarbu – nebijoti kritikos. Visada klausiu žmonių, kas patiko, kas nepatiko, ir jie drąsiai išsako kritiką. Tik šitaip bendraudamas ateityje gali padaryti geriau, o ne įsižeisti, kad kam nors kai kas nepatiko“, – dėstė pašnekovė.

Utenoje, skirtingai negu Vilniuje, kuriame restoranus lankančių žmonių srautas gerokai didesnis, Gintarės žodžiais, reikia kovoti dėl to, kad vieną kartą atėjęs klientas vėl sugrįžtų čia pavalgyti. Jei vieta gera ir patinka, reklama apie ją sklinda iš lūpų į lūpas, tad vietiniai noriai užsuka išbandyti naujų dalykų. Bet jei kas nors ne taip, šis būdas privilioti lankytojų gali smogti skaudžiai – į tokią vietą niekas neis ir dar kitiems pasakys, kad neitų.

Likimo ratas stabtelėjo Utenoje, įsukdamas ir liūtą, ir avelę

„Man labai patinka dar vienas dalykas, kurio trūko, tarkime, didžiuliame Sidnėjuje. Utenoje jauti bendruomeniškumą: ateina žmonės, su jais pasikalbi, sužinai, kas ką veikia. Štai vienas lankytojų dirba staliumi. Kai man reikės staliaus paslaugų, tikrai jį pasikviesiu, užuot ieškojusi kokios įmonės internete. Man patinka pasikliauti aplinkiniais, žinoti, kad prireikus šie suskubs į pagalbą. Didmiesčiuose tokia bendruomeniška atmosfera – retenybė“, – įsitikinusi didelį ratą per pasaulį apsukusi ir į gimtąjį miestą sugrįžusi Gintarė.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika